- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-26-365/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06102-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- J. R.
- Nukentėjusysis
- J. J.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas, Igoris Manzurovas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskinės ir Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu būti savo namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymo įstaigose, bei tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje. Laisvės apribojimo bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Iš J. R. J. J. naudai priteista 1500 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 1000 eurų advokato paslaugoms apmokėti.
Taip pat iš J. R. priteista 1768,85 eurų Vilniaus teritorinei ligonių kasai.
J. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
1. J. R. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė J. J. sveikatą: jis, 2017 m. sausio 14 d., apie 3.30 val., prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su J. J. metu, sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl ko J. J. nukrito ant šaligatvio, bet atsikėlė, ir jis dar sudavė nukentėjusiajam tris smūgius, po kurių nukentėjusysis nukrito ant šaligatvio ir prarado sąmonę, tuo padarydamas J. J. kairės akies vokų poodinę kraujosruvą su muštine žaizda, dešinės akies vokų poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, nosies nugarėlės poodinę kraujosruvą, viršutinės lūpos gleivinės kraujosruvą su odos nubrozdinimu raudonyje, apatinės lūpos gleivinės kraujosruvą su muštine žaizda, apatinės lūpos muštinę žaizdą, viršutinio 1-o danties iš dešinės vainiko nuskėlimą, kaktos odos nubrozdinimą, dešinės akiduobės išorinės sienelės ir dešinio skruostikaulio skeveldrinį lūžį, visumoje vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kaulų lūžių sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.
Šiais savo veiksmais J. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatęs, jog įvykio metu tarp J. J. ir J. R. įvyko konfliktas dėl asmeninių santykių, susijusių su J. J. elgesio prieš L. T. vertinimu, taip pat nustatęs, kad pirmas nukentėjusiajam smūgį smogė J. R. bei atmetęs būtinosios ginties situacijos minėto konflikto metu egzistavimą, nuteistajam teigiant, jog nukentėjusysis J. J. į jį (J. R.) kėsinosi peiliu ar daiktu, panašiu į raktą ir konstatavęs, kad realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į J. R. gyvybę ar sveikatą įvykio metu nebuvo, teismas darė išvadą, kad kaltinamojo J. R. kaltė dėl nesunkaus J. J. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta, o kaltinamojo padaryta veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. R. (toliau – apeliantas) prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-23 nuosprendį panaikinti ir J. R. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, civilinį ieškinį atmesti, 2) netenkinus pirmojo prašymo prašo paskirti švelnesnę bausmę, o civilinį ieškinį sumažinti. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir: nustatyti bei apklausti liudytoją L. T., A. K., gim. 1984 m.; paskirti psichiatrinę – psichologinę ekspertizę nuteistajam, ekspertui užduoti klausimą, ar nusikaltimo padarymas galėjo būti padarytas fiziologinio afekto būsenoje, kurį galėjo sukelti neteisėtas ir įžeidžiantis nukentėjusiojo elgesys?
3.1. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir reikalavimų, fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai juos analizavo, ištyręs vienus duomenis, jų nesulygino su kitais. Pasak apelianto, visa tai suvaržė nuteistojo teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Nuteistojo vertinimu, šis teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo ir tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.
3.2. Apeliantas J. R., cituodamas teismų praktiką dėl liudytojų apklausos, apklaustų asmenų parodymų vertinimo įrodymais bei nešališko bylų išnagrinėjimo akcentuoja, jog šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios, o BPK 301 straipsnis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymi, kad šioje byloje nebuvo apklausta L. T., kuri yra pagrindinė liudytoja, dėl kurios ir kilo konfliktas. Jos paaiškinimai, anot apelianto, turi esminę reikšmę, teisme nagrinėjant bylą nebuvo imtasi pakankamai priemonių iškviesti liudytoją į teismą ir apklausti bei užduoti jai kontrolinius klausimus, jai nebuvo paskirtas atvesdinimas. Teismas pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir laikė juos tinkamais įrodymais, tačiau apelianto vertinimu, tokia praktika ydinga, neleistina, todėl mano, yra tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą ir iškviesti liudytoją apklausai teisme. Taip pat pažymi, kad byloje nebuvo apklaustas ir Vilniaus AVPK patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis J. Č., kuris atvyko tuo metu kartu su kitu pareigūnu P. B.. Mano, jog minėtas policijos pareigūnas galėjo duoti svarbios medžiagos šiai bylai, todėl tikslinga spręsti ir dėl šio liudytojo apklausos. Pabrėžiama, jog nenustatytas ir liudytojo L. K. sūnus A. K., kurio apklausa yra svarbi ir esminė, nes liudytojas L. K. pats asmeniškai nieko nematė, o sūnus, kuris matė neva du žmones, šiuo metu dirba Anglijoje. Šis liudytojas galėtų patvirtinti arba paneigti kaltinamojo versiją, kad nukentėjusysis turėjo rankose peilį ir juo grasino ir kiek kartų mušė ar gynėsi ir panašiai. Tuo tarpu teismas neturėdamas tiesioginių įrodymų ir interpretuodamas L. K. liudijimą padarė tik prielaidomis grįstą išvadą, kad nuteistais ne trenkė, o mušė nukentėjusįjį daugkartinai.
3.3. Dėl kitų bylos įrodymų vertinimo apeliaciniame skunde pažymima, jog byloje buvo keliamas klausimas, kad nukentėjusysis konflikto metu ištraukė peilį ar kažkokius raktus, siekiant nuteistajam padaryti fizinę žalą. Šiuos paaiškinimus teikė kaltinamasis, liudytoja L. T.. Liudytoja J. S. pažymėjo, kad ši peilio jokio nematė, tačiau nurodė, jog jie kalbėjo dėl peilio. Be to ir liudytojas P. B. teisme paaiškino, kad peilio ar rakto nerado, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad šis klausimas, t.y. dėl peilio buvimo įvykio vietoje, buvo keliamas, o pareigūnas parodymuose akcentavo ne tai, kad peilio apskritai nebuvo, o tai, jog peilio nerado. Pasak nuteistojo tai yra netiesioginiai įrodymai, kurie turi didelę esminę reikšmę formuojant teismo įsitikinimą dėl kaltinamojo kaltės, be to patvirtina kaltinamojo versiją, kad peilis ar raktas buvo konflikto metu rodomas, juo buvo grasinama, o tai ir buvo pagrindas imtis aktyvių veiksmų ginantis nuo neblaivaus nukentėjusiojo. Šiuo atveju, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo teigimu, vertintinas ir E. G. paaiškinimas, kur pastaroji parodė, kad J. J. įvykio vietoje jokių raktų ar peilio neturėjo, ligoninėje buvo atiduoti tik piniginė ir telefonas, grįžus iš ligoninės J. J., buto duris atidarė jo kambariokas, nes J. J. raktų neturėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad normaliu atveju buto naudotojai paprastai turi raktus, šiuo atveju J. J. neturėjo raktų, todėl daro išvadą, kad nukentėjusysis raktus pametė įvykio vietoje, o kadangi buvo žiema, todėl į sniegą įkritę raktai ir nebuvo surasti. Mano, jog šiuo atveju yra tikėtina, kad raktus J. J. paėmė į ranką siekiant padaryti sunkesnį ir stipresnį smūgį, smūgiuojant kaltinamajam. Be to, atkreipia dėmesį, kad E. G. nukentėjusįjį pažįsta jau daugiau kaip 6-8 metai, kartu draugavo, įvykio vietoje, kai grįžo J. R. ir pasakė, kad sudavė J. J., pastaroji iš karto išbėgo į lauką, kur jau buvo policijos patrulis. Tai patvirtina, kad E. G. nėra abejinga J. J., todėl jos nuomonė ir parodymai yra pakankamai subjektyvūs, šališki J. R. atžvilgiu, ji yra linkusi sureikšminti J. R. vaidmenį konflikte. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad J. R. teoriškai galėjo klysti ir subjektyviai vertinti, kad nukentėjusysis turėjo kažką rankose, tačiau ir tuo atveju, kuomet nukentėjusysis nieko neturėjo rankose (raktų ar peilio), kaltinamasis buvo visiškai įsitikinęs, kad nukentėjusysis kažką turėjo, kažkuo grasino, buvo tuo įsitikinęs, o tai patvirtina visą eilė liudytojų, kurie dalyvavo tos dienos įvykiuose.
3.4. Nuteistojo teigimu byloje nėra jokių tiesioginių liudytojų, kurie ką nors matė, nes yra tik du konflikto dalyviai – vienas blaivas, o kitas labai girtas, kuris elgėsi neadekvačiai, tačiau pastarasis pripažintas nukentėjusiuoju, o kaltinamasis nuteistuoju. Pasak nuteistojo, liudytojai patvirtina tik arba pasekmes, arba bendro pobūdžio informaciją, kuri tik pateikia vadą, dėl ko kilo konfliktas. Teismas nepagrįstai interpretavo liudytojo L. K. parodymus, kurie neva tai patvirtina, kad kaltinamasis sudavė ne vieną vienintelį smūgį, o mušė, tačiau akcentuoja, kad liudytojas pats asmeniškai įvykio nematė, apie įvykį žino tik iš sūnaus žodžių, kuris galėjo hiperbolizuoti pasakodamas tėvui įvykį, galėjo matyti ne viską, galėjo ir pats liudytojas papasakoti ne viską, ką sakė sūnus, todėl tokie paaiškinimai vertinti kritiškai. Apelianto vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad faktinės aplinkybės neatitinka ir specialisto išvados, kuri yra tik teorinė, paremta prielaidomis, o ne kategoriška išvada. Pasak nuteistojo, nukentėjusysis nepadėjo atskleisti bylos aplinkybių, jas slėpė, nes po įvykio tiek nukentėjusysis, tiek jo draugė E. G. nei policijos pareigūnams, nei medikams nenurodė konflikto priežasties ir konflikto dalyvio, nors jį abu puikiai pažinojo, kartu leido laisvalaikį bute su kitais asmenimis, tik nurodė, kad konfliktas vyko su nepažįstamu asmeniu. Tai patvirtina, kad nukentėjusysis, suprasdamas savo kaltės dalį ar net esminį pagrindą konflikto metu, nutarė neatskleisti konflikto priežasties. Šios aplinkybės, pasak nuteistojo, kelia abejonę, kodėl nukentėjusysis slėpė, su kuo konkrečiai susimušė ir dėl kokių priežasčių. Teismas šios aplinkybės nevertino, tuo tarpu L. T., pažymėjo, kad jai pasidarė bloga, ji nuėjo į kitų kambarį ir atsigulė, atėjo J. J., atsigulė šalia, apkabino ir kažką sakė. Atėjo J. R., paklausė pakeltu tonu, ką čia darote, J. J. atsakė, kad tai ne jo reikalas, prasidėjo žodinis konfliktas. J. J. buvo labai agresyvus ir labai girtas, J. R. ne. Apelianto manymu, nukentėjusiojo parodymai vertinti kritiškai, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jie skyrėsi, buvo prieštaringi ir nenuoseklūs.
3.5. Apelianto teigimu, jis įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kurį sukėlė pats nukentėjusysis, savo neteisėtu ir itin įžeidžiančiu poelgiu, t.y. bet kokiu prieš kaltininką ar jo artimąjį asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris kėsinosi į žmogaus orumą, garbę, tai patvirtina visa eilė bylos aplinkybių. Pažymi, jog J. J. žinojo, kad kaltinamasis yra L. T. vaikinas, su juo pastaroji draugavo ilgiau kaip 6 mėnesiai, šias aplinkybes patvirtino ir kiti liudytojai, tačiau pastarajai blogai pasijutus ir nuėjus į atskirąjį kambarį, nukentėjusysis nuėjo ir atsigulė šalia ar ant L. T., išgėręs apkabino, pradėjo priekabiauti, siekė lytinių santykių, atėjęs kaltinamasis ir tai pamatęs, įjungė šviesą ir paklausė, ką jis daro, pastarasis atšovė, kad ne jo reikalas, nukentėjusiojo elgesys buvo agresyvus. Be to, nukentėjusysis buvo neblaivus. Visa šių aplinkybių visumą iššaukė kaltinamajam afekto būseną, ši situacija išprovokavo kaltinamąjį konfliktui. Toliau sekė barniai kambaryje, koridoriuje, lauke, kas nukentėjusiajam sukėlė įniršį ir pyktį. Pasak nuteistojo, šioje byloje, siekiant nustatyti ar nebuvo afekto būsena, būtina paskirti psichiatrinę, psichologinę ekspertizę, o nustačius fiziologinio afekto būseną, baudžiamoji byla nutrauktina.
3.6. Dėl bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p. kur nurodyta, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Be to, apelianto vertinimu, veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Pažymima, kad nukentėjusiojo elgesys buvo iššaukiantis rizikingas ir provokuojantis, neteisėtas, todėl būtina taikyti lengvinančias aplinkybes. Be to, teismas nepripažino, kad buvo dar viena lengvinanti aplinkybė, o būtent BK 59 str. 1 d. 9 p., kur nurodyta, kad veika buvo padaryta peržengiant būtinąją gintį. Kaip matyti iš bylos, nukentėjusysis lauke elgėsi agresyviai ir pats siekė priartėti arčiau nuteistojo, dėl ko pastarasis jį nuo savęs nustūmė. Nukentėjusiojo paaiškinimas, kad tokiu būdu siekė prieiti arčiau, kad geriau girdėtųsi pokalbis ir nereikėtų rėkti yra neįtikinami, nes buvo naktis, aplinkui buvo tyla, ir tam, kad pasikalbėti ir išsiaiškinti santykius nereikia prieiti arčiau nei metras atstumu, todėl nuteistasis ir atstūmė jį nuo savęs, gindamasis, o po to, kai pastarasis ištraukė kažką panašaus į peilį, ar raktą, siekdamas apsiginti, trenkė nukentėjusiajam. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir pats nukentėjusysis teisme. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis ankščiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, laikosi visuomenėje priimtų moralės ir kitų taisyklių, įstatymų, todėl, anot apelianto, būtina vertinti ir šias aplinkybes, nes teistumas turi labai didelę ir neigiamą reikšmę nuteistojo gyvenime. Apeliantas nurodo visiškai nesutinkantis su pareikštu civiliniu ieškiniu, civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nes neturtinė žala yra neadekvati minėtam įvykiui, kadangi tam turėjo įtakos paties nukentėjusiojo agresyvus, provokuojantis, rizikingas ir neteisėtas elgesys. Teismas priteisdamas neturtinę žalą į tai visiškai neatsižvelgė. Nuteistojo vertinimu, pripažinus jį kaltu civilinis ieškinys turi būti reikšmingai sumažintas, o išteisinus – atmestinas.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis J. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nukentėjusysis, nukentėjusiojo atstovas ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas amestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
5. Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo J. R. veiksmus, neteisingai pritaikė baudžiamąjį ir proceso įstatymus, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino, jog J. R. padarė nusikaltimą, nes, pasak apelianto, bylos aplinkybės liudija, kad jis (J. R.) įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kurį sukėlė pats nukentėjusysis savo neteisėtu ir itin įžeidžiančiu poelgiu, kas lėmė būtinosios ginties situaciją, tai argumentuojant esminiais baudžiamojo ir proceso įstatymų pažeidimais, lėmusiais neteisingo teismo nuosprendžio priėmimą.
6. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose ištirtus ir patikrintus įrodymus, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai J. R. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai, jog J. R. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kurį sukėlė pats nukentėjusysis savo neteisėtu ir itin įžeidžiančiu poelgiu, kas lėmė būtinosios ginties situaciją, o teismas neturėdamas tiesioginių įrodymų ir interpretuodamas nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus savo išvadas grindė tik prielaidomis, vertintini kaip bandymas išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad žemesnės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nuosprendį, būtų nesilaikęs įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ir vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-697/2019). Apelianto manymas, jog liudytojos E. G. parodymai yra subjektyvūs ir šališki J. R. atžvilgiu, nes ši liudytoja nėra abejinga J. J., nepaneigia žemesnės instancijos išvadų dėl J. R. kaltės, nes asmens suinteresuotumas bylos baigtimi negali būti absoliučiu pagrindu nesivadovauti jo duotais parodymais – tokio asmens, parodymai gali būti vertinami tiek, kiek jie gauti teisėtu būdu ir kiek juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs faktiniai duomenys.
8. Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo veika nesunkiai sutrikdant J. J. sveikatą turėjo būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis ar būtinosios ginties ribų peržengimas. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų formuojamą praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2007, Nr. 2K-7-428/2010 ir kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.
10. Įvertinusi visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nusikaltimo padarymo metu dėl nukentėjusiojo J. J. veiksmų nuteistojo J. R. sveikatai ar gyvybei grėsė pavojus. Nenustatytas joks nukentėjusiojo J. J. pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, dėl kurio nuteistasis J. R. įvykio metu būtų turėjęs ir galėjęs gintis. Bylos duomenimis – nukentėjusiojo J. J., paties nuteistojo J. R. parodymais teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos L. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b.l. 53-55) nustatyta, kad jiems būnant L. T. bute, kartu su E. G. ir J. B., pastarieji gėrė alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko L. T. pasidarė bloga ir ji nuėjo į kitą kambarį. Pas ją (L. T.) atėjo J. J., kuris atsigulė šalia. Netrukus į kambarį užėjo J. R., todėl besiaiškinant kas įvyko, tarp J. R. ir nukentėjusiojo J. J. įvyko konfliktas. Kad tarp nuteistojo J. R. ir nukentėjusiojo J. J. įvyko konfliktas dėl asmeninių santykių, susijusių su J. J. elgesiu prieš L. T. vertinimu, patvirtino ir liudytojos E. G. bei J. B.. Liudytojų L. T., E. G. bei J. B. parodymais nustatyta, kad konfliktui persikėlus į įvykio vietą – namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) kiemą, daugiau asmenų, išskyrus J. J. ir J. R., ten nebuvo.
11. Nors nuteistasis J. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir pripažindamas kaltę iš dalies tvirtino, jog jis sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajam J. J. ir tai padarė esant būtinosios ginties situacijai, nes J. J. savo veiksmais į jį kėsinosi peiliu ar daiktu, panašiu į raktą, o kitus jam inkriminuotus kūno sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, nes neblaivus galėjo susižeisti griuvinėdamas apledėjusioje aikštelėje, tokie nuteistojo argumentai, kurie buvo keliami ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kolegijos vertinimu, nors konflikto metu namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, daugiau asmenų, išskyrus J. J. ir J. R. nebuvo, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. R. kaltu nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. J. parodymais bei kitomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. liudytojų E. G., L. T., J. B., J. S., L. K. parodymais, specialisto O. D. išvada bei šio specialisto paaiškinimais teisme, kitais byloje surinktais bei nuosprendyje aptartais rašytiniais įrodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa bei paneigia apelianto dėstomą versiją. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme niekas iš liudytojų nepatvirtino, jog J. J. konflikto metu turėjo peilį ar daiktą, panašų į raktą. Liudytoja E. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad iš lauko grįžęs J. R. pasakė, jog J. J. guli prie laiptinės kruvinas, ji (E. G.) išbėgusi į lauką pamatė policijos pareigūnus, po to atvažiavo greitoji pagalba, kuri išsivežė J. J. į ligoninę, o ji (E. G.) važiavo kartu. Ir nors paties įvykio E. G. nematė, tačiau ji kategoriškai tvirtino, kad jokio peilio ar rakto nebuvo nei įvykio vietoje, nei daiktuose, kurie buvo ligoninėje grąžinti J. J.. Tai, jog nei peilio ar rakto nebuvo rasta įvykio vietoje patvirtino ir liudytojais apklausti VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties gydytoja J. S. bei Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės pareigūnas P. B., kurie į įvykio vietą atvyko pagal gautą pranešimą. Šių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė J. R. versiją dėl būtinosios ginties situacijos egzistavimo, nes tokie duomenys yra pagrindas laikyti, kad realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į J. R. gyvybę ar sveikatą įvykio metu nebuvo. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo J. J. parodymai duoti teisme, kuris paaiškino, jog jam (J. J.) išėjus į lauką kartu su J. R., jiedu lauke pradėjo kalbėtis. Jis (nukentėjusysis J. J.) bandė J. R. paaiškinti, kad nenorėjo nieko L. T. daryti, priėjo arčiau prie J. R., kuris jį atstūmė. Toliau besiaiškinant santykius, J. R. smogė kaire ranka jam į veido sritį, dėl to jis nugriuvo, ką J. R. darė toliau jis nežino, nes prarado sąmonę. Nukentėjusysis tvirtino, jog nebuvo taip, kad jis (J. J.) keltųsi ir griuvinėtų. Nurodė, kad jį pakėlė nepažįstamas vaikinas, jam bėgo kraujas, po ko atvažiavo policija, kurią iškvietė nepažįstamas vaikinas. Nukentėjusysis tvirtino, jog jokių raktų ar peilio jis įvykio metu neturėjo. Todėl nesivadovauti šiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtino ir minėti liudytojai, nėra pagrindo, nes nuteistojo J. R. parodymai akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
12. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo J. J. veiksmai konflikto metu (kaip nurodo apeliantas) – grubus bendravimas, priėjimas arčiau prie J. R., tikslu paaiškinti susiklosčiusias aplinkybes – negali būti vertinami pavojingu kėsinimusi, kėlusiu pavojų J. R. (įvertinus ir paties nuteistojo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme, jog jis buvo blaivesnis ir yra sportuojantis) gyvybei arba sveikatai. Priešingai, pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog nusikaltimo padarymo motyvas buvo pyktis ir siekis atkeršyti nukentėjusiajam J. J. dėl jo elgesio prieš L. T. vertinimu. Pavojingo kėsinimosi nebuvimą patvirtina ir aplinkybės, jog nuteistajam nebuvo nustatyti jokie kūno sužalojimai.
13. Nors J. R. neigia, kad sudavė kitus smūgius J. J. ir todėl mano, jog negalėjo padaryti nukentėjusiajam tiek sužalojimų, tokie skundo argumentai vertintini kaip siekis švelninti atsakomybę už padarytus veiksmus. Iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolo ir 2017 m. sausio 14 d. GMP kvietimo kortelės matyti, kad pranešėjas A. K. pranešė apie tai, jog vienas nepažįstamas asmuo, kuris iš įvykio vietos pasišalino, sumušė vyrą į galvą (T. 1, b.l.32, 38-39). Iš liudytojo – minėto pranešėjo tėvo L. K. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b.l. 49), tiek pirmosios instancijos teisme metu matyti, kad jo sūnus (A. K.) jam pasakojo, jog rūkydamas balkone, antrame aukšte, A. K. matė, kaip vienas vyras kumščiais mušė kitą žogų ir palikęs sumuštąjį pabėgo. Taigi, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, šio liudytojo parodymai patvirtina, jog J. R. mušė, o ne sudavė nukentėjusiajam vienintelį smūgį. Tokius L. K. perpasakotus parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 176/2017 (01), kuria nustatyta, kad J. J. galimai pirmiau nurodyto įvykio metu buvo padaryti šie nustatyti sužalojimai – kairės akies vokų poodinė kraujosruva su muštine žaizda, dešinės akies vokų poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, nosies nugarėlės poodinė kraujosruva, viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva su odos nubrozdinimu raudonyje, apatinės lūpos gleivinės kraujosruva su muštine žaizda, apatinės lūpos muštinė žaizda, viršutinio 1-o danties iš dešinės vainiko nuskėlimas, kaktos odos nubrozdinimas, dešinės akiduobės išorinės sienelės ir dešinio skruostikaulio skeveldrinis lūžis, padaryti kietu buku daiktu (daiktais), visumoje vertinami nesunkiu sveikatos strukdymu, nes dėl kaulų lūžių sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 44-45). Teisiamojo posėdžio metu, tikslu patvirtinti ar paneigti nuteistojo parodymus apie smūgių sudavimą, buvo apklaustas specialistas O. D., kuris, patvirtinęs minėtą išvadą bei paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad nukentėjusiajam kūno sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais ir nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto paviršiaus (t. 1, b. l. 47-48). Specialistas nurodė, kad dešinės akiduobės išorinės sienelės ir dešinio skruostikaulio skeveldrinis lūžis, vertintinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, galėjo būti padarytas ir vienu smūgiu, o ne nugriuvus, tuo tarpu J. R. pripažino, kad kaire ranka jis sudavė stiprų smūgį J. J. į dešinę veido pusę ties smilkiniu. Todėl, pirmosios instancijos teismas, atmetęs būtinosios ginties situacijos minėto konflikto metu egzistavimą, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, pagrįstai darė išvadą, kad J. R. kaltė dėl nesunkaus J. J. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta, o kaltinamojo padaryta veika dėl pirmiau nurodytų priežasčių atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl ir konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ko prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo. Nors skunde yra keliamas ir specialisto išvados vertinimo klausimas, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvada neduoda pagrindo abejoti jos teisingumu. Sutiktina, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris pats savaime neturi pranašumo prieš kitus byloje surinktus duomenis, tačiau atsižvelgiant į specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, į specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, sugretinus aptartus nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus su specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra pakankamai informatyvūs, jie yra patvirtinti specialisto.
14. Pasisakant dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, jog J. R. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kurį sukėlė pats nukentėjusysis savo neteisėtu ir itin įžeidžiančiu poelgiu, dėl ko mano, jog būtina šioje byloje nuteistajam paskirti psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, pažymėtina, kad pagal teismų formuojamą praktiką neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-2011) akcentuojama, jog ypač atidžiai turi būti vertinamos apsvaigusio nuo alkoholio asmens galimybės patirti afekto būseną. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiagoje duomenų apie tai, kad nuteistasis J. R. veikos padarymo metu buvo labai susijaudinęs, t. y. buvo fiziologinio afekto būsenos, nėra. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, kad buvo aptemusi jo sąmonė, susilpnėjusi savitvarda. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina išvadą, jog nuteistojo nusikalstamą veiką sąlygojo pyktis ir jo subjektyvus vertinimas santykių, susijusių su J. J. elgesiu prieš L. T., kas ir skatino apeliantą pradėti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį.
15. Apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų L. T. ir J. B. parodymais, teisme apklausto liudytojo L. K. parodymais, neiškvietus ir neapklausus jo sūnaus A. K. ir laikė juos tinkamais įrodymais, atmestini kaip nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą bei apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, bandant iškviesti minėtus liudytojus apklausai ir apeliacinės instancijos teisme, pažymi, kad dėl liudytojo A. K. buvo gautas tėvo L. K. pranešimas, liudijantis, jog sūnus A. K. yra išvykęs ir gyvena užsienyje, be to, jo parodymai nebuvo esminiai kvalifikuojant nuteistojo veiksmus, o liudytojo L. K. perpasakotos aplinkybės buvo patikrintos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl liudytojos L. T. buvo gautas tarnybinis pranešimas, kuriuo taip pat informuojama, jog ši liudytoja nuo 2017-11-25 yra išvykusi iš Lietuvos. Iš liudytojos J. J. (buvusi – B.) gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, nes šiuo metu ji yra vaiko priežiūros atostogose, kuri, be kita ko, išreiškė poziciją vadovautis jos parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes surasti ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus liudytojus, tačiau nepavykus nustatyti galimų liudytojų buvimo vietos ir apklausti juos teismo posėdyje, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi tokios aplinkybės neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kolegija konstatuoja, jog aplinkybės, kad minėti liudytojai nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, neturėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo išvadų pagrįstumui dėl nusikalstamos veikos padarymo esminės reikšmės neturi ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nebuvo apklaustas policijos pareigūnas J. Č., kuris į įvykio vietą atvyko kartu su kitu pareigūnu P. B., kuris buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog įrodinėjimas negali būti begalinis ir tam neprivalo būti išnaudojamos visos įmanomos priemonės ir surenkami visi įmanomi įrodymai, juolab, kad byloje yra pakankamai surinktų ir ištirtų įrodymų, leidžiančių daryti neginčytinas išvadas dėl įvykio aplinkybių bei nuteistojo J. R. kaltės.
16. Įvertinus virš išdėstytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir J. R. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
17. Nesant pagrindo J. R. išteisinti jo skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti ar jį sumažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje procesinį sprendimą, atsižvelgė į visas civilinių ieškinių teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teisės taikymo klaidų nepadarė, o nukentėjusiajam nustatytas ir priteistas neturtinės žalos dydis pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimui tokio pobūdžio bylose. Todėl nesutikti ir su šia teismo išvada teisinio pagrindo nėra.
18. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą baigtą tyčinį nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą paskirta bausmė taip pat yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Pirmosios instancijos teismas J. R. parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos trukmę vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į kitus duomenis – kaltinamojo asmenybę, tai, kad jis turi vaiką, neteistas, duomenų apie baustumą teismui nepateikta, nusikalto padarydamas smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pritartina apylinkės teismo išvadai, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą bausmės tikslai gali būti pasiekti J. R. skiriant devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį tuo laiku būti savo namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymo įstaigose, bei tęsti darbą ar be pažeidimų registruotis darbo biržoje.
19. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl J. R. kaltės, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti, kaip to yra prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, todėl nuteistojo J. R. apeliacinis skundas yra atmestinas.
20. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiojo J. J. atstovas adv. I. Manzurovas pateikė pinigų priėmimo kvitus už teisines paslaugas (už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) bei prašė priteisti nukentėjusiojo J. J. naudai 500 Eur dydžio išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Prašomos priteisti išlaidos, sietinos su susipažinimu bylos medžiagos ir atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nėra sudėtinga, ją sudarė 2 tomai, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant ir pirmos instancijos teisme, skundą pateikė tik nuteistasis, nuteistojo apeliacinis skundas nėra pakankamai didelės apimties, atsiliepimas į nuteistojo skundą nebuvo pateiktas. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįsta, protinga ir atitinkanti advokato darbo sąnaudas suma mažintina iki 300 Eur ir priteistina iš J. R..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš J. R. 300 (tris šimtus) Eur J. J. naudai jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.