Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2544-772/2015 pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą dėl giminystės santykių fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims A. O. K., S. Š., D. Š., institucija teikianti išvadą byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu dėl giminystės santykių fakto nustatymo, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Š., miręs (duomenys neskelbtini), yra N. B., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, su tikslu žinoti vaiko kilmę iš tėvo, įgyti ir įgyvendinti subjektines teises paveldėti ir kitas asmenines neturtines bei turtines teises, skirti ginčytinos tėvystės nustatymo teismo medicinos ekspertizę pareiškėjai L. K., N. B., gim. (duomenys neskelbtini), A. O. K. ir S. Š., tikslu atsakyti į klausimą ar N. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra A. O. K. bei S. Š. anūkas. Nurodė, kad jos sūnus N. B. yra mirusiojo A. Š. tiesiosios žemutinės giminystės linijos pirmojo laipsnio giminaitis - sūnus, o tėvystės sūnaus atžvilgiu nustatyti nebeįmanoma, nes spėjamas vaiko tėvas A. Š. yra miręs (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad prašomas nustatyti faktas yra juridinis, nes sukels pareiškėjos sūnui teisines pasekmes - teisę paveldėti po tėvo A. Š. mirties jam priklausiusį turtą, jei tokio turto mirusysis turėjo, taipogi sūnus galės įgyti kitas asmenines neturtines bei turtines teises (gauti valstybės teikiamą socialinę paramą ir kt.) ir jas įgyvendinti, kadangi teisines pasekmes sukelia tik įstatymų nustatytas giminystės artumo laipsnis. Pabrėžė, kad kitokiu būdu gauti A. Š. tėvystę jos sūnaus N. B. atžvilgiu patvirtinančių dokumentų neturi galimybės, kadangi ieškinio teisenos tvarka nustatyti tėvystę nebeįmanoma dėl A. Š. mirties, taip pat negali dokumentais įrodyti sūnaus ir jo tėvo giminystės ryšio, kadangi registruojant vaiko gimimą A. Š. sūnaus gimimo akto įraše kaip tėvas nebuvo nurodytas. Paaiškino, kad su sūnaus tėvu susipažino 2004 m. vasarą, artimai bendravo, nors kartu ir negyveno ir bendro ūkio nevedė. Gimus vaikui bendravimas nutrūko ir tėvystė sūnaus atžvilgiu liko neįforminta. Nurodė, kad juridinį faktą įrodinės fotonuotraukomis ir liudytojų parodymais.

Suinteresuotas asmuo D. Š. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, jog su pareiškimu nesutinka. Pažymėjo, jog jo brolis A. Š. niekada nepasakojo apie kokius nors artimus santykius su pareiškėja, taip pat nebuvo sakęs, kad kas nors laukiasi jo vaiko ar augina jo vaiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie savo susipažinimą su A. Š., jų bendravimą, nepaminėjo jokių bendrų pažįstamų, nepaminėjo ir suinteresuotais asmenimis, nenurodė A. Š. dukros J. Š., tėvų S. Š. ir A. Š., nors jos prašymo išsprendimas teisme turės reikšmės jų teisėms ir pareigoms.

Institucija teikianti išvadą byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad giminystės santykių fakto nustatymas, jog N. B. tėvas yra A. Š., miręs (duomenys neskelbtini), o N. B. yra A. Š. sūnus, atitinka vaiko interesus (26 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015-05-18 nutartimi bylą pagal pareiškėjos L. K. patikslintą pareiškimą dėl giminystės santykių fakto nustatymo nutraukė. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog konkrečiu atveju nenustatyta vaiko kilmė, nėra dokumentų patvirtinančių faktus, kad N. B., gim. (duomenys neskelbtini) tėvas yra A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu yra miręs, tokiu atveju pirmiausia, turi būti nustatyta N. B. tėvystė, o tuo pačiu atsiras ir giminystės santykis tarp vaiko ir jo tėvo artimųjų. Teismas pažymėjo, kad kol šis teisinę reikšmę turintis faktas nėra nustatytas ir kol nėra išspręstas pareiškėjos sūnaus tėvystės klausimas, tol nėra teisinio pagrindo išvadai apie giminystę tarp vaiko ir tariamo tėvo artimųjų. Teismas pabrėžė, kad dar 2015-03-30 nutartyje išaiškino pareiškėjai ir jos atstovei visus teisinius tokio prašymo aspektus. Taip pat teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog iki šiol yra gyvi tariamo vaiko tėvo tėvai, tėvystės klausimas gali būti išspręstas ir paskiriant byloje ekspertizę. Kadangi pareiškėja pakartotinai reiškė tapatų prašymą, kuris negali būti nustatytas ypatingąja teisena, todėl bylą teismas nutraukė, pasiūlydamas pareiškėjai ir jos atstovei kreiptis į teismą ginčo teisena dėl tėvystės nustatymo.

III. Atskirojo skundo esmė

Atskiruoju skundu pareiškėja L. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Net jei LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir nebūtų galima nustatyti vaiko tėvystės ar motinystės santykių, tačiau vis tik įstatyme - LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte - yra numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (tarp jų tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko, gimusio iš nesančių tarpusavyje santuokoje asmenų, tėvui). Šis faktas gali būti nustatytas, jeigu vaiko gimimo liudijime kaip jo tėvas nėra įrašytas konkretus asmuo, o spėjamas vaiko tėvas miręs. Tokia pozicija yra dėstoma ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 56 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę faktų nustatymą, apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 24, psl. 202.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos sūnaus N. B. gimimo liudijime tėvu nėra nurodytas joks asmuo, o spėjamas vaiko tėvas A. Š. miręs, todėl vadovaujantis aptartu įstatyminiu reglamentavimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė bylą nutraukti, o pareiškėjai ir jos atstovei pasiūlė kreiptis į teismą ginčo teisena dėl tėvystės nustatymo, kadangi egzistuoja visos sąlygos bylą nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas (pareiškėjas) privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (LR CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų ir tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos sūnus N. B. yra mirusiojo A. Š. tiesiosios žemutinės giminystės linijos pirmojo laipsnio giminaitis - sūnus, tėvystės fakto nustatymas mirus spėjamam vaiko, gimusio iš nesančių (ir nebuvusių) tarpusavyje santuokoje asmenų, tėvui ypatingosios teisenos tvarka, apeliantės nuomone, įstatymo yra nedraudžiamas ir procesas šioje byloje turėtų būti tęsiamas pareiškėjos faktiniam nurodytam pareiškimo pagrindui parenkant atitinkamą teisinę kvalifikaciją.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas byloje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pagrįstai nutraukė civilinę bylą kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka.

Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą suprašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis LR CPK 444 straipsnio 1 dalimis, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti LR CPK444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tarp jų tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko, gimusio iš nesančių tarpusavyje santuokoje asmenų, tėvui. Šis faktas gali būti nustatytas, jeigu vaiko gimimo liudijime kaip jo tėvas nėra įrašytas konkretus asmuo, o spėjamas vaiko tėvas miręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga Nr. 56. Teismų praktika. 2005, 24).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. Š., miręs (duomenys neskelbtini), yra N. B., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, grindžia aplinkybėmis, jog registruojant vaiko gimimą gimimo akto įraše konkretus asmuo kaip tėvas nebuvo nurodytas, spėjamas vaiko tėvas A. Š. yra miręs, todėl kitokiu būdu gauti A. Š. tėvystę jos sūnaus N. B. atžvilgiu patvirtinančių dokumentų nėra galimybės. Pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus – N. B. gimimo liudijimą, Gyventojų registro tarnybos išrašą apie asmenį (3, 5 b.l.). Pareiškimo pagrindu pareiškėja nurodė LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 1 punktą (44 b.l.).

Įvertinęs patikslinto pareiškimo turinį apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad konkrečiu atveju pareiškėja nepagrįstai remiasi LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kadangi tėvystės nustatymas mirus spėjamam vaiko tėvui, kaip faktas yra nustatomas ne pagal LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bet pagal LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą, tačiau neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su teismo išvada, kad pagrindinis pareiškėjos reikalavimas dėl tėvystės nustatymo iš esmės yra nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo LR CPK 391 straipsnio 1 dalies norma, nustatančia, kad jeigu, kol teisme nebuvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, miršta spėjamas vaiko tėvas, teismas nagrinėja tėvystės nustatymo bylą LR CPK V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka. Teismas nesivadovavo ir neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, nustatančią, kad, teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015).

Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą, pareiškėjos prašymą skirti ekspertizę dėl tėvystės nustatymo visiškai nepagrįstai vertino pažodžiui ir laikė kaip atskirą reikalavimą nustatyti juridinį faktą, kad N. B. yra A. O. K. bei S. Š. anūkas, o ne kaip prašymą skirti ekspertizę su tikslu nustatyti ar A. Š. yra biologinis N. B. tėvas, tiriamaisiais asmenims nurodant A. O. K. bei S. Š.. Konkrečiu atveju teismas visiškai neįvertino bylos nutraukimo teisinių pasekmių nepilnamečio vaiko atžvilgiu, neatsižvelgė į tai, kad nutraukus bylą pripažįstama, kad ieškovas (pareiškėjas) jau įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, ir tai reiškia, kad ieškovas (pareiškėjas) prarado teisę pakartotinai kreiptis į teismą su tapačių ieškiniu (pareiškimu), ir negali prašyti to paties ar kito teismo iškelti dėl to paties ginčo naujų bylų. Paminėtina, kad vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Už vaiko teisių įgyvendinimą yra atsakingi jo tėvai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, LR CK 3.155 straipsnis), todėl vaiko kilmės nustatymas yra pagrindas nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai vaiko tėvai ar vienas iš jų yra nežinomi. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu. LR CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados), bet ir kitos civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės, todėl teismas, siekdamas padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie tėvystės egzistavimą, gali remtis ne tik DNR ekspertizės išvada, bet ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais ir kitais įrodymais (LR CPK 177 straipsnio 2 - 3 dalys). LR CPK 443 straipsnio 8 dalimi, kuri nustato, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, t. y. teismas turi būti aktyvus. Pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (LR CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau kartu tai reiškia ir teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus suinteresuotus asmenis, pareikalauti dokumentų, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti.

Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas remdamasis nurodytu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl tolimesnės bylos eigos nepagrįstai, pažeisdamas tiek materialinės teisės (LR CK 3.161 straipsnis), tiek procesinės teisės nuostatas (LR CPK 391 straipsnio 1 dalis), nesivadovavo prioritetiniais vaiko interesais, pareiškėjai netinkamai formuluojant procesinį prašymą dėl ekspertizės skyrimo nesiėmė priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad vadovaujantis LR CPK 213 straipsniu, klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato teismas nutartimi, todėl konkrečiu atveju netinkamai ar neišsamiai suformuluotas pareiškėjos klausimas ekspertui jokiomis aplinkybėmis negalėjo būti laikomas objektyviu pagrindu nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą. Taip pat pažymėtina, kad netinkamas procesinio dokumento pavadinimas irgi nėra kliūtis bylą nagrinėti iš esmės, kadangi konkrečiu atveju nors pareiškėja ir nurodė, kad pareiškimą teikia dėl giminystės santykių fakto nustatymo, tačiau iš pareiškimo turinio akivaizdu, kad pagrindinis reikalavimas byloje yra tėvystės nustatymas.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas neteisingai ir formaliai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias tėvystės nustatymą mirus spėjamam vaiko tėvui, neužtikrino teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principo tinkamo realizavimo, nepilnamečio vaiko interesų, nesivadovavo proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, kooperacijos principais, todėl nepagrįstai nutraukė civilinę bylą. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina toliau nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį ir bylą perduoti toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims.