Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria kaltinamasis aktas su baudžiamąja byla Nr. 1-258/2012 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-05031-2008-7) grąžinti Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Išnagrinėjęs skundą, susipažinęs su baudžiamąja byla, teisėjas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje V. Č. ir R. G. kaltinami tuo, kad bendrais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 3 d. ir 222 str. 1 d., 24 str. 3 d. ir 184 str. 2 d., 24 str. 3 d., 220 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., t. y. kad apgaulingai tvarkė UAB „J.“ buhalterinę apskaitą, iššvaistė jų žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą - 410 132,69 Lt bei į PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „J.“ turto panaudojimą, pateikė jas VMI Druskininkų skyriui ir padarė valstybės biudžetui didelę 156 172,15 turtinę žalą.

V. N. kaltinamas pagal BK 183 str. 2 d., t. y. jis kaltinamas tuo, kad pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „J.“ priklausantį didelės vertės - 410 132,69 Lt turtą.

A. S. kaltinama pagal BK 24 str. 6 d. ir 222 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 184 str. 2 d., t. y. ji kaltinama tuo, kad vykdydama kaltinamųjų R. G. ir V. Č. nurodymus padėjo pastariesiems apgaulingai tvarkyti UAB „J.“ buhalterinę apskaitą bei iššvaistyti jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

Kaltinamajame akte tikrai nenurodytos kaltinamųjų atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, tačiau šių aplinkybių nenurodymas nėra kliūtis, kuri trukdytų nagrinėti bylą teisme ir dėl to negalima daryti išvados, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 3 p. reikalavimų, kadangi kaltinamajame akte yra nurodyti esminiai duomenys, išvardyti BPK 219 str. (aprašytos nusikalstamos veikos, nurodant jų padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius, baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos kvalifikuotinos nusikalstamos veikos) ir dėl to nėra suvaržyta kaltinamųjų teisė į gynybą.

Nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia prokuroro surašytas kaltinamasis aktas ir teisme byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad sutinkamai su teismų praktika, jeigu nusikalstamos veikos aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį, tai vertinama kaip iš esmės skirtingų nuo kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių konstatavimas ir tai yra aplinkybė, leidžianti daryti išvadą apie kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 str. reikalavimų, kas trukdo teismui nagrinėti bylą, nes pripažinus naujas faktines aplinkybes teisme, būtų pažeistos nagrinėjimo teisme ribos. Apeliantė mano, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog aukščiau nurodytos aplinkybės turėtų būti pripažintos naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Sutinkamai su teismų praktika, naujomis laikomos tokios nusikalstamos veikos, kurių faktinės aplinkybės ar dalis jų nenurodytos kaltinime ir kurios su kaltinime nurodytomis veikomis sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį. O šiuo atveju, jeigu kaltinamojo veika turėtų būti kvalifikuota kaip padaryta vykdytojo, o ne padėjėjo ir pan., sudarytų pagrindą nusikalstamą veiką kvalifikuoti ne kaip naują nusikalstamą veiką, o kaip iš esmes skirtingas faktines aplinkybes (LAT byla Nr. 2K-216/2006). BPK 255, 256 str. normos apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas ir suteikia galimybę teisme pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą bei reglamentuoja tokio pakeitimo procedūrą. Šiomis įstatymo nuostatomis prokurorui suteikta teisė teisme pakeisti kaltinimą, jį papildyti, patikslinti ir pan., jeigu įrodymų tyrimo teisme metu ar juos ištyrus atsiranda tam būtinybė. Tokiu būdu net ir nustačius iš esmės skirtingas faktines aplinkybes nuo kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių, nebūtų pažeistos nagrinėjimo teisme ribos ir tai netrukdytų teismui nagrinėti bylą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro tik tuomet, kai prokuroras nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nesinaudoja BPK įtvirtintomis galimybėmis keisti ir tikslinti kaltinimą (LAT byla Nr. 2K-7-337/2006). Tačiau teismas, nusprendęs, kad procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, užkerta prokurorui galimybę pasinaudoti suteikta teise pakeisti kaltinimą įrodymų tyrimo teisme metu ar juos ištyrus. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus ir nėra pagrindo perduoti bylą prokurorui. Be to, perduodant bylą prokurorui, būtų pažeistos BPK 1 str. nuostatos bei vilkinamas bylos nagrinėjimas. Prašo teismo nutartį dėl kaltinamojo akto ir baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teismo posėdyje prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas ir teismo nutartis paliekama galioti.

BPK 218 str. 1 d., 6 d. nurodyta, kad prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui ir kitiems proceso dalyviams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir, atlikus kitus šiame straipsnyje numatytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą. Kaltinamasis aktas (BPK 219 str.) yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, todėl nuo jo tinkamo surašymo labai priklauso tolesnis bylos nagrinėjimas teisme. Pagal BPK 219 str. 3 p. reikalavimus kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Pagal BPK 219 str. 5 p. reikalavimus kaltinamajame akte nurodomas Baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką.

Perskaičius kaltinamąjį aktą turi būti aišku, kas, kuo ir kuo remiantis yra kaltinamas. Kaltinamajame akte, be formalių turinio elementų (nurodytų BPK 219 str. 1, 2, 6, 7 p.) svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama, taip pat tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma ar kokios normos už veiką numato baudžiamąją atsakomybę. Surašius kaltinamąjį aktą įtariamasis tampa kaltinamuoju ir tik gavęs kaltinamąjį aktą kaltinamasis galutinai sužino, kuo jis yra kaltinamas, kokie kaltinimai bus nagrinėjami teisme ir kokiais duomenimis kaltinimai yra grindžiami. Tai suteikia galimybes kaltinamajam rengtis gynybai teismo proceso metu. Be to, kaltinamasis aktas nubrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama pagal bylos parengimo nagrinėti teisme teismo priimtą nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 str.). Byla nagrinėjama tik dėl šioje nutartyje nurodytų kaltinamųjų ir veikų, BPK nenumato galimybės teismui šioje nutartyje nurodyti kitus kaltinamuosius ar kitas veikas nei tai yra nurodyta kaltinamajame akte.

Bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje teisėjas priima BPK 233 str. 1 d. numatytą nutartį bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje tik susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių tą bylą nagrinėti teisme. Tuo tarpu viena iš įstatyme numatytų kliūčių, neleidžiančių bylos nagrinėti teisme, yra kaltinamojo akto neatitikimas įstatymo reikalavimų. BPK 234 str. 2 d. yra nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. BPK 234 str. 2 d. numatytu pagrindu teismo iniciatyva dėl kaltinamojo akto trūkumų byla prokurorui perduodama esant dviems sąlygoms: 1) kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. numatytų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) pažeidimas (netinkamas kaltinamojo akto turinys) trukdo nagrinėti bylą teisme. Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai. Pavyzdžiui, dėl jų gali būti neaišku, kokias veikos aplinkybes prokuroras laiko nustatytomis ar kaip prokuroras kvalifikuoja veiką.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis priimta baudžiamojoje byloje, kurioje V. Č. ir R. G. kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 3 d. ir 222 str. 1 d., BK 24 str. 3 d. ir 184 str. 2 d., BK 24 str. 3 d. ir 220 str. 1 d., 182 str. 2 d. V. N. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., o A. S. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d. ir 222 str. 1 d., BK 24 str. 6 d. ir 184 str. 2 d. Priėmęs nutartį bylą perduoti prokurorui teismas padarė išvadą, kad nurodytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimą ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Nutartyje nurodyta, kad formuluojant kaltinimus V. Č., R. G. ir A. S. nenurodyti jų, kaip bendrininkų veiksmai, V. N. veika kvalifikuota tik pagal BK 183 str. 2 d. be nuorodos į BK 24 str. atitinkamą dalį. Pagal bylos duomenis V. Č., R. G., V. N. ir A. S. veikos tarpusavyje susijusius, tačiau kaltinamajame akte jų veikos aprašytos skirtingai, nenurodant, kad kaltinamieji nusikalto veikdami bendrininkų grupe ir neišdėstant kiekvieno iš bendrininkų veiksmų. Teismo nuomone, toks nusikalstamų veikų aprašymas neatitinka BPK ir BK reikalavimų, teismas šių trūkumų ištaisyti neturėtų galimybės ir tai trukdytų išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Teismui nustačius naujas faktines bylos aplinkybes, tokiu atveju būtų pažeistos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 str.). Nutartyje nurodyta ir apie tai, kad nesilaikant BPK 219 str. 3 p. reikalavimų kaltinamajame akte nenurodytos įtariamųjų atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Susipažinus su baudžiamąja byla ir joje prokurorės surašytu kaltinamuoju aktu, daroma išvada, kad šis kaltinamasis aktas tikrai neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Baudžiamoji byla yra didelės apimties, įtariamųjų nusikalstamos veikos aprašytos plačiai, kaltinimų apimtys didelės. Tačiau tai neatleidžia prokuroro nuo pareigos kaltinamajame akte tas nusikalstamas veikas aprašyti griežtai laikantis BPK 219 str. 3 p. reikalavimų ir aprašyti jas taip, kad iš kaltinamojo akto būtų aišku, kokias nusikalstamas veikas, kada ir kokiu būdu padarė kiekvienas įtariamasis. Kai nusikalstamas veikas padaro keli asmenys, jų veikos aprašomos bendrai, tačiau būtinai nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant tas nusikalstamas veikas.

Šioje byloje surašytame kaltinamajame akte nurodoma, kad V. Č. ir R. G. nusikalstamas veikas padarė bendrais veiksmais, A. S. kaltinama tuo, kad ji nusikalstamas veikas padėjo padaryti V. Č. ir R. G., tuo tarpu V. N. kaltinamas tuo, kad pasisavino tą patį didelės vertės svetimą turtą, kurio iššvaistymu kaltinami V. Č., R. G. ir A. S.. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinamajame akte neaprašyta, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš šių asmenų, nes visų jų veiksmai aprašyti tik bendrai, todėl pagal tai, kaip aprašytos nusikalstamos veikos, sunku spręsti ir apie kiekvieno įtariamojo nusikalstamų veikų apimtį, ir apie kiekvieno įtariamojo vaidmenį tų nusikalstamų veikų padaryme. Teismas nutartyje taip pat pagrįstai nurodė, kad nors iš to, kaip aprašytos įtariamųjų padarytos nusikalstamos veikos, matosi, kad jos tarpusavyje susijusios, kaltinamajame akte nenurodyta, kad įtariamieji tas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad išnagrinėjus šią bylą teisiamajame posėdyje ir kvalifikuojant kaltinamųjų veikas papildomai pagal BK 24 str. arba pagal šio straipsnio kitas dalis, t. y. ištaisant kaltinamojo akto trūkumus, tai reikštų kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimą iš esmės skirtingomis ir taip būtų pažeistos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 str.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad trys įtariamieji šioje byloje asmenys yra kaltinami didelės vertės svetimo turto iššvaistymu (BK 184 str. 2 d.), tuo tarpu V. N. kaltinamas to paties svetimo turto pasisavinimu. Teismo nuomone, tokia prokuroro pozicija irgi kelia abejonių. Su tokia teismo išvada taip pat būtina sutikti, nes iš to, kas aprašyta kaltinamajame akte, iš tikrųjų nėra aišku, kokias veikos aplinkybes prokuroras laiko nustatytomis ir kaip iš tikrųjų tos veikos kvalifikuojamos – kaip turto iššvaistymas ar to turto pasisavinimas.

Iš prokurorės skundo matosi, kad nors jame prašoma teismo nutartį panaikinti, tačiau su dalimi teismo išvardintų kaltinamojo akto trūkumų faktiškai sutinkama. Skunde nurodoma apie tai, kad įtariamieji asmenys ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino kaltais, V. N. iš viso nedavė parodymų, todėl kaltinamajame akte jų veiksmai buvo nurodyti tiek, kiek tai buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Prokurorė dar nurodo apie tai, kad kaltinamajame akte nurodomi duomenys neturi įrodomosios reikšmės jų neišnagrinėjus teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Skunde nurodoma ir apie tai, kad BPK 255, 256 str. numato galimybę teisme pakeisti kaltinimus, jeigu įrodymų tyrimo metu atsiranda tokia būtinybė. Tuo tarpu skundžiama nutartimi teismas užkirto prokurorui galimybę pasinaudoti įstatymo suteikta teise prašyti kaltinimus pakeisti.

Visi šie skundo argumentai yra nepagrįsti ir jie atmetami. Jau buvo nurodyta apie tai, kad parengimo nagrinėti bylą etape teisėjas nesprendžia kaltinamųjų kaltės klausimo, nevertina duomenų, kuriais yra grindžiami kaltinimai, o tik nustato, ar nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme ir perduoti ją nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 256 str. iš tikrųjų numato galimybę kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą pakeisti teisme. Iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti dėl to rašytinį prašymą turi teisę ir prokuroras. Tačiau prokurorės skundo argumentas, kad teismas šiuo atveju tariamai užkirto prokurorui galimybę pasinaudoti teise prašyti pakeisti kaltinimus, yra visiškai nepagrįstas, nes baudžiamoji byla dar nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir įrodymų tyrimas teisme nebuvo pradėtas. Šiame etape teismas tik pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Tokia teismo išvada pagrįsta dėl kelių priežasčių. Jau buvo nurodyta apie tai, kad nusikalstamų veikų aprašymas kaltinamajame akte apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 str.). Išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, nuosprendyje teismas pirmiausia turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų ir ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Šiuo gi atveju dėl trūkumų surašant kaltinamąjį aktą, pirmiausia - aprašant kaltinamųjų padarytas nusikalstamas veikas, nėra aiškus pats įrodinėjimo šioje byloje dalykas, todėl akivaizdu, kad tai teismui trukdytų nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje. Tačiau nemažiau svarbu yra tai, kad esminiai kaltinamojo akto surašymo trūkumai suvaržo ir kaltinamojo teisę į gynybą, nes gavęs tokio kaltinamojo akto nuorašą kaltinamasis negali pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu dėl jau paminėtų trūkumų kaltinamajame akte aprašant nusikalstamas veikas šiuo atveju pažeidžiama kaltinamųjų teisė žinoti kuo jie yra kaltinami (BPK 22 str. 3 d.), taip pat teisė turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.).

Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat pagrįstai nurodė apie tai, kad pažeidžiant BPK 219 str. 3 p. reikalavimus, kaltinamajame akte iš viso nenurodyta apie įtariamųjų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apie būtinumą nurodyti šias aplinkybes įstatyme nurodoma aiškiai ir vienprasmiškai, todėl apie tai iš viso nieko nenurodžius kaltinamajame akte, tai irgi turi būti laikoma esminio šio akto trūkumu. Net ir tuo atveju, jeigu, prokuroro nuomone, nėra jokių įtariamojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, apie tai kaltinamajame akte irgi turi būti nurodyta.

Dėl to, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje surašytą kaltinamąjį aktą pagrįstai pripažino iš esmės neatitinkančiu BPK 219 str. reikalavimų, padarė pagrįstą išvadą, kad tai trukdo bylą išnagrinėti teisme ir pagrįstai priėmė nutartį bylą perduoti prokurorui. Trūkumai, kuriuos prokuroras turi pašalinti, teismo nutartyje aiškiai išdėstyti. Todėl daroma išvada, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ją naikinti arba keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį.

Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.