Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėjui advokatui Vaclovui Ruškiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui.

Baudžiamoji byla R. P. pagal kaltinimą, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nutraukta, esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir BK 28 straipsnyje numatytai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. U. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų: 2021 m. gegužės 11 d., apie 15.00 val., į P. šeimai priklausantį sodo sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Priekulės sen., Klaipėdos r., atėjus V. U. ir pastarajam konflikto metu pargriovus G. P., nuo sutuoktinio V. U. bandančiai nustumti ir atitraukti R. P., tyčia ranka, apsupta audiniu, ranka ir plaštaka sudavė R. P. į kairės rankos žastą bei veidą ir tokiais veiksmais padarė R. P. poodinę kraujosruvą veido kairėje skruostinėje srityje, kairiojo žasto užpakalinėje dalyje ir taip mušdamas nežymiai sutrikdė R. P. sveikatą.

2. R. P. buvo kaltinama tuo, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2021 m. gegužės 11 d., apie 15.00 val., savo sodo sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Priekulės sen., Klaipėdos r., R. P. konflikto metu tyčia rankoje turimu pagaliu ne mažiau kaip keturis kartus trenkė V. U. į galvą, į kairįjį petį, į kairės pusės krūtinės ląstos dalį bei į kairės rankos plaštaką ir tokiais veiksmais padarė V. U. kraujosruvą odoje su odos nubrozdinimais kaktos dešinėje, kraujosruvą odoje krūtinės kairiame užpakaliniame paviršiuje, poodines kraujosruvas kairiame žaste, krūtinės kairiame šoniniame paviršiuje ir XIII, IX, X šonkaulių lūžius kairėje, taip nesunkiai sutrikdė V. U. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

3. Iš nuteistojo V. U. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo panaikinti apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuosprendžio dalį, kuria R. P. baudžiamoji byla pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukta, ir pripažinti ją kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį arba prašo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.

3.1. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė būtinosios ginties institutą. Teismui paaiškino, kad jo ir R. P. sodo sklypai ribojasi. Tarp jo ir R. P. pastoviai kyla ginčai dėl to, kad ji netinkamai prižiūri šunį. Šuo nuolat garsiai loja, sukelia sode triukšmą ir neleidžia tinkamai ilsėtis sode. Gera valia ne kartą prašė R. P., kad ji tinkamai prižiūrėtų šunį, kreipėsi net į sodininkų bendriją. Įvykio dieną atvažiavo į sodą, o R. P. šuo, kaip įprastai, pradėjo kelti triukšmą – garsiai loti. Norėdamas gera valia susitarti, vėl ėjo pas R. P., o sutikęs jos sutuoktinį G. P., gražiai paprašė prižiūrėti šunį ir neleisti loti garsiai. G. P. tai nepatiko ir pastarasis, norėdamas jam suduoti, užsimojo su lazda. Siekdamas išvengti G. P. smūgio, pastūmė jį ir apsuko eiti į savo teritoriją. Tačiau tuo metu pribėgo R. P. ir kelis kartus smogė jam (V. U.) su lazda. Tokius jo parodymus apylinkės teisme patvirtino ir liudytojos I. J. ir E. R.. Šios liudytojos teisme patvirtino, kad V. U. rankose jokių daiktų nematė ir nematė, kad rankas jis būtų kuo nors apsivyniojęs. Teismas šių liudytojų parodymus aiškino priešingai. R. P., suduodama smūgius su lazda jam į krūtinės ląstą, sulaužė jam kelis šonkaulius. Teismo medicinos specialistas nustatė, kad jam padarytas nesunkus kūno sužalojimas. Dėl tokių veiksmų R. P. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme paaiškino, kad siekdamas išvengti R. P. smūgių ir gindamas, saugodamas save, stūmė ją nuo savęs, todėl galėjo pataikyti jai į veidą. Todėl nesutinka su teismo išvada, jog R. P. sužalojo tyčiniais veiksmais.

3.2. Teismai privalo nurodyti būtinosios ginties ar jų ribų peržengimo požymius ir savo išvadas pagristi konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nepakanka nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad baudžiamoji byla nutraukiama, esant būtinajai ginčiai. Šiuo atveju R. P. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikimas, o jos veiksmais jam (V. U.) padaryti sunkesni kūno sužalojimai. Taigi R. P. veiksmai aiškiai viršijo būtinosios ginties ribas ir ji turi būti pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas nepagrįstai R. P. veiksmus vertino kaip atliktus esant būtinajai ginčiai ir bylą jai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukė.

3.3. Teismas nepagrįstai patikėjo tik R. P. sutuoktinio G. P. parodymais, kad pastarasis jo buvo pargriautas ant žemės ir mušamas. G. P. nepateikė jokių įrodymų apie patirtus įvykio metu sužalojimus. Teismas nuosprendyje nurodė G. P. sveikatos sutrikimus, kuriuos jis turėjo iš anksčiau ir kurie neturi jokio ryšio su aktualiu įvykiu. Mano, kad aptartas konfliktas atitinka administracinio viešosios rimties trikdymo nusižengimo požymius. Todėl baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta ir perduota nagrinėti administracine tvarka.

4. Teismo posėdyje nuteistasis V. U. ir jo gynėjas advokatas E. Staponkus prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė V. Lūžienė, asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. P. ir jos gynėjas advokatas V. Ruškys – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus, apylinkės teismo posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą – teismo posėdyje peržiūrėjusi dėvimosios vaizdo kameros vaizdo įrašą Nr. 5CF3702C9D98, failai Nr. 2021_0511_161426_004, 2021_0511_161426_005, turi pagrindą daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. U. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skyrė jam tinkamai individualizuotą bausmę. Teismas, nagrinėdamas V. U. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas teisingai kvalifikavo V. U. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį R. P. nutraukė, jos veiksmuose įžvelgdamas būtinosios ginties situaciją.

6. Apeliantas skunde laikosi pozicijos, kad būtinosios ginties R. P. veiksmuose nėra, nes ji aiškiai viršijo būtinosios ginties ribas – konflikto metu sužalojo jį sunkiau nei, gindamasis ir saugodamasis nuo jos smūgių lazda, jis sužalojo ją. Tokie apelianto teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra iš dalies pagrįsti, tačiau jo tyčinės kaltės nešalina ir padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina. Iš bylos medžiagos matyti, kad dažni kaimynų P. ir V. U. konfliktiniai santykiai iš žodinių ginčų dėl P. šuns lojimo, V. U. radijo garsaus klausymosi peraugo į abipusę smurtinę nusikalstamą veiką. Nei teismo posėdyje peržiūrėtame dėvimosios vaizdo kameros vaizdo įraše Nr. 5CF3702C9D98, failuose Nr. 2021_0511_161426_004, 2021_0511_161426_005, užfiksuoti P. paaiškinimai policijai apie aktualaus konflikto eigą, nei kiti bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad R. P. buvo iškilusi būtinybė ginti sutuoktinį G. P. ir (ar) save nuo V. U., o V. U. tik gynėsi nuo neva jam netikėtų R. P. veiksmų.

7. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

8. Vertinant tai, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys Nr. 2K-568-139/2015, Nr. 2K-31-788/2015 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2011, Nr. 2K-568-139/2015 ir kt.). Taigi būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutarys Nr. 2K-7-326/2013, Nr. 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

9. Apylinkės teismas, ištyręs bylos įrodymus, nuosprendyje motyvavo, jog R. P. gynyba atitiko V. U. kėsinimosi pobūdį, nes V. U. kėsinosi į G. P. ir į R. P. sveikatą, be to, P. yra gerokai vyresni už V. U., todėl buvo silpnesnė pusė ne tik dėl sutuoktinio (G. P.) sveikatos, bet ir dėl garbaus amžiaus. Abi pusės vartojo fizinę jėgą, konfliktas truko neilgai, jų veiksmai nebuvo itin intensyvūs. Todėl tai, kad R. P. suduoti smūgiai V. U. sukėlė sunkesnes pasekmes nei V. U. suduoti smūgiai, apylinkės teismo vertinimu, nereiškia, kad ji peržengė būtinosios ginties ribas. Tokie R. P. veiksmai prieš V. U. įvertinti kaip atlikti esant būtinajai ginčiai. Tačiau teisėjų kolegija tokį R. P. atliktų veiksmų, konflikto pusių (ne)pranašumo dėl sveikatos ir amžiaus skirtumų teisinį vertinimą laiko nepagrįstu. Apylinkės teismas nepakankamai įsigilino į pirma tarp G. P. ir V. U. įvykusio žodinio konflikto turinį ir po to atliktų G. P., R. P. ir V. U. abipusių veiksmų, sukeltų smurtinio elgesio, atlikimo mechanizmą.

10. Apylinkės teismas, darydamas išvadą, jog R. P. į muštynes buvo įtraukta V. U., o jos priešingi teisei veiksmai, numatyti BK 138 straipsnio 1 dalyje, prieš V. U., sukėlę jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, vertinami kaip gynybiniai–atsakomieji, nepagrįstai įžvelgė V. U. veiksmuose pavojingo kėsinimosi, tokio kėsinimosi realumo ir akivaizdumo požymius. Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir jų visetą, apygardos teismas įžvelgia tokią aktualaus konflikto eigą ir jo dalyvių veiksmų turinį. Byloje nėra ginčo, jog V. U. iš savo sodo sklypo atėjo į besiribojantį P. sodo sklypą. Iš G. P. ir V. U. parodymų, duotų tyrėjams ir apylinkės teisme, matyti, kad šis jų susitikimas nebuvo netikėtas G. P.. Dar iki ateinant V. U. į P. sklypą, jie abu iš tolo jau garsiai barėsi dėl šuns lojimo, radijo garsaus klausymosi. Todėl nėra pagrindo manyti, kad šių garbaus amžiaus vyrų konflikto pradžioje (G. P. 2021 m. sukako (duomenys neskelbtini) metai, o V. U. – (duomenys neskelbtini) metai) V. U. atėjo į P. sodo sklypą, turėdamas tikslą netikėtai užpulti G. P., ten jį iš karto pastūmė, o pastarasis dėl to nuvirto. Taigi V. U. jokių netikėtų smurtinių veiksmų prieš G. P. jų susitikimo metu nevartojo. Garsiam žodiniam jų konfliktui tebesitęsiant ir į jų konfliktą įsikišus R. P., V. U. pastūmė už jos nugaros esantį G. P. ir pastarasis nugriuvo. Toliau V. U. stumdantis su R. P., pastaroji iš G. P. paėmė pagalį (ilgą medinę lazdą) ir smūgiavo juo jam į ranką, o jis tada sudavė jai ranka ir plaštaka į kairės rankos žastą bei veidą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą. R. P. neatlyžo ir toliau lazda smūgiavo V. U. į galvą, petį ir taip padarė jam nesunkų kūno sužalojimą.

11. Sugretinusi nuosprendyje aprašytus liudytojo G. P. duotus parodymus – „Žmona paėmė pagalį ir pradėjo jį varyti lauk <...>“ su R. P. parodymais – „Prasidėjus konfliktui, ji stovėjo tarp jų, kad jie nesusikibtu. Vyras buvo už jos. <...>“, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra liudytojo(-ų), kuris(-ie) matė visą konflikto eigą nuo pradžios iki pabaigos, ir kartu įvertinusi konflikto dalyvių R. P., G. P. ir V. U., atliekant parodymų patikrinimą vietoje, parodytas G. P. nugriuvimo vietas – prie P. sodo namo gyvatvorės ir gatvėje, taip pat R. P. tyrėjams parodytą galimą medinės lazdos (pagalio) radimo ir paėmimo vietą – prie P. namo kampo, teisėjų kolegija įsitikino, kad konfliktas įvyko prie P. sodo namo gyvatvorės, o R. P. medinę lazdą, kuria smūgiavo V. U., paėmė iš G. P., o kartu tai leidžia suabejoti liudytojos I. J. tyrėjams ir teismo posėdyje duotų parodymų, jog „<...> R. P. gynė savo sutuoktinį, nes rankose atbėgdama ji turėjo gal rankos storumo pagalį“, objektyvumu ir patikimumu (t. 1, b. l. 93, 94, 163, t. 2, b. l. 129, 130, 132).

12. Kiti minėtos liudytojos I. J. nuosprendyje aprašyti parodymai, jog ji „Girdėjo, kaip kaimynai šūkavo, bet ji iš pradžių nekreipė dėmesio <...>; <...> ji pasižiūrėjo ir pamatė, kaip V. U. pastūmė kaimyną, ir jis nuvirto. <...>“, nors ir dera su G. P. ir V. U. parodymais, jog pastarasis pastūmė G. P. ir jis nuvirto, tačiau savaime nepatvirtina konflikto epicentre buvusio G. P. parodymų, jog jis „Gavo per petį ir nuvirto, atsikėlė ir vėl nuvirto, kaimynas iš kojos pradėjo jį spardyti“, bei R. P. parodymų, kad „Jos vyras nuvirto ir kaimynas pradėjo kojomis jį spardyti“. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl neva tokių V. U. atliktų smurtinių veiksmų kojomis G. P. buvo sužalotas, sutrikdyta jo sveikata ir (ar) jis patyrė fizinį skausmą. Be to, liudytoja I. J., kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, yra vienintelė, kuri tiesiogiai matė įvykį, tačiau matė tik jo dalį. Todėl nėra pagrindo patikėti neabejotinai suinteresuotais veikti palankiai vienas kitam sutuoktinių P. parodymais, jog V. U. spardė nuvirtusį G. P. kojomis (ir) ar kitaip siekė jį sužaloti ir pan.

13. Apylinkės teismas pagrįstai suabejojo liudytojos E. R. duotų parodymų patikimumu. Iš nuosprendyje aprašytų jos parodymų: „Konfliktą matė nedaug, tik matė, jog G. P. atbėgo su pagaliu prie V. U., pamojavo ir atšoko. Daugiau nieko nematė. Mano, kad įvykis vyko praėjusių metų rudenį matyti“, matyti, jog ji galbūt nurodė į kitu laiku, nei vyko aktualus įvykis, matytus ir girdėtus tų pačių sodo kaimynų veiksmus. Tokie netikslūs, abejonėmis grįsti parodymai nėra ir negali būti patikimi asmens kaltumo įrodymai.

14. Kompleksiškai įvertinusi anksčiau aptartas konflikto aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvados, jog V. U., pargriaudamas sveikatos problemų turintį G. P., sukėlė pavojų jo sveikatai ir sudarė grėsmingas sąlygas, o tai leido R. P., kuri bandė išstumti V. U. ir pati sulaukė pastarojo smūgių, ginti tiek save, tiek ir sutuoktinį, dėl to ji sudavė V. U. ne mažiau kaip keturis kartus šalia buvusiu pagaliu, yra atitolusios nuo tikrųjų konflikto eigos aplinkybių ir nepatvirtina V. U. veiksmuose buvus pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi požymių. Beje, gera G. P. fizine ir psichine sveikata teisėjų kolegijai leidžia įsitikinti teismo posėdyje peržiūrėtas dėvimosios vaizdo kameros vaizdo įrašas. G. P. su pareigūnais kalba aiškiai, yra guvus, vaikšto greitai, aprodo konflikto vietas. Apylinkės teismui buvo pateikti G. P. medicininiai dokumentai apie ligas, jų gydymąsi. Apylinkės teismas plačiau šių duomenų netyrė ir, kodėl P. garbus amžius ir (ar) G. P. sveikata konkrečioje situacijoje sudarė prielaidas R. P. pagrįstai manyti, kad V. U. veiksmai kelia akivaizdžią grėsmę sutuoktinio ar jos sveikatai, gyvybei, nemotyvavo.

15. Iš byloje esančių G. P. medicininių dokumentų matyti, kad jam 2003 m. buvo atlikta planinė stuburo operacija, 2014 m. – operuotas stuburas (įdėti fiksaciniai varžtai ir plokštelės), 2018 m. – apžiūrėtas dėl skausmų stuburo juosmeninė dalyje, 2020 m. – atliktos dvi akių operacijos (t. 3, b. l. 28–34). Jokių duomenų, kad įvykio metu G. P. fizinė ir (ar) psichinė sveikata buvo kritinė ar prasta ir pan., nėra. G. P. galėjo ir judėti savarankiškai, be jokių papildomų priemonių (ramentų ir pan.), ir sode jis darbavosi kartu su sutuoktine. Todėl nėra pagrindo manyti, kad garbaus amžiaus senjoras įvykio metu buvo tiek pažeidžiamas, jog jį sutuoktinei buvo būtina saugoti nuo pargriuvimo ar menkiausių kontaktų su aplinkos objektais. Priešingai nei argumentavo apylinkės teismas, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad būdami du, nors ir už V. U. apie dešimčia metų vyresni P. ar kuris iš jų, buvo netikėtai užpulti, beje, akivaizdžiai liesesnio V. U.. Pastarasis atėjo į kaimynų sklypą dėl menkavertės priežasties – išsiaiškinti su kaimynu, kodėl nuolat skalija šuo, kodėl P. trukdo jo leidžiamas radijas. V. U. tuo metu neturėjo su savimi jokių įrankių ar priemonių, kuriais būtų galima sužaloti kitą žmogų. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad V. U. nesiruošė pavartoti smurto ir (ar) kėsintis į P. sveikatą ar gyvybę, nuosavybę ir pan. Todėl R. P., pamačiusi nugriuvusį ant žolės G. P., pervertino pradinės vyrų konfliktinės situacijos rimtumą. Ji objektyviai turėjo ir galėjo aiškiai pamatyti, kad sutuoktinis nėra nei sužalotas, nei puolamas ar juolab spardomas kojomis V. U.. Tačiau labiau pykčio dėl senų ir vėl kilusių nesutarimų su V. U. vedama R. P. įsiterpė tarp vyrų. Besistumdant jai su V. U., pastarasis sudavė ranka jai į veidą, o tada dar įsiaudrinusi R. P. pasiėmė iš G. P. medinę lazdą (pagalį) ir ja smūgiavo V. U. į ranką, galvą, petį.

16. Pažymėtina, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės vartoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau. Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Nagrinėjamu atveju abi konflikto pusės susitiko tarpusavio santykių aiškinimosi tikslu ir agresyviai nusiteikusios, pasirengusios santykių aiškinimuisi vartoti ir fizinį smurtą. V. U. teiginio, kad pirmas jam medine lazda sudavė G. P., nepatvirtina jokie įrodymai, tačiau aplinkybe, jog G. P. tokią lazdą su savimi turėjo jau žodinio konflikto su V. U. pradžioje, leidžia įsitikinti nustatyta byloje aplinkybė, jog būtent šią lazdą R. P. paėmė iš G. P. ir ja smūgiavo V. U.. Taigi ir V. U., ir P. buvo nusiteikę tęsti konfliktą, o tai peraugo į abipusius smurtinius R. P. ir V. U. veiksmus. Todėl tokia situacija negali būti vertinama kaip būtinoji gintis nei iš R. P., nei iš V. U. gynybos pozicijų.

17. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau aiškiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Analizuojamu atveju nenustatyta, jog G. P., R. P. ar V. U. būtų buvę užpulti, jiems būtų grėsęs pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis, taigi aplinkybių, kurių pagrindu taikytinos BK 28 straipsnio nuostatos, šioje byloje nėra. Teisėjų kolegija pastebi, kad nesutarimai tarp V. U. ir P. trunka ne vienus metus, tačiau savo elgesį teisinti vienas kito neteisėtais veiksmais neturi jokio pagrindo. Abiejų konflikto pusių dalyviai yra suaugę žmonės, suvokiantys, jog už neteisėtus veiksmus privalės atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, nepaisant to, nesugebėjo kilusių nesutarimų spręsti konstruktyviais būdais, nepažeisdami vienas kito asmeninės erdvės bei kūno neliečiamumo.

18. Apibendrindama anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla R. P. pagal kaltinimą, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nutraukta, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir BK 28 straipsnyje numatytai aplinkybei – būtinajai ginčiai, ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį R. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

19. Būtini objektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių savo veiksmais siekia, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.

20. Nagrinėjamu atveju R. P. sudavė V. U. smūgius pagaliu (medine lazda) ir į galvą, todėl kaip ir bet kuris kitas normalios psichikos ir panašią gyvenimišką patirtį turintis žmogus ji suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, jog tokiais smurtiniais veiksmais gali sutrikdyti V. U. sveikatą, nes tokioje situacijoje (smūgiuojant į galvą) atsiradę padariniai yra dėsningi, ir to siekė. Darydamas tokią išvadą, t. y. nustatydamas R. P. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, apygardos teismas atsižvelgia ir į tai, kad po V. U. sužalojimo ji nesiėmė jokių veiksmų siekdama suteikti jam pagalbą. Todėl teismas daro išvadą, kad R. P. nesunkiai sutrikdė V. U. sveikatą veikdama tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

21. Byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje apylinkės teismo ištirti (iš dalies liudytojų I. J., G. P., liudytojos G. J. ir iš dalies pačių kaltinamųjų R. P. ir V. U. parodymai, specialisto išvada Nr. G 573/2021, BIRT ataskaitų žiūryklės išrašas, V. U. pareiškimas policijai, V. U. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, policijos tarnybinis pranešimas, V. U. pateikti vaizdo įrašai „VID_20210511_151535“ ir „VID_20210511_151717“) bei šiame nuosprendyje iš naujo įvertinti įrodymai ir jų visuma patvirtina, kad R. P. 2021 m. gegužės 11 d., apie 15.00 val., savo sodo sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Priekulės sen., Klaipėdos r., konflikto metu tyčia rankoje turimu pagaliu ne mažiau kaip keturis kartus trenkė V. U. į galvą, į kairįjį petį, į kairės pusės krūtinės ląstos dalį bei į kairės rankos plaštaką ir tokiais veiksmais padarė V. U. kraujosruvą odoje su odos nubrozdinimais kaktos dešinėje, kraujosruvą odoje krūtinės kairiame užpakaliniame paviršiuje, poodines kraujosruvas kairiame žaste, krūtinės kairiame šoniniame paviršiuje bei XIII, IX, X šonkaulių lūžius kairėje, taip nesunkiai sutrikdė V. U. sveikatą. Taigi tarp R. P. veikos ir nesunkaus V. U. sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl subjektyviųjų ir objektyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimo aptariamoje R. P. inkriminuotoje veikoje, todėl jai už šį nusikaltimą skirtina bausmė.

Dėl bausmės

23. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių – baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

24. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

25. R. P., veikdama tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), jos atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių byloje nėra. R. P. aukštojo išsilavinimo, ištekėjusi, pensininkė, neteista, administracine tvarka nebausta. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, remdamasi aptartais teisiniais bausmių skyrimo aspektais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti R. P. skiriant BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – laisvės apribojimą 1 metams be intensyvios priežiūros (BK 48 straipsnio 2 dalis). Tokia bausmė R. P. neabejotinai sukels neigiamas pasekmes, dėl kurių ji padarys išvadas ir ateityje nedarys nusikalstamų veikų, o paskirta bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl civilinio ieškinio

26. Pagal BPK 109 straipsnį, civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

27. Civilinė ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš R. P. 57,18 Eur turtinės žalos atlyginimo už V. U. gydymą (t. 2, b. l. 53–54). Kartu su civiliniu ieškiniu pateikė Gydymo paslaugų išrašą, kuriame apskaičiuota 57,18 Eur apmokėta gydymosi išlaidų suma (t. 2, b. l. 55). Šis įrodymas leidžia įsitikinti tuo, kad civilinės ieškovės prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimo suma yra apskaičiuota teisingai, remiantis patikimais duomenimis. R. P. ir jos gynyba neginčijo ir neginčija prašomo priteisti žalos atlyginimo ir (ar) jo dydžio.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos padaryta turtinė žala, o jos dydis pagrįstas byloje pateiktais duomenimis. Tarp atsiradusios žalos ir R. P. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, jos tyčiniai veiksmai sąlygojo atsiradusią turtinę žalą, kuri nėra atlyginta. Todėl civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas visiškai įrodytu ir pagrįstu, todėl tenkintinas. Iš R. P. priteistina valstybei 57,18 Eur turtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir BK 28 straipsniu, baudžiamoji byla pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukta, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį R. P..

R. P. pripažinti kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

Panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir dėl civilinio ieškinio priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį.

Iš nuteistosios R. P. priteisti valstybei 57,18 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 18 ct) turtinės žalos atlyginimo, sumokant šią sumą į Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (įmonės kodas 191351679) atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“.

Kitą apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.