Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Ergo Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje e2-256-565/2017 pagal ieškovo T. J. ieškinį atsakovui Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančiai per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo Ergo Insurance SE 53 058,73 Eur draudimo išmoką, 1 090,25 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2015-06-08 sudarė įmonių turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas jam priklausantis turtas – pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2016-03-15 pastebėjo, kad yra trūkusi vandens padavimo į pastato palėpėje esančio tualeto bakelį žarnelė, vanduo užliejo ir sugadino pastato sienas, lubas, grindis, perdangas, elektros instaliaciją, dujinį šildymo katilą, signalizaciją. 2016-04-12 sprendimu atsakovas įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes esą ieškovas neinformavo apie rizikos apdraustam pastatui padidėjimą, t. y. apie jo paskirties pakeitimą ir apie tai, kad jis nuo 2016 m. sausio mėn. buvo negyvenamas ir neprižiūrimas, o vanduo tekėjo iš palėpės patalpose įrengto ir projekte nenumatyto sanitarinio mazgo. Tokį savo sprendimą atsakovas grindė Įmonių draudimo taisyklių 3.6.8., 7.1., 7.1.11. ir 24.3.5. punktais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-05-30 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui T. J. iš atsakovo Ergo Insurance SE 26 529,36 Eur draudimo išmoką, 545,12 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo 2014-01-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 479,92 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai įvykį pripažino nedraudiminiu. Tokią išvadą padarė įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių Taisyklių 17.1.11 punkte nurodytų sąlygų, kuomet neatsiranda draudiko pareiga mokėti išmoką, egzistavimą, t. y. kad trūkusi žarnelė buvo akivaizdžiai brokuota, trūko dėl montavimo klaidos ar buvo netinkama tai paskirčiai, kuriai buvo panaudota. Tuo tarpu atsakovo teiginį, kad pagal minėtų taisyklių punktą išmoka nemokėtina ir todėl, kad sanitarinis mazgas palėpės patalpose pagal projektą neturėjo būti įrengtas, laikė plečiamu Taisyklių 17.1.11. p. sąlygos aiškinimu, kas nėra leidžiama sprendžiant, ar įvykis atitinka draudimo sutarties sąlygose apibrėžtą nedraudžiamąjį įvykį. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog sudarydamas sutartį atsakovas būtų reikalavęs pateikti pastato planą, 2014 m. pastato kapitalinio remonto planą ar duomenis apie tai, kiek pastate yra įrengta sanitarinių mazgų. Todėl padarė išvadą, kad, sudarydamas sutartį, atsakovas neteikė esminės reikšmės pastate esančių sanitarinių mazgų skaičiui. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo poziciją dėl prašomos priteisti draudimo išmokos dydžio nepagrįstumo. Teismas nenustatė, kad ieškovas delsė pradėti šalinti įvykio pasekmes. Įvertinęs į bylą ieškovo pateiktus įrodymus – 2016-03-16 defektinį aktą, žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaitą, šalių elektroninį susirašinėjimą, draudimo sutartį, R. S. remonto darbų pasiūlymą, teismas sprendė, kad remonto darbams ieškovas išleido 37 251,73 Eur, likusių darbų kaina yra 15 922 Eur, todėl atsižvelgiant į sutartyje numatytą 115 Eur išskaitos dydį, atsakovas turėtų sumokėti ieškovui 53 058,73 Eur draudimo išmoką (37 251,73 Eur + 15 922 Eur – 115 Eur). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs taisyklių 3.6., 7.1. punktus bei faktą, kad 2016 m. sausio mėn. pabaigoje iš pastato išsikėlė jo naudotojai ir jokia veikla jame nebuvo vykdoma daugiau kaip dvi savaites, pripažino, kad ši aplinkybė vertintina kaip draudimo rizikos padidėjimas, apie kurį ieškovas privalėjo pranešti atsakovui, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl pastato nenaudojimo vandens išsiveržimas iš karto nebuvo pastebėtas, o ilgą laiką besiveržiantis vanduo padidino padarytą žalą. Dėl to, bei vadovaudamasis Taisyklių 24.3.5., 16.1.2.1 punktais, teismas sprendė, kad mokėtina draudimo išmoka mažinama 50 proc., t. y. iki 26 529,36 Eur. Taip pat sprendė, kad pagrįsti bei tenkintini yra ir ieškovo pareikšti išvestiniai reikalavimai, todėl iš atsakovo priteisė 545,12 Eur kompensacines palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas – 609,17 Eur žyminio mokesčio ir 870,75 Eur išlaidas už advokato pagalbą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Ergo Insurance SE apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Priešingai nei sprendė teismas, draudimo išmoka ieškovui negali būti išmokama. Sudarydamas draudimo sutartį ieškovas nurodė, kad būstas bus nuolat gyvenamas. Tačiau pats ieškovas ieškinyje pripažino, kad įvykio metu patalpos nebuvo nuolatos gyvenamos. Be to, ieškovo neūkiškumą, aplaidumą patvirtina faktas, kad ilgam laikui palikęs namą be priežiūros, jis neužsuko vandens įvadinės sklendės ir nesustabdė vandens padavimo į namą. Draudėjas nesirūpino turtu, toks jo neatsargumas ir aplaidumas negali būti pagrindas mokėti draudimo išmoką. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Nepagrįstai konstatavo, kad apdraustas pastatas buvo nenaudojimas daugiau kaip dvi savaites. Iš byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad pastatas buvo nenaudojamas nuo sausio mėnesio, todėl draudėjas turėjo pakankamai laiko informuoti apie rizikos padidėjimą. Teismo išvada, kad draudimo išmoka turi būti mažinama tik 50 proc., prieštarauja draudimo sutarties sąlygoms. Taisyklių 24.3.5 punkte įtvirtinta, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jeigu draudėjas nepranešė draudikui apie rizikos padidėjimą, ir tai sąlygojo draudžiamąjį įvykį. Šiuo atveju rizikos pasikeitimas ir nulėmė žalos atsiradimą, todėl draudikui nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos.

Ieškovas T. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017-05-30 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad būtent pastato nenaudojimas daugiau kaip 2 savaites nulėmė draudžiamąjį įvykį, yra nepagrįsti. Žarnelės kokybė nuo to, kad pastate kas nors būtų nuolat buvęs, niekaip nebūtų pasikeitusi. Pastato nuolatinis nenaudojimas galimai lėmė tik tai, kad dėl draudžiamojo įvykio atsiradusi žala galėjo padidėti. Tačiau būtent atsakovas pagal taisyklių 7.1 d) punktą buvo prisiėmęs riziką, kad žala gali būti nepastebėta iki 2 savaičių.Ieškovo įsipareigojimas, kad pastatas būtų nuolat gyvenamas, nėra įtrauktas į draudimo sutartį, todėl laikytina, jog atsakovui tai nebuvo esminė draudimo sutarties sąlyga. Tiek iš byloje esančių įrodymų (draudimo taisyklių), tiek ir iš paties atsakovo atstovo pasisakymų posėdžių pirmosios instancijos teisme metu yra akivaizdu, kad buvo sudaryta Įmonių turto draudimo sutartis, taigi argumentai apie tai, kad pastate bus nuolat gyvenama, yra teisiškai nepagrįsti, faktiškai klaidingi ir logiškai nesuprantami.Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas mažinti draudimo išmoką 50 proc., netinkamai vertino įrodymus, tačiau nenurodė, kokiu būdu pasireiškė netinkamas įrodymų vertinimas. Atsakovas negali būti atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo CK 6.1014 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šalių pasirašytame draudimo polise nėra nustatyta, kad atsakovas būtų atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo draudžiamajam įvykiui įvykus dėl ieškovo didelio neatsargumo. Todėl šiuo atveju nėra tenkinami Draudimo įstatymo 106 straipsnio reikalavimai, kad sąlyga, kuria susitariama atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo, turi būti aptarta individualiai. Aplinkybė, kad ieškovas neišleido iš pastato vandentiekio sistemos vandens, negali būti laikoma dideliu neatsargumu, nes pastatas nebuvo visiškai nenaudojamas (jis buvo dažnai lankomas, prižiūrimas), o šildymo jam reikėjo šaltuoju laikotarpiu siekiant užtikrinti pastato ir visų jo sistemų tinkamą veikimą bei išsaugojimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje yra kilęs ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo. Byloje nustatyta, kad pagal Įmonių turto draudimo sutartį, įformintą 2015-06-08 liudijimu Nr. 310-040049, ieškovui priklausantis nekilnojamasis daiktas – pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas apelianto draudimo bendrovėje Įmonių turto draudimu nuo įvairių rizikų, įskaitant ir vandenį. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpis – nuo 2015-06-19 iki 2016-06-19, draudimo suma pastatui – 159 300 Eur, tvorai – 2 900 Eur, draudimo įmoka – 188 Eur. Sutartyje nurodyta, kad draudimo vietoje yra vykdoma veikla (susijusi su apdraudžiamu turtu), kuri apibrėžta kaip „kitos paslaugos“. Draudimo sutartis sudaryta pagal Įmonių turto draudimo taisykles Nr. 057, galiojančias nuo 2014-12-01. Taip pat šioje sutartyje buvo išvardintos papildomos sąlygos ir pastabos, susijusios su pastato apsauga, veiklos vykdymo apdraustame pastate apribojimais ir turto atstatymo kaštų atlyginimu. Ieškovui priklausantį apdraustą turtą, trūkus vandens padavimo žarnelei, užliejo vanduo ir jį sugadino, tačiau apeliantė žalos atlyginimo byloje Nr. 40049-0312_1-001 priimtu sprendimu draudimo išmoką sumokėti atsisakė, viena vertus, pripažinusi šį įvykį nedraudžiamuoju pagal draudimo taisyklių 17.1.11. punktą, kita vertus, dėl jos neinformavimo apie draudimo rizikos pasidėjimą (taisyklių 7.1., 24.3.5. p.).Pirmosios instancijos teismui iš dalies sutikus su apelianto atsikirtimais į ieškinį ir pripažinus, kad laiku nepastebėtas vandens išsiveržimas padidino žalą, dėl ko draudimo išmoka ieškovui buvo sumažinta pusiau (50 proc.) pagal draudimo taisyklių 24.3.5. punktą (draudėjas nepraneša draudikui apie rizikos padidėjimą dėl daugiau nei dvi savaites nenaudojamų apdraustų patalpų), apeliantas savo apeliaciniame skunde įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas apskritai turėjęs atsisakyti priteisti ieškovui draudimo išmoką, o kitokią išvadą padarė neteisingai įvertinęs draudėjo veiksmus / neveikimą ir draudimo sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka ir konstatuoja, kad šį ginčą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, nepažeisdamas nei sutarties aiškinimo, nei į bylą pateiktų įrodymų įvertinimo taisyklių, pagrįstai atsižvelgęs į draudimo sutarties esmę bei jos sudarymo tikslus. Draudėjo pareiga atskleisti informaciją draudikui apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, reglamentuojama CK 6.993 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį esminėmis aplinkybėmis pripažįstamos tos aplinkybės, kurios yra nurodytos standartinėse draudimo sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją. Apelianto patvirtintų Įmonių turto draudimo taisyklių 3.2.4. punkte nurodoma, kad draudėjas turi suteikti visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai). Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos šiose draudimo taisyklėse, prašyme sudaryti draudimo sutartį arba kita informacija, kurios draudikas prašė suteikti raštu.Pagrindinis apelianto argumentas, kuris, jo nuomone, patvirtina, kad ieškovas neatskleidė informacijos apie riziką (nuslėpė ją), yra faktas, kad apdraustame pastate nuo 2016 m. sausio mėn. niekas negyveno. Tačiau ši aplinkybė negali atleisti apelianto nuo sutarties vykdymo prievolės. Pirma, draudimo sutartyje nebuvo įrašyta sąlyga, kad patalpos yra gyvenamos. Priešingai, šis turtas buvo apdraustas kaip komercinės paskirties objektas pagal įmonių turto draudimui nustatytas taisykles, pačioje sutartyje nurodžius, kad jame yra vykdoma veikla, sutartyje apibūdinama kaip kitos paslaugos, kad negali būti vykdoma veikla, susijusi su ugnimi, suvirinimo, dažymo ar lakavimo darbais (sutarties dalis „Papildomos sąlygos ir pastabos“). Visiškai akivaizdu, kad susitariant dėl gyvenamosios paskirties pastato draudimo būtų sudaryta kitokio pobūdžio draudimo sutartis, be to, nekiltų poreikio joje nustatyti specialių draudimų bei komercinės veiklos apribojimų. Todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodomi argumentai, kad nuo 2016 m. sausio mėn. patalpos buvo nuolat negyvenamos ir neprižiūrimos, dėl ko įvykis yra nedraudiminis, nėra teisiškai aktualūs ir teismo sprendime padarytų išvadų nepaneigia. Antra, draudimo sutarčiai sudaryti reikalingos informacijos surinkimu ir kartu draudimo rizikos įvertinimu turi pasirūpinti pats draudikas (jo atstovas) (Draudimo įstatymo, 2013-12-19 įstatymu Nr. XII-722 patvirtinta jo redakcija, 93 str., CK 6.994 str.), kuris, kaip parengęs šį dokumentą subjektas, turi prisiimti atsakomybę ir už sutarties turinį (CK 6.193 str. 4 d.), ir už sutarties rūšį. Be to, sprendžiant dėl informavimo pareigos tinkamo įvykdymo aktualu ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartis Nr. 3K-3-116/2013; 2017-06-22 nutartis Nr. e3K-3-284-701/2017).Byloje surinkti ir teismo tinkamai įvertinti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus, kad kurią nors informaciją ieškovas, sudarydamas su apeliantu draudimo sutartį, nuslėpė nuo draudiko ir tai gali pateisinti sutarties nevykdymą. Jeigu, kaip tvirtina apeliaciniame skunde apeliantas, sudarydamas sutartį ieškovas nurodė, kad apdraudžiamas pastatas (patalpos) yra gyvenamosios paskirties ir jame nuolat gyvenama, pats apeliantas turėjo parinkti atitinkamą draudimo sutarties rūšį ir turtą apdrausti pagal gyvenamosios paskirties patalpoms taikytinas draudimo taisykles, kartu nustatant ir tokią esmine dabar įvardijamą sąlygą, kaip patalpų nuolatinis apgyvendinimas. Todėl neesant duomenų apie sutarties sudarymo metu nuslėptą draudimo objektu tapusio turto naudojimo paskirtį ir su tuo susijusią riziką, neatsiranda ir tokių apelianto pageidaujamų padarinių, kaip galimybė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Draudimo įstatymo 95 straipsnio 7 dalį, būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nusišalino nuo jam tenkančios įrodinėjimo pareigos ir jokių objektyvių duomenų apie šalių ikisutartinius santykius (derybas) dėl sutarties sudarymo, jos sąlygų nustatymo, informacijos apie draudimo objektą rinkimo, įskaitytinai ir apie savo paties veiksmus, kas galėtų būti reikšminga draudimo rizikai įvertinti, į bylą neteikė, apsiribojęs vien teiginiais, kad vykdyti Įmonių turto draudimo sutarties jis neprivalo dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar elgesio.Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokią faktinę aplinkybę, jog apdraustos pas apeliantą patalpos buvo nenaudojamos ilgiau nei dvi savaites, nors ir nepanaudojo apelianto pageidaujamos lingvistinės formuluotės „pastatas nebuvo gyvenamas nuo 2016 m. sausio mėn.“. Šią šalių neginčijamą aplinkybę teismas įvertino pagal apelianto patvirtintų Įmonių turto draudimo taisyklių 7.1. punkto „d“ papunktį, kuriame ji yra priskiriama prie padidinančių draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę arba galimos žalos dydį aplinkybių, taikydamas minėtų taisyklių 24.3.5. punkte įtvirtintus nepranešimo apie rizikos padidėjimą padarinius – sumažino per pusę reikalaujamą priteisti draudimo išmoką. Tokiu atveju konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai, esą teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįsitikino, ar šalims tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, yra deklaratyvūs ir faktiškai bei teisiškai nepagrįsti. Apeliantas, savo srities profesionalas, neabejotinai žino ar turi žinoti jam tenkančią pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo galiojančios sutarties vykdymo. Pripažinus, kad ginčas išspręstas teisingai, ieškovui kompensuotinos visos apeliacinės instancijos teisme jo turėtos su atstovavimu susijusios 723,50 Eur išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str. ), kurios šiuo atveju neviršija maksimalios atlygintinos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo sumos (1 090,31 Eur) pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (į. k. 302912288), 723,50 Eur (septynis šimtus dvidešimt tris eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)