- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-16
- Bylos Nr.
- 2K-16/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Viktoras Aidukas (pran.), Vytautas Masiokas
- Nukentėjusysis
- J. K.
- Civilinis ieškovas
- J. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo J. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 3 punktą 20 MGL (2 500 Lt) bauda.
J. A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Priteista iš G. M. J. K. naudai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio prokuratūros ir nukentėjusiojo skundus atmesti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių jų skundus tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 16 d. iki 2004 m. gegužės 24 d., veikdama dėl savanaudiškų paskatų – siekdama, kad jos dukra D. K. užvaldytų santuokoje užgyventą po ištuokos su J. K. pastarajam teismo sprendimu atitekusį ne mažesnės kaip 89 906 Lt bendros vertės turtą, Kaune, (duomenys neskelbtini) A. B. prašė surasti labai sunkaus nusikaltimo vykdytojus – asmenis, kurie nužudys J. K., bei, kurstydama A. B. padaryti labai sunkų nusikaltimą, perdavė A. B. J. K. fotonuotrauką, užrašė duomenis, kur jis pastoviai lankosi, bei už šio nusikaltimo įvykdymą pažadėjo sumokėti A. B. ir nužudymo vykdytojams 3 000 JAV dolerių, tačiau nusikalstama veika nutrūko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes A. B. informavo policiją ir veikė pagal 2004 m. gegužės 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
J. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2004 m. liepos 17 d., apie 13-15 val., prie garažo, esančio namo Kaune, (duomenys neskelbtini) kieme, durų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų, grasino nužudyti J. K., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus tuoj pat įvykdytas. Teismas J. A. M. išteisino motyvuodamas tuo, kad nėra surinkta neginčytinų J. A. M. kaltės įrodymų. Įtarimas J. A. M. grindžiamas nukentėjusiojo ir liudytojo V. Č. parodymais, tačiau šie parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jais remiantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra galimybės.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartį dėl G. M. pakeisti: panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kurioje taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3 dalies 3 punktas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta 20 MGL (2 000 Lt) bauda. G. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartį dėl J. A. M. panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai G. M. keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas galima tik tuomet, kai yra nustatytos ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną G. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad ji serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, todėl teismas BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas pritaikė netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos pritaikytos teisingai, niekaip nepasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo argumento, kad BK 62 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tik esant įstatyme nustatytų sąlygų visumai, t. y. be kitų aplinkybių, būtina nustatyti ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nuteistosios amžius, sveikatos būklė ir kitos apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos aplinkybės nesuteikia teismui teisės skiriant bausmę pritaikyti įstatymą, kurio taikymui nėra būtinų sąlygų visumos.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat ginčytinos teismo išvados, kad bausmės tikslai G. M. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. G. M. pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą, tik dėl aktyvių kitų asmenų veiksmų nekilo sunkios ir negrįžtamos pasekmės. Teismas neįvertino ankstesnio G. M. teistumo, kad naują labai sunkų nusikaltimą G. M. kurstė padaryti tuo metu, kai jos atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, jai įteiktas pranešimas apie įtarimą. Šios aplinkybės rodo tvirtas antivisuomenines G. M. nuostatas, tačiau teismas jų nevertino. Nei amžius, nei sveikatos būklė G. M. nesutrukdė padaryti baudžiamąjį nusižengimą ir labai sunkų nusikaltimą. Netinkamai pritaikius įstatymą ir nepagrįstai paskyrus švelnesnės rūšies bausmę, nėra įgyvendinama BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.
Teismas nepagrįstai išteisino J. A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas visai nevertino liudytojos D. K. parodymų, nors tai buvo būtina sąlyga tikrinant J. A. M. parodymus. Taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai nepasisakyta dėl liudytojo V. Č. parodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas juos įvertino kaip nenuoseklius, todėl nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismas šio liudytojo parodymus laiko patikimais. V. Č. ir D. K. parodymai paneigia išteisintojo J. A. M. teiginius apie buvusią būtinybę ginti dukrą panaudojant lazdą. Tai, kad nebuvo rastas kirvis, kuriuo J. A. M. grasino J. K., neturėtų būti lemiama aplinkybė, paneigianti nuoseklius liudytojo V. Č. parodymus apie tai, kad kirvis buvo panaudotas. Teismas neįvertino liudytojos A. F. parodymų apie tai, kad kirvis buvo naudojamas. Byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad A. J. M. užsimojęs kirviu grasino nužudyti J. K. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas. Visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad santykiai tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo šeimos buvo priešiški. J. K. turėjo pakankamą pagrindą bijoti, kad su juo bus susidorota fiziškai – įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais nustatyta, kad G. M. kurstė A. B. surasti J. K. nužudymo vykdytojus ir grasinimo nužudyti metu ši aplinkybė J. K. buvo žinoma. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. liepos 8 d. nuosprendžiu S. P. buvo nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 20 d. D. K. prašymu sumušė J. K., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra įrodymų apie grasinimo nužudyti J. K. realumą, yra nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, nes nepateikė motyvuotų išvadų dėl šių prokuroro ir nukentėjusiojo J. K. apeliacinių skundų argumentų: nukentėjusiojo J. K. parodymų patikimumo, A. J. M. blaivumo įvykio metu, liudytojų A. F., V. Č. ir išteisintojo A. J. M. parodymų vertinimo. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, lėmusiu, kad nebuvo priimtas teisėtas ir pagrįstas nuosprendis.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis J. K. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 1 d. nuosprendį dalyje dėl G. M. padarytos nusikalstamos veikos pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, pritaikius BK 62 straipsnį, G. M. nubausta bauda ir paskirti jai bausmę BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose, pilnai patenkinti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir bylą dalyje dėl J. A. M. padarytos nusikalstamos veikos perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jie priimti padarant esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę G. M. nepagrįstai taikė BK 62 straipsnio nuostatas. BK 62 straipsnio 2 dalį įmanoma taikyti tik esant bent dviem atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, tuo tarpu teismas konstatavo tik vieną tokią aplinkybę – G. M. sveikatos būklę. Tačiau ir ši aplinkybė pripažinta be pagrindo, nes BK 59 straipsnio 1 dalis tokios aplinkybės nenumato. Remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad G. M. nustatytos ligos, nors ir lėtinės, sunkios bei nepagydomos, tačiau, kaip konstatavo teismo medicinos ekspertai, kontroliuojamos ir nesant paūmėjimo netrukdo dalyvauti teismo posėdžiuose bei atlikti bausmę. Todėl G. M. sveikatos būklė galėjo būti vertinama nebent BK 76 straipsnio taikymo aspektu, t. y. sveikatos būklė turėjo būti vertinama kaip aplinkybė, leidžianti ar neleidžianti atlikti paskirtos bausmės, bet ne kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, kad G. M. nusikalstama veika įstatymo leidėjo priskiriama prie labai sunkių, G. M. neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl jos nesigailėjo, vien to, kad veika nutrūko pasikėsinimo padaryti nusikaltimą stadijoje, BK 62 straipsnio taikymui pirmosios instancijos teismui neturėjo pakakti. Skirdamas G. M. bausmę pirmosios instancijos teismas taikė BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas. Tačiau BK 62 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jos 3 punktas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos. Taigi, įstatymų leidėjas įsakmiai nurodė, kad būtina ir kuri nors iš BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Viena tokių sąlygų yra prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. G. M. kalta neprisipažino, neįvykdė ir kitokių BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Dėl šių aplinkybių nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais buvo atmestas jo skundas dėl nepagrįsto BK 62 straipsnio taikymo.
Teismas nepagrįstai jo pareikštą G. M. 50 000 Lt ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino iki 2 000 Lt. Tokio sprendimo motyvai yra nepagrįsti. Oficialiai konstatuotas faktas, kad kėsintasi atimti gyvybę, tam rengtasi, siūlytas atlygis potencialiems žudikams, negali neturėti įtakos potencialios aukos sveikatai, tolimesniam gyvenimui, saugumo jausmui, nekelti baimės ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimųjų. Suvokimas, kad jis liko gyvas tik todėl, kad G. M. kreipėsi į asmenį, kuris apie planuojamą nusikaltimą pranešė teisėsaugos institucijoms, yra pakankamas dvasinis sukrėtimas ir jo padaryta žala atitiko pareikštą ieškinį, o teismo nustatytos aplinkybės yra pakankami įrodymai žalos dydžiui pagrįsti. Vertindamas G. M. turtinę padėtį pirmosios instancijos teismas niekaip neįvertino potencialiems nusikaltimo vykdytojams siūlyto atlygio dydžio, turėto automobilio vertės, kas įrodo, kad nuteistosios materialinė padėtis nebuvo sunki. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas. G. M. potencialiems nusikaltimo vykdytojams siūlė piniginį atlygį, savo dydžiu aiškiai viršijantį jam priteistos neturtinės žalos dydį, be to, buvo įsigijusi 39 000 Lt kainuojantį automobilį, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jam priteistos neturtinės žalos dydis yra pakankamas, o G. M. materialinė padėtis neleidžia priteisti didesnės kompensacijos, yra nepagrįstos.
Teismas nepagrįstai išteisino J. A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Teisiamajame posėdyje buvo išnagrinėti visi surinkti šios nusikalstamos veikos įrodymai, t. y. apklausti J. A. M., liudytojai V. Č. ir A. F. bei jis, nukentėjusysis. Šių įrodymų visetas turėjo būti įvertintas kaip įrodantis J. A. M. kaltę, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, jais nesirėmė, pabrėždamas neesminius prieštaravimus jo ir liudytojo V. Č. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir neįvertindamas šiuose parodymuose dominuojančios aplinkybės, kad J. A. M. jam grasino kirviu, ketinimus smogti patvirtindamas žodžiais. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja A. F. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nebuvo pakankamo pagrindo manyti, jog grasinimas nužudyti bus realiai įvykdytas, neatsižvelgė į tai, kad J. A. M. veikė skatinamas tokių pat savanaudiškų motyvų, kaip ankstesniame epizode G. M., J. A. M. nusikalstama veika padaryta po nepavykusio G. M. mėginimo jį nužudyti. Tai, kad kitas asmuo sulaikė J. A. M. jam dar nespėjus pilnai išgirsti grasinimų ar suvokti ketinimų, negali būti laikoma aplinkybe, leidžiančia teigti, kad J. A. M. veiksmuose nebuvo inkriminuoto nusikaltimo sudėties.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, taikymas
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo ribas, tačiau nustato ir apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Toje pačioje dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo J. Karvelio apeliacinius skundus, šias įstatymo nuostatas pažeidė.
Bylos ikiteisminio tyrimo metu G. M. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl rengimosi nužudyti J. K. dėl savanaudiškų paskatų organizavimo. Tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija nepakito iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kuomet pirmosios instancijos teismas nuteistąją G. M. pripažino kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistosios G. M. nusikalstama veika nutrūko ne rengimosi, bet pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką stadijoje, tai yra, veiką kvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Teismas pašalino iš įtarimo tai, kad G. M. organizavo labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir sudarė veikimo planą kaip nužudyti J. K. Teismo nuomone, G. M. kurstė padaryti nusikaltimą. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, negu nurodytos kaltinamajame akte. Sunkesnė nusikalstama veika gali būti inkriminuojama ir kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje normoje nustatytų reikalavimų. Šios nuostatos taikomos ir tada, kai iš esmės keičiasi faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, pakeitęs kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir kvalifikavęs nuteistosios G. M. veiką pagal įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nesant BPK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Toks įstatymo pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistosios G. M. teisę į gynybą ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas kaltinamojo padarytus veiksmus pažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimus, jis turi konstatuoti, kad padarytas esminis BPK pažeidimas ir užtikrindamas tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek BPK normų garantuotą teisę į gynybą bei teisingą teismą, turi išnagrinėti naujo veikos kvalifikavimo pagrįstumą, prieš tai išklausęs kaltinamojo ar jo gynėjo argumentus. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso pažeidimo ir taip pats iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Tiek apeliaciniuose, tiek kasaciniuose skunduose prašoma pagriežtinti nuteistajai G. M. paskirtą bausmę. Tačiau bausmė gali būti skiriama, tik teisingai nustačius ir teisiškai įvertinus nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai galima padaryti tik laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, užtikrinant nuteistojo teisę į gynybą ir teisingą teismą. Šie reikalavimai taikytini ir sprendžiant pareikštą civilinį ieškinį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje dalyje naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorių argumentas, kad iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perduotina bylos dalis ir dėl išteisintajam J. A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas. Apeliaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusysis J. K., ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą J. A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nesutiko su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nesant neginčytinų ir neabejotinų įrodymų visumos, teismas teisėtai ir pagrįstai J. A. M. išteisino pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje bylos dalyje apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose ir pateikė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, todėl teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Nustatyti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai teikia pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį panaikinti ir perduoti bylą pakartotiniam apeliaciniam nagrinėjimui.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kruopščiai išanalizuoti apeliacinių skundų argumentus ir pateikti dėl jų motyvuotas išvadas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartį pakeisti:
panaikinti nutarties dalį dėl G. M. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutarties dalį palikti galioti.