- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- e2-2663-656/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01734-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Atsakovas
- J. J., V. Z.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vicus“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
dalyvaujant ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Nacionalinė kredito unija“ atstovui advokatui K. P., atsakovės J. J. atstovui A. G., trečiojo asmens UAB „Vicus“ atstovei R. R.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Nacionalinė kredito unija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, ieškinį atsakovams J. J., V. Z. dėl pripažinimo solidariais skolininkais ir skolos priteisimo (trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Vicus“), J. J. priešieškinį bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Nacionalinė kredito unija“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ ieškinį bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Nacionalinė kredito unija“ dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Neringos Švedienės 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi sujungtos dvi civilinės bylos: civilinė byla pagal ieškovo bankrutavusios KB „Nacionalinė kredito unija“ ieškinį (toliau – ieškinys Nr. 1) atsakovams laiduotojams J. J. ir V. Z. dėl pripažinimo solidariais skolininkais ir skolos priteisimo, kurioje trečiasis asmuo yra UAB „Vicus“, ir civilinė byla (Nr. 2-6435-392/2015) pagal ieškovo UAB „Vicus“ ieškinį (ieškinys Nr. 2) bankrutavusiai KB „Nacionalinė kredito unija“ dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Nacionalinė kredito unija“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, padavė ieškinį, kuriuo prašo: pripažinti, kad J. J. ir V. Z. yra solidariai atsakingi pagal 2008-12-05 UAB „Vicus“ į. k. 135491720 ir Nacionalinės kredito unijos į. k. 112041454 sudarytą paskolos sutartį Nr. 70126 (ir priedus) ir priteisti ieškovui solidariai iš J. J. ir V. Z. 69 508,80 Eur negrąžintos paskolos, 19 176,42 Eur nesumokėtų palūkanų, 77 478,60 Eur delspinigių, 5% (penkių procentų) dydžio procesines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2008-12-05 buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 70126 tarp paskolos gavėjo UAB „Vicus“ (toliau paskolos gavėjas) ir paskolos davėjo Nacionalinės kredito unijos (toliau ieškovas), nustatytas paskolos grąžinimo terminas - 2009-12-05. Suteikta paskolos suma 230 000 Lt/ 66 612,6 Eur, nustatyta metinių palūkanų norma - 18 proc., bei 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. 2010-01-11 buvo pasirašytas paskolos sutarties Nr. 70126 Priedas Nr. 1, kuriuo paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2012-12-15. 2010-10-14 pasirašytas paskolos sutarties priedas Nr. 2, kuriuo paskolos grąžinimo mokėjimas atidėtas 8 mėnesių laikotarpiui, sumažinamos metinės palūkanos iki 13 proc. 2012-01-20 pasirašytas paskolos sutarties priedas, kuriuo paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2015-01-15, nustatytas paskolos likutis 240 000 Lt.
2008-12-05 pasirašyta laidavimo sutartis Nr.70126, kuria paskolos laiduotoja - J. J. laidavo už tinkamą UAB „Vicus“ prievolių vykdymą, pagal paskolos sutartį Nr. 70126 (toliau laidavimo sutartis), 230.000 Lt / 66.612,6 Eur paskolos sumai, su 18 proc. metine palūkanų norma bei 0,5 proc. delspinigiais už kiekvieną pradelstą dieną. Pagal laidavimo sutarties sąlygų 4.1 p. jei paskolos gavėjas neįvykdo visos ar dalies prievolės pagal paskolos sutartį, laiduotojas ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo Kredito unijos raštiško pranešimo išsiuntimo arba įteikimo pasirašytinai dienos privalo įvykdyti visą paskolos gavėjo neįvykdytą prievolę. Pagal laidavimo sutarties sąlygų 4.4 p. Laiduotojos atsisako teisės reikalauti, kad Kredito unija pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjo turtą. Pagal laidavimo sutarties sąlygų 7.2 p. Laiduotojas pareiškia, kad jam yra žinomos visos paskolos sutarties sąlygos ir jis sutinka, kad paskolos sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks paskolos sutarties sąlygų keitimas neturės įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Laidavimo sutarties sąlygų 8.2 p. numatyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo. Laidavimas pagal šią sutartį lieka galioti ir po esminio prievolės pasikeitimo, net jei dėl to be laiduotojo sutikimo padidėtų laiduotojo atsakomybė.
2012-01-20 tinkamas UAB „Vicus“ prievolių įvykdymas pagal paskolos sutartį Nr. 70126 buvo užtikrintas V. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) laidavimu, pasirašant laidavimo sutarties Nr. 70126 priedą Nr. 1. Kaip matyti, laiduotojas V. Z. pasirašydamas laidavimo sutarties priedą patvirtino, kad su laidavimo sutarties sąlygomis susipažino ir įsipareigojo jų laikytis.
2015-04-01 laiduotojams buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo jie buvo įspėjami apie netinkamą UAB „Vicus“ prievolių vykdymą ir raginami vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. 2015-08-03 buvo išsiųstas patikslintas pranešimas, kuriame buvo ištaisytos 2015-04-01 pranešimo rašymo apsirikimo klaidos. Tačiau nei paskolos gavėjas nei laiduotojai skolos nepadengė.
CK 6.76 straipsnio 1 dalis nustato, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laiduotojams neįvykdžius kreditoriaus reikalavimo, yra pagrindas skolą prisiteisti teismine tvarka.
Atsakovė J. J. padavė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o nusprendus ieškinį tenkinti, delspinigius skaičiuoti taikant 0,02 proc. bei sumažinti neprotingai dideles palūkanas.
Nurodė, kad 2008-12-05 buvau pasirašiusi Laidavimo sutartį Nr. 70126, pagal kurią laidavo už UAB „Vicus“ įsipareigojimus pagal 2008-12-05 Paskolos sutartį Nr. 70126. Pagal minėtą sutartį UAB „Vicus“ buvo suteikta 230 000 Lt paskola (66 612,60 Eur). Be jos už UAB „Vicus“ įsipareigojimus pagal 2008-12-05 Paskolos sutartį Nr. 70126 laidavo ir V. Z.. Ieškovas dėl laiduotojo pakeitimo sutiko. Be to, jai žinoma, kad UAB „Vicus“ prievolių užtikrinimui pagal Paskolos sutartį buvo įkeistas UAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio įkainojimas - 105 711,31 Eur. Taigi įkeisto turto vertė net 39 098,71 Eur viršija ieškovo suteiktos paskolos sumą.
Atsakovas V. Z. padavė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad ieškinys J. J. atžvilgiu iškeltas nepagrįstai, nes pastarosios laidavimo santykiai yra pasibaigę. Todėl ieškinys dalyje dėl reikalavimo J. J. atžvilgiu atmestinas. Atsakovo tvirtinimu, kad ieškovas aptariamu atveju delspinigius apskaičiavo taikydamas net 0,5 %. Tokie delspinigiai yra aiškiai per dideli, neproporcingi, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, suteikia galimybę ieškovui nepagrįstai praturtėti.
Trečiasis asmuo UAB „Vicus“ padavė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Nacionalinė kredito unija“ ieškinį atmesti (2 t., b.l. 150-156).
Tvirtina, kad ieškinys J. J. atžvilgiu pareikštas nepagrįstai. UAB „Vicus“ pagal 2008-12-05 Paskolos sutartį Nr. 70126 ieškovas buvo suteikęs 230 000 Lt paskolą. 2008-12-05 atsakovė J. J. buvo pasirašiusi Laidavimo sutartį Nr. 70126, pagal kurią laidavo už UAB „Vicus“ įsipareigojimus pagal 2008-12-05 Paskolos sutartį Nr. 70126. UAB „Vicus“ vietoje laiduotojos atsakovės J. J. rado kitą laiduotoją - V. Z.. 2012-01-20 su minėtu asmeniu buvo pasirašyta Laidavimo sutartis Nr. 70126, pagal kurią V. Z. laidavo už UAB „Vicus“ įsipareigojimus pagal 2008-12-05 Paskolos sutartį Nr. 70126. Pažymėjo, kad pagal CK, jeigu kreditoriui davus sutikimą pakeičiamas laiduotojas, su ankstesniuoju laiduotoju sudaryta laidavimo sutartis yra laikoma pasibaigusia (CK 6.115, 6.116 straipsniai). J. J. prievolės pagal 2008-12-05 Laidavimo sutartį Nr. 70126 buvo perkeltos V. Z., o jos ir ieškovo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 70126 yra pasibaigusi. Be to, įvertinus tą faktą, jog UAB „Vicus“ prievolių užtikrinimui pagal 2008-12-05 Paskolos sutartį Nr. 70126 buvo įkeistas ir UAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas - du žemės sklypai, manytina, kad tos pačios paskolos sutarties pagrindu atsiradusių įmonės prievolių užtikrinimas dar net dviejų laiduotojų įsipareigojimais yra akivaizdžiai perteklinis.
Nurodė, kad jis ginčija Paskolos sutartį, dėl jos pripažinimo negaliojančia yra pateikęs ieškinį.
Be to, nesutinka ir su prašomų priteisti delspinigių ir palūkanų dydžiais. Pažymėjo, kad ieškovas, pateikdamas prašymą dėl priverstinio išieškojimo, nepateikė prašomų išieškoti sumų apskaičiavimo detalizacijos. Įstatyme nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (CK 6.73 str. 2 d.) arba neprotingai didelės (CK6.258 str. 3 d.) teismas gali netesybas mažinti. Ieškovas delspinigius apskaičiavo taikydamas net 0,5 proc., jie aiškiai per dideli, neproporcingi, prieštaraujantys protingumo, sąžiningumo principams, todėl taikytinas 0,02 proc. netesybų dydis. Ieškovas nustatęs ir neprotingai dideles palūkanas – 13 proc., todėl jos mažintinos iki protingo bei teisingumo ir sąžiningumo principus atitinkančio dydžio.
Restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Vicus“ padavė ieškinį bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Nacionalinė kredito unija“ dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Dėl ginčijamos Paskolos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų.
Įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktu, finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.
Nacionalinė kredito unija verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdama su tuo susijusią riziką. Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams, reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/2000, 2001 m. birželio 13 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001, 2002 m. vasario 20 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002).
Nacionalinė kredito unija su ieškovu UAB ,,Vicus“ sudarė Paskolos sutartį Nr. 70126, kurios pagrindu atsakovas Nacionalinė kredito unija suteikė 230 000 Lt dydžio paskolą, kas sudaro 66 612,60 Eur. Sudarant su atsakovu ginčijamą Paskolos sutartį paskolos gavėjas turėjo finansinių įsipareigojimų: AB „SEB lizingas“ - 9 274 650,01 Lt, AB DNB bankui - 12 600 000 Lt, UAB ,,VKK Investicija“ -2 451 100 Lt, Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriui – 203 892,91 Lt. Nurodytų duomenų ir informacijos ieškovas Nacionalinė kredito unija nepareikalavo, nors turėjo ir galėjo išnaudoti objektyviai egzistavusias galimybes.
UAB ,,Vicus“ ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu jau buvo įkeitusi beveik visą savo turtą, t.y. 47 413 000 Lt vertės įmonės nekilnojamąjį turtą su kitų asmenų prievolėms užtikrinti bei šių asmenų 12 000 000 Lt dydžio prievolei užtikrinti 2008 metų balandžio 8 dieną sudarė Laidavimo sutartį Nr. 104-08L, kurios pagrindu ieškovas UAB ,,Vicus“ įsipareigojo atsakyti už J. S. bei R. S. 12 000 000 Lt dydžio prievoles.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pasirašydamas ginčijamą Paskolos sutartį su UAB ,,Vicus“, Nacionalinė kredito unija žinojo, kad kredito gavėjas UAB ,,Vicus“ yra nepajėgus grąžinti suteikiamą kreditą ir nebuvo patikimų duomenų, kad ateityje padėtis pasikeistų.
Pažymėjo, kad faktas, jog kredito grąžinimo užtikrinimui buvo sudaryti laidavimo sandoriai, nepaneigia akivaizdaus kredito gavėjo UAB ,,Vicus“ finansinio nepajėgumo, kuris Nacionalinei kredito unijai buvo arba turėjo būti žinomas.
Remiantis išdėstytu, ieškovas tvirtina, kad Nacionalinė kredito unija nesilaikė LR finansų įstaigų įstatyme įtvirtintos pareigos prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.
Vadovaujantis aukščiau išdėstytu bei CK 1.80 straipsnio 1 dalimi bei Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktu, ieškovas prašo Paskolos sutartį Nr. 70126 pripažinti negaliojančia.
Dėl ginčijamos Paskolos sutarties prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privataus juridinio asmens sudaryti sandoriai, prieštaraujantys to asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams.
Ginčijama paskolos sutartis prieštarauja UAB ,,Vicus“ įstatų 2.1.2 punkte nurodytiems tikslams - produktyviai, efektyviai ir pelningai vystyti bendrovės ūkinę komercinę veiklą.
Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai (CK 2.74, 2.83-2.85 straipsniai).
Atsakovo Nacionalinės kredito unijos nesąžiningas elgesys sudarant su ieškovu ginčijamą Paskolos sutartį pasireiškė tuo, kad atsakovas nevertino kredito gavėjo mokumo, ekonominių prognozių ir ateities pajėgumų. Ieškovo nebuvo pajėgus grąžinti pagal ginčijamą Paskolos sutartį gautos paskolos.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad Paskolos sutartis Nr. 70126 prieštarauja privataus juridinio asmens UAB ,,Vicus“ veiklos tikslams - produktyviai, efektyviai ir pelningai vystyti bendrovės ūkinę komercinę veiklą bei CK 2.82 straipsnio 4 dalies, 2.87 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo imperatyvioms normoms, draudžiančioms bendrovės valdymo organams priimti sprendimus ir atlikti veiksmus, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ir yra priešingi bendrovės veiklos tikslams, yra rizikingi ir aiškiai nenaudingi arba nuostolingi bendrovei. Vadovaujantis išdėstytu bei CK 1.82 straipsnio 1 dalimi, Paskolos sutartis Nr. 70126 pripažintina negaliojančia.
Dėl ginčijamos Paskolos sutarties prieštaravimo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams. CK 1.5 straipsnis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nacionalinė kredito unija nesilaikė LR finansų įstaigų įstatyme įtvirtintos pareigos prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, tuo pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus.
Dėl ginčijamos Paskolos sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. CK 1.81 straipsnyje įtvirtinta, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės, mokesčių ir kitų teisės šakų normos. Ginčijamas sandoris akivaizdžiai pažeidžia esminius teisės principus - teisingumo, protingumo sąžiningumo. Remiantis tuo, kad LAT yra išaiškinęs, jog viešajai tvarkai prieštarauja sandoriai, kurie pažeidžia teisinės sistemos principus, teigtina, kad ginčijama Paskolos sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atitinkamai yra niekinė.
Bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Nacionalinė kredito unija“ padavė atsiliepimą į RUAB „Vicus“ ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, pagal kurį finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Paminėtos teisės normos turinio analizė suponuoja išvadą, kad bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Pažymėjo, kad Kredito unija įvertino kredito gavėjo ir laiduotojų galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal paties kredito gavėjo pateiktą informaciją ir pripažino tiek kredito gavėjų gaunamas pajamas, tiek įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemones pakankamomis. Paskolos sutartis buvo sudaryta paskolos gavėjo verslui vykdyti ir plėsti, o būtent patalpų remontui (kurios suremontavus turėjo būti išnuomotos ir iš jų gaunamas pelnas). Kaip minėta, šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, jei sudaryti - tai kokiomis sąlygomis. Šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurias draudžia imperatyviosios teisės normos, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. UAB „Vicus“ be jokio teisėto pagrindo teigia, kad nagrinėjamu atveju Paskolos sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 daliai. Byloje esančių rašytinių įrodymų visetas patvirtina, kad Kredito unija atliko paskolos gavėjo ir laiduotojų finansinės būklės analizę. Pastebėtina, kad kredito unija įvertino visus UAB „Vicus“ pateiktus duomenis, taip pat informaciją apie gaunamas ir ateityje didėsiančias pajamas iš nuomos. UAB „Vicus“ kapitalas ginčo sutarties sudarymo metu buvo 26 053 248 Lt. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Kredito unija tinkamai atliko Finansų įstaigų įstatyme numatytas pareigas, B KB „Nacionalinė kredito unija“ suteikdama paskolą priėmė teisingą sprendimą, kad UAB „Vicus“ turės finansines galimybes grąžinti paskolą.
Be kita ko pažymėtina, kad Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. numatyta pareiga, yra siejama su verslo rizikos prisiėmimu, finansinės būklės įvertinimu dar ikisutartinių santykių metu. Iš ieškinio motyvų nėra aišku kuri paskolos sutarties sąlyga ar visa sutartis prieštarauja minėtai įstatymo nuostatai. Be to, nagrinėjamu atveju, netgi pripažinus, kad Kredito unija netinkamai įvertino paskolos gavėjo galimybes grąžinti paskolą negalima būti pripažinti, kad pažeidimo padarinys būtų sandorio negaliojimas.
Atsikirsdamas į ieškinio argumentą dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams nurodė, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, pareiga įrodyti, kad sandoris pažeidė juridinio asmens tikslus ir kita sandorio pusė veikė nesąžiningai, turi būtent UAB „Vicus“. Šiuo atveju UAB „Vicus“ ieškinyje nurodo, kad sudarant sandorį, buvo pažeisti UAB „Vicus“ įstatų 2.1.2. punkte numatyti tikslai: produktyviai, efektyviai ir pelningai vystyti bendrovės ūkinę veiklą. Negalima sutikti su tokiu ieškovo motyvu. Paskolos sutartis buvo sudaryta turint tikslą plėsti įmonės ūkinę komercinę veiklą, gauti pelno, o būtent paskola buvo paimta UAB „Vicus“ priklausančių patalpų remontui, kurios vėliau suremontavus turėjo būti išnuomojamos gaunant pajamas (pelną). Pasirašant paskolos sutartį Kredito unija paskolos gavėjui atskleidė visą reikšmingą informaciją, turinčią įtakos sprendimui sudaryti Paskolos sutartį priimti; sandorio šalims buvo pateikta visa informacija, susijusi su sandorio vykdymo sąlygomis, jų neįvykdymo pasekmėmis, o UAB „Vicus“ turinčiai ilgametę verslo patirtį (įmonė veikia nuo 1999 m.) turėjo būti suprantamas paskolos sutarties rizikingumas bei iš sutarties nevykdymo galbūt kilsiančios pasekmės. Be to, UAB „Vicus“ yra verslininkas ir jam taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Kredito unija tinkamai įvertino UAB „Vicus“ finansines galimybes grąžinti paskolą, įvertindamas visus finansinius įsipareigojimus, turimą turtą, gaunamas pajamas. Be to, paskola buvo užtikrinta dviejų asmenų laidavimu ir nekilnojamojo turto įkeitimu. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas. Pažymėjo ir tai, kad UAB „Vicus“ ginčija tik pradinę paskolos sutartį, tačiau buvo pasirašyti dar trys paskolos sutarties priedai.
Bankrutavusios KB „Nacionalinė kredito unija“ ieškinys tenkintinas iš dalies. RUAB „Vicus“ ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2008-12-05 buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 70126 tarp paskolos davėjo BKB „Nacionalinės kredito unija“ ir paskolos gavėjo UAB „Vicus“, nustatytas paskolos grąžinimo terminas - 2009-12-05. Suteikta paskolos suma 230 000 Lt (66 612,60 Eur), nustatyta metinių palūkanų norma - 18 proc., 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. 2010-01-11 buvo pasirašytas paskolos sutarties Nr. 70126 Priedas Nr. 1, kuriuo paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2012-12-15. 2010-10-14 pasirašytas paskolos sutarties Nr. 70126 priedas Nr. 2, kuriuo paskolos grąžinimo mokėjimas atidėtas 8 mėnesių laikotarpiui, sumažinant metines palūkanas iki 13 proc. 2012-01-20 pasirašytas paskolos sutarties priedas Nr. 3, kuriuo paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2015-01-15, nustatytas paskolos likutis 240 000 Lt (69 508,80 Eur).
2008-12-05 Laidavimo sutartimi Nr. 70126 už tinkamą UAB „Vicus“ prievolių vykdymą laidavo J. J.. 2012-01-20 UAB „Vicus“ prievolės pagal paskolos sutartį buvo užtikrintos V. Z. laidavimu.
Paskolos davėjo tvirtinimu, paskolos gavėjas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko reikalavimą dėl skolos grąžinimo nukreipė į laiduotojus.
Paskolos gavėja UAB „Vicus“ padavė ieškinį, kuriuo ginčija prievolę ieškovei grąžinti paskolą bei prašo paskolos sutartį pripažinti negaliojančia.
Dėl UAB „Vicus“ ieškinio
Šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Paskolos gavėjas prašo Paskolos sutartį Nr. 70126 pripažinti negaliojančia, kaip pažeidžiančia imperatyvias įstatymų nuostatas, remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktu, CK 1.82 straipsnio 1 dalimi.
Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.
Ieškovė apeliuoja į tai, kad paskolos davėjas nesilaikė Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinto atsakingo skolinimo principo, pagal kurį finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.
Paskolos davėjas patvirtino, kad UAB „Vicus“ kapitalas ginčo sutarties sudarymo metu buvo 26 053 248 Lt (7 545 542,17 Eur), ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta paskolos gavėjo verslui vystyti ir plėsti – patalpų, skirtų nuomai, remontui. Paskolos davėjas tvirtina, kad įvertino kredito gavėjo ir laiduotojų galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal paties kredito gavėjo pateiktą informaciją ir pripažino jas pakankamomis. Bylos duomenys patvirtina, kad paskolos gavėjas pateikė paskolos davėjui informaciją apie įmonės finansinius rodiklius, iš kurių negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog įmonė paskolos gavimo metu buvo nepajėgi vykdyti finansinių įsipareigojimų, nors ir turėjo įsipareigojimų kitiems ūkio subjektams. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad paskolos davėjas pažeidė Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą atsakingo skolinimo principą.
Pastebėtina, kad sudarydamos Paskolos sutartį šios sutarties šalys veikė kaip verslininkai, turintys patirties sudarant su verslu susijusius sandorius. Sandorio sudarymo metu už paskolos gavėją buvo laiduojama. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškinio argumentais, kad paskolos davėjas šiuo atveju buvo nesąžiningas ar veikė pažeisdamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Taip pat atmestini ieškinio argumentai, kad ginčijamas sandoris prieštaravo viešajai tvarkai ar gerai moralei.
Ieškovas remiasi ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies norma, nustatančia, kad privataus juridinio asmens sudaryti sandoriai, prieštaraujantys to asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Šiuo atveju negalima daryti išvados, kad ginčo sandoris, kuriuo suteikiama paskola verslui vystyti, prieštarauja juridinio asmens tikslams gauti pelną, efektyviai ir produktyviai vystyti bendrovės ūkinę – komercinę veiklą.
Dėl nurodyto, UAB „Vicus“ ieškinys dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bankrutavusios KB „Nacionalinė kredito unija“ ieškinio
Bankrutavusi KB „Nacionalinė kredito unija“ (paskolos davėjas) prašo pripažinti, kad J. J. ir V. Z. yra solidariai atsakingi pagal 2008-12-05 UAB „Vicus“ ir Nacionalinės kredito unijos sudarytą paskolos sutartį Nr. 70126 (ir priedus) ir priteisti ieškovui solidariai iš J. J. ir V. Z. 69 508,80 Eur negrąžintos paskolos, 19 176,42 Eur nesumokėtų palūkanų, 77 478,60 Eur delspinigių, 5% (penkių procentų) dydžio procesines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnis).
Atsakovai neigia solidarią atsakomybę ir tvirtina, kad J. J. prievolė pagal 2008-12-05 Laidavimo sutartį Nr. 70126 yra pasibaigusi, nes laiduotoja J. J. buvo pakeista nauju laiduotoju V. Z., todėl mano, kad J. J. atsakove byloje įtraukta nepagrįstai.
Šiuo atveju pareiga įrodyti aplinkybę, kad į bylą įtraukta nepagrįstai, tenka atsakovei J. J. (CPK 178 straipsnis). Tačiau pastaroji nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie jos kaip laiduotojos prievolės pasibaigimą.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad J. J. 2008-12-05 Laidavimo sutartimi Nr. 70126 laidavo paskolos davėjui už tinkamą UAB „Vicus“ prievolių įvykdymą (2 t., b.l. 7-8). Laidavimo sutarties Nr. 70126 priedu Nr.1, sudarytu 2012-01-20, už UAB „Vicus“ prievoles laidavo ir V. Z.. Pateiktas laidavimo sutarties pakeitimas neleidžia daryti išvados, kad vienas laiduotojas buvo pakeistas kitu. Priešingai, spręstina, kad V. Z. įtrauktas kaip papildomas laiduotojas padidinus paskolos sumą bei pratęsus prievolės įvykdymo terminą. Todėl šiuo atveju yra pagrindas pripažinti solidarią abiejų laiduotojų atsakomybę. Pažymėtina, kad laiduotojai atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis).
Atsakovai prašo sumažinti delspinigius, juos skaičiuoti taikant 0,02 proc., bei sumažinti palūkanas, kurios jų manymu yra neprotingai didelės.
Šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali numatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymų galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas. Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ,,Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju šalys Paskolos sutartyje susitarė dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Nors Paskolos sutarties šalys yra verslininkai, kredito paskirtis – ūkinės veiklos vykdymui, tačiau sutartų netesybų dydis prieštarauja sąžiningumo principams ir sąžiningai verslo praktikai, dėl ko netesybos (delspinigiai) mažintini iki protingo dydžio – 0,05 proc., nes ieškovas nepagrindė, kad patyrė didesnius nuostolius.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Nagrinėjamu atveju 2008-12-05 paskolos sutartyje Nr. 70126 nustatyta metinių palūkanų norma - 18 proc., kuri 2010-10-14 paskolos sutarties priedu Nr. 2 sumažinta iki 13 proc. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos grąžinimo terminas buvo kelis kartus pratęstas dėl paskolos gavėjo veiksmų, palūkanų norma nelaikytina neprotingai didelė, todėl ją mažinti nėra pagrindo.
Laiduotojams neįvykdžius laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, iš jų solidariai priteistina 69 508,80 Eur negrąžintos paskolos, 19 176,42 Eur nesumokėtų palūkanų, 7 747,86 Eur delspinigių, 5% (penkių procentų) dydžio procesines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.38, 6.76, 6.77, 6.81 straipsniai).
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų 1021,99 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teiktas teisines paslaugas. Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovų ieškovui priteistina po 296,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo vertinimu, priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas 58 procentais, ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl iš atsakovų J. J. ir V. Z. valstybės naudai priteistina po 613 Eur už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
J. J. priešieškinys nebuvo priimtas, jai neįvykdžius Vilniaus apygardos teismo įpareigojimo primokėti 2 065 Eur žyminio mokesčio sumą. Todėl J. J. grąžintina jos sumokėta už priešieškinį 50 Eur žyminio mokesčio suma.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.38, 6.76, 6.77, 6.81 straipsniais, CPK 93 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsniu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Restruktūrizuojamos UAB „Vicus“ ieškinį atmesti.
Bankrutavusios KB „Nacionalinė kredito unija“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti Bankrutavusiai KB „Nacionalinė kredito unija“ (į.k. 112041454) solidariai iš J. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 69 508,80 Eur negrąžintos paskolos, 19 176,42 Eur nesumokėtų palūkanų, 7 747,86 Eur delspinigių, 5% (penkių procentų) dydžio procesines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti Bankrutavusiai KB „Nacionalinė kredito unija“ (į.k. 112041454) iš J. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini)) po 296,38 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovų J. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini)) po 613 Eur mokėtino žyminio mokesčio sumą, kurios mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.
Grąžinti J. J. už priešieškinį sumokėtą 50 Eur žyminio mokesčio sumą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.