Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-12661-918/2015 pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovams Z. R. ir A. E. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pavyzdžiui, ar prašomi taikyti laikini apribojimai yra susiję su pareikštais reikalavimais tiek, kad jų netaikymas gali ženkliai apsunkinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimus grindžia actio Pauliana pagrindu, prašydama pripažinti negaliojančiais atsakovų sudarytus sandorius: 2012 m. gegužės 28 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 19KU-1171, 2012 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19KU-2293 ir 2013 m. gegužės 7 d. susitarimą pakeisti sutartį Nr. 19KU-892; nukreipti ieškovės reikalavimų, kylančių iš įsiteisėjusios teismo sprendimo (Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. teismo įsakymo Nr. L2-13052-584/2014), atsakovei Z. R. patenkinimą į nekilnojamąjį ir atskirai nedalomą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris sudaro ginčijamų sandorių dalyką. Ieškovė įrodinėja, kad ginčijamais sandoriais atsakovė (skolininkė) Z. R., perleisdama vienintelį jai priklausantį nekilnojamąjį turtą tuo metu, kai nebuvo įvykdyta prievolė kreditoriui pagal 2012 m. vasario 15 d. vartojimo paskolos sutartį Nr.11/198, pasielgė nesąžiningai, dėl ko sudaryti sandoriai acio Pauliana pagrindu pripažintini negaliojančiais. Taigi preliminarus ieškovės nurodytų aplinkybių, pagrįstų įrodymais, vertinimas leidžia manyti apie galimai palankų teismo sprendimą ieškovės naudai.

Nekilnojamojo turto areštu ieškovė siekia užtikrinti teismo sprendimo dalies, kuria prašoma nukreipti ieškovės reikalavimų, kylančių iš Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. teismo įsakymo Nr. L2-13052-584/2014 vykdymo, patenkinimą į nekilnojamąjį turtą, esantį Dobilų g. 5, Raudondvaris, Kauno r. sav., t. y. turtą, kuris yra prašomų pripažinti negaliojančiais sandorių objektas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai ginčo objektas, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštus reikalavimus, yra konkretus ginčijamais tarp skolininko ir trečiojo asmens sudarytais sandoriais perleistas turtas (nagrinėjamu atveju – prašomas areštuoti nekilnojamasis turtas), iš kurio kreditorius siekia patenkinti savo reikalavimus, kylančius iš 2012 m. vasario 15 d. tarp ieškovės ir atsakovės (skolininkės) sudarytos vartojimo paskolos sutarties Nr.11/198 bei Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. teismo įsakymo Nr. L2-13052-584/2014, teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, visų pirma, turi būti siekiama užtikrinti tokią būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsaugą, kad ieškinio tenkinimo atveju, t. y. pripažinus negaliojančiais skolininkės sudarytus sandorius, būtų galima patenkinti kreditoriaus reikalavimus, kas atitinka pagrindinį kreditoriaus reiškiamo actio Pauliana ieškinio tikslą – sudaryti sąlygas kreditoriaus reikalavimų patenkinimui iš skolininkui priklausančio turto.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas, laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti siekiama apsaugoti ginčijamais sandoriais perleistą turtą nuo jo savininko veiksmų, kurie patenka į disponavimo šiuo turtu teisių turinį. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo nekilnojamasis turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, kas apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju arba padarytų jo įvykdymą neįmanomu. Nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad actio Pauliana pasižymi tam tikra specifika. Pagal tokį ieškinį reiškiamas reikalavimas ne dėl priteisimo, bet dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ginant kreditoriaus teises (ieškinys dėl pripažinimo). Skirtingai, nei pagal ieškinį dėl priteisimo, actio Pauliana siekiama, pripažinus skolininko sudarytus sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją ir sugrąžinti perleistą turtą skolininkui. Skirtingas reikalavimų pagal tokius ieškinius, nei reikalavimų dėl priteisimo, pobūdis lemia ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus. Ieškinys dėl priteisimo užtikrinamas atsakovui priklausančio bet kokio turto, į kurį pagal įstatymus gali būti nukreipiamas išieškojimas, areštu, neviršijant ieškiniu prašomos priteisti sumos. Tuo tarpu pagal pareikštą actio Pauliana sprendžiant klausimą dėl turto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo skolininko perleistam turtui, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, ar skolininko kreditoriaus, kuris ginčija skolininko sudarytą sandorį, reikalavimo suma iš skolininko prievolių kreditoriui yra didesnė, mažesnė ar lygi ginčijamu sandoriu perleisto turto vertei. Actio Pauliana yra ginčijamas turto perleidimo teisėtumas ir areštas gali būti taikomas, jei tam yra pagrindas, visam perleistam turtui, kaip ginčo objektui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2018/2011).

Vadovaujantis išdėstytu ir atsižvelgiant į tai, kad kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimybė, bei nustačius, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias pasaugos priemones, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Todėl, dėl netinkamo proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, turinčio esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, žemesnės instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas (CPK 149 straipsnis, CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovui A. E., a. k. (duomenys neskelbtini) ginčijamais sandoriais perleistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (7/15 dalies 0,15 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius, priklausančius gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą apsunkinti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.