Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui V. B.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nepagrįstai naudojant specialiąsias priemones - antrankius, atlyginimo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui 2020 m. vasario 1 d. 04:26 val. buvo surašytas įtariamojo laikino sulaikymo protokolas, kuriame nurodyta, jog 2020 m. vasario 1 d. 00:40 val. pareiškėjas sulaikytas įtariant nusikalstamos veikos, kuri numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), padarymu.

BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, pareiškėjas į Vilniaus AVPK areštinę buvo uždarytas 2020 m. vasario 1 d. 01:05 val. Asmens kortelės išraše nurodyta, jog pareiškėjui 2020 m. vasario 1 d. 12.24 val. buvo atlikta medicininė apžiūra ir duoti vaistiniai preparatai, taip pat kviesta greitoji medicinos pagalba bei reikalaujant 12.59 val. išvežtas į Ligoninę, o 15.09 val. gražintas į Vilniaus AVPK areštinę. Pareiškėjas paleistas 2020 m. vasario 1 d. 18:02 val.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pagal LVAT praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz. LVAT 2011-03-30 nutartis Nr. A444-669/2011).

Taigi šioje byloje pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad būtent dėl Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų ji patyrė nurodomą neturtinę žalą – pažeminimą, stresą, gėdos jausmą, fizinį skausmą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (pvz. LAT 2008-03-04 nutartis Nr. 3K-3-154/2008).

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr.1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2020 m. birželio 5 d.) (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).

Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais (221 punktas). Konvojuotojų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta fizinė prievarta, specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas (222 punktas). Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja konvojuodami ypatingo konvojaus metu (223.1. punktas); 223.2. konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą; antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą (223.2. punktas); konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą (223.3. punktas).

Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 „Dėl Specialiųjų priemonių specifikacijos ir Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) (toliau – ir Aprašas) 12.2 punkte numatyta, jog prieš agresyvų, linkusį žalotis asmenį, taip pat konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką padariusį arba galbūt padariusį asmenį, atlikdamas šio asmens apžiūrą, taip pat vykdydamas asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar šio asmens grąžinimą į Lietuvos Respubliką pareigūnas gali panaudoti asmens judesių ribojimo priemones. Pažymėtina, jog viena iš asmens judesių ribojimo priemonių yra metaliniai antrankiai (Aprašo 2.2. punktas). Tačiau Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pareigūnas, prieš panaudodamas specialiąsias priemones, privalo įvertinti asmens pasipriešinimo lygį, specialiųjų priemonių naudojimu siekiamą tikslą, kokio poveikio efektyvumo tikimasi panaudojus specialiąsias priemones, galimybes pasinaudoti specialiųjų priemonių sukeltu poveikiu, specialiųjų priemonių panaudojimo ir poveikio padarinius, savo atsitraukimo, priedangos ir kitų specialiųjų priemonių panaudojimo galimybes, jeigu panaudotos specialiosios priemonės būtų nepakankamai veiksmingos. Prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas privalo paaiškinti asmeniui ar asmenims sulaikymo pagrindą, atsakomybę, kylančią už pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą (5.1. punktas); įspėti apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones (5.2. punktas). Prieš naudodamas specialiąsias priemones, pareigūnas gali nevykdyti veiksmų, nurodytų Aprašo 5 punkte, tik tais atvejais, kai bet koks delsimas naudoti specialiąsias priemones kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei, sveikatai ar turtui arba kai toks įspėjimas neįmanomas (6 punktas). Be to, Aprašo 7 punkte numatyta, kad pareigūnas, spręsdamas, kokias iš galimų konkrečioje situacijoje naudoti specialiųjų priemonių jis naudos, vadovaujasi Aprašo 2 punkte nurodytais įstatymais, Aprašu, įgytomis teorinėmis ir praktinėmis specialiųjų priemonių naudojimo žiniomis, įvertina tiek kylančią, tiek specialiųjų priemonių keliamą grėsmę, specialiųjų priemonių naudojimo veiksmingumą, pasirinktą veiksmų taktiką, siekiamus tikslus ir kitas aplinkybes.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai Tačiau Policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, jog pareigūnas turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones, konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas padariusius (galimai padariusius) asmenis, atlikdamas šių asmenų apžiūrą, taip pat vykdydamas asmenų grąžinimą į Lietuvos Respubliką.

Nors atsakovas atsiliepime nurodo, kad įvertinus tai, kad dėl A. B. veiksmų 2020-02-01 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad Policijos registruojamų įvykių registre buvo registruotas pranešimas kad 2020-02-01 apie 00:15 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) A. B. sėdėdamas pareiškėjo P. D. taksi automobilyje (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės sėdynės ir nesutikdamas su teikiama paslauga griebė jam ranka už kaklo ir pradėjo jį smaugti, taip sukeldamas fizinį skausmą, t. y. jis buvo sulaikytas Baudžiamojo proceso kodekso 140 str. nustatyta tvarka ir uždarytas į areštinę įtariant jį nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. padarymu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, antrankiai pareiškėjo atžvilgiu jį konvojuojant buvo naudoti teisėtai, tačiau teismas su šia išvada nesutinka.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad specialiųjų priemonių panaudojimas yra kraštutinė priemonė, kurios taikymas riboja žmogaus teises, todėl specialiosios priemonės (nagrinėjamu atveju – antrankiai) turi būti taikomos tik esant būtinumui. Pažymėtina, kad tokia išvada darytina įvertinus tai, kad nors tiek Policijos įstatymo 27 str. 4 d. 2 p., tiek Aprašo 12.2 p. nurodyta, jog policijos pareigūnas konvojuodamas asmenį asmenį įtariamą galimai nusikalstamos veikos padarymu turi teisę naudoti atrankius, tačiau šią teisę, t. y. naudoti specialiąsias priemones, gali naudoti tik esant tarnybinio būtinumo atvejui, adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, individualias pažeidėjo savybes, prieš panaudodamas specialiąsias priemones, privalo įvertinti asmens pasipriešinimo lygį, specialiųjų priemonių naudojimu siekiamą tikslą, kokio poveikio efektyvumo tikimasi panaudojus specialiąsias priemones, specialiųjų priemonių panaudojimo ir poveikio padarinius. Be to, tiek Konvojavimo taisyklėse, tiek Apraše numatyta, kad fizinė prievarta gali būti naudojama tik prieš tai įspėjus apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones, suteikus asmeniui galimybę vykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus.

Tuo tarpu įvertinęs byloje pateiktos medžiagos turinį, teismas konstatuoja, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo būtinumas taikyti specialiąsias priemones - antrankius. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog sulaikant pareiškėją galimai nusikalstamos veikos padarymo vietoje ir vežant jį į policijos komisariatą tolimesniam aplinkybių išsiaiškinimui, specialiosios priemonės jo atžvilgiu naudotos nebuvo. Iš į bylą pateiktų policijos pareigūnų G. P., T. B. liudytojų apklausos protokolų, vyr. tyrėjos S. K. tarnybinio pranešimo, Įtariamojo laikinojo sulaikymo protokolo matyti, kad pristatant A. B. į policijos komisariatą jis buvo ramus, vykdė visus policijos reikalavimus, sulaikymo metu spec. priemonės naudotos nebuvo. Kad pareiškėjas kėlė grėsmę sau ar aplinkiniams, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, priešinosi policijos pareigūnams jį konvojuojant į Ligoninę ar iš jos, taip pat atvykus į Ligoninę byloje nėra nustatyta. Taigi, iš byloje esančios medžiagos negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju specialiųjų priemonių panaudojimas pareiškėjo atžvilgiu buvo būtinas. Pažymėtina ir tai, jog nors iš į bylą pateiktų Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės vado A. M. 2020-01-02 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020-04-10 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo atstovo paklausimus, galima suprasti, kad antrankiai A. B. atžvilgiu jį konvojuojant į Ligoninę ir ši jos buvo panaudoti, kadangi jis buvo konvojuojamas ne specialiuoju transportu, tačiau atsakovas šiuo argumentu teismo posėdžio metu nesirėmė, į bylą jokių šią aplinkybę, t. y. kad pareiškėjas buvo konvojuojamas ne specialiuoju transportu, patvirtinančių įrodymų nepateikė, priešingai, atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovui nėra žinoma, kokiu transportu pareiškėjas buvo konvojuotas, todėl šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog Vilniaus AVPK neįrodė būtinumo panaudoti antrankius, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryti neteisėti veiksmai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymi, kad įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teismas konstatuoja, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas jį konvojuojant į Ligoninę ir iš jos bei pačioje Ligoninėje buvo su antrankiai (antrankiai jam buvo nuimti tik jį atvedus į gydytojo kabinetą, kol buvo atliekamas medicininis patikrinimas). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti pareigūnų veiksmai – antrankių panaudojimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl pareiškėjo konvojavimo su antrankiais būtų kilusi didelė žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, tačiau teismas atsižvelgęs į pažeidimo ypatumus, pažymi, kad dėl antrankių panaudojimo pareiškėjas galėjo patirti fizinių ir dvasinių nepatogumų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas pažymi, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Teismas įvertinęs pareiškėjo nurodytus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs Vilniaus AVPK pareigūnų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pažeidimas truko trumpą laiko tarpą, kadangi pareiškėjas 2020-02-01 12.59 val. buvo išvestas konvojavimui į medicinos įstaigą ir 15.09 val. grąžintas į areštinę), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundą patenkinus iš dalies, jis įgijo teisę į pagrįstų dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas byloje yra pateikęs duomenis apie 1350 Eur pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (2020-12-18 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2020/12/18-32, 2020-12-21 pervedimo išrašas).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (be kita ko), į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertindamas pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, bei tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, priteisia 135 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 135 Eur (šimtą trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.