- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-11
- Bylos Nr.
- eAS-677-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02797-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-133 (7-110/2020) (toliau – ir Sprendimas); 2) suteikti pareiškėjai leidimą GPM308 deklaracijoje parduotą turtą deklaruoti vienoje deklaracijos eilutėje; 3) įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, atsižvelgiant į pareiškėjos išdėstytas aplinkybes, atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą.
Nustatęs, kad pareiškėjos skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus skundui keliamus reikalavimus, teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi L. V. nustatė 14 kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos gavimo dienos terminą nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimus, proceso šalis, pateikti trūkstamą sprendimą, pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, sumokėti žyminį mokestį arba pateikti teismui motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo bei pareikšti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikė patikslintą skundą bei prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. L. V. nuomone, paskutinė diena skundui paduoti buvo 2020 m. rugpjūčio 17 d. Pareiškėja paaiškino, kad Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimą elektroniniu paštu gavo 2020 m. liepos 20 d., tačiau jo originalą, siųstą paštu, gavo tik 2020 m. liepos 27 d. Dėl Sprendimo apskundimo termino patikslinimo ji kreipėsi į Komisiją ir 2020 m. liepos 29 d. gavo raštą Nr. 5-492, kuriame Komisija informavo, kad, jos nuomone, termino skaičiavimo eiga prasideda nuo 2020 m. liepos 28 d. L. V. pabrėžė, kad neturėdama teisinio išsilavinimo, savo veiksmus sąžiningai ir rūpestingai derino su Komisija ir su šia institucija konsultavosi. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, ji prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjos L. V. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir jos skundą atsisakė priimti.
Aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad teisiškai reikšminga yra aplinkybė, jog pareiškėja neneigia, kad Sprendimą elektroniniu paštu gavo ir su jo turiniu susipažino dar 2020 m. liepos 20 d., taigi paskutinė skundo teismui pateikimo diena, įvertinus tai, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 3 dalį, skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Komisijos sprendimo įteikimo dienos, buvo 2020 m. rugpjūčio 10 d., tačiau L. V. skundas dėl Sprendimo teisėtumo teismui buvo pateiktas tik 2020 m. rugpjūčio 17 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti.
Vertindamas pareiškėjos nurodytas termino skundui paduoti praleidimo aplinkybes (kad ji Sprendimo originalą, siųstą paštu, gavo tik 2020 m. liepos 27 d.; kad dėl Sprendimo apskundimo termino patikslinimo ji kreipėsi į Komisiją, iš kurios 2020 m. liepos 29 d. gavo raštą Nr. 5-492, kuriame Komisija L. V. informavo, jog, Komisijos nuomone, termino skaičiavimo eiga prasideda nuo 2020 m. liepos 28 d.), teismas pažymėjo, kad jos negali būti laikomos objektyviomis, nuo L. V. valios nepriklausančiomis ir sutrukdžiusiomis per nustatytą terminu paduoti skundą. Teismas sprendė, kad L. V. šiuo atveju pati dėl neapdairumo nerealizavo savo teisės paduoti skundą teismui per įstatyme nustatytą terminą, o tai sudaro pagrindą pripažinti, jog skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl subjektyvių priežasčių, dėl kurių jis negali būti atnaujintas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja pati pripažino, jog Sprendimą elektroniniu paštu gavo ir su jo turiniu susipažino dar 2020 m. liepos 20 d., teismas sprendė, kad ji nepagrįstai Sprendimo apskundimo terminą sieja tik su Sprendimo originalo, siųsto paštu, gavimo data.
Teismas pažymėjo, kad nors L. V. nurodė, jog dėl Sprendimo apskundimo termino patikslinimo ji kreipėsi į Komisiją, iš kurios 2020 m. liepos 29 d. gavo raštą Nr. 5-492, kuriame Komisija pareiškėją informavo, kad, Komisijos nuomone, termino skaičiavimo eiga prasideda nuo 2020 m. liepos 28 d., tačiau pačiame Sprendime, gautame elektroniniu paštu dar 2020 m. liepos 20 d., buvo nurodyta aiški jo apskundimo tvarka, be to, iš minėto Komisijos rašto matyti, jog ji tik nurodė pareiškėjai savo nuomonę dėl termino skaičiavimo pradžios, tačiau taip pat pažymėjo, kad L. V. skundą turi paduoti teismui, todėl dėl termino pradžios nustatymo pasiūlė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismo nuomone, neteisingų konsultacijų gavimas apie taikytinas teisės normas negali niekaip pateisinti termino praleidimo, tuo labiau, kai tas konsultacijas teikė teisės subjektas, kuris nėra įgaliotas oficialiai aiškinti teisę. Teismas pažymėjo, kad galioja visuotinai pripažįstamas bendras teisės principas – teisės aktų nežinojimas ar netinkamas jų supratimas neatleidžia nuo atsakomybės ar galimų atsirasti kitų neigiamų pasekmių.
Teismas atkreipė dėmesį, kad netinkamu būdu savo teisių įgyvendinimas taip pat negali būti laikomas objektyviu pateisinimu praleistam terminui atnaujinti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas sprendė, kad minėta pareiškėjos nurodyta termino skundui paduoti praleidimo aplinkybė taip pat negali būti vertinama kaip pateisinanti praleistą skundo padavimo terminą.
Teismas akcentavo, kad proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai būtent ir reikalauja proceso dalyvius naudotis savo procesinėmis teisėmis kuo aktyviau, operatyviau ir efektyviau, nepiktnaudžiaujant jomis ir siekiant kuo greitesnio ginčo išsprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Padaręs išvadą, kad L. V. terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių, teismas jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti.
III.
Pareiškėja L. V. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti, praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti ir pareiškėjos skundą priimti.
Šalies argumentai
L. V. paaiškina, kad priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, dokumente, elektroniniu paštu gautame 2020 m. liepos 20 d., nebuvo nurodyta aiški apskundimo tvarka, todėl pareiškėja 2020 m. liepos 28 d. kreipėsi į Komisiją ir prašė patikslinti, nuo kada yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Pažymi, kad Komisija, atsakydama į jos paklausimą, nurodė, jog termino skaičiavimo eiga prasideda nuo 2020 m. liepos 28 d. L. V. pabrėžia, kad nuolatos konsultuodavosi su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Komisija, nuo pat 2017 m. rugsėjo 8 d., aktyviai bendradarbiaudama, teikė dokumentus ir bandė išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją, ši aplinkybė yra nurodyta ir Komisijos Sprendime.
Pareiškėja nurodo, kad jai nebuvo pagrindo abejoti Komisijos pirmininkės pateikto atsakymo teisingumu, pareiškėja pasitikėjo profesionalų pateikia išvada. Pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 148 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog Komisijos nariu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis finansų, teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip trejų metų darbo stažą mokesčių, muitų ar įmonių teisės srityje.
L. V. akcentuoja, kad teismo nuomone, neteisingų konsultacijų gavimas apie taikytinas teisės normas negali pateisinti termino praleidimo, tuo labiau, kai tas konsultacijas teikė teisės subjektas, kuris nėra įgaliotas oficialiai aiškinti teisę, tačiau ji su tokia išvada nesutinka, teigia, kad tokiu atveju labai stipriai sumažėja subjektų ratas, į kurį galima kreiptis, ir susiklosto situacija, kad pareiškėja negali tinkamai įgyvendinti savo pažeistų teisių, kadangi net pats teismas nepateikė atsakymo, kada pradedamas skaičiuoti terminas skundui paduoti. Pareiškėjos nuomone, jeigu Komisija yra nekompetentinga, ji turėtų atsisakyti suteikti informaciją mokesčių mokėtojams ir jų neklaidinti, tačiau šiuo atveju taip nebuvo padaryta.
L. V. pažymi, kad kilęs ginčas yra sprendžiamas nuo pat 2017 m. rugsėjo 8 d. ir visą šį laikotarpį pareiškėja operatyviai teikdavo dokumentus, nepraleido nustatytų terminų, šioje situacijoje nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių dėl klaidingai pateiktos konsultacijos bei pasitikėjimo Komisija skundas buvo pateiktas pavėluotai, nors jeigu L. V. būtų žinojusi tinkamą terminą, per kurį turi pateikti dokumentus, šio termino tikrai nebūtų praleidusi. Nurodo, kad yra suinteresuota, jog jos pažeistos teisės būtų apgintos per kuo trumpesnį laiko tarpą bei išvengti streso, kurį sukelia šis ilgą laiką trunkantis procesas. Pareiškėjos nuomone, bet kuris kitas protingas asmuo panašioje situacijoje būtų pasielgęs taip pat, nes iš pateiktų dokumentų turinio nebuvo aišku, nuo kurio momento pradedamas skaičiuoti terminas skundui pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, padarius išvadą, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, ir jo neatnaujinus, teisėtumas bei pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 3 dalį, mokesčių administravimo subjektų sprendimai ar veiksmai (neveikimas) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų klausimais, išskyrus mokestinius ginčus, skundžiami šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo kilęs ginčas yra mokestinis, kaip jis apibrėžiamas Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 3 dalį, skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Komisijos sprendimo įteikimo dienos.
Pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjos prašomas panaikinti Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. S-133 (7-110/2020) jai elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2020 m. liepos 20 d. ir tą pačią dieną L. V. jį gavo, nekyla. Tai pavirtina pareiškėjos pateiktas jos susirašinėjimas su Komisija. Atsižvelgiant į tai, būtent 2020 m. liepos 20 d. turi būti laikoma minėto sprendimo įteikimo pareiškėjai (jo gavimo) diena, o aplinkybė, kada asmuo gavo sprendimo originalą, teisinės reikšmės neturi. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti tikrąjį momentą, nuo kurio asmuo turėjo galimybę susipažinti su jam elektroninių ryšių priemonėmis išsiųstu sprendimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, akte nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-400-552/2020, 2020 m. balandžio 15 d. nutartį eA-945-438/2020).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundas teismui dėl ginčijamo Komisijos Sprendimo panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. (2020 m. rugpjūčio 9 d. buvo nedarbo diena). Taigi, elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. rugpjūčio 17 d. išsiųsdama skundą teismui, L. V. buvo praleidusi skundo teismui padavimo terminą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.
Termino praleidimą pareiškėja motyvuoja tuo, kad elektroniniu paštu gavusi Sprendimo kopiją ir vėliau jo originalą bei kilus neaiškumams dėl Sprendimo apskundimo tvarkos, ji 2020 m. liepos 28 d. kreipėsi į Komisiją ir prašė patikslinti, nuo kada yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti, ir Komisijos buvo informuota, kad Sprendimo apskundimo termino skaičiavimo eiga prasideda nuo 2020 m. liepos 28 d.
Kaip jau minėta, L. V. Sprendimo kopiją elektroniniu paštu gavo 2020 m. liepos 20 d. 2020 m. liepos 27 d. gavusi šio sprendimo originalą, ji, siekdama išsiaiškinti, nuo kurios dienos turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti, kitą dieną, t. y. 2020 m. liepos 28 d., kreipėsi į Komisiją ir nurodė, kad sprendimo originalą gavo 2020 m. liepos 27 d., bei prašė atsakyti, nuo kada skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą. Atsakydama į šį pareiškėjos paklausimą, Komisijos pirmininkė 2020 m. liepos 29 d. rašte Nr. 5-492(6.15/2020), atsižvelgusi į L. V. nurodytą aplinkybę, kad Sprendimas buvo gautas 2020 m. liepos 27 d., pateikė nuomonę, kad jo apskundimo termino pradžia pradedama skaičiuoti nuo 2020 m. liepos 28 d. Pareiškėjai taip pat buvo pasiūlyta dėl termino pradžios nustatymo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad skaičiuodama ginčijamo Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. S-133 (7-110/2020) apskundimo terminą, pareiškėja galėjo sąžiningai klysti. Administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti L. V. sąžiningumu, priešingai, jos aktyvus elgesys patvirtina, kad nėra piktnaudžiaujama teise. Nors ir manydama, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, pareiškėja pateikė prašymą šį terminą atnaujinti, tačiau pirmosios instancijos teismas į jos nurodytas aplinkybes dėl termino skundui paduoto praleidimo nepagrįstai neatsižvelgė. Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Komisijos pateikta nuomonė dėl taikytinų teisės normų pati savaime negali pateisinti termino praleidimo, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad nagrinėjamu atveju L. V. galėjo kilti pagrįstų abejonių nuo kurio momento – Sprendimo kopijos gavimo elektroniniu paštu dienos ar jo originalo gavimo dienos – turi būti pradedamas skaičiuoti Sprendimo apskundimo teismui terminas, ir siekdama jas išsklaidyti, ji kreipėsi į Komisiją ir šios institucijos oficialiai pateikta informacija pareiškėją galėjo suklaidinti.
Spręsdama dėl būtinumo atnaujinti praleistą procesinį terminą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas santykinai nežymiai, o jo atnaujinimas ir skundo priėmimas konkrečiu atveju neprieštaraus teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Be to, formalus įstatymo normų taikymas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjai L. V. atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos L. V. atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundą buvo atisakyta priimti, naikinama, L. V. prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkinamas, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti.
Atnaujinti L. V. terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.