Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

neviešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

K. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini)., nevedęs, mokosi (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, padarymu;

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. D. 2011 metų laikotarpyje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mažametės A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, ne mažiau nei keturis kartus tenkino savo lytinę aistrą, o būtent: vertė mažametę čiulpti, smaukyti (masturbuoti) jo lytinį organą ir tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę A. J..

K. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų vasaros (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, dėl ko ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, ne mažiau nei keturis kartus lytiškai santykiavo su mažamete A. J. o būtent: įvedė A. J. į makštį savo varpą ir taip išžagino mažametę A. J., t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje.

Be to jis buvo kaltinamas tuo, jog tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, laikotarpyje nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų vasaros (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, dėl ko ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, davęs nukentėjusiajai 10 litų, numovęs jai apatines kelnaites, pasikėsino išžaginti ir seksualiai prievartauti mažametę A. J., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nes į kambarį įėjo auklėtoja A. R., kuri jį išvarė iš kambario, t.y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje.

Kaltinamasis K. D. teismo posėdyje pareiškė, jog kaltu prisipažįsta, tačiau duoti parodymus atsisakė.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (T. 2, b.l. 48 – 49) K. D. parodė, kad 15 metų gyveno (duomenys neskelbtini). Neprisimena kuriais metais, tačiau jam tuo metu buvo 16 ar 17 metų, vasaros metu galimai apie 16 val., nes tai buvo po pavakarių, kieme pamatė žaidžiančią A. J.. Mano, kad tuo metu jai buvo 7 ar 8 metai. Kilo mintis pasikviesti A. Paprašė I. G., kad nueitų ir pakviestų A. Jis tai padarė ir A. priėjo. Pakvietė A. nueiti už gimnazijos. Ji klausė ko ten eiti. Nepamena ką jai atsakė. A. iš pradžių eiti nesutiko. Pažadėjo duoti 5 litus, tuomet eiti sutiko. Nuėjus už gimnazijos, numovė A. kelnes ir apatines kelnaites, o paskui nusimovė savo kelnes ir apatines kelnaites. A. tylėjo ir nieko nesakė. Liepė jai čiulpti savo lytinį organą ir savo ranka kišo jį A. į burną. Po to liepė A. „pasmaukyti“ savo lytinį organą. Kiek laiko ji čiulpė ir smaukė lytinį organą nepamena. Po to liepė jai atsigulti ant žolės. Kai ji atsigulė, savo lytinį organą kišo jai į „putę“. Į užpakalį savo lytinio organo jai nekišo. Tą kartą su A. iš viso prabuvo apie 40 minučių. Po to, kaip ir buvo žadėjęs, davė jai penkis litus.

Po kiek laiko nepamena, tačiau žino, kad tą pačią vasarą dar du kartus buvo nusivedęs A. už gimnazijos ir darė tą patį, t.y. ji čiulpė, smaukė jo lytinį organą, kišo savo lytinį organą jai į „putę“. Visus kartus duodavo jai po 5 litus.

Dar vienas kartas su A. buvo tą pačią vasarą jos kambaryje. Ji tuo metu viena miegojo. A. jį vijo iš kambario, tačiau jis jos neklausė. Atsisėdęs ant lovos numovė jai apatines kelnaites. Dar prieš numaudamas kelnaites davė jai 10 litų. Pats kelnių nusimauti nespėjo, kadangi į kambarį užėjo auklėtoja A. R. ir išvarė iš A. kambario. Po to karto daugiau prie A. nebelindo.

Apklausiamas papildomai, K. D. patvirtino, kad pripažįsta savo kaltę ir paaiškino, kad kai A. J. kambaryje numovė jai apatines kelnaites, norėjo paliesti jos lytinius organus (T. 2, b.l. 133 – 134).

Nukentėjusioji A. J. 2016-05-13 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (T. 1, b.l. 28 – 32), paaiškino, kad K., kuriam yra 20 metų ir kuris anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini), liepė jai čiulpti ir smaukyti. Ji paaiškino, kad tai buvo seniai, kai ji dar gyveno E. šeimoje. Ji nurodo, kad įvyko A. ir K. kambaryje. K. daug kartų, gal 4 kartus pažadindavo ir liepdavo čiulpti ir smaukyti. Liepė atsukti subinę, tada jis darė tą patį, ką ir kambaryje darė: čiulpti, smaukyti, laižyti. K. kišo į burną. K. kišo b...į į p....ą ir į subinę. Kai baigdavo kišti, tada su rankomis smaukydavo, išbėgdavo skystis, kuris vadinasi sperma - tai pasakė 9 metų E.. Užduodant klausimus, nukentėjusioji pakartojo, kad K. tai darė gal 4 kartus. Paskutinį kartą jis tai darė seniai, kai ji dar gyveno E. šeimoje.

Liudytoja L. P. paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini) socialine darbuotoja. 2016-05-03 apie 15 val. išleido mergaitę į lauką. Turėjo dalyvauti posėdyje, todėl ji liko lauke. Grįžusi, pamatė mergaitę apsiverkusią, pasimetusią, susijaudinusią. Pradėjo jos klausinėti, ji atsakė, kad ją tvirkino. Ji pasakė, kad kai buvo lauke, ją nusivedė G.. Išsiaiškino, kas tas asmuo – G., kuris kartais ateidavo į globos namų teritoriją. Apie kitus atvejus su A. J. kalbėti neteko.

Liudytoja A. R. paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini) socialine darbuotoja. Žino A. J., kuriai dabar apie 12 metų. Paties įvykio nepamena. Nukentėjusioji linksma, paslaugi, gal per daug patikli, labai žingeidi. Jei kas nors pakvies pažiūrėti ką įdomaus, tai ji ir eis. Ji geraširdė. Pažįsta K. D., kuris buvo auklėtinis. Su juo buvo sunku dirbti. Dirbti su juo teko trumpai. Visą laiką jis ginčydavosi. Žinojo, kad jis blogai mato. Jam sunku buvo išaiškinti, kad jam reikia būtinai laiku būti nurodytoje vietoje, jis nesuprasdavo, kad laiku reikia grįžti, norėdavo išeiti tuo laiku, kai jau nebeleidžiama. Negali pasakyti, ar jis apsimeta, kad nesupranta, ar iš tikro nesupranta. Tačiau prie naktinio darbuotojo jam viskas buvo aišku, to darbuotojo neprašydavo išeiti. Mano, kad tas darbuotojas buvo gal autoritetas. K. nelabai kas skriausdavo, tačiau K. radęs šaldytuve kieno nors maistą, jei norėdavo, pasiimdavo neklausęs. Visi pykdavo ant jo, o jis nesuprasdavo, ko pyksta. Jis su bendraamžiais nebendraudavo, nelabai jis turėjo draugų. Mergaitės ir berniukai būdavo kartu, užsimegzdavo ir draugystės. K. su mergaitėmis nebendraudavo. Jis nesiprausdavo. Iš miesto grįždavo purvinas, bet praustis nepatiko.

Globos namai yra vienas pastatas, kuris suskirstytas aukštais. Viename koridoriaus gale -viena šeimyna, kitame - kita. Vaikai gali tarpusavyje bendrauti, eiti į kiemą, lankyti vieni kitus. Nepamena įvykio, kad K. būtų sėdėjęs ant J. lovos ir būtų jį išvariusi. Neneigia, kad tokia situacija buvo, bet A. nepamena. Jei A. būtų apsiverkusi, tai būtų į tai atkreipusi dėmesį. Gal K. ir išvarė iš A. kambario, tačiau tai nebuvo įsimintinas įvykis.

Liudytoja S. B. paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini) socialine pedagoge. K. D. yra jos mokinys. Šiuo metu jis mokosi viešbučio darbuotojo specialybės antrame kurse, tai jo antroji profesija. Prieš tai mokėsi dailininko specialybės. Gerai lanko pamokas, nekonfliktinis, sutariantis su grupės draugais, mokytojais. Lėtas darbo tempas, ne visada suvokia, kas jam sakoma, turi problemų su skaitymu. Jam padedama skaityti, padeda vaizdinė medžiaga. Menkai pats suvokia, ką skaito, jis turi intelekto sutrikimą.

Kai prasidėjo apklausos, K. D. vykdavo į apklausas pas tyrėjus. Jį įsodindavo į autobusą, o Panevėžyje jį pasitikdavo. Gal lapkričio mėnesį jis pagal stažuotę turėjo vykti į Portugaliją, tuomet paaiškėjo, kad jam skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Atsiųstą kaltinamąjį aktą jis prašė padėti jam skaityti. Jis keletą kartų patraukė pečiais, lyg nesuprastų apie ką skaito, lyg nusišypsojo, susimąstė, sakė, kad nepamena. Skaitė tik tai, kas susiję su K.. Klausė, ar jis suprato, ką perskaitė apie jį. Jo atsakymai buvo nekonkretūs. Mokykloje mokosi ir mergaitės. Mokykloje K. daugiau vienišius, gal daugiau stebi, ką kiti veikia. Turi užsiėmimą - mobilų telefoną.

Nepamena, bet mano, kad nebuvo pastebėtas vartojantis alkoholiu. Abejoja, ar jis galėjo didžiuotis, kiek gali išgerti.

K. D. būdinga darbo lėtumas, lėtas informacijos priėmimas ir jos neteisingas supratimas, intelekto sutrikimas. Jis išmoksta, bet reikia daug kartų kartoti, nurodyti darbo etapus. Jis gali išmokti, tačiau aukštų įvertinimų nebūna.

Jis lankosi pas gydytojus dėl regos. Buvo pas šeimos gydytoją, kuris išrašė raminančius nakčiai.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. J. lytinių organų bei išeinamosios angos srityse sužalojimų nerasta. A. J. mergystės plėvėje sužalojimų nėra. Kišant lyties organą, pirštus į A. J. lytinius organus, mergystės plėvės vientisumas turėjo būti pažeistas (T. 1, b.l. 96).

Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. J. jos atžvilgiu nusikalstamos veikos padarymo metu konstatuotas ir ekspertizės darymo metu konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas;

A. J. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių funkcijų, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai ar psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jos parodymais;

Nagrinėjamų įvykių metu A. J. nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl adekvačiai jiems nesipriešino. Įvykio metu nukentėjusioji pakluso įtariamajam, nes jai yra būdingas padidintas polinkis į įtaigumą – ji lengvai pasitiki aplinkiniais ir pasiduoda kitų, ypatingai vyresnių, spaudimui, įkalbinėjimui, prašymui;

Padidintas polinkis fantazuoti A. J. nenustatytas;

A. J. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu galėjusių atsirasti dėl byloje nagrinėjamų įvykių, ekspertizės atlikimo metu nestebima, sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (T. 1, b.l. 100 – 104).

Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad K. D. tiek veikos padarymo metu, tiek ekspertizės atlikimo metu konstatuotas įgimtas intelekto defektas – lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo;

K. D., atsižvelgiant į jo intelektą, mąstymą, individualias psichologines ypatybes bei dėl savo būklės, nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir gali apie tai duoti teisingus parodymus;

Nusikaltimo padarymo metu ir tyrimo metu K. D. galėjo ir gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti;

K. D. nereikalinga taikyti priverstines medicininio pobūdžio priemones (T. b.l. 92 – 94).

Dėl seksualinio prievartavimo

K. D. kaltinamas A. J. seksualiniu prievartavimu, t.y. tuo, kad ne mažiau kaip keturis kartus vertė ją čiulpti bei masturbuoti jo lytinį organą bei seksualiai prievartavo ją analiniu būdu. Apie tai, kad K. D. atliko būtent tokius veiksmus apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė nukentėjusioji. Pats kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu parodymus duoti atsisakė. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas tik tyrėjo. Toje apklausoje K. D. duoti parodymai buvo perskaityti, siekiant patikrinti kitus įrodymus, t.y. A. J. parodymus. Minėtoje apklausoje K. D. patvirtino, jog vertė A. J. čiulpti ir masturbuoti jo lytinį organą, tačiau neigia, jog kišo savo lytinį organą jai į užpakalį. Objektyvių įrodymų, kad A. J. buvo seksualiai prievartaujama analiniu būdu byloje nėra. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog sužalojimų A. J. išeinamosios angos srityje nenustatyta. Atliekant A. J. teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę, ekspertai konstatavo nukentėjusiajai lengvą protinį atsilikimą bei pažymėjo, kad jos pasakojime labai stinga nuoseklumo, atminties apimtis siaura, tiksliau įsimena esmines įvykių aplinkybes ir klysta pasakodama apie mažiau reikšmingas detales. Ekspertai taip pat nustatė, kad įvykių metu nukentėjusioji visiškai nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės. Įvertinus visą tai, darytina išvada, kad nėra abejonių, jog K. D. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus, tačiau kelia abejonių, jog tiek dėl savo asmeninių savybių (protinio atsilikimo), tiek dėl mažametystės (dėl ko negalėjo visai suprasti atliekamų veiksmų esmės) A. J. gali tiksliai ir detaliai nurodyti visus su ja atliktus veiksmus. Todėl kyla pagrįstos abejonės, jog K. D. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu. Išnaudojus visas galimybes, šios abejonės nepašalintos. Bet kokios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl iš kaltinimo šalinama aplinkybė, kad K. D. A. J. seksualiai prievartavo analiniu būdu.

K. D. kaltinamas tuo, kad ne mažiau kaip keturis kartus seksualiai prievartavo A. J.. Šie jo veiksmai įvertinti kaip tęstiniai. Iš nukentėjusios parodymų, paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų galima daryti pagrįstą išvadą, jog K. D. iš tikrųjų bent keturis kartus seksualiai prievartavo nukentėjusiąją. Akivaizdu, jog tie veiksmai buvo daromi skirtingu laiku. Tačiau iš kaltinamojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis turėjo vieningą tikslą patenkinti savo seksualinius poreikius. Nukentėjusiąją A. J. tam jis pasirinko todėl, kad vyresnės (bendraamžės) mergaitės su juo nedraugaudavo, o mažametę A. J. buvo lengva priversti tai daryti. Todėl laikytina, kad K. D. veika iš tikrųjų buvo tęstinė.

Kaltinime nurodoma, kad minėtus seksualinio prievartavimo veiksmus K. D. atliko laikotarpyje nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų vasaros. Byloje nėra aiškių ir objektyvių įrodymų, kad nusikalstama veika buvo padaryta būtent tuo laikotarpiu. Nei kaltinamajame akte, nei pranešimuose apie įtarimą ar kituose dokumentuose (įskaitant ir prokuroro baigiamąją kalbą) nėra argumentuota kodėl pasirinktas toks nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. D. yra nurodęs, kad tai įvyko kai jam pačiam buvo 16 ar 17 metų, o A. J. 7 ar 8 metai. Įvertinus tai, kad K. D. yra gimęs (duomenys neskelbtini), o A. J. (duomenys neskelbtini), akivaizdu, jog kaltinamajam (duomenys neskelbtini) metų, o nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) metai buvo 2011 – 2012 metais. Nukentėjusioji A. J., apklausos metu, dėl savo būklės (lengvas protinis atsilikimas) mažametystės ir kitų ekspertizės akte nurodytų savybių negalėjo tiksliai nurodyti, kada būtent K. D. atliko nurodytus veiksmus. Tačiau ji savo parodymuose kelis kartus pabrėžė, kad tai buvo seniai, kai ji dar gyveno E. šeimynoje. Iš O. vaikų globos namų pažymos (T. 1, b.l. 62) matyti, kad A. J. į globos namus atvyko 2008-07-17 ir buvo paskirta į E. šeimyną, o nuo 2011-12-05, direktoriaus įsakymu, perkelta į V. šeimyną. Jau minėtame teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte yra konstatuota, kad A. J. stebimi įvykių sekos, laiką nusakančių sąvokų supratimo bei skaičiavimo sunkumai, ji tiksliau įsimena tik esmines įvykių aplinkybes (T. 1, b.l. 103). Iš to darytina išvada, jog ji tiesiog negali tiksliai nurodyti kada, kokiais metais buvo tie įvykiai. Tačiau šeimynos pakeitimas jai buvo pakankamai reikšmingas įvykis ir ji gali atsekti kas vyko iki persikėlimo į V. šeimyną, o kas jau po to. Sugretinus visus šiuos aukščiau išvardintus įrodymus, akivaizdu jog jie tarpusavyje sutampa, vienas kitą papildo, o tai leidžia daryti išvadą, jog seksualinio prievartavimo veiksmai A. J. atžvilgiu buvo atlikti ne nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų vasaros, kaip nurodyta kaltinime, o 2011 metais. Toks kaltinimo pakeitimas nelaikytinas esminiu, kadangi veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Kaip matyti įvykių metu nukentėjusiajai buvo apie 8 metai amžiaus. Tiek nukentėjusioji, tiek K. D. gyveno tuose pačiuose globos namuose. Akivaizdu, jog kaltinamajam buvo žinomas nukentėjusios amžius. To apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė ir jis pats. Netgi konkrečiai nurodė, kad tuo metu A. J. buvo apie 7 ar 8 metus ir ją pasirinko todėl, kad lengviau priversti daryti tai ką nori. Visa tai rodo, jog K. D. suprato, kad jis seksualiai prievartauja mažametę ir to siekė, t.y. veikė tiesiogine tyčia.

Aukščiau aptarti įrodymai, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad K. D. 2011 metais, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., pasinaudodamas mažametės A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, ne mažiau nei keturis kartus tenkino savo lytinę aistrą, o būtent: vertė mažametę čiulpti, smaukyti (masturbuoti) jo lytinį organą ir tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę A. J.. Tokia jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį.

Dėl žaginimo

K. D. taip pat kaltinamas tuo, jog laikotarpyje nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų vasaros (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, dėl ko ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, ne mažiau nei keturis kartus lytiškai santykiavo su mažamete A. J. o būtent: įvedė A. J. į makštį savo varpą ir taip išžagino mažametę A. J..

Išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią. Lytinis santykiavimas yra medicininis terminas kuris suprantamas kaip aistros tenkinimas tik natūraliu būdu, t.y. vaginalinis lytinis aktas.

Nukentėjusios A. J. parodymai šioje dalyje nėra vienareikšmiški. Apklausos metu, pasakodama apie K. D. atliktus veiksmus nukentėjusioji vieną kartą pasakė, kad kaltinamasis savo lytinį organą kišo jai tiek į užpakalį, tiek makštį. Tačiau iš apklausos matyti, jog bandant detaliau išsiaiškinti tuos veiksmus ir užduodant jai papildomus klausimus, ji jau atsakinėjo, kad K. D. savo lytinį organą kišo jai į burną. Tai rodo, jog jos parodymai nėra tvirti ir nuoseklūs. Įvertinus jos išsivystymą ir kitas savybes galima daryti prielaidą, jog ji gali maišyti realius faktus su anksčiau ar vėliau įgytomis žiniomis. Pagrindą taip manyti duoda tai, jog apklausoje A. J. aiškindama, jog K. D. iš lytinio organo išbėga sperma, paaiškino, kad tai sužinojo iš savo draugo E.. Tai rodo, jog ji kalbėjosi su bendraamžiais apie vienus ar kitus veiksmus, susijusius su lytiniais santykiais ir informacijos apie tai daugiau ar mažiau turi.

Kaip jau minėta, K. D. parodymų teisme nedavė. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose ir teisme pagarsintuose parodymuose jis pripažino, jog bent tris kartus kišo savo lytinį organą A. J. į makštį. Tačiau vien kaltinamojo parodymai, kuriuose jis pripažįsta savo kaltę, ypač duoti tik ikiteisminio tyrimo metu, negali būti laikomi absoliučiu ir neginčijamu kaltės įrodymu, jei nėra kitų objektyvių įrodymų.

Specialisto išvadoje (T. 1, b.l. 96) konstatuota, kad A. J. mergystės plėvėje sužalojimų nėra. Be to duota kategoriška išvada, jog kišant lyties organą, pirštus į A. J. lytinius organus, mergystės plėvės vientisumas turėjo būti pažeistas.

Sugretinus aptartus įrodymus darytina išvada, jog K. D. nebuvo įvedęs savo lytinio organo A. J. į makštį, t.y. nebuvo lytinio santykiavimo, o tai reiškia, kad nėra išžaginimo. Nesant paties įvykio, K. D. iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisintinas.

Dėl pasikėsinimo išžaginti ir seksualiai prievartauti

K. D. taip pat kaltinamas tuo, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, laikotarpyje nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų vasaros (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. J., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, dėl ko ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, davęs nukentėjusiajai 10 litų, numovęs jai apatines kelnaites, pasikėsino išžaginti ir seksualiai prievartauti mažametę A. J., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nes į kambarį įėjo auklėtoja A. R., kuri jį išvarė iš kambario.

Apie tokį įvykį yra pasakojęs tik pats K. D. ikiteisminio tyrimo metu. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodymų, tame tarpe ir apie šiame kaltinime nurodytus įvykius, nedavė. Apie tai, kad K. D. būtų atėjęs į jos kambarį ir nurengęs bei davęs 10 litų, o į kambarį užėjusi auklėtoja A. R. būtų jį išvariusi (kaip nurodyta K. D. apklausoje), pati A. J. nėra pasakojusi. Liudytoja A. R. taip pat neprisiminė tokio įvykio, jog būtų užtikusi K. D. A. J. kambaryje vėlai vakare ar nakties metu.

Kaip jau yra pasisakyta aukščiau, vien paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieš save patį negali būti laikomi neginčijamu kaltės įrodymu. Kadangi šiuo atveju K. D. duotų parodymų nepatvirtina nei pati nukentėjusioji, nei kitų liudytojų parodymai ar objektyvūs įrodymai, todėl yra pagrįstų abejonių, jog toks įvykis iš viso buvo. Patikrinti kaltinamojo duotus parodymus ir pašalinti kilusias abejones išnaudotos visos galimybės. Kadangi kilusių abejonių pašalinti nėra galimybės, tokios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Neįrodžius K. D. kaltės, jog jis kėsinosi išžaginti ir seksualiai prievartauti A. J., jis iš šio kaltinimo išteisintinas.

Dėl bausmės skyrimo

Motyvuojamoji dalis

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, kaltinamojo asmenybę.

K. D. ikiteisminio tyrimo metu pilnai pripažino savo kaltę ir davė nuoseklius parodymus (papasakojo netgi daugiau nei buvo žinoma iš nukentėjusios parodymų). Teisminio nagrinėjimo metu jis pasinaudojo savo teise neduoti parodymų, tačiau patvirtino, kad savo kaltę pripažįsta pilnai. Nors teisme kaltinamasis parodymų nedavė, tačiau iš jo elgesio galima daryti išvadą, kad taip jis elgiasi ne siekdamas ką nors nuslėpti (kaip minėta kaltę pripažįsta pilnai) ar norėdamas apsunkinti bylos nagrinėjimą, o dėl to, jog gėdijasi kalbėti apie įvykius. Tai rodo, kad jis suvokia savo netinkamą elgesį, gailisi padaręs nusikaltimą. Todėl savo kaltės pripažinimas ir nuoširdžių parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Parenkant bausmės rūšį ir dydį atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimą K. D. padarė būdamas nepilnametis. Nuo veikos padarymo (2011 metų) yra praėję labai daug laiko – beveik šeši metai. K. D. nėra anksčiau teistas. Jis baustas administracine tvarka (T. 2, b.l. 65 – 68).

Nors K. D. pripažinta pakaltinamu, tačiau Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad jam konstatuotas įgimtas intelekto defektas, lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo (T. 2 b.l. 92 – 94). Tos pačios ekspertizės akte teismo ekspertas psichiatras nurodo, kad K. D. išreikšta trumparegystė. Nuo 2013-04-13 nustatytas 25 procentų darbingumo lygis dėl regos nervo atrofijos, ryškios trumparegystės. Jam diagnozuotas vaikų cerebralinis paralyžius. Teismo psichiatras psichologas nurodo, kad kontaktas su tiriamuoju apsunkintas dėl jo regos negalios, mato tik labai iš arti. Dėl kaltinamojo silpnaregystės išsamaus psichologinio tyrimo ekspertas atlikti negalėjo. Ekspertas daro išvadą, kad ši organinė patologija gali turėti įtakos K. D. gebėjimui socialiai prisitaikyti. Ekspertas nurodo, kad K. D. apie įvykį pasakoti nenori, akivaizdžiai susigėsta, paklaustas „ar jaučia kaltę?“, atsako teigiamai.

Tie patys duomenys apie K. D. fizinę ir psichinę sveikatą nurodyti ir (duomenys neskelbtini) mokymo centro pažymoje. Be to joje dar nurodoma, kad K. D. silpnai orientuojasi naujoje aplinkoje, nesugeba disponuoti savo lėšomis (T. 2, b.l. 72).

Teisme apklausta liudytoja S. B. (K. D. yra jos mokinys) taip pat akcentuoja, kad K. D. darbo tempas lėtas, ne visada suvokia, kas jam sakoma, turi problemų su skaitymu. Jam padedama skaityti, padeda vaizdinė medžiaga. Menkai pats suvokia, ką skaito. Praktiškai nesugeba savarankiškai rašyti, gali tik nukopijuoti kitą tekstą. Turi intelekto sutrikimą.

BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki trylikos metų. Sutinkamai su BK 11 straipsniu, ši veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir todėl negalimas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas. BK 41 straipsnyje numatyta, kad bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikaltusį asmenį, sulaikyti jį nuo nuskalstamų veikų darymo ir t.t., tačiau ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Įvertinus K. D. fizinės ir psichinės būklės ypatumus išvardintus aukščiau, laikytina, kad net minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė prilygtų kankinimui. Teisingumo principas gali būti įgyvendintas kaltinamajam paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš šešis metus ir per tą laiką K. D. daugiau nusikaltimų nėra padaręs (nėra teistas ir iki nusikalstamos veikos padarymo), supranta savo nusikalstamų veiksmų esmę ir pergyvena (tai užfiksuota ir psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akte), leidžia pagrįstai manyti, jog paskyrus švelnesnę bausmės rūšį, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai.

Sprendžiant kokią bausmę parinkti kaltinamajam, atsižvelgiama ir į nukentėjusiajai padarytą žalą, dėl nusikalstamos veikos kilusioms pasekmėms. A. J. atliktos psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akte (T. 1, b.l. 100 – 104) konstatuota, kad nagrinėjamų įvykių metu A. J. nesuprato su ja atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės). Jokių psichikos sutrikimų, priežastiniu ryšiu susijusių su nagrinėjamais įvykiais nestebima, todėl sveikatos sutrikdymas nevertinamas. Tai reiškia, jog sunkesnių pasekmių nukentėjusiajai tie įvykiai nesukėlė. Todėl atsižvelgus nukentėjusiosios interesus, švelnesnės bausmės paskyrimas neprieštarautų teisingumo principui.

Byloje nėra nustatyta pagrindų, kurie leistų K. D. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnį. Todėl, įvertinus visas aukščiau išdėstytas išimtines aplinkybes, kaltinamojo atžvilgiu taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis ir jam skirtina laisvės apribojimo bausmė maksimaliam terminui.

K. D. paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su A. J., atitinka BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus, todėl kardomoji priemonė nekeičiama ir paliekama galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusios A. J. interesais byloje pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo prašoma iš kaltinamojo K. D. priteisti 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti (T. 1, b. l. 44).

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta nusikaltimu. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką ir jos pasekmes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, bet jos ginamos turtiniais būdais, ši žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 2.250 straipsnio 1 dalis ). Nors CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, tačiau atlyginant ir apskaičiuojant neturtinę žalą, šis principas tiesiogiai negali būti taikomas, nes neturtinės žalos įvertinti pinigais tiksliai negalima. Akivaizdu, kad nukentėjusiajai A. J. K. D. tyčiniai veiksmai sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus. Nukentėjusioji patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, baimę.

Teismas įvertinęs tai, kad nusikalstami veiksmai sunkesnių pasekmių nesukėlė (tai patvirtina A. J. ekspertizės aktas), į kaltinamojo turtinę padėtį (yra našlaitis, šiuo metu mokosi ir jokio turto neturi), į menkas galimybes ateityje dirbti ir uždirbti atsižvelgiant į jo sveikatą ir darbingumo lygį, daro išvada, kad prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė. Atsižvelgus į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškinys neturtinei žalai atlyginti mažinamas iki 1 000 eurų.

Daiktų, turinčių reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra. Daiktai, kurie yra prijungti prie šios bylos susiję su kitu kaltinamuoju, kurio atžvilgiu byla išskirta. Todėl visi daiktai paliktini prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 302 straipsniu ir 303 straipsnio 2 dalimi, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

K. D. iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnį 4 dalį, išteisinti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu., nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

K. D. iš kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį., 149 straipsnį 4 dalį, išteisinti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu., nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

K. D. iš kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį., 150 straipsnį 4 dalį, išteisinti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu., nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

K. D. pripažinti kaltu pagal BK 150 straipsnį 4 dalį ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąją A. J., tęsti mokslus, arba dirbti ar būti registruotam darbo biržoje.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su A. J., palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Priteisti iš K. D. nukentėjusiajai A. J. 1 000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniai skundai dėl šio nuosprendžio gali būti paduodami per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.