Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-12-02 · Civilinė byla Nr. e2S-822-569/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-02
Bylos Nr.
e2S-822-569/2019
Teisminio proceso Nr.
2-18-3-00788-2019-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Pareiškėjas
M. N.
Civilinė byla Nr. e2S-822-569/2019 Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00788-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos : 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2.; 3.1.18.7.; 3.3.1.18.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. N. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje eA2-13138-874/2019.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Pareiškėjas prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-73-02/2004 prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018-04-23 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymą dalyje dėl išmokų vaikui F. S., gim. (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo išieškojimo iš atsakovo M. N. į valstybės biudžetą iki bus išnagrinėtas pareiškėjo M. N. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsiteisės dėl jo galutinis baigiamasis teismo procesinis sprendimas; atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytus terminus prašymui atnaujinti procesą pateikti; atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), baigtą įsiteisėjusiu galutiniu Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. sprendimu ir ieškovės G. S. ieškinį atmesti; priteisti iš suinteresuoto asmens G. S. pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodo, kad pareiškėjas pagal 2018 m. balandžio 23 d. VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo M. N. prašymą dėl vaikų išlaikymo išmokų skolos valstybės biudžetui, sumokėjimo dalimis privalo kiekvieną mėnesį mokėti nustatyto dydžio įmokas. Atsižvelgiant į teismo medicinos specialisto pateiktą išvadą, kad M. N. nėra biologinis F. S. tėvas, priimtas sprendimas dėl išlaikymo priteisimo ir jo išieškojimo galimai yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų nepagrįstai bloginama ieškovo padėtis, o atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jis privalėtų inicijuoti naują procesą ir reikalauti iš VSDFV be pagrindo išieškotų lėšų grąžinimo, o tai apsunkintų galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2019 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino.

4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė bendrąsias CPK 144 straipsnyje numatytas būtinas sąlygas, kurioms esant galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nurodė, kokia yra laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis (užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą), nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai, preliminariai įvertinę pateiktus duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pripažino juos esant nepagrįstais ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas ar neįmanomas galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo vykdymas. Teismo nuomone, vien deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad jis privalėtų inicijuoti naują procesą ir reikalauti iš VSDFV be pagrindo išieškotas lėšas, nesuponuoja apsunkinto ar neįmanomo galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo vykdymo.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Atskiruoju skundu pareiškėjas M. N. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo šioje byloje klausimą svarbu yra tai, kad šioje byloje sprendžiamas galutinio sprendimo vykdymo klausimas išnagrinėjus ne ieškovės ieškinį (kuris jau yra išspręstas), bet atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas laikinosios apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalo nustatyti, ar tikėtinai galimas (tikėtinai įmanomas) teismo sprendimas, kuris šioje byloje būtų priimtas, patenkinus ieškovo prašymą, būtų įvykdomas netaikant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių; ar šio sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas ir ar nebūtų sukelta kitų sunkių padarinių, susijusių su būsimo (tikėtino) sprendimo vykdymu. Kaip ne kartą pasisakyta nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Taigi, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Manome, jog atlikus preliminarų pateiktų įrodymų vertinimą gali būti daroma prielaida dėl pareiškėjo prašymo tikėtino pagrįstumo – tokią prielaidą padarė teismas, priimdamas nagrinėjimui prašymą dėl proceso atnaujinimo ir paskirdamas teismo posėdį klausimo nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka.

6.2. Pareiškėjas pagal 2018 m. balandžio 23 d. VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo M. N. prašymą dėl vaikų išlaikymo išmokų skolos valstybės biudžetui, sumokėjimo dalimis, privalo kiekvieną mėnesį mokėti nustatyto dydžio įmokas. Atsižvelgiant į teismo medicinos specialisto pateiktą išvadą, kad M. N. nėra biologinis F. S. tėvas, priimtas sprendimas dėl išlaikymo priteisimo ir jo išieškojimo galimai yra neteisėtas ir nepagrįstas. Byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų ir toliau nepagrįstai bloginama atsakovo padėtis, vykdant išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą. Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonių taikymas laikinai sureguliuotų ginčo situaciją. Neabejotina, kad atsakovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jis privalėtų inicijuoti naują procesą ir reikalauti iš VSDFV be pagrindo išieškotų lėšų grąžinimo, privalėtų patirti papildomų bylinėjimosi išlaidų – tai taip pat apsunkintų galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo vykdymą, nes padidintų regreso apimtį ir mąstą, o pareiškėjas turėtų iš naujo įrodinėti, kad VSDFV be pagrindo iš jo išieškojo lėšas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

Dėl galimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas ar neįmanomas galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo vykdymas. Vien pareiškėjo deklaratyvus teiginys, kad jis privalėtų inicijuoti naują procesą ir reikalauti iš VSDFV be pagrindo išieškotas lėšas, nesuponuoja apsunkinto ar neįmanomo galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo vykdymo.

Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, teismų praktikoje suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas taip pat turi pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog šioje proceso stadijoje byla jau yra užbaigta nagrinėti įsiteisėjusiu bei privalomu teismo sprendimu, todėl pareiškėjas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje proceso stadijoje, turi pagrįsti ne tik grėsmę, kad nesiėmus prašomų priemonių bus apsunkinta būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybė tuo atveju, jeigu procesas bus atnaujintas, bet ir pakankamai realų tikėtinumą, jog prašymas atnaujinti procesą bus patenkintas ir byla dėl ginčo esmės bus nagrinėjama pagal prašyme nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą. Tokią išvadą patvirtina ir CPK 372 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prašymo atnaujinti procesą padavimas pats savaime nesustabdo įsiteisėjusio sprendimo (ar nutarties) vykdymo. Teismas suinteresuotų asmenų prašymu gali sustabdyti teismo procesinio sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo tik nustatęs bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas iš byloje turimų duomenų neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjas pagrindė pakankamai realų tikėtinumą, jog jo prašymas atnaujinti procesą bus patenkintas. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad LITEKO sistemoje matyti, jog civilinėje byloje Nr. eA2-13138-874/2019 2019 m. lapkričio 18 d. buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą. Nutartyje teismas nurodė, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007), kai yra susidariusi tikrai išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2004). Šioje byloje M. N. prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas žymiai praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą ir tai nėra išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija, dėl kurios jis turėtų būti atnaujintas. Tokio trūkumo nustatymas yra pakankamas pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą, nepriklausomai nuo to, ar prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši aplinkybė sukelia papildomas abejones dėl tikėtino pareiškėjo prašymo pagrindimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepažeidė CPK nuostatų, todėl skundžiama nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Lina Muchtarovienė