Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

dalyvaujant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atstovei V. M.,

administracinėn atsakomybėn traukiamam R. Ž., jo įgaliotam atstovui advokato padėjėjui Pauliui Škėriui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. Ž., būdamas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) direktoriumi nuo 2019 m. gegužės 31 d., žinodamas apie (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM, nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, to nepadaręs neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą (duomenys neskelbtini), savo neveikimu pažeisdamas įmonės kreditoriaus VMI interesus. VMI 2021 m. kovo 9 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini), kai tuo metu bendrovės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 11 798,10 Eur. R. Ž. šiais savo veiksmais pažeidė kreditorės VMI interesus ir padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Taigi, pirmiausia reikia įvertinti, ar 2019 m. įmonė buvo nemoki, t. y. ar įmonė nevykdė įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kaip tai nustatyta ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje. Vien tai, kad įmonė 2019 m. lapkričio 28 d. turėjo finansinių sunkumų, kaip teigiama VMI pareiškime, savaime nereiškia, kad įmonė buvo nemoki ir dėl to jos vadovui atsirado pareiga imtis teisės aktuose nustatytų veiksmų. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nors iš tiesų įmonės nuo 2019 m. gegužės 31 d. turima skola VMI iki 2019 m. lapkričio 28 d. tik padidėjo, iš to galima daryti išvadą, kad įmonė gan ilgą laiką – pusmetį – nevykdė savo įsipareigojimų VMI ir tai atitinka pirmąją įmonės nemokumo sąlygą, nustatytą ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje. Kita vertus, reikia nustatyti ir kitą nemokumo sąlygą – ar 2019 m. lapkričio 28 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) nėra teikusi finansinės atskaitomybės už tris metus, t. y. paskutinį kartą VĮ ,,Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentai buvo teikti 2017 m. balandžio 18 d. už 2016 m. (b. l. 16), o bankroto bylą iškėlęs teismas turėjo finansinės atskaitomybės duomenis apie 2020 m., 2021 m. Taigi, galimybės teismui įvertinti, ar įmonės turimas įsiskolinimas už 2019 m. viršijo pusę į jos 2019 m. balansą įrašyto turto vertės, nėra. Ši aplinkybė rodo, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma netinkamai bei kelia abejones, ar įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas. Kita vertus, kaip jau minėta teismų praktikoje, įmonės nemokumas turi būti vertinamas ne formaliai, t. y. ne tik pagal šiuos rodiklius, bet ir atsižvelgiant į bendrą įmonės verslumo situaciją, t. y. vertinama, ar įmonė vykdo veiklą, kuria siekiama pelno, ar toks juridinis asmuo sugeba turimomis priemonėmis (grynaisiais pinigais, atsargomis, gautinomis sumomis, kitu turtu) padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, koks yra įmonės veiklos pelnas. Iš 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016 m. bendrovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto iš viso už 54 073 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai per vienerius metus ir po vienų metų sudarė iš viso 43 457 Eur (b. l. 8), taip pat matyti ir tai, kad vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš bendrovės užvestos nuo 2020 m. kovo 9 d. ir vėliau (b. l. 12), 2020 m. balandžio 17 d. bendrovė išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, paskutinis darbuotojas bendrovėje buvo atleistas 2020 m. sausio 31 d., 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo uždarytos įmonės sąskaitos. Tai, kad 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti rodikliai yra pasikeitę, patvirtina ir 2020 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, pagal kuriuos bendrovės įsipareigojimai 121 933 Eur viršijo bendrovės turimo turto vertę 29 841 Eur. Atsižvelgiant į visa tai, negalima neabejotinai konstatuoti, jog būtent 2019 m. lapkričio 28 d. įmonė atitiko ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas visas įmonės nemokumo sąlygas, nes byloje esantys pirmiau paminėti įrodymai patvirtina, kad iš esmės įmonės finansinė būklė labai pablogėjo būtent 2020 m. Be to, visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti įvertintas įmonės mokumas 2020 m. ir kada įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl nemokumo proceso inicijavimo.

Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika būtina įvertinti, ar veiksmai, kurių ėmėsi R. Ž. neturėtų būti laikomi priemonėmis įmonės mokumui atkurti.

Nors R. Ž. visų teisiamųjų posėdžių metu nurodė, kad jis bandė gelbėti įmonę, gaudavo tam tikras pajamas iš savo skolininkų, ketino įgyvendinti projektą su kita įmone, tačiau šis planas prasidėjus pandemijos situacijai, žlugo. Kita vertus, įstatymas nagrinėjamu atveju reikalauja, kad įmonės vadovas, įmonei tapus nemokiai, privalo atlikti tam tikrus labai aiškius ir konkrečius veiksmus: nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą, nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą. Byloje įrodymų, kad R. Ž. šiuos konkrečius veiksmus atliko, jis nepateikė, be to, pats R. Ž. teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad jokio raštiško įmonės gelbėjimo plano nesudarė, todėl R. Ž. veiksmai, kuriais jis bandė gelbėti įmonę, negali būti laikomi kaip atitinkantys įstatyme numatyto mokumo atkūrimo plano sudarymą ir pan. R. Ž. nurodomi veiksmai vertintini kaip fragmentiški įmonės gelbėjimo nuo bankroto veiksmai, kadangi akivaizdu, jog įmonė, kuri neteikia finansinių ataskaitų valstybės institucijoms, kelia abejonių apie savo finansinę būklę, taip pat ir vykdomą veiklą, o tai taip pat trukdo ir pačiam vadovui tinkamai įvertinti įmonės finansinius pajėgumus. Pažymėtina ir tai, jog priemonės, kurių imamasi tokiu atveju, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti įmonės mokumą. Tai reiškia, kad tokios priemonės turi atitikti esamą įmonės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, įmonės ekonominė situacija turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis įmonės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius įmonės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, jog buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-648/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. AN2-96-651/2021). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismui R. Ž. teikiami dokumentai yra tik fragmentiški įmonės finansinės būklės konkrečiu laikotarpiu atspindėjimai, be to, ir pats R. Ž., ne kartą paklaustas teismo posėdžio metu, nurodė negalintis atsakyti į teismo klausimus, kokie buvo įmonės įsipareigojimai vienu ar konkrečiu laikotarpiu, kas taip pat įrodo įmonės vadovo neatsakingumą ir nerūpestingumą. Pažymėtina ir tai, kad R. Ž. pateikti dokumentai niekaip nepaneigia minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuotų faktų, t. y. jog 2020 m. bendrovės įsipareigojimai kelis kartus viršijo bendrovės turimo turto vertę. Taigi, R. Ž. posėdžio metu nurodyti atlikti veiksmai gelbėjant įmonę neatitiko esamos įmonės veiklos padėties (ką, kaip minėta, R. Ž. tinkamai įvertinti trukdė ir tai, jog galimai įmonėje nebuvo tinkamai vykdoma apskaita, nes nuo 2016 m. nebuvo teikti finansinės atskaitomybės dokumentai), jo veiksmai nebuvo pakankami bei efektyvūs tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Tai, kad, anot R. Ž., jo vykdomi įmonės gelbėjimo veiksmai turėjo padėti atsigauti įmonei, paneigia ir tai, kad įmonės skola VMI tik didėjo, ji nebuvo žymiai dengiama. R. Ž. nurodyti fragmentiški veiksmai, be jokio raštiško ir aiškaus plano (toks teismui nebuvo pateiktas) nepagrindžia, kad įmonė galės sėkmingai tęsti ūkinę komercinę veiklą, gauti pajamas ir atkurti mokumą bei įvykdyti reikalavimus kreditoriams. Kitų duomenų, kurie pagrįstų R. Ž. veiksmus, siekiant atkurti realiai įmonės mokumą, padengti nors dalį įsiskolinimų kreditorei VMI, teismui nepateikta. Toks R. Ž., kaip įmonės vadovo, elgesys yra nerūpestingas ir nepateisinamas. Būtent bendrovės direktorius, būdamas rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Pagal formuojamą LAT praktiką bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, įskaitant ir juridiniam asmeniui tapus nemokiam, laiku inicijuoti nemokumo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-46-489-2020).

R. Ž. nurodė ir tai, kad įmonės mokumą buvo planuojama atkurti pasirašius vieną projektą su įmone (duomenys neskelbtini), tačiau prasidėjus pandemijai, šis projektas nutrūko. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog įmonės finansinė būklė pradėjo blogėti dar tuo metu, kai pandemijos nebuvo, taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog būtent dėl minėto vienintelio nutrūkusio projekto su įmone (duomenys neskelbtini), įmonės finansinė padėtis pradėjo blogėti. Priešingai, byloje esantys pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad įmonės finansinė būklė jau pradėjo blogėti ne karantino ir ne pandemijos metu, t. y. dar 2019 m., ir minėto projekto nutrūkimas, kuris, pasak R. Ž., turėjo išgelbėti bendrovę, nebuvo tas lemiamas veiksnys, dėl kurio įmonė tapo nemoki. Taigi, nagrinėjamu atveju R. Ž. netaikytinos ir Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymo nuostatos. Šio įstatymo nuostatos netaikytinos dar ir dėl to, kadangi R. Ž. apskritai nebuvo pradėjęs nemokumo proceso inicijavimo, o šis įstatymas ir jame nurodytos išimtys taikomos tik tokiu atveju, kai juridinio asmens dalyvis yra inicijavęs nemokumo procesą ir tik tokiu atveju įstatyme nustatyti terminai yra pratęsiami. Kaip jau minėta, R. Ž. apskritai nesiėmė jokių veiksmų, sudarančių nemokumo proceso inicijavimą, numatytų JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje, t. y. visų pirma, informuoti juridinio asmens dalyvius ir inicijuoti nemokumo procesą, t. y. pateikti pareiškimą kreditoriams ir pasiūlyti jiems sudaryti susitarimus dėl pagalbos suteikimo. Tokių veiksmų R. Ž. nesiėmus, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos minėto įstatymo nuostatos R. Ž..

Taigi, teismas, ištyręs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad R. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatytas tiek (duomenys neskelbtini) nemokumo faktas, tiek ir pareigos jos vadovui R. Ž. laiku inicijuoti nemokumo procesą faktas, todėl konstatuotina, kad R. Ž., būdamas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) direktoriumi nuo 2019 m. gegužės 31 d., žinodamas apie (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM, nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, to nepadaręs neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą (duomenys neskelbtini), savo neveikimu pažeisdamas įmonės kreditoriaus VMI interesus. VMI 2021 m. kovo 9 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini), kai tuo metu bendrovės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 11 798,10 Eur. R. Ž., būdamas įmonės vadovas ir suprasdamas finansinės padėties sunkumą, privalėdamas inicijuoti (duomenys neskelbtini) nemokumo procesą, tačiau, minėtų veiksmų nesiimdamas, pažeidė kreditorės VMI interesus ir šiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenimis baudą nuo 1400 iki 3000 Eur.

ANK 34 straipsnyje nustatyti bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažeidimą padariusiam asmeniui skirtinos baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

R. Ž. padarė administracinį nusižengimą, susijusį su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo informuotas VMI apie (duomenys neskelbtini) susidariusį įsiskolinimą, tačiau jis nesiėmė pakankamų ir adekvačių bendrovės finansinei būklei veiksmų, kad įsiskolinimas būtų sumažintas, taip pat neinicijavo bendrovės nemokumo proceso, dėl ko bendrovės skola VMI išaugo net kelis kartus, būtent dėl R. Ž. veiksmų nebuvo užkirstas kelias skolos didėjimui, taip pažeidžiant kreditorės interesus. Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos dydžio, būtina įvertinti R. Ž. asmenybę. Administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž. dirba, anksčiau teistas už nusikaltimus (sukčiavimą, dokumentų klastojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą), teistumas neišnykęs, daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį (b. l. 35-44). Tai rodo, jog R. Ž. nėra linkęs nepriekaištingai elgtis, teisės aktuose nustatytų reikalavimų nesilaiko. R. Ž. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas nenustatė R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Kaip jau minėta, R. Ž. paaiškinimai teismo posėdžių metu buvo nenuoseklūs ir vienas kitam prieštaraujantys, nuolat kito, taip pat R. Ž. tam tikras aplinkybes pripažino ne savanoriškai, o iš esmės dėl byloje surinktų įrodymų, jo apgailestavimas dėl pirmiau minėtų aplinkybių taip pat negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis, R. Ž. išreikštas apgailestavimas ir elgesys teismo posėdžio metu yra labiau deklaratyvaus pobūdžio ir vertintinas kaip savęs gailėjimasis dėl kylančių pasekmių, o ne tvirtas ir savikritiškas savo priešingo teisei poelgio suvokimas ir gailėjimasis dėl paties administracinio nusižengimo padarymo. Visa tai eliminuoja galimybę teismui pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nepaisant to, teismas įvertina ir tai, kad R. Ž. iš esmės jo pareigą inicijuoti nemokumo procesą pripažino, taip pat tam tikras pastangas gelbėti įmonę dėjo, teismui teikė dokumentus, bendradarbiavo ir pan.

Teismas, įvertinęs visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju administracinės nuobaudos paskirtis, nustatyta ANK 22 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekta R. Ž. paskyrus ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą šiek tiek didesnę nei minimalaus dydžio – 1500,00 Eur baudą.

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Ž. teismo posėdžio metu neprašė baudos išdėstyti, tačiau teismas atsižvelgęs į jo finansinę padėtį, taip pat į epidemiologinę situaciją, dėl ko įmonės, kuriose dirba R. Ž., taip pat gali susidurti su finansiniais sunkumais, mano, kad yra tikslinga, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti 10 mėnesių laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsniu, 120 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalimi, išdėstyti R. Ž. paskirtos 1500 Eur dydžio baudos mokėjimą 10 mėnesių laikotarpiui, nustatant, kad bauda pradedama mokėti nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį sumokant po 150 eurų įmoką.

Išaiškinti, kad bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001. Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs AB DNB bankas), LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB bankas“, LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius) (nuo 2020 m. birželio 26 d. ši sąskaita uždaroma), LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“ AB, LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“, LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių bankas“, ar LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas). Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (ANK 668 straipsnio 4 dalis).

Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodą 1001, mokėjimo paskirtyje – administracinio nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK) – A6.-2061-1131/2021.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.