- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- 1-187-347/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aurelija Naujokienė
- Nukentėjusysis
- G. V.
- Kaltinamasis
- D. A. L.
- Kategorijos
- 2.3.6.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.4.8.2Nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 1.1.6.6Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
D. A. L., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, dirbantis D. A. L. firmoje, išsituokęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2010 m. balandžio 16 d. apie 11 val. D. A. L. viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė ranka nukentėjusiajam G. V. į galvą, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kaltinamasis D. A. L. parodė, jog tarp jo ir nukentėjusiojo konfliktai prasidėjo nuo 2000 metų, kai G. V. mama J. V. įsigijo butą (duomenys neskelbtini) name ir jame prasidėjo savavališki statybos-remonto darbai, vėliau – įvairios problemos dėl bendro turto valdymo. Reikalaudamas perrašyti jam priklausančios palėpės dalį G. V. jam grasino, priekabiavo, įžeidinėjo dėl jo tautybės. Ne kartą kreipėsi į policiją ne tik dėl neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, bet ir dėl jo įmonei padarytos žalos. 2010 m. balandžio 16 d. apie 11 val. jis atvažiavo į (duomenys neskelbtini) kiemą. Išlipęs iš automobilio pamatė ateinantį G. V. ir L. J.. L. J. pasiliko kitoje gatvės pusėje, o G. V. ėjo kiemo link. Jis suprato, kad vėl bus konfliktas, ir nutarė G. V. ignoruoti. Pastarajam paklausus, kodėl šunelis be antsnukio, žinodamas, kad antsnukis jam neprivalomas, jis nieko neatsakė. Tada G. V. „iš visos gerklės užriko: „Pederaste!” Po šio žodžio jis prarado savikontrolę ir sudavė kairiąja ranka G. V. per veidą, jausdamas stiprų pagirių kvapą. G. V. nukrito, atsigulė ant nugaros ir pasakė: „Dabar tai jau turėsi man perleisti palėpę ir suremontuoti stogą“, kaip „kompensaciją už sunkų kūno sužalojimą“. Pasiūlius iškviesti greitąją pagalbą, jis to neprašė, bet vis kalbėjo, įžeidinėdamas dėl tautybės. Tuo metu G. V. pradėjo iš nosies bėgti kraujas. Tada G. V. atsistojo, susiėmė nosį ir užvertė galvą. Tada prie jų priėjo L. J.. Pasiūlius kviesti greitąją pagalbą ir policiją, L. J. „atšovė“, kad jis nenurodinėtų, ir nuėjo pas batsiuvį. Jis pasakė, kad atvažiavusi policija nustatys G. V. girtumą ir reikės „atsisveikinti su vairuotojo teisėmis“. Po šių žodžių G. V. ėmė garsiai rėkti, daugiausia necenzūrinius žodžius. Išgirdusi triukšmą, pasirodė L. J., bet numojusi ranka vėl grįžo pas batsiuvį. Jis, pasakęs, kad G. V. žino, kur jį susirasti, nuėjo į savo darbovietę. Tarpduryje susitiko atbėgančias jo darbuotojas J. M. ir J. Č.. Paprašė, kad J. Č. pasaugotų, kad G. V. iš pykčio neapgadintų automobilio. Po kurio laiko grįžusi J. Č. pasakė, kad G. V. su L. J. sėdo į automobilį ir išvažiavo. Neigia, jog jo veiksmai buvo padaryti siekiant pažeisti viešąją rimtį.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 89-90, 94) D. A. L. taip pat neneigė smūgio sudavimo fakto, analogiškai paaiškino esmines aplinkybes, konflikto priežastis, teigė, jog nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio.
Motyvuojamoji dalis
Be kaltinamojo prisipažinimo jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, rašytinais įrodymais, surinktais byloje, o būtent:
nukentėjusysis G. V. parodė, jog kaltinime minimą dieną jis ėjo pasiimti mašinos, o D. A. L. su šunimi ėjo per bromą. Teigia paklausęs, kodėl šuo be antsnukio, ir nuėjęs link mašinos. D. A. L., kiek jis supranta, nuėjo į savo patalpas, paliko šunį ir atbėgo vėl. Atsisukęs gavo smūgį į veidą. Nukrito. Gavo porą spyrių. „Gal į galvą, gal į šoną. Greičiau pasityčiojimas, ne rimtas spyris“. D. A. L. turėjo kažką rankose – „šukas, gal žiebtuvėlį“. Teigia buvęs be sąmonės, „pagulėjęs ant grindinio“, svyruodamas išėjo į gatvę. Teigia, jog jam buvo prakirsta lūpa iš vidaus, mėlynė prie akies ir guzas galvoje nuo kritimo. Aiškino: „Aš netekęs sąmonės atsimenu kaip pro miglą, kad atsisėdau. Man L. du tris kartus spyrė. Gal po antro įspyrimo aš praradau sąmonę“. Pamena, kad iš parduotuvės išėjo motina, pardavėjos. Moteris padavė nosinę. Per porą metrų buvo J. ir viską matė. Po įvykio buvo nuvykęs pas ekspertus į Kęstučio gatvę. Ten pasakė atvykti po kelių dienų, „kad matytųsi“. Pasiguodus, kad skauda galvą, liepė vykti į klinikas. Tada nuvyko į klinikas. Ten buvo tiriamas. Aiškino, jog po dviejų – trijų savaičių prasidėjo „kažkokie procesai“. Buvo siunčiamas pas neurochirurgą. „Ten prasidėjo švietimai“, o rudenį neteko darbingumo. Teigia, jog iki to įvykio buvo sveikas. Po galvos traumos susirgo epilepsija, geria vaistus. Iš pradžių buvo nedarbingas „kažkiek procentų, dabar dar daugiau procentų“. Teigia, jog ekspertai klausė, kur jis buvo susiūtas. „Klinikose kažką pripaistė. Nebuvo siūta žaizda.“ Teigia, jog turėjo išvažiuoti į Švediją. Turi įmonę Latvijoje. Patyrė nuostolių, nes turėjo nemalonumų, vaikščiojo sudaužytu veidu. Prašo 5000 litų. Turėjo išlaidų už advokato paslaugas, bet čekių neturi.
Pareiškime-skunde, rašytame 2010 m. balandžio 20 d., nukentėjusysis G. V. aiškino, jog A. D. L. jam „kažkokiu metaliniu daiktu stipriai trenkė į veidą“, nuo patirto smūgio jis nukrito ir prarado sąmonę, „įvykį mačiusieji vėliau (...) pasakojo, jog A. D. L. (...) dar spardė kojomis į veido ir galvos sritį“. Atgavęs sąmonę gulėjo toje pačioje vietoje ir šalia jo buvo L. J., R. Ž.. Teigė, jog „dėl sužalojimų pažįstamų“ buvo nuvežtas į klinikas (t. 1, b. l. 7-8);
analogiškai G. V. rašė skunde 2010 m. balandžio 30 d. (t. 1, b. l. 4-5);
apklausiamas liudytoju 2010 m. gegužės 24 d. G. V. parodė: „nuo smūgio aš parkritau ir galva trenkiausi į grindinį, kuris išklotas plytelėmis, stipriai susitrenkiau galvą. Nuo smūgio ir sutrenkimo apsvaigau, tačiau jutau, kad esu spardomas kojomis. Man buvo įspirta į galvos sritį, manau, kad tris kartus. Nuo šių smūgių praradau sąmonę“ (...) Teigė, jog nežino, ar liudytojos L. J. ir R. Ž. matė, kaip buvo suduotas pirmas smūgis. Buvo nuvežtas į klinikas. Dėl sužalojimų pats kreipėsi į ekspertizę (t. 1, b. l. 15-16);
liudytoja J. M. parodė, jog ji su Č., dirbdamos (duomenys neskelbtini), išgirdo riksmą ir išbėgo pasižiūrėti, kas vyksta lauke. Išėjusios pamatė atidarytus vartus, prie sienos stovintį ir „rėkiantį“ G. V.. Jis ant kažko labai pyko. Sakė: „Bliat, užmušiu“. Jos suprato, kad tie žodžiai skirti L., nes kai jos ėjo į lauką, susitiko susijaudinusį direktorių L. Buvo girdėjusi, kad direktorių vadina žydu ir „pyderu“. Iš batsiuvio patalpų išėjo G. V. žmona ar draugė, batsiuvys. Pašalinių asmenų nematė. Konfliktai tarp G. V. ir D. A. L. vyko ir anksčiau. Ir joms G. V. yra sakęs, kad jos ten nedirbs.
Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 65-66) J. M. taip pat nurodė, jog G. V. yra konfliktiškas, teigia susitikus, kad jos čia tuoj nedirbs, yra agresyvus, vulgarus, todėl jos stengiasi į jo kandžias replikas nereaguoti, su juo nekalbėti. Dėl įvykio aplinkybių paaiškino analogiškai – jog į lauką išėjo su kolege tik išgirdusios riksmą, matė tik stovintį ir garsiai rėkiantį G. V., jo sugyventinę Laimutę ir batsiuvį. Kitų žmonių nebuvo. Vėliau direktorius sakė sudavęs G. V. kumščiu į veidą už tai, kad šis pavadino jį „pyderu“;
liudytoja J. Č. parodė, jog ji išėjo su J. M. į lauką išgirdusi rėkimą. Išeidamos susitiko susinervinusį direktorių. Gatvėje pamatė stovintį ir rėkiantį, besikeikiantį G. V.. Iš avalynės taisyklos išėjo ir G. V. draugė su batsiuviu. Kolegė grįžo, o ji liko stebėti, kad prie direktoriaus automobilio niekas neitų. V. išvažiavo savo mašina. Direktorius vėliau sakė sudavęs smūgį G. V.. Konfliktai tarp L. ir V. buvo ir anksčiau. G. V. „eidamas rėkė po langais: „Žydas, žydas“. Negražiai atrodė“.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. Č. davė analogiškus parodymus (t. 1, b. l. 67-68), be to, nurodydama, kad G. V. „su sugyventine sėdo į automobilį ir išvažiavo. Vairavo pats“;
liudytoja R. Ž. parodė, kad ji ėjo link Katedros ir pamatė sumuštą vyriškį. Šalia stovėjo moteris. Moteris šaukė, prašėsi pagalbos, bėgo į parduotuvę. „Vyriškis gulėjo, gal buvo pusiau sėdom“. Ji padavė jam nosinę, nes bėgo kraujas. Atrodo, buvo sukruvinta nosis. Žmogus buvo su sąmone. Ji matė nueinantį stambaus kūno sudėjimo tamsų vyriškį. Paties įvykio nematė. Ji pagalbos nekvietė. Tik paliko savo anketinius duomenis „tai moteriškei“. Teigė, jog „daužymas atsimenamas dalykas“, neatsimena, kad būtų mačiusi spiriant. Matė tik nueinantį. Teigė: „Dabar aš neičiau liudyti“.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Ž. parodė, jog girdėjo šaukiančią moterį: „Gelbėkit mano vyrą, muša, padėkit“. Ant žemės matė gulintį vyriškį, kuris, kaip jai pasirodė, buvo be sąmonės, nieko nešaukė, o „jį spardė kojomis kitas vyriškis“, „jis gulintį vyriškį spardė į galvos sritį, man matant tikrai ne mažiau kaip du kartus“. Davė savo duomenis ir buvo tol, kol sumuštas vyriškis atgavo sąmonę, įlipo į kažkokį automobilį ir, kaip ji suprato, išvažiavo į ligoninę (t. 1, b. l. 40-41).
Parodymų patikrinimo vietoje metu R. Ž. taip pat aiškino, jog matė gulintį vyriškį, kurį mušė kitas nepažįstamas vyriškis (t. 1, b. l. 42-46);
liudytoja L. J. parodė, jog ji tuo metu gyveno su G. V.. Šis laukė jos kieme, o ji grįžo iš paveldo inspekcijos. Pamatė ateinantį su šuniuku L. Vyrai apsižodžiavo. Matyt, L. buvo išvestas iš kantrybės, nes G. V. vadino jį „visokiais žodžiais“. Jis pasivijo tarpuvartėje G. V. ir šis nukrito. Teigė: „Kaltas V., negražiai elgdavosi ir gavo į galvą (...), priežasčių rasdavo V. visada (...), vadindavo pusžydžiu. Žmogaus būdas – erzinti, provokuoti. Gavo, ką priklauso, tik mažai“. G. V. nukrito nuo to, kad „buvo suduota ranka“, ne nuo spyrio. Ji priėjo prie gulinčio G. V., „ar turėjo sąmonę ar ne, tegul medikai atsako“. Priėjo ėjusi pro šalį moteriškė ir davė nosinę. O ji nuėjo į avalynės taisyklą, bet ten pasakė „nekišti jų“, liudytoju nebūsiąs. Nuvažiavo su G. V. į klinikas. Jis pats buvo už vairo.
Ikiteisminio tyrimo metu, apklausta 2010-09-08, L. J. savo parodymuose teigė, kad L. atbėgo rankoje laikydamas „kažkokį gelžgalį“ ir, pribėgęs prie G. V., tuo gelžgaliu smogė jam į galvos sritį, „daugiau į veido sritį“. „Nuo smūgio G. V. parkrito ant žemės, jis prarado sąmonę. Tuomet pamačiau, kad G. V. bėga kraujas, iš kur tiksliai, negaliu pasakyti. G. V. parkritus ant žemės tas vyriškis jam spyrė ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį (...).“ Teigė, jog „netrukus priėjo kažkoks vyriškis, kuris G. V. įsisodino į automobilį ir (...) išvežė į KMUK“, o ji pėsčiomis nuėjo namo. Teigė nežinanti, dėl ko įvyko incidentas, tik žino, kad tarp vyriškių yra konfliktas dėl namo stogo (t. 1, b. l. 35-36). Tačiau, kaip matyti iš tarnybinio tyrėjos pranešimo, po šiuo apklausos protokolu bei parodymų patikrinimo vietoje protokolu liudytoja L. J. atsisakė pasirašyti – parodymų savo parašu netvirtino (t. 1, b. l. 62);
specialisto išvadoje Nr. G996/10(02) nurodyta, jog G. V. apžiūrėtas 2010 m. balandžio 19 d. 14 val. Jis medikams nurodė, kad A. D. L. kažkokiu metaliniu daiktu trenkė į veido sritį, nuo smūgio nugriuvo ir prarado sąmonę. Ar toliau mušė, pasakyti negali. Konstatuota – poodinės kraujosruvos veide, kairėje pažandėje, muštinė žaizda veide, kraujosruva kairio žando vidiniame paviršiuje, dešinės momeninės srities sumušimas. Sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje ir galėjo gautis prie tiriamojo nurodomų aplinkybių ir nurodytu laiku. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 9);
išraše iš medicininių dokumentų Nr. A704132 (t. 2, b. l. 169) nurodyta, jog atvykęs į Kauno medicinos universiteto klinikas 2010-04-16 12 val. G. V. nurodė, kad apie 10 val. 30 min. jį sumušė kaimynas, „spyrė su koja į skruostą. Skundžiasi k. skruosto, k. lūpos viršut. k. nosies pusės skausmu. Sąmonės praradęs nebuvo“;
papildomoje specialisto išvadoje Nr. G-3453/10(02), surašytoje 2010-07-19, nurodyta, jog G. V. aiškino, kad „buvo užpultas ir sumuštas pažįstamo D. A. L., kuris jam sudavė smūgį nenustatytu daiktu į kairę veido pusę, nuo smūgio nukrito, stipriai susitrenkė galvą, po to buvo spardomas“. G. V. konstatuota poodinės kraujosruvos veide, kairėje pažandėje, muštinė žaizda veide, kraujosruva kairio žando vidiniame paviršiuje, dešinės momeninės srities sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas su išsivysčiusia daline židinine simptomine epilepsija ir epilepsiniais sindromais su kompleksiniais-daliniais priepuoliais. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus aukščiau nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti keturių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2010-04-16. Galvos smegenų sukrėtimas su išsivysčiusia daline židinine simptomine epilepsija ir epilepsiniais sindromais su kompleksiniais-daliniais priepuoliais atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui. Išvardinti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai. Pavojaus nukentėjusiojo gyvybei nebuvo (t. 1, b. l. 34-35);
teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKG 13/11(02) išvadoje nurodyta, jog G. V. konstatuota: poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, pereinant į paakio sritį, nosį; poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, pereinant į paakio sritį; poodinės kraujosruvos kairiajame žande, pereinant į pažandę; kraujosruva kairio žando vidiniame paviršiuje; dešinės smilkininės-momeninės srities sumušimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas. G. V. konstatuoti sužalojimai atitinka dviejų-keturių parų iki apžiūros laiką, t. y. neprieštarauja traumos laikui – 2010-04-16 apie 11 val. Išoriniai sužalojimai G. V. padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasekoje ir visiškai neprieštarauja tiriamojo nurodytoms aplinkybėms: smūgis kietu buku daiktu į kairę veido pusę (akies sritį arba žandą), griuvimas ant dešinio šono dešine smilkinine-momenine sritimi atsitrenkiant į lygų plokščią neribotą paviršių bei dar du smūgiai kietais bukais daiktais į dešinės akies sritį ir kairės akies sritį arba kairį žandą. Galvos smegenų sukrėtimas galėjo išsivystyti nuo bet kurio iš šių trauminių poveikių arba nuo jų visumos, tačiau įvertinus turimus duomenis labiausiai tikėtina, kad galvos smegenų sukrėtimą sukėlė pirmasis trauminis poveikis į kairę veido pusę. G. V. dėl konstatuotų sužalojimų nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tarp pirminės G. V. apžiūros 2010-04-16 KMUK anamnezės ir anamnezės, nurodytos 2010-04-19 specialisto išvadoje, yra esminių skirtumų dėl sąmonės netekimo fakto, dėl suduotų smūgių lokalizacijos ir skaičiaus yra neesminių skirtumų. 2010-04-20 Centro poliklinikos sveikatos istorijoje konstatuota kraujosruva dešiniame smilkinyje galėjo išryškėti po 2010-04-19 apžiūros, net jei ji buvo padaryta 2010-04-16. Sąvoka „smegenų sutrenkimas“ nenaudojama visai. G. V. žaizdų nekonstatuota. Tarp 2010-04-16 G. V. patirtos traumos ir vėliau jam diagnozuotos židininės epilepsijos tiesioginio priežastinio ryšio nėra;
ekspertas S. M. teismo posėdžio metu paaiškino, jog nors smegenų sukrėtimas buvo abejotinas, nes nebuvo objektyvios simptomatikos, bet ekspertai šios diagnozės nepaneigė. Galvos smegenų sukrėtimas yra difuzinis galvos smegenų sužalojimas, tai reiškia, kad pažeidžiamos visos smegenys, o diagnozuota židininė epilepsija – tai viena konkreti smegenų lokalizacija. Dėl to galvos smegenų sukrėtimas su epilepsija nesusiję. Teigė, jog vieno smūgio neužteko. Sužalojimai padaryti 48 valandų bėgyje. Sužalojimą nustatyti valandų tikslumu nėra galimybės. G. V. buvo gydomas remiantis nusiskundimais, o nusiskundimas sužalojimu nevertinamas. Smegenų sukrėtimo kriterijai yra sąmonės praradimas ir amnezija. Ligonis neprisimena, kas buvo prieš traumą ir po traumos. Gydytojas „nori nenori, turi tikėti žmogaus parodymais“. Galvos sukrėtimas yra išskirtinė diagnozė dėl to, kad diagnostiniai pagrindiniai kriterijai yra subjektyvūs, pagrįsti tik nusiskundimais, anamneze, ligonio žodžiais. „Jei susirinktų kita komisija, gal nuomonė būtų kita.“ Pas ekspertus buvo iškviestas G. V. ir apžiūrėję rando nerado. Jei būtų buvusi žaizda, būtų buvęs randas;
ekspertas L. G. papildomai paaiškino, kad galvos smegenų sukrėtimas yra tiriamas stacionare, okulisto, stebint, ar yra pakitimai akių dugne. Akių dugnas G.V. nebuvo tirtas;
specialistas – gydytojas neurochirurgas A. Ž. nurodė, jog po patirtos lengvos galvos smegenų traumos epilepsijos tikimybė – 0,1 – 0,6 procentai. Priepuoliai gali būti labai ankstyvi (pirmomis valandomis po traumos), ankstyvi (pirmą savaitę po traumos), vėlyvi (praėjus keliems mėnesiams po traumos) (t. 2, b. l. 144);
specialistas – LSMUL KK Galvos smegenų traumų skyriaus vadovas R. V. nurodė, jog G. V. buvo sumuštas 2010-04-16 apie 10 val. 30 min. Po 2 val. kreipėsi į LSMUL KK SPS, kur gydytojas G. Č. konstatavo, kad ligonis sąmonės praradęs nebuvo, skundėsi kairio skruosto, tos pusės lūpos skausmu. Galvos KT smegenų trauminių pakitimų nerasta. Susiūta žaizda kairiame skruoste. Traktuota lengva galvos smegenų trauma, išleistas gydyti ambulatoriškai. Po 5 dienų kreipėsi pakartotinai dėl galvos skausmo, pykinimo, svaigimo. Konsultuotas neurologo, nesant neurologinių simptomų dėl lengvo smegenų sukrėtimo išleistas ambulatoriniam gydymui. Nuo gegužės 2 d. skundžiasi sąmonės praradimo epizodais. EEG stebėtos negausios sulėtintos bangos, jautrumo padidėjimas, pavieniai epileptiforminiai elementai. Ligoniui skiriamas priešepileptinis gydymas. G. V. patyrė lengvą galvos smegenų traumą, be morfologinių pokyčių smegenyse, ką liudija objektyvus smegenų tyrimas – galvos KT. Po sumušimo jis nebuvo gydomas ligoninėje, kas taip pat liudija apie smegenų traumos lengvą pobūdį. Jam nekonstatuota nė vieno potrauminės epilepsijos rizikos faktoriaus. Pakitimai EEG galimi ir nesant epilepsijos. Specialisto nuomone, jei ligonis serga epilepsija, tai jos atsiradimas nebūtinai sietinas su minėta lengva galvos smegenų trauma (t. 2, b. l. 145);
tai, kad konfliktai tarp D. A. L. ir G. V. tęsėsi ilgą laiką ir jie buvo sprendžiami teisminiu keliu bei kreipiantis į policiją, patvirtina rašytiniai įrodymai, surinkti byloje: Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro PK pateikta medžiaga (t. 2, b. l. 149-154), teismo sprendimai (t. 2, b. l. 155-158, 160-162), nutarimai administracinio teisės pažeidimo bylose (t. 2, b. l. 159, 164), teismo nutartis (t. 2, b. l. 163).
Kaltinimas D. A. L. buvo pareikštas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tačiau byloje surinkti įrodymai neginčytinai patvirtina tik tai, kad G. V. viešoje vietoje – praėjime tarp namų, atskirtame nuo gatvės vartais, įžeidimu išprovokavo D. A. L. nusikalstamus veiksmus, ko pasekoje buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata. Kaltinime nurodyta, jog D. A. L. elgėsi įžūliai ir savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų visumos, D. A. L., sudavęs smūgį G. V., iš įvykio vietos pasišalino, o pašaliniai asmenys įvykio vietoje pasirodė po įvykio, išgirdę G. V., ir D. A. L. veiksmų nematė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. 2K-333/2009 nurodė, jog BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. A. L. savo veiksmais siekė ne sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o nutraukti įžeidinėjimus jo paties atžvilgiu, todėl kaltinamojo veika perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d.
Pareikštame D. A. L. kaltinime buvo nurodyta, jog nukentėjusiajam G. V. parkritus, D. A. L. ne mažiau kaip du kartus įspyrė į galvos sritį.
Kaltinamasis D. A. L. kategoriškai neigė šią aplinkybę, nurodydamas taip pat, jog po jo suduoto smūgio G. V. nebuvo praradęs sąmonės. Kaip matyti iš aukščiau pateiktų prieštaringų nukentėjusiojo G. V. bei liudytojų parodymų, specialistų išvadų, byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, kad G. V. parkritus buvo dar ir spiriama, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina.
Dėl civilinio ieškinio
Valstybinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 676,86 Lt priteisimo iš kaltinamojo D. A. L. už nukentėjusiojo G. V. gydymą. Atsižvelgiant į teismo medicinos ekspertizės išvadas civilinis ieškovas informavo, kad G. V. suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų dėl nuo smegenų pažeidimo lokalizacijos priklausančios (židininės) (dalinės) simptominės epilepsijos ir epilepsinių sindromų su sudėtingais daliniais priepuoliais, neminint sunkiai gydomos epilepsijos, kaina – 223,95 Lt. Kaltinamasis šią sumą sumokėjo į civilinio ieškovo sąskaitą (pateiktas 2012-04-09 mokėjimo nurodymas Nr. 1).
G. V. 2012-01-31 pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš D. A. L. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, nurodydamas, kad patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (t. 2, b. l. 10).
Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, jog neturtinę žalą sudaro dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita.
Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus surinktų įrodymų visumą ir atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, t. y. į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus, sprendžiama, jog prašomos priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas iki 2 500Lt.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. iš kaltinamojo priteistinos ir išlaidos nukentėjusiajam paskirto advokato pagalbai apmokėti - 980 Lt (pagal pateiktą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-03-14 pažymą Nr. TP-7-(2.10)-554).
Laiduotojai Romualdas A. L. ir A. L. prašo atleisti jų sūnų Darių A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nurodo, jog jie yra neteisti, gali sūnui daryti teigiamą įtaką savo asmeniniu pavyzdžiu. Teigia, jog sūnus gailisi dėl savo poelgio, kad pasikarščiavo. Jam tai nebūdinga ir daugiau tokių atvejų nesikartos.
Laiduotojai – pensininkai, neteisti, duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas ar nusiskundimų dėl jų elgesio negauta. Sprendžiama, kad šie asmenys pagal savo savybes ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra verti teismo pasitikėjimo.
Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatyta, jog asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
D. A. L. yra pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką, nuo pat pirmos apklausos pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam G. V. ir tuo jį sužalojęs, t. y. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri ir buvo vėliau neginčytinai įrodyta (Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra nurodęs, jog būtina laisva valia pripažinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – nutartys bylose Nr. 2K-64/2008, Nr. 2K-216/2007), nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, atlygino nusikaltimu padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai ir pateikė teismui įsipareigojimą raštu atlyginti žalą nukentėjusiajam, todėl teismas sprendžia, kad yra pagrindas manyti, kad jis atlygins žalą ir laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų ateityje.
Atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, į tai, kad abu laiduotojai yra pensininkai ir skiriant užstatą nukentėtų jų šeimos interesai, skirtinas laidavimas be užstato.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str., 115 str., 297-307 str., Lietuvos Respublikos CK 6.250 str.,
nusprendžia:
D. A. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, perduodant jį pagal laidavimą be užstato R. A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), ir A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), 1 (vieneriems) metams (BK 40 str.).
Baudžiamąją bylą nutraukti.
G. V. naudai – 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti;
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (s-ta Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, juridinio asmens kodas – 188659752, bankas – AB Swedbank, įmokos kodas – 5630) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą – 980 Lt (devynis šimtus aštuoniasdešimt litų).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.