- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- e2A-46-432/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01128-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas (pirm.), Loreta Bujokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- R. K.
- Ieškovas
- Art studio
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Žilvino Terebeizos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Art Studio“ administratoriaus S. B. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui R. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą- 9 599,06 Eur bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkas. Bankroto administratorius S. B. taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo administravimo išlaidas- 4 383,87 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, būdamas UAB „Art Studio“ direktoriumi, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Dėl pavėluoto kreipimosi iškelti bankroto bylą ieškovas BUAB „Art Studio“ patyrė žalą, kurią sudaro skolų kreditoriams suma. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2017-02-22 nutartimi iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės vadovas R. K. buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau to nepadarė, dėl ko Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 20 d. nutartimi UAB „Art Studio“ vadovui paskyrė 200 Eur baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą. Galimybės padengti BUAB „Art studio“ reikalavimus iš įmonės turto nėra, nes bankroto administratoriui neperduotas įmonės turtas, Valstybės įmonės „REGITRA“ duomenimis UAB „Art Studio“ vardu nėra registruotų transporto priemonių. Pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau-VSDFV) duomenimis įmonė darbuotojų neturi nuo 2012-04-02, o Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis UAB „Art Studio“ finansinių ataskaitų Registrų centrui neteikia nuo 2012 m.
3. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-08-30 sprendimu už akių ieškovo bankroto administratoriaus S. B. ieškinį paliko nenagrinėtą, grąžino jam žyminio mokesčio dalį- 99 Eur, o ieškovo BUAB „Art studio“ ieškinį patenkino visiškai. Priteisė ieškovui BUAB „Art studio“ iš atsakovo R. K. žalos atlyginimą- 9 599,06 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir valstybei priteisė bylinėjimosi išlaidas- 216 Eur.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-02-04 pagal pareiškėjo R. K. prašymą atnaujino civilinės bylos dalį dėl turtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-02-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-3082-562/2017, kuria UAB „ART Studio“ iškelta bankroto byla, nurodyta, jog 2011 m. UAB „Art Studio“ turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto už 46 920 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 14 249,59 Eur. Taigi 2011 m. UAB „ART Studio“ buvo moki įmonė, kadangi įmonės visi (pradelsti ir nepradelsti) įsipareigojimai neviršijo pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, todėl bent jau 2012 m. pirmoje pusėje atsakovas neturėjo pareigos inicijuoti bendrovei bankroto bylos. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) pranešimas patvirtina, kad UAB „ART Studio“ nesumokėjo mokesčių laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. spalio mėn. pabaigos, kuomet UAB „ART Studio“ nebuvo nemoki įmonė. Skolos VSDFV atsirado tik 2011 m.
6. Atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą ieškovas BUAB „Art Studio“ nurodė, kad įmonė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturėjo, joks turtas administratoriui nebuvo perduotas. Ieškovas teigė, kad įrodymų, jog įmonė turėjo turto 2009 m. nėra, įmonė turėjo skolų, todėl ji nemoki tapo dar 2009 m.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-03-07 sprendimu pakeitė 2018-08-30 sprendimo už akių dalį dėl BUAB „Art Studio“ reikalavimų. Priteisė ieškovui BUAB „Art Studio“ iš atsakovo R. K. žalos atlyginimą- 9 569,11 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-08-30 sprendimo už akių dalį paliko nepakeistą.
8. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog įmonė su finansiniais sunkumais susidūrė dar 2009 m. 2013-02-15 VMI pranešime pateikti duomenys patvirtina, kad 2009 m. UAB „Art Studio“ buvo pradelsusi sumokėti gyventojų pajamų mokestį (1 t., e. b. l. 33, 34). Nuo 2009-08-01 iki 2012-02-04 bendra pradelstų ir nesumokėtų mokesčių VMI suma sudarė 20 740,47 Lt (6 006,86 Eur). Nurodytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad įmonė finansinių sunkumų turėjo jau 2009 m., o atsakovas, kaip įmonės vadovas, galėjo įžvelgti galimas grėsmes dėl įmonės finansinio stabilumo.
9. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vis dėlto UAB „Art studio“ balansai už laikotarpius iki pat 2011-12-31 rodo, kad įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės (1 t., e. b. l 123-128). Paskutiniame VĮ Registrų centrui už 2011 metus pateiktame balanse esantys duomenys rodo, kad turtas daugiau kaip tris kartus viršijo per vienerius metus mokėtinas sumas (1 t., e. b. l. 128). Be to, įmonė iki 2011 metų pabaigos mokėjo mokesčius: VSDFV sumokėta 6 917,41 Lt (1 t., e. b. l. 173). VĮ Registrų centrui pateikti duomenys yra vieši, kol nenuginčyti, jie laikomi teisingais. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas neturėjo pagrindo prieiti prie išvados, kad atsakovas jau 2009 metais turėjo inicijuoti UAB „Art studio“ bankroto bylą. Tokios išvados negalėjo padaryti ir pagal 2011 metų finansinės atskaitomybės, VSDFV pranešimo duomenis. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad įmonė tapo nemoki 2012-04-02, kai įmonės vadovas nutraukė su ja darbo sutartį ir joje neliko nė vieno darbuotojo (1 t., e. b. l. 29). Tuo metu įmonės skolos sudarė 6 006,86 Eur VMI (1 t., e. b. l. 33, 34) ir 319,84 Eur VSDFV (1 t., e. b. l. 173), t. y. iš viso 6 326,70 Eur. Iškėlus UAB „Art studio“ bankroto bylą, buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių suma- 9 599,06 Eur (1 t., e. b. l. 9, 10, 13, 14). Nors atsakovas ginčijo jų dydį, teismas neturėjo pagrindo su juo sutikti, nes nutartis dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo nepakeista, galiojanti, todėl teismas rėmėsi būtent joje esančiais duomenimis. Skirtumas, susidaręs iš patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atėmus kreditorinius reikalavimus, atsiradusius iki 2012-04-02, t. y. 3 272,36 Eur yra įmonės kreditoriams padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakovas dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
10. Spręsdamas dėl kitos dalies žalos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors šie kreditoriniai reikalavimai susidarė, įmonei esant mokiai, tačiau šių mokesčių įmonė, vadovaujama atsakovo, nesumokėjo. Ji nesumokėjo jų, deklaruodama turinti turto tris kartus daugiau, negu įsipareigojimai kreditoriams. Nagrinėjamu atveju atsakovas nutraukė darbo santykius su įmone 2012-04-02, 2011 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, įmonei turint turto už 162 008 Lt (1 t., e. b. l. 128). Nepaisant to, įmonės vadovas nei atsiskaitė su kreditoriais, nei išsaugojo įmonės turto. Turto neperdavė net teismui įpareigojus 2017-02-22 nutartimi (1 t., e. b. l. 6- 8), dėl ko vadovui buvo skirta bauda (1 t., e. b. l. 15, 16). Dalis turto buvo atsakovo panaudota kitos įmonės veikloje, nors iš jo galėjo būti patenkinti kreditorių reikalavimai. Pats atsakovas pripažino, kad balanso duomenys, pateikti VĮ Registrų centrui, teisingi. Vadinasi, ir jame nurodytą turtą įmonė turėjo. Nors ne visas 2011 metų balanso turtas buvo realus (dalį jo sudarė gautinos sumos), visgi, teismas pažymėjo, kad vien ilgalaikis turtas sudarė 11 393 Lt, o trumpalaikis- 150 615 Lt iš kurio kreditoriniai reikalavimai galėjo būti patenkinti visiškai. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad atsakovas neveikė įmonės interesais, nepasirūpino skolų padengimu, tinkamu turto panaudojimu ar jo išsaugojimu, todėl turi atlyginti kreditoriams žalą visiškai, t. y. sumokėti ne tik 3 272,36 Eur kaip žalą dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir atlyginti likusią nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumą, t. y. 6 296,75 Eur, iš viso 9 569,11 Eur.
11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai patvirtina visas būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Žalą kreditoriams patvirtina išaugusi įmonės skola VMI ir VSDFV. Tai nulėmė atsakovo neveikimas, nesikreipiant laiku dėl bankroto bylos UAB „Art studio“ iškėlimo. Dėl tokio neveikimo kaltas yra atsakovas, todėl privalo atlyginti žalą įmonei.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- atmesti ieškinį; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-08-30 sprendimo už akių dalį civilinėje byloje Nr. e2-24382-872/2018, kuria iš atsakovo R. K. valstybei priteistas 216 Eur žyminis mokestis (bylinėjimosi išlaidos).
13. Apeliantas nurodo, kad 3 272,36 Eur skirtumo tarp bankroto byloje patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atėmus VMI nurodytą skolą iki 2012-04-02, nėra pagrindo vertinti, kaip įmonės kreditoriams padalytą žalą dėl atsakovo nesikreipimo į teismą iškelti bankroto bylą. Teigia, kad 3 272,36 Eur skirtumas tarp VMI nurodytos skolos iki 2012-04-02 ir VMI bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų sumos atsirado todėl, kad VMI į 2013-02-15 pranešimą apie UAB „Art studio“ nesumokėtus mokesčius (1 t., e. b. 1. 33, 34) įtraukė ne visus UAB „Art studio“ nesumokėtus mokesčius, o tik jų dalį. VMI į 2013-02-15 pranešimą apie UAB „Art studio“ nesumokėtus mokesčius neįtraukė įmonės nesumokėto 2 331,15 Eur pelno mokesčio, 125,64 Eur pelno mokesčio delspinigių, bei 5,27 Eur skolos pagal teismo vykdomuosius dokumentus. Sudėjus VMI 2013-02-15 pranešime apie UAB „Art studio“ nesumokėtus mokesčius nurodytą nepriemoką- 6 006,85 Eur, VMI 2017-03-28 VMI prašyme patvirtinti finansinį reikalavimą (1 t., e. b. l. 48, 49) nurodytą pelno mokestį- 2 462,06 Eur, pelno mokesčio delspinigių nepriemoką, bei skolą pagal teismo vykdomuosius dokumentus, susidaro 8 468,91 Eur įmonės skola VMI, kuri praktiškai atitinka įmonės bankroto byloje VMI finansiniame reikalavime nurodytą sumą (8 469,51 Eur). Todėl spręstina, kad VMI finansiniame reikalavime įmonės bankroto byloje nurodytas įmonės įsiskolinimas atsirado įmonės veiklos laikotarpiu iki įmonei tapus nemokiai 2012-04-02. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad 3 272,36 Eur yra įmonės kreditoriams padaryta žala dėl nesikreipimo laiku į teismą, kadangi atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku neišaugo. Skola įmonei atsirado iki 2012-04-02, t. y. pirmosios instancijos teismo konstatuoto įmonės nemokumo momento, o ne vėliau, todėl kreditoriai nepatyrė žalos dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Nėra priežastinio ryšio tarp žalos kreditoriams atsiradimo dėl atsakovo nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo).
14. Apeliantas paaiškina, kad bankroto byla įmonei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2017-02-22 nutartimi, įsiteisėjusia 2017-03-07, todėl konstatuoja, kad bankroto byla įmonei iškelta po penkerių metų nuo tada, kai įmonėje nebeliko darbuotojų. Paaiškina, jog teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą, buvęs įmonės vadovas, atsakovas R. K. pasakė, kad įmonės turtą sudarė kompiuteriai, popierius,- kas liko, atsakovas išvežė į kitą sandėlį. 2015-2016 metais sandėlį užpylė vanduo (dokumentus ir kompiuterius taip pat užpylė). Bendrovė vykdė reklamos ir spaudos darbus (teikė atitinkamas paslaugas), bendrovės ilgalaikį turtą sudarė veiklai vykdyti naudoti kompiuteriai, o bendrovės trumpalaikį turtą (atsargas) sudarė popieriaus ir dažų atsargos, kurias įmonė naudojo veikloje. Kadangi paskutinis bendrovės darbuotojas (atsakovas) nutraukė darbo santykius su bendrove 2012-04-02, vadinasi bendrovė ilgalaikį ir trumpalaikį turtą buvo įsigijusi anksčiau, negu 2012-04-02. Taip pat pažymėjo, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2017-02-22 nutartyje nurodytus duomenis BUAB „Art Studio“ bankroto byloje, įmonė registruoto nekilnojamojo turto neturi, tačiau turi dvi transporto priemones, kurios yra išregistruotos ir jų dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas (1 t., e. b. 1. 6- 8). Ieškovo prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis neįrodytas, įmonės balansai negali būti pripažinti tinkamais žalos atlyginimo dydį pagrindžiančiais įrodymais, kadangi bankroto administratoriui neperduotas įmonės kilnojamasis turtas ir atsargos pagal bankroto bylos iškėlimo dienos duomenis buvo nusidėvėjęs, tai yra bevertis.
15. Apeliaciniame procese teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019, panaikintina ir teismo sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-24382-872/2018 dalis, kuria iš atsakovo valstybei priteistas 216 Eur žyminis mokestis (bylinėjimosi išlaidos).
Atsiliepimas
16. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pats atsakovas pripažino, jog balanso duomenys, pateikti VĮ Registrų centrui, teisingi. Atsakovas, prieš nutraukdamas darbo santykius su įmone, turėjo realią galimybę iš įmonės turimo turto atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais ir likviduoti įmonę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) VIII skyriuje ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau- ABĮ) nustatyta tvarka, arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą jo vadovaujamai įmonei. Tiek vienu, tiek kitu atveju su įmonės kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta. Minėtas atsakovo neveikimas pripažintinas neteisėtu pagal CK 6.246 str. nuostatas. Dėl įmonės vadovo neteisėto neveikimo įmonės kreditoriams atsirado žala. Tarp įmonės vadovo neteisėto neveikimo ir žalos kreditoriams atsiradimo yra tiesioginis priežastini ryšys. Įmonės vadovas 2012 metais turėjo realią galimybę (kol turtas dar nebuvo nuvertėjęs ir jo vertė kelis kartus buvo didesnė, negu skolų dydis kreditoriams) iš įmonės turimo turto atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais ir likviduoti įmonę, arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą jo vadovaujamai įmonei ir paskirtam bankroto administratoriui perduoti visą įmonės turtą, kurį realizavus būtų atsiskaityta su įmonės kreditoriais.
Šalies argumentai
17. Ieškovas paaiškina, kad teiginys, jog 2015- 2016 metais sandėlis, kuriame buvo įmonės dokumentai ir kitas turtas, buvo užpiltas vandeniu ir dėl to buvo sugadinti dokumentai ir turtas, nėra pagrįstas įrodymais. Pats atsakovas teigia, kad sandėlis buvo užpiltas 2015-2016 metais, tačiau įmonės veikla buvo nutraukta 2012 metais ir įmonės vadovas turėjo pareigą, prieš nutraukdamas įmonės veiklą, t. y. 2012 metais, kol dar dokumentai nebuvo užpilti vandeniu ir turtas nebuvo nuvertėjęs, iš turimo turto atsiskaityti su kreditoriais arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą jo vadovaujamai įmonei bei perduoti paskirtam administratoriui įmonės dokumentus ir turtą. Be to, laikant, jog atsakovo nurodytas įvykis 2015- 2016 metais buvo, atsakovas turėjo pareigą reikalauti atlyginti žalą dėl turto sugadinimo iš kaltų trečiųjų asmenų, tačiau tokių įrodymų nebuvo pateikta. Todėl atsakovo nurodytos aplinkybės nėra jo neveikimą pateisinančios, o atsakovo argumentai dėl įmonės dokumentų ir turto sugadinimo bei dėl turto nuvertėjimo yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1- 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymo ir iš šio veiksmo (neveikimo) kylančios civilinės atsakomybės dydžio nustatymo.
20. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama, taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma, tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda, esant paprastam neatsargumui.
Žemesnės instancijos teismas
21. 2017-02-22 nutartimi Vilniaus apygardos teismas UAB „Art Studio“ iškėlė bankroto bylą pagal VMI pareiškimą (1 t., e. b. 1. 6- 10). 2017-06-02 ir 2017-10-11 nutartimis Vilniaus apygardos teismas patvirtino VĮ Turto banko 8 469,51 Eur dydžio reikalavimą bei VSDFV Vilniaus skyriaus 1 129,55 Eur dydžio reikalavimą (1 t., e. b. 1. 9, 10, 13, 14). Iš VĮ Registrų centro juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovas R. K. įmonės vadovas buvo nuo 2002-11-21 iki 2017-03-30 (1 t., e. b. 1. 17- 22). Vadovas darbinę veiklą įmonėje nutraukė 2012-04-02.
22. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai išaiškino, jog būtina nustatyti momentą nuo kada vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalys). Nustačius šį momentą, galima nustatyti, kokią žalą dėl atitinkamo bendrovės vadovo neveikimo patyrė bendrovė ir jos kreditoriai. Teismas nustatė, jog įmonė su finansiniais sunkumais susidūrė dar 2009 m. 2013-02-15 VMI pranešime pateikti duomenys patvirtina, kad 2009 m. UAB „ART Studio“ buvo pradelsusi sumokėti gyventojų pajamų mokestį (1 t., e. b. l 33, 34). Nuo 2009-08-01 iki 2012-02-04 bendra pradelstų ir nesumokėtų mokesčių suma VMI sudarė 20 740,47 Lt (6 006,86 Eur). Nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido manyti, kad įmonė finansinių sunkumų turėjo jau 2009 m., o atsakovas, kaip įmonės vadovas, galėjo įžvelgti galimas grėsmes dėl įmonės finansinio stabilumo. Teismas taip pat nurodė, kad UAB „Art studio“ balansai už laikotarpius iki 2011-12-31 rodo, kad įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašymo turto vertės (1 t., e. b. l 123- 128). Paskutiniame VĮ Registrų centrui už 2011 metus pateiktame balanse esantys duomenys rodo, kad turtas daugiau kaip tris kartus viršijo per vienerius metus mokėtinas sumas (1 t., e. b. l 128). Be to, įmonė iki 2011 metų pabaigos mokėjo mokesčius: VSDFV sumokėta 6 917,41 Lt (1 t., e. b. l 173). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas 2009 metais turėjo inicijuoti UAB „Art studio“ bankroto bylą, įmonė „Art Studio“ tapo nemoki 2012-04-02, kai įmonės vadovas nutraukė su ja darbo sutartį ir joje neliko nė vieno darbuotojo (1 t., e. b. l 29). Bankroto byla buvo iškelta 2017-02-22, VMI inicijavus procesą.
23. Atsakovas neneigia, jog įmonė nemoki tapo tuo metu, kai jis nutraukė su įmone darbo santykius- 2012-04-02. Taip pat laikosi pozicijos, kad VMI finansinis reikalavimas įmonei atsirado iki 2012-04-02, ne vėliau. Pagal atsakovą, turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Teismas, atsakovo teigimu, turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo, vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Pirmosios instancijos teismas žalos atsiradimą siejo su laikotarpiu nuo įmonės nemokumo pradžios iki iškeltos bankroto bylos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2012-04-02 įmonės skolos sudarė 6 006,86 Eur VMI (1 t., e. b. l 33, 34) ir 319,84 Eur VSDFV (1 t., e. b. l 173), t. y. iš viso 6 326,70 Eur. Iškėlus UAB „Art studio“ bankroto bylą, buvo patvirtinti jo kreditoriniai reikalavimai, kurių suma- 9 599,06 Eur (1 t., e. b., l. 9, 10 ir 13, 14). Skirtumas, susidaręs iš patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atėmus kreditorinius reikalavimus, susidariusius iki 2012-04-02, t. y. 3 272,36 Eur yra įmonės kreditoriams padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakovas dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
24. Atsakovas (apeliantas) tvirtina, kad prie 2012-04-02 įmonės „Art Studio“ įsipareigojimų duomenų turėjo būti pridėti VMI 2017-03-28 rašte šios įmonės bankroto administratoriui „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“ (2 t., e. b. l. 48, 49) nurodyti: pelno mokestis- 2 331,15 Eur, pelno mokesčio delspinigiai- 125,64 Eur, skola pagal vykdomuosius dokumentus- 5,27 Eur. Pridėjus šiuos mokesčius prie 2012-04-02 įmonės „Art Studio“ neįvykdytų įsipareigojimų duomenų, gautoji suma (8 788,76 Eur) nedaug kuo skirtųsi nuo paminėtos įmonės kreditorinių reikalavimų po bankroto bylos iškėlimo (9 599,06 Eur).
25. Nėra pagrindo pripažinti, kad VMI 2017-03-28 rašte BUAB „Art Studio“ bankroto administratoriui „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“ (2 t., e. b. l. 48, 49) nurodyti atsakovo apeliaciniame skunde paminėti mokesčiai yra susidarę iki 2012-04-02 ir kad šie mokesčiai turėjo būti pridėti prie paminėtos įmonės nevykdytų įsipareigojimų, atsiradusių iki 2012-04-02. Paminėtame VMI 2017-03-28 rašte nenurodyta, kad šie mokesčiai turėjo būti sumokėti iki 2012-04-02 (o ne vėliau, iki 2017 03 28 rašto parengimo). Todėl apeliantas neįrodė, kad įmonės įsipareigojimai iki 2012-04-02 buvo didesni, negu nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo žalos, atsiradusios dėl atsakovo neveikimo (bankroto bylos neinicijavimo) dydį- 3 272,36 Eur.
26. Taip pat dar viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 23 punktas). BAĮ 4 straipsnis nustato reikalavimus ūkio subjektams tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Be to, juridinio asmens vadovas atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, ir t. t. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 64 punktas). Kasacinis teismas byloje dėl bendrovei vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą turtą yra nurodęs, kad ši vadovo pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (ABĮ) ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (BAĮ) nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kasacinis teismas yra išskyręs dvi valdymo organų narių fiduciarinių pareigų grupes: bendrovės vadovo rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Sprendžiant ginčą dėl bendrovės vadovo atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės turtą yra reikšminga nustatyti, ar vadovas laikėsi rūpestingumo pareigos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad bendrovės vadovas neišsaugojo įmonės turto, jo neperdavė bankroto administratoriui bei naudojo kitos įmonės veikloje. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog pagal 2011 m. turto balanso duomenis, bendrovės turimo turto būtų užtekę skoloms sumokėti. Atsakovas nurodo, kad žala grindžiama mažiausiai 5 (penkerių) metų senumo, lyginant su iškelta bankroto byla, įmonės balanse užfiksuota materialaus bendrovės turto verte. Nurodo, kad ieškovo prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis neįrodytas, įmonės balansai negali būti pripažinti tinkamais ieškovo reikalavimo priteisti žalos dydį pagrindžiančiais įrodymais, kadangi bankroto administratoriui neperduotas įmonės kilnojamasis turtas ir atsargos bankroto bylos kėlimo dieną buvo nusidėvėjęs, tai yra bevertis. Tokie atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais, kadangi iš 2011 m. turto balanso duomenų matyti, jog iki 2012-04-02 turtas nebuvo bevertis ir jį pardavus buvo galima atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju nėra vertinamas turto nusidėvėjimas, kadangi atsakovui prievolė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2012-04-02, o tuo metu turtas buvo vertingas. Atsakovas, nepardavęs įmonės turto atsikaityti su kreditoriais, nekėlęs bankroto bylos, turėjo prievolę išsaugoti įmonės turtą ir vėliau jį perduoti bankroto administratoriui. Byloje yra duomenų, jog Vilniaus apygardos teismo 2017-10-20 nutartimi atsakovui paskirta bauda už teismo įpareigojimo perduoti įmonės turtą nevykdymą. Vadinasi, atsakovas nesielgė rūpestingai ir apdairiai, nevykdė teisės aktų reikalavimų, skirtų įmonės vadovui ir tokiais veiksmais padarė įmonei žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš patikimo šaltinio- 2011 m. balanso nustatė, kad UAB „Art Studio“ realiai turėjo turto, kurio vertės pakaktų visiems kreditorių reikalavimams įvykdyti (ilgalaikio turto už 11 393 Lt arba 3 299,64 Eur, trumpalaikio- už 150 615 Lt arba 43 621,12 Eur). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad atsakovas, neišsaugojęs šio turto, privalo atlyginti žalą dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku- 3 272,36 Eur ir žalą kerditoriams, t. y. atlyginti nepatenkintų reikalavimų sumą- 6 296,75 Eur, yra teisėtas ir pagrįstas.
27. Atsakovas laikosi pozicijos, jog nėra priežastinio ryšio tarp žalos kreditoriams atsiradimo dėl atsakovo nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pažymėtina, kad priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018). Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018). Remiantis teismų praktika darytina išvada, jog atsakovui nesikreipiant į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, jam, kaip vadovui, paliekant įmonę, neišsaugojant ar nerealizuojant jos turo yra konstatuotinas priežastinis ryšys tarp didėjančių bendrovės skolinių įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovo pateikti įrodymai patvirtina visas būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Dėl tokio neveikimo kaltas yra atsakovas- įmonės vadovas, todėl privalo atlyginti padarytą žalą įmonei.
28. Nors 2018-08-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas už akių buvo panaikintas 2019-02-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, kuria nutarta atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės, ji išspręsta ieškovo naudai. Atsakovo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-08-30 sprendimo už akių dalį civilinėje byloje Nr. e2-24382-872/2018, kuria iš atsakovo R. K. valstybei priteistas 216 Eur žyminis mokestis (bylinėjimosi išlaidos) negali būti patenkintas, kadangi galutinai (po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo) byla išspręsta ieškovo naudai. Tad ir žyminis mokestis valstybei iš atsakovo priteistas pagrįstai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
29. Atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Bylą nagrinėjęs teismas sprendime pagrįstai ir pagal teisės aktų reikalavimus išsprendė vadovo atsakomybės klausimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Bylą išsprendus ne apelianto naudai, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Art Studio“ bankroto administratoriaus S. B. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui R. K..
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-07 sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.