Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-530-198/2011 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui, tretieji asmenys Vilniaus apygardos teismo teisėjai A. T., N. C., R. G., A. A. dėl konstitucinių teisių pažeidimo ir pažeidimų pašalinimo bei dėl pažeidimų atsiradusios teisės į atlyginimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

- pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ir trečiaisiais asmenimis patraukti teisėjai, nustatyta tvarka ir terminu nesprendę ieškovo ieškinio Lietuvos advokatūrai priėmimo klausimo, pažeidė ieškovo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, teisę į veiksmingą teisinę gynybą bei vykdė diskriminaciją ir taikė dvigubus standartus;

- įpareigoti Vilniaus apygardos teismą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą iš naujo spręsti ieškinio Lietuvos advokatūrai dėl buvusio advokato A. V. priėmimo klausimą;

- priteisti iš Lietuvos valstybės 150 000 Lt už konstitucinių teisių pažeidimą, o priteistą sumą regreso tvarka valstybės naudai išieškoti iš trečiaisiais asmenimis patrauktų teisėjų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

5. Ieškinį atmetus, o dalyje bylą nutraukus, procesinių dokumentų išlaidos pagrįstai priteistos iš ieškovo.

6. Teismo sprendime nepasisakyta dėl civilinių bylų Nr. 2-343-212/2011 ir Nr. 2-530-198/2011 sujungimo, tai nėra apeliacinio skundo dalykas. Be to, nėra aišku, kuo bylų sujungimas turi įtakos teismo priimtam sprendimui priteisti iš ieškovo, kurio ieškinys atmestas, procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 155-156). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai pripažino apelianto reikalavimą dėl įpareigojimo Vilniaus apygardos teismą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą iš naujo spręsti ieškinio Lietuvos advokatūrai priėmimo klausimą kaip nenagrinėtiną teisme. Atsakovas nurodo, kad apelianto 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškinio priėmimo klausimas išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris negali būti peržiūrimas šioje civilinėje byloje.

2. Atsakomybė už žalą, kurią padaro teismas ar teisėjas, reglamentuota CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, todėl valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų neteisėtus teismo veiksmus ir kaltę.

3. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartį, nenustatė nei materialinės, nei procesinės teisės normų pažeidimų, todėl nėra įrodyta neteisėti teismo veiksmai bei kaltė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus ir tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai - sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) bei išspręsti ne visi byloje pareikšti reikalavimai. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Apeliantas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ir trečiaisiais asmenimis patraukti teisėjai, nustatyta tvarka ir terminu nesprendę ieškovo ieškinio Lietuvos advokatūrai priėmimo klausimą, 1) pažeidė ieškovo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, 2) pažeidė teisę į veiksmingą teisinę gynybą, 3) vykdė diskriminaciją ir taikė dvigubus standartus; 4) įpareigoti Vilniaus apygardos teismą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą iš naujo spręsti ieškinio Lietuvos advokatūrai dėl buvusio advokato A. V. priėmimo klausimą; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės 150 000 Lt už konstitucinių teisių pažeidimą, o priteistą sumą regreso tvarka valstybės naudai išieškoti iš trečiaisiais asmenimis patrauktų teisėjų (b.l. 26). Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl kiekvieno apelianto pareikšto reikalavimo pateikė argumentuotus motyvus, t.y. juos išnagrinėjo ir laikė nepagrįstais sprendime išdėstytais motyvais, dėl ko ieškinį atmetė, kas reiškia, kad ir kiekvienas reikalavimas skyrium paimtas yra atmestas (išskyrus dalis, kurioje byla nutraukta). Dėl šios priežasties nelaikytinas pagrįstu apelianto argumentas esą pirmosios instancijos teismas neišsprendė nei vieno apelianto pareikšto ieškininio reikalavimo (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra jokių motyvų ar sutrumpintų motyvų, kuriais būtų pagrįstas ieškovo reikalavimų išnagrinėjimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas išsprendė (išnagrinėjo) visus byloje pareikštus reikalavimus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Taigi, negalima sutikti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip minėta, apeliantas ieškiniu prašė įpareigoti Vilniaus apygardos teismą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą iš naujo spręsti ieškinio Lietuvos advokatūrai dėl buvusio advokato A. V. priėmimo klausimą; priteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Savo reikalavimus apeliantas grindžia Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo ir trečiųjų asmenų teisėjų A. T., N. C., R. G. ir A. A. neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nebuvo spręstas 2006 m. rugpjūčio 1 d. pateikto ieškinio atsakovui Lietuvos advokatūrai ir trečiajam asmeniui advokatui A. V. priėmimo klausimas. Taigi, iš esmės yra pareikšti du materialiniai reikalavimai – dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (ketvirtasis ieškinio punktas) ir dėl žalos atlyginimo (penktasis ieškinio punktas), tuo tarpu kiti ieškinyje suformuluoti reikalavimai - dėl apelianto nurodomų asmenų veiksmų neteisėtumo pripažinimo (pirmas - trečias punktai) - vertintini kaip ketvirtojo ir penktojo reikalavimų faktinis pagrindas.

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, t.y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Apeliantas kaip neteisėtus atsakovų bei trečiųjų asmenų veiksmus nurodo tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas CPK 137 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais nesprendė jo 2006 m. rugpjūčio 1 d. pateikto ieškinio atsakovui Lietuvos advokatūrai, trečiajam asmeniui advokatui A. V. priėmimo klausimo, teisėja A. T. minėtą ieškinį tyčia įtraukė į kitos civilinės bylos Nr. 2-3112-553/2006, kuria buvo reiškiamas ieškinys dėl advokato V. M. neteisėtų veiksmų, medžiagą. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-201/2007 teisėjai N. C., R. G. ir A. A. tyčia Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ir teisėjos A. T. padarytų pažeidimų nepašalino. Apelianto teigimu, šiais neteisėtais veiksmais tuo pačiu buvo pažeista jo teisė į kreiptis į teismą, veiksmingą teisminę gynybą, buvo vykdoma diskriminacija taikant dvigubus teisingumo standartus.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-3112-553/2006 buvo sprendžiamas apelianto ieškinio Lietuvos advokatūrai dėl teisių pažeidimo pripažinimo ir pažeidimų pašalinimo, susijusių su advokato V. M. veiksmais, priėmimo klausimas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (teisėja A. T.) 2006 m. liepos 10 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškinio trūkumams pašalinti. Apeliantas paštu pateikė teismui 2008 m. rugpjūčio 1 d. ieškinio pareiškimą, kuriame prašė pripažinti neteisėtais atsakovo Lietuvos advokatūros veiksmus dėl teisių pažeidimo pripažinimo ir pažeidimų pašalinimo, susijusius su advokato A. V. veiksmais. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (teisėja A. T.) 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatė, kad apeliantas, pateikdamas 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškinio pareiškimą (dėl A. V. veiksmų) į civilinę bylą Nr. 2-3112-553/2006, pakartotinai pareiškė du teisme nenagrinėtinus reikalavimus ir nepašalino 2006 m. liepos 10 d. teismo nutartyje nustatytų ieškinio (dėl V. M. veiksmų) trūkumų, o pateikdamas pastarojo ieškinio trūkumų šalinimo tvarka ieškinį dėl A. V. veiksmų iš esmės pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką (b.l. 6-7). Vilniaus apygardos teismas (kolegija, susidedanti iš teisėjų N. C., R. G. ir A. A.) civilinėje byloje Nr. 2S-201/2007, 2007 m. vasario 14 d. išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarties, konstatavo, kad skundžiama nutartis, kuria ieškinys dėl V. M. veiksmų laikytas nepaduotu ir grąžintas, yra teisėta ir pagrįsta (b.l. 8).

Apelianto teigimu, jo siųstame Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui viename voke buvo pateikti: ieškinys atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl teisių pažeidimo pripažinimo ir pažeidimų pašalinimo, susijęs su advokatu A. V., bei patikslintas ieškinys atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl teisių pažeidimo pripažinimo ir pažeidimų pašalinimo, susijęs su advokatu V. M.. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikė lydraštį bei registruotos siuntos siuntimo kvitą (b.l. 2, 3-4, 5). Tačiau iš šių rašytinių įrodymų negalima nustatyti, kokie procesiniai dokumentai (vienas ar abu) buvo pateikti teismui, nes apeliantas į bylą pateikė dokumentų kopijas ir nei vienas iš pateiktų dokumentų nėra pažymėtas teismo spaudu. Iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarties turinio galima spręsti, kad į civilinę bylą Nr. 2-3112-553/2006 buvo gautas tik vienas 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškinys - atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl advokato A. V. veiksmų. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atsiliepime į nagrinėjamą ieškinį taip pat nurodė, kad teismas užregistravo ir į civilinę bylą Nr. 2-3112-533/2006 prijungė vieną apelianto ieškinį, būtent Lietuvos advokatūrai dėl advokato A. V. veiksmų. Todėl teigti, kad teisėja A. T. buvo gavusi ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. patikslintą ieškinį dėl V. M. veiksmų, kuris net ir nebuvo registruotas teisme, nėra pagrindo. Juo labiau, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 14 d. nutartyje, kurioje apeliacine tvarka buvo patikrintas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat konstatuota, jog tai, kad apeliantas nurodė registruotu paštu pateikęs teismui patikslintą ieškinį (dėl V. M. veiksmų) su priedais civilinėje byloje Nr. 2-3112-553/2006, savaime nereiškia, kad patikslintas ieškinys buvo prie šio rašto pridėtas ir kartu atsiųstas teismui, nes byloje registruoto patikslinto ieškinio nėra.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad jau yra konstatuotas faktas, jog ieškinys atsakovui Lietuvos advokatūrai (dėl A. V. veiksmų) buvo pateiktas į civilinę bylą Nr. 2-3112-553/2006 šalinant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. liepos 10 d. nutartyje nurodytus ieškinio (dėl A. M. veiksmų) trūkumus. Tokią išvadą patvirtina tai, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog minėti apelianto argumentai yra paneigti ir Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-343-212/2011 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-357/2012 nustatytomis aplinkybėmis. Minėtose civilinėse bylose apeliantas taip pat įrodinėjo, kad jis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui viename voke pateikė ne tik ieškinį dėl A. V. veiksmų, bet ir patikslintą ieškinį dėl V. M. veiksmų. Tačiau teismai konstatavo, kad neįrodytas apelianto argumentas, jog jis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui registruotu paštu su ieškiniu (dėl A. V. veiksmų) buvo pateikęs ir patikslintą ieškinį (dėl advokato V. M. veiksmų). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta aplinkybė, kurios įrodinėti nebereikia (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 1 d. 2 p.), jog šalinant ieškinio dėl V. M. veiksmų trūkumus Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo gautas tik ieškinys atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl advokato A. V. veiksmų

Atsižvelgiant į tai, kad teismų priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, jose nustatyti prejudiciniai faktai negali būti ginčijami atskiroje (nagrinėjamojoje) byloje. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas reglamentuoja Civilinio proceso kodekso III dalies XVI, XVII skyriai.

Apeliantas taip pat nurodo, kad buvo pažeisti CPK 137 straipsnyje nustatyti ieškinio priėmimo terminai. Visų pirma pažymėtina, kad ieškinio dėl A. V. veiksmų priėmimo klausimą, pateikus jį šalinant trūkumus kitoje byloje - Nr. 2-3112-553/2006, spręsti ne sąsajoje su pastarosios bylos medžiaga apskritai nebuvo pagrindo, nes naujas ieškinys nebuvo teisėjai paskirtas kaip atskira savarankiška byla. Pažymėtina, kad pats apeliantas savo apeliaciniame skunde būtent ir įrodinėja, kad ieškinio (dėl A. V. veiksmų) priėmimo klausimas toje byloje ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti nagrinėjamas. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3112-553/2006 apeliantą buvo įpareigojęs, be kitko, sumokėti privalomą žyminį mokestį, o reiškiant prašymą dėl dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio - pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą, tačiau apeliantas atskiruoju skundu šią nutarties dalį buvo apskundęs apeliacine tvarka. Dėl to Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškinio priėmimo klausimą toje byloje nutarė atidėti iki šio atskirojo skundo išnagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme, o galutinė teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3112-553/2006 buvo priimta 2006 m. lapkričio 27 d., t. y. po atskirojo skundo išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo konstatuoti kokius nors proceso teisės normų pažeidimus, susijusius su neva pažeistais naujai pateikto ieškinio priėmimo terminais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad asmens ieškinys teismo nutartimi laikomas nepaduotu, objektyviai apskritai neeliminuoja šio asmens galimybės pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu net jei tokio pobūdžio nutartis būtų pripažinta neteisėta. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje apeliantui išaiškino, kad jis gali pakartotinai kreiptis į teismą savo teisių teisminės gynybos su ieškiniu tais pačiais pagrindais. Todėl apskritai nėra pagrindo spręsti, jog apeliantui teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos tiek dėl vieno, tiek dėl kito ieškinio buvo atimta, ką pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Taigi, apelianto nurodyti argumentai, kad buvo pažeista teisė į teisminę gynybą yra nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepagrįsti apelianto argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu besikreipiantys į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindimą. Tuo tarpu akivaizdu, kad negalima pripažinti aiškiu reikalavimu ir jo pagrindimu tokios situacijos, kai vienos bylos ieškinio trūkumų šalinimui teikiamas ieškinys, kurio pagrindas ir dalykas yra kiti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog jo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos bei teisė į veiksmingą teisinę gynybą, buvo pažeistos (CPK 178 str., 185 str.), o apelianto argumentai dėl vykdomos diskriminacijos ir dvigubų teisingumo standartų taikymo apskritai yra tik deklaratyvaus pobūdžio.

Kaip minėta, valstybė atlygina žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 str.), o pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Nenustačius neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės bylos nutraukimo dalyje dėl įpareigojimo Vilniaus apygardos teismui ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui iš naujo spręsti apelianto ieškinio Lietuvos advokatūrai (dėl A. V. veiksmų) priėmimo klausimą. Kaip minėta, šis ieškinys buvo paduotas kitoje byloje, todėl teismas joje negalėjo nagrinėti jo, kaip ieškinio naujoje byloje, priėmimo klausimo, ieškinys buvo nagrinėjamas ieškinio dėl V. M. veiksmų trūkumų šalinimo kontekste ir buvo grąžintas kartu su pradiniu ieškiniu (dėl V. M. veiksmų). Taigi, šiuo aspektu teismas neteisėtų veiksmų neatliko ir dar išaiškino apeliantui teisę kreiptis pakartotinai, kuria pats apeliantas, nors galėjo tai padaryti tiek vieno, tiek kito ieškinio atžvilgiu, nesinaudojo. Todėl nutartimi ieškinį dėl V. M. veiksmų (visa apimtimi - inter alia ieškinį dėl A. V. veiksmų) grąžinus apeliantui, negali būti nagrinėjamas reikalavimas įpareigoti spręsti priėmimo klausimą ieškinio, kuris yra grąžintas ir nepaduotas, t.y. kurio teismo žinioje apskritai nėra.

Apeliacinio skundo argumentai susiję su atsakovų (ne)tinkamumu, padarius aukščiau minėtas išvadas, neturi įtakos teisingam ginčo iš esmės išsprendimui, juo labiau, kad ieškinys atmestas ne dėl to. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas tyčia nesujungė nagrinėjamos civilinės bylos ieškinio su kitu jo ieškiniu tiems patiems atsakovams, kurį nagrinėjo Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-343-212/2011 - CPK 136 straipsnio nuostatos suteikia teisę bylas sujungti, bet nenustato jų sujungimo imperatyvo. Apelianto prašymas civilines bylas Nr. 2-343-212/2011 bei Nr. 2-530-198/2011 sujungti ir išnagrinėti kartu netenkintinas, nes iš LITEKO duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-343-212/2011 yra išnagrinėta, sprendimas jau įsiteisėjęs Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi išnagrinėjus apelianto apeliacinį skundą.

Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš apelianto valstybei priteista 54,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, inter alia išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 3 p.). Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį ieškinio atmetimo atveju bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Apelianto teigimu, jis atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutinka iš dalies - kaip teisingai nurodo apeliantas, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalį apskritai ir jos 6 punktą konkrečiai ieškovai yra atleisti (tik) nuo žyminio mokesčio mokėjimo, taigi, ne nuo visų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (nuostata dėl atleidimo nuo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo taikoma iki 2005 m. gegužės 1 d. galiojusioje šio straipsnio 4 dalyje nurodytiems asmenims). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto valstybei priteista 54,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, yra pagrįsta ir teisėta.

Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, ir reglamentuojančias įrodinėjimą procesinės teisės normas. Todėl skundžiamas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.