Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-169/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-04-17
Bylos Nr.: 1A-169/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis (pran.), Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: I. A., R. Š.
Advokatai: Leonora Vasiliauskienė

Kategorijos

1.2.4.2.9Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 9 p.)
1.2.6.1Neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 str.)
1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
1.2.23.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str.)
1.2.23.2Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 str. 1 d.)
1.2.29.3Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str.)
1.1.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.8.2Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 str.)
1.1.8.3Bausmės skyrimas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 str.)
1.1.8.4Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (BK 57 str.)
1.1.8.7.1Veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.)
1.1.9.6Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
2.1.8Daiktai (BPK 91-94 str., 96 str. 2 d., 97, 98 str.)
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.1.16.2.12Laikinas nuosavybės teisės apribojimas (BPK 151-153 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-169/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.9; 1.2.6.1; 1.2.14.3.1; 1.2.18.2; 1.2.23.1; 1.2.23.2; 1.2.29.3; 1.1.4.2.1; 1.1.8.2; 1.1.8.3; 1.1.8.4; 1.1.8.7.1; 1.1.9.6; 2.1.8; 2.1.15.3.3.2; 2.1.16.2.12.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Rūtos Mickevičienės ir Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei Lisauskienei,gynėjams advokatams Leonorai Vasiliauskienei, Vladimirui Kononenkai,nuteistajam I. A. ,vertėjai Vladislavai Tumas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š. ir I. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 2 d., 214 str. 1 d., 146 str. 2 d. bei 260 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 180 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 302 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 22 str. 2 d., 214 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 260 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d. ir 5 d. 1 p., pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 2 d. 214 str. 1 d., 146 str. 2 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, po to dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 260 str. 1 d., ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) p. p., paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu dar subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 8 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

I. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 2 d., 214 str. 1 d., 146 str. 2 d. bei 259 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu 7 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 180 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 302 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 22 str. 2 d., 214 str. 1 d. - laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 146 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 259 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d. ir 5 d. 1, 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu dar subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Solidariai iš V. L. , I. A. ir R. Š. , P. M. naudai, priteista 80,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, D. M. naudai - 509,78 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 30 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Solidariai iš V. L. , I. A. ir R. Š. , Valstybinės ligonių kasos naudai, priteista 4505,08 Lt D. M. gydymo išlaidų atlyginimo.

Solidariai iš V. L. , I. A. ir R. Š. , Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos naudai, priteista 661,22 Lt ct smurtiniu nusikaltimu nukentėjusiajam D. M. padarytos žalos kompensavimo išlaidų atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir V. L. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. , I. A. ir R. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2007 m. spalio 31 d., laikotarpiu tarp 00.00 val. ir 02.45 val., priėjo prie neblaivaus nukentėjusiojo D. M. , sėdėjusio ant suoliuko visuomeninio transporto stotelės „Šiaurės miestelis“ paviljone, esančiame Žirmūnų gatvėje, Vilniuje, I. A. pagrasino nukentėjusiajam D. M. panaudoti prieš jį fizinį smurtą ir ištraukė iš pastarojo striukės kišenės nukentėjusiajam priklausantį 250,00 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6020“ su jame buvusia „Tele2 Pildyk“ SIM kortele. R. Š. nurengė nukentėjusiojo striukę, kurios kišenėse rado ir pagrobė D. M. priklausančius jo vardu išduotus dokumentus - asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), A. Č. įmonės „Auto“ liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), bei nukentėjusiojo tėvui P. M. priklausančius dokumentus - automobilio „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, R. Š. nukentėjusiojo striukės kišenėse rado ir pasikėsino neteisėtai įgyti D. M. vardu išduotą AB „SEB Vilniaus bankas” mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nesuvokdami, jog jie negali veikos pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą, kadangi minėtos mokamosios kortelės galiojimo laikas buvo pasibaigęs 2006 m. rugsėjo 30 d.

Po to, V. L. ir R. Š. , suėmę D. M. už pažastų, nuvedė jį prie netoliese stovėjusio I. A. priklausančio automobilio „BMW 325“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei prievarta, panaudodami fizinį smurtą, t. y. V. L. kumščiu sudavus nukentėjusiajam D. M. du smūgius į nugaros sritį, o R. Š. kumščiu sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį į šoną ir vieną smūgį į pilvo sritį, įsodino pastarąjį į I. A. priklausantį automobilį “BMW 325”. Automobilyje, V. L. laikant nukentėjusįjį, kad šis nesipriešintų, R. Š. kumščiu sudavė du smūgius nukentėjusiajam į veidą bei nurengė nuo jo 250,00 Lt vertės striukę, kurios kišenėse rado ir paėmė automobilio raktą, raktą nuo buto durų, 20,00 Lt vertės piniginę, su joje buvusiais 20,00 Lt grynųjų pinigų. Po to, I. A. vairuojamu automobiliu „BMW 325“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė D. M. į miško masyvą, esantį Verkių gatvėje, važiuojant link Ožkinių gatvės 2,6 km atstumu nuo restorano „Senasis Malūnas“, esančio adresu Verkių g. 100, Vilniuje, kur, tęsdami nusikalstamą veiką, turėdami tikslą pagrobti kitą D. M. priklausantį turtą, išlaipino pastarąjį iš automobilio bei visi kartu rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau trisdešimties smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais sukeldami D. M. fizinį skausmą bei padarydami nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje, bei pagrobė 90,00 Lt vertės jo batus. Taip nuteistieji dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė D. M. sveikatą, pagrobė 630,00 Lt vertės turto, dokumentus, pasikėsimo pagrobti mokėjimo kortelę bei neteisėtai atėmė D. M. laisvę.

I. A. nuteistas dar ir už tai, kad laikotarpiu tarp 2007 m. lapkričio 21 d. ryto ir 2007 m. lapkričio 21 d., 18.40 val., bespalviame plastikiniame užspaudžiamame maišelyje, su raudonos spalvos juostele, neteisėtai laikė ir gabeno 0,22 g psichotropinės medžiagos - metamfetamino, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, kurią 2007 m. lapkričio 21 d., 18.40 val., jo sulaikymo metu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato, esančio adresu Kalvarijų g. 59, Vilniuje, tarnybinėse patalpose rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, R. Š. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto laiko iki 2008 m. vasario 5 d., 15.40 val., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, P. S. priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė 1,161 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią 2008 m. vasario 5 d., 15.40 val., kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai atskleidė bendrininkavimo turinį sveikatos sužalojimo atveju bei neteisingai taikė bendrininkavimo požymius.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam sveikata sutrikdoma dėl padarytų kūno sužalojimų visumos, tai pagal atitinkamus straipsnius atsako visi smurtą panaudoję asmenys. Tačiau, jei sveikatos sutrikdymą sukėlė atskiri kūno sužalojimai, tai už jų padarymą atsako tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo asmens sveikatos sutrikdymo priežastis. Jeigu dėl padarytų kūno sužalojimų nukentėjusiajam kaltinamas ne vienas asmuo, tai būtina nustatyti jų susitarimo formą, turinį, ribas, kiekvieno iš jų dalyvavimo šiuose nusikaltimuose laipsnį ir pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-307/2008).

Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas jo ir kitų nuteistųjų susitarimas sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo D. M. sveikatą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis savo kaltės nepripažino, o V. L. ir I. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje tokį susitarimą neigė. Kitų apelianto kaltės, padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikaltimą, įrodymų nėra. Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1621/08/01 nurodyta, kad D. M. padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje. D. M. nustatytas kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu galėjo atsirasti po vieno smūgio kumščiu į dešinės akies sritį. Taigi, neįrodžius, kad būtent apelianto veiksmai sukėlė sunkų D. M. sveikatos sutrikdymą, pirmosios instancijos teismas turėjo R. Š. išteisinti.

Šalies argumentai

R. Š. skunde taip pat teigia, jog jis nepagrįstai pripažintas ir pagal BK 180 str. 1 d., dėl plėšimo, įvykdyto D. M. atžvilgiu, BK 302 str. 1 d., dėl D. M. ir P. M. priklausančių dokumentų pagrobimo, BK 22 str. 2 d., 214 str. 1 d. dėl pasikėsinimo neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, bei pagal BK 146 str. 2 d., dėl D. M. neteisėto laisvės atėmimo, panaudojant fizinį smurtą.

Pasak apelianto, objektyvių duomenų, patvirtinančių R. Š. dalyvavimą padarant šiuos nusikaltimus, baudžiamojoje byloje nėra. Nuteistieji V. L. ir I. A. teismo posėdyje paneigė jo dalyvavimą šioje nusikalstamojoje veikoje. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl minėtų veikų pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuteistųjų V. L. ir I. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas mano, kad teismas tokiu būdu pažeidė BPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir sąsajumo, nepagrįstai atmetė nuteistųjų V. L. ir I. A. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad tiek V. L. , tiek I. A. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus kaip įtariamieji, todėl nebuvo susaistyti liudytojo priesaika ir jiems negrėsė atsakomybė už melagingus parodymus, be to jie buvo suinteresuoti bylos baigtimi, o apkaltindami apeliantą tikėjosi švelnesnės bausmės. Esant tokioms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis, pasak apelianto, galėjo būti grindžiamas tik tokiais nuteistųjų V. L. ir I. A. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, kurie detaliai paaiškina įvykio aplinkybes, yra nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nekelia jokių abejonių dėl jų patikimumo. Pasak R. Š. , prieštaringi minėtų nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu neleido teismui teisingai nustatyti 2007 m. spalio 31 d. įvykio aplinkybių. Šie prieštaravimai buvo pašalinti teisiamajame posėdyje, tačiau teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų parodymus, duotus teisme. Dėl to, anot apelianto, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir priimtas neteisėtas nuosprendis.

Be to, apeliantas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 260 str. 1 d., už neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti.

BK 260 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą. įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turint tiksli jas parduoti ar kitaip platinti arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Minėti veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo sąlyga yra šių faktų (įgijimo ir pardavimo) nustatymas ir pagrindimas teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Teismas privalo kiekvieną kaltininkui inkriminuotą BK 260 straipsnio 1 dalies objektyvųjį veikos požymį pagrįsti teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir įvertintais įrodymais ir nei vienam iš alternatyviai straipsnio dispozicijoje išvardytų objektyviųjų požymių negali būti keliami mažesni reikalavimai juos įrodinėjant bei pagrindžiant teismo nuosprendyje. Todėl jeigu BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyto veikos objektyviojo požymio, kai asmuo kaltinamas kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų padarymu, nepagrindžia jokie teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, jis dėl šios veikos išteisinamas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-250/2008).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. Š. turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. Teisiamajame posėdyje apeliantas paaiškino, kad narkotines medžiagas įgijo ir laikė sau, nes nuo jų yra priklausomas. Įgytų narkotinių medžiagų kiekis nėra didelis. Kratos metu rasti penki maišeliai su narkotine medžiaga - heroinu buvo paruošti paties apelianto vartojimui, nes jis bijojo perdozuoti. Dėl tos pačios priežasties buvo įsigytos ir svarstyklės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto parodymus įvertino kaip siekimą sušvelninti savo teisinę padėtį ir juos atmetė. Teisiamajame posėdyje liudytojas O. L. taip pat paneigė, kad jis įsigydavo iš apelianto narkotinių medžiagų. Tačiau šiuos liudytojo parodymus teismas taip pat nepagrįstai atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl minėtos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi liudytojų S. S. ir O. L. ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnams duotais parodymais. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. S. apklausta nebuvo, todėl remtis jos parodymais nebuvo galima. Liudytojas O. L. savo anksčiau duotų parodymų, apie iš apelianto pirktas narkotines medžiagas, atsisakė ir paaiškino, kad anksčiau davė tokius parodymus, kokius jam nurodė duoti policijos pareigūnai. Kitų įrodymų, patvirtinančių apelianto turėtą tikslą platinti narkotines medžiagas, byloje nėra. Taigi, ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis grindžiamas tik prielaidomis, teismo išvados nepagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais apelianto kaltę.

Šalies argumentai

Skunde prašoma pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendį, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. Š. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 2 d., 214 str 1 d,, 146 str. 2 d., ir apeliantą išteisinti, taip pat perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 260 str. 1 d. į 259 str. 1 d.

Nuteistojo I. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas nukentėjusiojo nemušė, tai patvirtina nuteistųjų V. L. ir R. Š. parodymai, taip pat ir ekspertizės išvados. Nukentėjusiajam kraujo išsiliejimas įvyko nuo vieno smūgio į galvą, o V. L. prisipažino mušęs nukentėjusįjį į veidą ir galvą.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo objektyviai išnagrinėti bylą ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., 302 str. 1 d. ir 146 str. 2 d. jį išteisinti.

Teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis I. A. bei jo gynėja, taip pat nuteistojo R. Š. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų I. A. ir R. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pripažinimo įrodymais

Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nesutinka ir su teismo sprendimu pripažinti jį kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam, jo turto bei asmens dokumentų pagrobimo, panaudojant fizinį smurtą, taip pat pasikėsinimo neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei dėl neteisėto laisvės atėmimo D. M. , panaudojant jo atžvilgiu fizinį smurtą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl minėtų veikų, rėmėsi nuteistųjų V. L. , I. A. ir, pagaliau, paties R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas teigia, kad teismas tokiu būdu pažeidė BPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir sąsajumo, ir nepagrįstai atmetė nuteistųjų teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Sprendžiant ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pripažinimo įrodymais teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti į BPK 20 str., 301 str. ir kituose straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas nuteistųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pareigūnams duotais parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų nepažeidė.

Vadovaujantis BPK 20 str. 1 d., 4 d., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (įrodymų leistinumas). Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu tuo metu dar įtariamasis V. L. buvo du kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir vieną kartą – ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šių apklausų metu dalyvavo jo gynėjas, o ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos metu – dar ir prokuroras (t. 1, b. l. 89-90, 92-94, 97). Taigi, šie procesiniai veiksmai atlikti laikantis visų BPK reikalavimų ir teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl šių duomenų surinkimo bei užfiksavimo teisėtumo. Tas pats pasakytina ir apie kitų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tiesa, nei I. A. , nei R. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti nebuvo, tačiau juos apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, visose apklausose, kuriose patys įtariamieji pageidavo, kad dalyvautų jų gynėjai, ši jų teisė buvo tinkamai užtikrinta, taigi, jokių procesinių pažeidimų, apklausiant juos įtariamaisiais taip pat nepadaryta (t. 2, b. l. 21-22, 35, 38, t. 3, b. l. 49-51, 54).

Kita vertus, BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pripažindamas abejotinais ir atmesdamas nuteistųjų parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas rėmėsi, kaip jau buvo minėta, jų ikiteisminio bylos tyrimo metu gautais apklausos duomenimis. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka įstatymo reikalavimus.

BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Kaip matyti iš šios bylos duomenų, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme V. L. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir prisiėmė visą kaltę sau. Todėl teismas, veikdamas pagal pirmiau aptartą baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuotą tvarką, teismo posėdyje perskaitė V. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 3, b. l. 189). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šiais V. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais iš esmės ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o visus kitus nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus vertino atsižvelgdama būtent į minėtus V. L. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmiau minėto BPK 276 str. 4 dalyje yra nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Vilniaus apygardos teismas šia įstatyme numatyta galimybe pasinaudojo ir tikrindamas visų nuteistųjų parodymus, duodamus teismo posėdyje, perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 3, b. l. 190-191, t. 4, b. l. 19-20). Būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnams duoti nuteistųjų parodymai ir leido pirmosios instancijos teismui atmesti tą nuteistųjų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, dalį, kuri neatitinka jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kitiems bylos duomenims. Tokiu būdu teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais įrodymais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas baudžiamojo proceso reikalavimų dėl įrodymų vertinimo bei jų leistinumo nepažeidė.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas pažeidė ir BPK nuostatas dėl įrodymų sąsajumo. BPK 20 str. 3 d. nurodoma, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, įrodymų sąsajumas reiškia jų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nuteistųjų parodymų turinio sąsajumo yra visiškai nepagrįstos. Šią apeliacinio teismo teisėjų kolegijos išvadą patvirtina toliau šioje nutartyje nurodyti motyvai, kuriuose ir aptariamas nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinys.

Dėl R. Š. kaltės sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą

Nuteistasis R. Š. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis dėl sunkaus D. M. sveikatos sutrikdymo nuteistas nepagrįstai. Apeliantas pažymi, jog teismo medicinos specialistai nustatė, kad nukentėjusiajam D. M. nustatytas kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu galėjo atsirasti po vieno smūgio kumščiu į dešinės akies sritį. Anot apelianto, byloje nėra įrodymų, kad šį smūgį sudavė būtent jis. Be to, R. Š. teigimu, neįrodyta ir tai, kad tarp jo ir kitų bendrininkų buvo susitarimas padaryti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto teiginiais nesutinka.

Kaip matyti iš bylos duomenų, įvykio liudytojų, kurie būtų matę D. M. išvežimo iš autobusų stotelės ir vėlesnio jo sumušimo aplinkybes, byloje nenustatyta. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog nuteistieji savo nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu pradėjo ir tęsė nakties metu (įvykio laikas 0.00 val. – 2.45 val.). Be to, akivaizdu, kad patys kaltininkai, atlikdami nusikalstamus veiksmus, vengė pašalinių asmenų, kaip galimų įvykio liudytojų, todėl nukentėjusįjį įsisodino ir nuvežė į mišką. Dėl šių priežasčių, vieni iš įrodymų, kuriais, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo pačių nuteistųjų parodymai. Tiesa, visų trijų nuteistųjų parodymai apie šias įvykio aplinkybes bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi, tačiau pirmosios instancijos teismas juos išsamiai tyrė, analizavo ir vertino, aiškinosi jų tarpusavio nesutapimo bei keitimo priežastis. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs nuteistųjų parodymus, atmetė nuteistųjų teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad visus smūgius nukentėjusiajam sudavė bei kitus neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu atliko vienas V. L. , ir vadovavosi nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo tiesiogiai ištirti pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visų trijų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei pirmosios instancijos teismo motyvus atmesti juos bei vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais šių nuteistųjų parodymais, sutinka su tokiu apygardos teismo sprendimu. Teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo tokį savo pasirinkimą, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, jam pritardama, šių motyvų nekartoja.

Kita vertus, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad ir ikiteisminio tyrimo metu visų trijų nuteistųjų parodymai nebuvo tarpusavyje visiškai vienodi. Tačiau, išanalizavus šiuos bylos duomenis (nuteistųjų parodymus) galima daryti neabejotiną išvadą, kad nuo pat nusikaltimo pradžios, kuomet nukentėjusysis buvo prievarta įsodintas į automobilį, bei vėliau, atliekant visus kitus nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu, t. y. nuvežant jį į mišką, pagrobiant iš jo įvairius turėtus daiktus bei, pagaliau jį sumušant, dalyvavo visi trys nuteistieji. To nei vienas iš jų neneigė net ir pirmosios instancijos teisme, kur visą kaltę prisiėmė V. L. . Tačiau, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, visi trys nuteistieji nors ir atskleidė svarbias įvykio aplinkybes, tačiau kiekvienas nuteistasis mėgino sumenkinti savo asmeninį vaidmenį, nurodydamas, jog smūgių nukentėjusiajam nesudavė, arba sudavė tik keletą, į sveikatai ir gyvybei nepavojingas vietas, turto iš nukentėjusiojo negrobė ir pan. Kiekvienas iš jų stengėsi pateikti įvykio aplinkybes taip, jog atrodytų, kad nusikaltimo sumanytojai ir vykdytojai buvo kiti du nuteistieji, o jis (nuteistasis, duodantis parodymus) buvo tik atsitiktinis, nieko bendro su kitų dviejų nuteistųjų veiksmais neturintis, jų nesuprantantis ar jiems nepritariantis įvykių dalyvis.

Tokias išvadas galima būtų daryti vertinant kiekvieno iš nuteistųjų parodymus atskirai. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visų trijų nuteistųjų parodymus, kaip visumą, juos tarpusavyje sugretinusi ir atmetusi kiekvieno nuteistojo parodymų dalį, prieštaraujančią kitų dviejų nuteistųjų parodymams bei kitiems bylos duomenims, sprendžia, jog visi trys nuteistieji, tarp jų ir R. Š. , naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, veikė vieninga tyčia, suprasdami tiek savo, tiek ir kitų nuteistųjų veiksmų pavojingumą, todėl dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų jie nuteisti pagrįstai.

Nuteistojo R. Š. kaltė padarius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą įrodyta nuteistųjų V. L. ir I. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat jų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais bei kitais bylos duomenimis.

Nuteistasis V. L. , duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 89-90, 92-94) parodė, kad 2007 m. spalio 31 d., apie 23.30 val., jam būnant namuose, paskambino I. A. ir pasakė, kad stotelėje „Šiaurės miestelis“ yra girtas vaikinas, kurį galima apiplėšti. Jis išėjo į lauką ir pamatė I. A. su draugu „Romka“ (R. Š. ) bei kažkokį girtą vaikiną. Ant suoliuko sėdintis vaikinas buvo labai girtas ir nesiorientavo aplinkoje. I. A. jis pasakė, kad vaikinas prastai apsirengęs ir nieko neturės, tada I. A. iš vaikino striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, ir, pasakęs, kad vaikinas gali turėti dar ką nors vertingo, pasiūlė nuvesti pastarąjį į jo automobilį. Tada jis su R. Š. paėmė girtą vaikiną už pažastų ir nutempė į netoliese prie parduotuvės „Hiper Rimi“ stovėjusį I. A. automobilį. Prie automobilio R. Š. vaikinui nuvilko striukę ir norėjo pasodinti į automobilį, tačiau pastarasis pradėjo priešintis, todėl jis du kartus trenkė vaikinui į nugarą ir taip jie įsodino pastarąjį į mašiną. Automobilyje R. Š. sėdėjo priekyje, V. L. sėdėjo ant galinės sėdynės su girtu vaikinu ir jį laikė, o I. A. vairavo. Vaikino striukėje R. Š. rado piniginę su automobilio dokumentais ir rakteliais bei buto raktus. R. Š. paklausė vaikino kur stovi automobilis ir atsiklaupęs ant priekinės sėdynės bei atsisukęs į vaikiną, du kartus jam smogė kumščiu į veidą. V. L. pasiūlė vaikiną paleisti pakelėje, kadangi pastarasis daugiau nieko nebeturi, bet I. A. vežė toliau, kadangi norėjo surasti vaikino automobilį. I. A. juos visus nuvežė kažkur į mišką, kur jie vaikiną ištraukė iš automobilio ir R. Š. , klausinėdamas kur stovi vaikino automobilis ir kur jis gyvena, pradėjo pastarąjį mušti. V. L. stovėjo šalia ir švietė žiebtuvėliu. R. Š. nukentėjusįjį mušė rankom ir kojom. Po to, R. Š. nuėjo pasižiūrėti automobilio dokumentų ir iš vaikino telefono pradėjo kažkam skambinėti, tačiau pasibaigus sąskaitai, paėmė vaikino banko kortelę ir su I. A. išvažiavo į kažkokią kolonėlę pirkti kitos SIM kortelės. V. L. liko prie sumušto gulinčio vaikino. I. A. ir R. Š. grįžę po dvidešimties minučių pasakė, kad bandė atsiskaityti vaikino kortele, tačiau pardavėja ją atėmė. Grįžęs R. Š. bandė prikelti vaikiną, trynė jam ausis, apipylė vandeniu, tačiau pastarasis nepabudo, tada I. A. pasiūlė jį nuvežti į ligoninę, bet R. Š. tam paprieštaravo ir iš miško visi trys, palikę vaikiną gulėti, išvažiavo į Lazdynų mikrorajoną, nes R. Š. su kažkuo susiskambino ir sužinojo kur gyvena vaikinas ir kur gali būti jo automobilis.

Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 92-94), V. L. patvirtino savo ankščiau duotus parodymus, patikslindamas, kad telefoną iš vaikino striukės kišenės stotelėje „Šiaurės miestelis“ ištraukė R. Š. ir tik važiuojant automobiliu jį perdavė I. A. . Taip pat V. L. pripažino, kad smūgius prie I. A. automobilio, jis sudavė kartu su R. Š. , bei patikslino, kad miške vaikiną bandė gaivinti ne R. Š. , bet I. A. .

Nuteistasis I. A. , duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kai kurias aplinkybes nurodė skirtingai nei V. L. . Antai jis teigė, kad ne jis paskambino V. L. , bet atvirkščiai, pastarasis paskambino I. A. , kuris savo automobiliu tuo metu važinėjo kartu su R. Š. , ir paprašė kažkur nuvežti. Pasak I. A. , atvažiavęs į visuomeninio transporto stotelę „Šiaurės miestelis“, jis pamatė V. L. ir šalia jo girtą nepažįstamą vaikiną. R. Š. išlipo iš automobilio ir nuėjo prie V. L. ir vaikino, po to visi trys grįžo į jo automobilį ir jie išvažiavo ieškoti jam nepažįstamo vaikino automobilio, nes pastarasis buvo pamiršęs kur jį paliko. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo I. A. parodymai apie nukentėjusiojo įsodinimo į automobilį ir jo nuvežimo į mišką tikslus yra nelogiški ir prieštarauja pirmiau aptartiems V. L. parodymams bei kitiems bylos duomenims. Iš bylos duomenų matyti, kad nei vienas iš nuteistųjų nukentėjusiojo nepažinojo, be to, pats nukentėjusysis pripažino buvęs labai girtas (tai, beje, nurodė ir nuteistieji), todėl nieko neatsimenąs. Kita vertus, patys nuteistieji tvirtino, kad nukentėjusysis nesiorientavo aplinkoje. Šios aplinkybės paneigia nelogiškus I. A. teiginius, jog jie vidury nakties išvažiavo ieškoti jiems visiems trims nepažįstamo vaikino automobilio. Tačiau I. A. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes, kalbant apie R. Š. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, iš esmės sutampa su V. L. parodymais. Nuteistasis I. A. teigė, kad važiuojant Verkių gatve prie Nėries upės, prasidėjus miškui, jis suprato, kad nebėra prasmės toliau važiuoti ir sustabdė automobilį aikštelėje. Tada V. L. , kuris sėdėjo su nepažįstamu vaikinu gale, sudavė pastarajam du smūgius kumščiu į veidą, nuo ko vaikinui iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tuomet R. Š. , išlipęs iš mašinos, ištraukė vaikiną į lauką ir, nutempęs į šoną link krūmų, pradėjo šį spardyti kojomis ir daužyti kumščiais. V. L. ir R. Š. vaikiną mušė į įvairias kūno vietas apie dvidešimt minučių, suduodami, jo manymu, nuo trisdešimties iki penkiasdešimties smūgių (t. 2, b. l. 21, 22, 35, 38).

2008-04-02 parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 23-29) I. A. parodė krūmus bei paaiškino, kad R. Š. nutempė nukentėjusįjį nuo automobilio apie dvidešimt metrų iki šių krūmų bei parodė kaip V. L. ir R. Š. maždaug dvidešimt minučių spardė kojomis nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, taip pat parodė, kaip nukentėjusysis buvo mušamas kumščiais.

Taigi, nors pats R. Š. tai ir neigia, tačiau iš pirmiau aptartų įrodymų galima daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusįjį rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, mušė ir R. Š. .

Teismo medicinos specialisto išvadomis nustatyta, kad nukentėjusiajam D. M. padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje, veikiant kietu buku daiktu, mažiausiai vieno trauminio poveikio pasėkoje. Kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu padarymui pakanka vieno smūgio į galvos ar veido sritį. Kadangi kiti išoriniai sužalojimai nukentėjusiojo galvoje neužsifiksavę, labiausiai tikėtina, kad šiuo atveju kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu įvyko po smūgio į dešinės akies sritį. Byloje surinktais duomenimis iš tiesų nebuvo konkrečiai nustatyta, kuris iš nuteistųjų būtent sudavė teismo medicinos specialistų išvadose minimą smūgį, kurio vieno pakako padaryti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau tai nei R. Š. , nei kitų dviejų nuteistųjų veiksmų juridiniam vertinimui esminės reikšmės šiuo atveju neturi, kadangi vien tas faktas, kad nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sužalojimą galėjo sukelti tik vienas smūgis į galvą, nereiškia, kad už kilusias pasekmes privalo atsakyti tik tas, kuris tą smūgį ir sudavė.

Apelianto R. Š. skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-307/2008, kurioje teismas nurodė, kad tuo atveju, kai byloje dėl sveikatos sutrikdymo kaltinami keli asmenys, ir jei sveikatos sutrikdymą sukėlė atskiri kūno sužalojimai, tai už jų padarymą atsako tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo asmens sveikatos sutrikdymo priežastis. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tokia individuali atsakomybė galima tik tuo atveju, kai tarp kartu veikusių kelių kaltinamų asmenų nėra vieningos tyčios ir susitarimo sužaloti nukentėjusįjį. Tokiai tyčiai ir susitarimui esant, už pasekmes privalo atsakyti visi bendravykdytojai.

Nors apeliantas R. Š. neigia veikęs išvien su kitais dviem nuteistaisiais, kaip ir tai, jog tarp jų buvo susitarimas taip veikti, tačiau byloje surinkti duomenys paneigia šiuos apelianto teiginius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų iš anksto žodžiu susitarę sumušti nukentėjusįjį ir padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau susitarimas galimas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Iš nuteistojo V. L. parodymų matyti, kad nuteistieji nuo pat pradžių, pastebėję nukentėjusįjį D. M. , sėdintį visiškai girtą ant suolo autobuso stotelėje, tarėsi jį apiplėšti. Suprasdami, kad pastarasis nesiorientuoja aplinkoje ir negalės tinkamai pasipriešinti, jie, panaudodami prievartą bei suduodami smūgius, palaužė neveiksmingą D. M. pasipriešinimą ir nukentėjusįjį įsodino į automobilį. Tai darė tam, kad galėtų jį nusivežti į atokesnę vietą, kuri nebūtų įvykio liudytojų ir jie galėtų nekliudomi įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą. Nors byloje nėra įrodymų, kad jau šioje nusikaltimo stadijoje buvo aiškiai susiformavusi vieninga visų nuteistųjų tyčia bei susitarimas sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, tačiau tokie vieningi jų veiksmai parodo tyčios kryptingumą (vieninga tyčia buvo nukreipta pagobti nukentėjusiojo turtą, konkrečiai nedetalizuojant veikimo būdų, priemonių bei ribų). Susitarimo tarp nuteistųjų buvimą ir kiekvieno iš jų pritarimą bendriems nusikalstamiems veiksmams įrodo vėlesnį nuteistųjų veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu.

Kaip nustatyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais duomenimis, visi trys nuteistieji, nusivežę nukentėjusįjį į mišką, norėdami išgauti iš jo informaciją, kur jis laiko savo automobilį, ėmė jį mušti rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. D. M. buvo mušamas apie 20 minučių, jam suduota ne mažiau 30 smūgių. Vėliau, pastarajam nerodant jokių gyvybės ženklų, nuteistieji paliko jį tokios būsenos miške, naktį, spalio mėnesio pabaigoje. Visos šios aplinkybės rodo, kad visi nuteistieji, tarp jų ir R. Š. , suduodami smūgius rankomis ir kojomis dėl girtumo nesipriešinančiam nukentėjusiajam D. M. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, matydami, jog analogišką smurtą naudoja ir kiti nuteistieji, vėliau palikdami nukentėjusįjį be sąmonės gulėti miške, suvokė, kad jo veiksmai gali būti pavojingi ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, taip pat suprato, kad savo veiksmais dalyvauja bendrai su kitais nuteistaisiais daromoje nusikalstamoje veikoje ir ne tik pats savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, bet ir pritaria kitų nuteistųjų analogiškiems veiksmams. Byloje surinktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad visa tai suvokdamas veikė ir nuteistasis R. Š. . Jis, suvokdamas, kad bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, savo sąmonėje galimų pasekmių nedetalizavo, tačiau vienodai norėjo bet kokių iš jų, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismų praktikoje, tokiu atveju, kai kaltininkas veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo veiksmai kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes. Šiuo atveju nukentėjusiajam buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal šias kilusias pasekmes R. Š. pagrįstai ir nuteistas. Nuteistajam R. Š. pagrįstai inkriminuotas BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas, nes šį nusikaltimą jis padarė dėl savanaudiškų paskatų.

Dėl R. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., BK 22 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir BK 146 str. 2 d.

Pasak apelianto, objektyvių duomenų, patvirtinančių R. Š. dalyvavimą padarant šiuos nusikaltimus, baudžiamojoje byloje nėra. Šis skundo teiginys visiškai nepagrįstas. Visų pirma, kaip jau minėta, nuteistųjų parodymais nustatyta, kad nuo pat nusikaltimo pradžios, kuomet nukentėjusysis buvo prievarta įsodintas į automobilį, bei vėliau, atliekant visus kitus nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu, t. y. nuvežant jį į mišką, pagrobiant iš jo įvairius turėtus daiktus bei, pagaliau jį sumušant, dalyvavo visi trys nuteistieji. To nei vienas iš jų, net ir pats R. Š. , neneigė ir pirmosios instancijos teisme, kur visą kaltę prisiėmė V. L. . R. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme teigė, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotikų, todėl nelabai atsimena įvykio aplinkybes ir nors nukentėjusiojo atžvilgiu atliekamų nusikalstamų veiksmų metu buvo kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau pats jokių veiksmų neatliko ir tinkamai nesuvokė kitų nuteistųjų atliekamų veiksmų. Šiuos nuteistojo R. Š. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, nes juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

Visų pirma tai, jog R. Š. nebuvo tiek apsvaigęs, kad nesiorientuotu aplink vykstančiuose įvykiuose, paneigia nuteistojo I. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis teigė, kad R. Š. atrodė blaivus, elgėsi taip kaip visada ir neatrodė apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų (t. 2, b. l. 22). Kita vertus, tai, jog R. Š. nebuvo atsitiktinis įvykių dalyvis, bet pakankamai aktyvus visų nusikaltimų bendravykdytojas ir bendrininkas, taip pat įrodo nuteistųjų V. L. ir I. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

Apeliantas skunde neigia savo kaltę pagal BK 180 str. 1 d., tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad R. Š. už šį nusikaltimą nuteistas pagrįstai.

Kaip matyti iš byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, iš esmės visų nuteistųjų galutinis tikslas ir susitarimas buvo apiplėšti nukentėjusįjį ir pagrobti jo turėtą turtą. Visos kitos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos siekiant šio galutinio tikslo. Iš bylos duomenų matyti, kad R. Š. buvo pakankamai aktyvus visų šių nusikalstamų veiksmų, tarp jų ir nukentėjusiojo turto pagrobimo, bendravykdytojas, siekiantis tų pačių tikslų, kaip ir jo bendrininkai. Jau aptartais nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, taip pat iš dalies ir nuteistojo I. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad R. Š. nukentėjusiajam nuvilko striukę. Važiuojant automobiliu R. Š. iš nukentėjusiojo striukės paėmė piniginę su automobilio dokumentais ir rakteliais, bei buto raktus. R. Š. paklausė nukentėjusiojo kur stovi jo automobilis, tačiau šiam neatsakius, nuteistasis atsisukęs į D. M. , du kartus jam smogė kumščiu į veidą. Vėliau, nuvežus nukentėjusįjį į mišką, R. Š. , klausinėdamas kur stovi nukentėjusiojo automobilis ir kur jis gyvena, pradėjo pastarąjį mušti. Šie duomenys patvirtina, kad R. Š. pats asmeniškai atliko dalį bendros nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius atitinkančių veiksmų – panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, pagrobė dalį jo turėto turto (striukę, piniginę, joje buvusius pinigus, automobilio bei buto raktus). Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl R. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 180 str. 1 d. pagrįstumo. Tas pats pasakytina ir apie kitas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tarp jų ir numatytą BK 302 str. 1 d. Kaip minėta, būtent R. Š. pagrobė nukentėjusiojo D. M. striukę, kurioje ir buvo visi nukentėjusiojo su savimi turėti dokumentai: asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), A. Č. įmonės „Auto“ liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), bei nukentėjusiojo tėvui P. M. priklausančius dokumentus - automobilio „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi jis pagal BK 302 str. 1 d. kaltu pripažintas taip pat pagrįstai.

R. Š. inkriminuotas ir nusikaltimas, numatytas BK 146 str. 2 d. Pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris, panaudodamas smurtą, neteisėtai atėmė žmogui laisvę. Teisėtai laisvė gali būti atimta tik teismo nuosprendžiu ar kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiuo gi atveju nuteistieji, tarp jų ir R. Š. , laisvę nukentėjusiajam atėmė neteisėtai, panaudodami jo atžvilgiu dar ir fizinį smurtą. Tai patvirtina V. L. bei I. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. V. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad 2007 m. spalio 31 d., apie 23.30 val., jam būnant namuose paskambino I. A. ir pasakė, kad stotelėje „Šiaurės miestelis“ yra vaikinas, kurį galima apiplėšti. Jis išėjo į lauką ir pamatė I. A. su draugu R. Š. bei kažkokį girtą vaikiną. Ant suoliuko sėdintis vaikinas buvo labai girtas ir nesiorientavo aplinkoje. I. A. pasakęs, kad vaikinas gali turėti ką nors vertingo, pasiūlė nuvesti pastarąjį į jo automobilį. Tada V. L. su R. Š. paėmė girtą vaikiną už pažastų ir nutempė jį į netoliese prie parduotuvės „Hiper Rimi“ stovėjusį I. A. automobilį. Prie automobilio R. Š. mėginant pasodinti nukentėjusįjį į automobilį, pastarasis pradėjo priešintis, todėl V. L. kartu su R. Š. sudavė porą smūgių kumščiais į pilvą ir šoną. Nors I. A. ir nenurodė, kad įsodinant į automobilį prieš nukentėjusįjį buvo naudojama prievarta, tačiau patvirtino, kad nukentėjusįjį į automobilį įsodino būtent V. L. ir R. Š. . I. A. parodė, kad atvažiavęs į visuomeninio transporto stotelę „Šiaurės miestelis“, pamatė V. L. ir šalia jo girtą nepažįstamą vaikiną. R. Š. išlipo iš automobilio ir nuėjo prie V. L. ir vaikino. Po to visi trys grįžo į jo automobilį ir jie išvažiavo. Beje, nuteistojo V. L. parodymai paneigia I. A. teiginius, kad jis tik laukė automobilyje kol nuteistieji V. L. ir R. Š. į jį įsodins nukentėjusįjį. Kaip parodė V. L. , I. A. nuo pat įvykio pradžios buvo kartu su kitais dviem nuteistaisiais prie nukentėjusiojo ir jis buvo vienas iš iniciatorių nuvesti nukentėjusįjį į automobilį. Iš šių duomenų matyti, kad nuteistieji V. L. , I. A. ir R. Š. , neteisėtai atimdami laisvę nukentėjusiajam D. M. , veikė vieninga tyčia, visi suprato, kad prievarta tempdami girtą nukentėjusįjį į automobilį ir jį nuveždami į mišką neteisėtai atima jam laisvę, ir norėjo taip veikti. Be to, V. L. ir R. Š. , siekdami palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, jo atžvilgiu dar panaudojo fizinį smurtą. Tokie veiksmai atitinka R. Š. , o ir kitiems nusikaltimo bendrininkams inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d. požymius, todėl R. Š. už šią nusikalstamą veiką nuteistas pagrįstai.

Be to, apeliantas skunde nepripažįsta ir savo kaltės dėl pasikėsinimo neteisėtai įgyti R. Š. elektroninę mokėjimo priemonę - SEB Vilniaus banko mokėjimo kortelę (BK 22 str., 214 str. 1 d.). Šiuo atveju vėlgi, byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis D. M. turėjo su savimi mokėjimo kortelę ir kad būtent apeliantas nurengęs nuo nukentėjusiojo striukę, joje be kitų jau pirmiau nurodytų daiktų bei dokumentų, rado ir nukentėjusiojo vardu išduotą banko mokėjimo kortelę. Vėliau, miške sumušus nukentėjusįjį, I. A. liko su juo, o R. Š. kartu su V. L. nuvažiavo į Ateities gatvėje esančią degalinę, kur R. Š. mėgino ja atsiskaityti už prekes, tačiau jam to padaryti nepavyko, nes jau buvo pasibaigęs kortelės galiojimo laikas ir degalinės darbuotoja ją iš nuteistojo paėmė. Taigi, nuteistasis R. Š. nebaigė savo nusikalstamos veikos dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Tokie veiksmai atitinka R. Š. ir kitiems nuteistiesiems inkriminuoto pasikėsinimo neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę sudėtį, todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 22 str., 214 str. 1 d.

Dėl R. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 260 str. 1 d.

Be pirmiau aptartų nusikalstamų veikų, nuteistasis R. Š. taip pat nuteistas ir už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto laiko iki 2008 m. vasario 5 d., 15.40 val., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, P. S. priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė 1,161 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią 2008 m. vasario 5 d., 15.40 val., kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. pripažįsta, jog minėtame bute rastos narkotinės medžiagos priklausė jam, tačiau jis neigia turėjęs tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Tikslą platinti apeliantas neigė ir pirmosios instancijos teisme, aiškindamas, jog pas jį rastas ir paimtas narkotines medžiagas jis įgijo sau, kadangi pats jas vartoja. Todėl pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo šią nuteistojo R. Š. versiją bei šį jam pateiktą kaltinimą patvirtinančius ir paneigiančius bylos duomenis (nuosprendžio 16-19 lapai). Pagrindiniai įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį, buvo liudytojų S. S. ir O. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo O. L. teisme duotus parodymus, kuriuose jis paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tai, ką jam liepė policijos pareigūnai. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo R. Š. skundo teiginiu. Kaip matyt iš bylos duomenų, O. L. buvo apklaustas ne tik policijos pareigūnų, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šiuose parodymuose liudytojas patvirtino iš R. Š. įgydavęs narkotinių medžiagų ir paaiškino jų įsigijimo aplinkybes (t. 3, b. l. 36-41). Šiuos liudytojo parodymus nuosprendyje išdėstė pirmosios instancijos teismas, todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija jų nekartoja. Iš apklausos protokolų matyti, kad šie liudytojo O. L. parodymai gauti ir užfiksuoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų. Liudytojo teisme nurodyti šių parodymų keitimo motyvai, jog jis pasakojo tai, ką jam liepė policijos pareigūnai, yra nelogiški, kadangi, visų pirma, jį apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, prieš duodamas parodymus liudytojas pareiškė, kad juos duoda laisva valia (t. 3, b. l. 39-40). Be to, liudytojas teisėjui davė iš esmės analogiškus tik detalesnius parodymus, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno. Todėl abejoti jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu nėra pagrindo. Kita vertus, šio liudytojo parodymus iš esmės patvirtino ir kita liudytoja - S. S. . Ji taip pat buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ir teisėjo. Abu kartus liudytoja davė analogiškus parodymus, teigdama, kad per dvi savaites kol R. Š. pas ją gyveno, ji dažnai matydavo, kad jis su savimi atsineša „čekius“ - narkotikų dozes, sulankstytas į popieriukus, taip pat jos namuose, jis pakuodavo narkotikus į „čekius“. Ji žinojo, kad R. Š. prekiauja narkotikais, nors pas ją namo niekada niekas neateidavo jų pirkti. Be to, R. Š. jai gyrėsi nusipirkęs svarstykles narkotikams sverti. Jai matant, R. Š. niekada pačių narkotikų nedozuodavo, tačiau dažnai karpydavo popieriukus tokioms dozėms pakuoti (t. 3, b. l. 24-25, 29-31).

Apeliantas teigia, kad liudytojos S. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas negalėjo remtis dėl tos priežasties, kad ji nebuvo apklausta teisme. Šis skundo argumentas visiškai nepagrįstas. Pirmiau šioje nutartyje jau aptarti kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų nagrinėjimo ir vertinimo teisme reikalavimai, numatyti BPK 276 straipsnyje. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, S. S. nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme dėl to, kad ji buvo išvykusi į užsienį, o kaip tik tokį atvejį, kuomet teismo posėdyje perskaitomi liudytojo parodymai, ir numato BPK 276 str. 1 d. 1 p. Liudytojo O. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai taip pat perskaityti teisme vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 3 p., t. y. dėl to, kad šis liudytojas davė teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas liudytojų O. L. ir S. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė, šių parodymų turinį įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. Š. laikė pas jį rastas narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti. Taigi, šie jo nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 260 str. 1 d.

Dėl I. A. apeliacinio skundo

Nuteistasis I. A. skunde teigia, kad nukentėjusiojo nemušė. Tai, anot jo, patvirtina nuteistųjų V. L. ir R. Š. parodymai, taip pat ir ekspertizės išvados. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Kaip jau minėta šioje nutartyje aptariant R. Š. apeliacinio skundo argumentus, visų trijų nuteistųjų parodymai nėra tarpusavyje visiškai vienodi. Tačiau, išanalizavus jų parodymus, galima daryti neabejotiną išvadą, kad nuo pat nusikaltimo pradžios, kuomet nukentėjusysis buvo prievarta įsodintas į automobilį, bei vėliau, atliekant visus kitus nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu, t. y. nuvežant jį į mišką, pagrobiant iš jo įvairius turėtus daiktus bei, pagaliau jį sumušant, dalyvavo visi trys nuteistieji. To nei vienas iš jų neneigė net ir pirmosios instancijos teisme, kur visą kaltę prisiėmė V. L. . Tačiau, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, visi trys nuteistieji nors ir atskleidė svarbias įvykio aplinkybes, tačiau kiekvienas nuteistasis mėgino sumenkinti savo asmeninį vaidmenį, nurodydamas, jog smūgių nukentėjusiajam nesudavė, arba sudavė tik keletą, į sveikatai ir gyvybei nepavojingas vietas, turto iš nukentėjusiojo negrobė ir pan. Kiekvienas iš jų stengėsi pateikti įvykio aplinkybes taip, jog atrodytų, kad nusikaltimo sumanytojai ir vykdytojai buvo kiti du nuteistieji, o jis (nuteistasis, duodantis parodymus) buvo tik atsitiktinis, nieko bendro su kitų dviejų nuteistųjų veiksmais neturintis, jų nesuprantantis ar jiems nepritariantis įvykių dalyvis.

Šiuo atveju taip pat, nors pats I. A. nepripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tai jis neigia ir apeliaciniame skunde, tačiau tokius jo parodymus pirmosios instancijos teismas atmetė ir nurodė tokio savo sprendimo motyvus (nuosprendžio 14 lapas). Su jais Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja. V. L. taip pat nenurodė, kad I. A. būtų mušęs nukentėjusįjį, tačiau tai duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė nuteistasis R. Š. . Apklausoje, kurioje dalyvavo R. Š. gynėjas, jis parodė, kad nuvežus nukentėjusįjį į mišką, I. A. ir V. L. išlaipintą iš automobilio D. M. „daužė“. Kiek smūgių sudavė ir į kurias vietas, R. Š. teigė nematęs (t. 3, b. l. 50-51). Šie nuteistojo R. Š. parodymai paneigia kitų nuteistųjų parodymus, jog I. A. smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų trijų nuteistųjų parodymus, kaip visumą, juos tarpusavyje sugretinęs ir atmetęs kiekvieno nuteistojo parodymų dalį, prieštaraujančią kitų nuteistųjų parodymams bei kitiems bylos duomenims, padarė pagrįstą išvadą, jog visi trys nuteistieji, tarp jų ir I. A. , naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Pirmiau šioje nutartyje aptariant nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., buvo nurodyti išsamūs motyvai, kuriais Apeliacinio teismo teisėjų kolegija grindžia savo išvadas apie tai, kad visi trys nuteistieji, tarp jų ir I. A. , suduodami smūgius nukentėjusiajam, veikė vieninga tiesiogine neapibrėžta tyčia ir todėl jie visi turi atsakyti už kilusias pasekmes. Šie motyvai analogiškai taikomi ir I. A. atveju, kadangi jis buvo vienas iš nusikaltimo bendravykdytojų. Taigi, jis pagrįstai pripažintas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, jog jo nekaltumą įrodo teismo medicinos specialisto išvados. Atskirai paimtos šios išvados įrodo tik tai, kad nukentėjusiajam buvo padaryti kūno sužalojimai, kuriuos ekspertai įvertino, kaip sunkų sveikatos sutrikdymą. Viena iš išvadų, kurią nurodo apeliantas, t. y., jog nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė tik vienas smūgis į galvą, taip pat nepaneigia I. A. kaltės. Šios teismo medicinos išvados reikšmė nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui aptarta atsakant į iš esmės analogiškus R. Š. skundo argumentus, todėl nebekartojama. Kaip minėta, esant vieningai neapibrėžtai visų nuteistųjų, sudavusių smūgius nukentėjusiajam, tyčiai, visi jie, taigi ir I. A. , pagrįstai pripažinti kaltais dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, nepaisant to, kad jį galėjo sukelti tik vienas smūgis į galvą.

Apeliantas be jau aptartų argumentų dėl jo išteisinimo pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., skunde prašo jį išteisinti ir pagal 302 str. 1 d. bei 146 str. 2 d., tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių tokio savo prašymo motyvų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad I. A. pagrįstai nuteistas dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų, teismo išvados pagrįstos byloje surinktais ir teismo įvertintais motyvais, todėl tenkinti I. A. apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistųjų R. Š. ir I. A. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskisteisėjai Rūta MickevičienėSvajūnas Knizleris