Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šalies argumentai

pareiškėjo atstovė prašymu kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytus terminus prašymui atnaujinti procesą pateikti; vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose numatytais pagrindais atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-73-02/2004, baigtą įsiteisėjusiu galutiniu Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. sprendimu ir ieškovės G. S. (A.) ieškinį atmesti; priteisti iš suinteresuoto asmens G. S. (A.) pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atstovė nurodo, kad M. N. ieškovės prieš teismo posėdį buvo įtikintas, jog teismo sprendimas yra tik formalumas, kuris nesukels jam visiškai jokių pasekmių. Ieškovė teigė, kad kol nėra nustatyta tėvystė, ji ir jos dukra negali gauti lengvatų, socialinių pašalpų, todėl formaliai reikia nustatyti F. S. tėvystę ir priteisti jai išlaikymą. Ieškovė tvirtino, kad išlaikymo iš atsakovo neprašys. Atsitiktinius lytinius santykius su ieškove F. S. atsakovas turėjo būdamas labai jaunas, nežinojo, kad ieškovė laukiasi kūdikio, su ja nebendravo. Po F. S. gimimo ieškovė atsitiktinio susitikimo metu parodė neseniai gimusią F. ir pasakė, kad ji yra atsakovo dukra. Atsakovas nesutiko pripažinti tėvystę. Likus dviem dienoms iki teismo posėdžio, kita moteris pagimdė atsakovo sūnų G. Pareiškėjo gyvenimas keitėsi, jis turėjo skubiai priimti sprendimus, kuriems nebuvo pasiruošęs. Prieš 2004 m. vasario 9 d. teismo posėdį ieškovė pareiškėją įtikino, kad neprotinga ir nereikalinga prašyti teismo ekspertizės F. S. kilmei nustatyti: ekspertizė kainuosianti labai brangiai, už ją sumokėti turės atsakovas. M. N. neturėjo byloje advokato, todėl visiškai sutiko su G. S. ieškiniu. 2012 m. pareiškėjas išvyko gyventi ir dirbti į Danijos Karalystę, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, jam gimė sūnus M. 2018 m. balandžio pradžioje atsakovas gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Mažeikių skyriaus (toliau – skyrius) 2018 m. kovo 30 d. pretenziją dėl valstybės išmokėtų išmokų vaikui išlaikyti grąžinimo. Dokumente nurodyta, kad valstybė yra perėmusi pareiškėjo pareigą mokėti lėšas vaikams išlaikyti, todėl pareiškėjas privalo grąžinti valstybės išmokėtas vaikų išlaikymo išmokas, delspinigius ir/ar palūkanas. Paaiškėjo, kad pareiškėjas yra skolingas už vaikui G. N. laikotarpiu nuo 2009-08-13 iki 2014-07-31 išmokėtas išmokas – 2696,48 Eur, palūkanų – 848,18 Eur, už vaikui F. S. laikotarpiu nuo 2010-11-15 iki 2018-02-28 išmokėtas išmokas – 3860,15 Eur, palūkanų 627,74 Eur. Taip pareiškėjas sužinojo, kad ieškovė kreipėsi dėl dukros išlaikymo į valstybės institucijas, kurios mokėjo kas mėnesį F. S. išlaikymą. Tik tuomet pareiškėjas suprato, kokias pasekmes jam užtraukia 2004 m. vasario 9 d. teismo sprendimas ir jo neapgalvotas sutikimas su ieškiniu. Pareiškėjas pasiūlė ieškovei atlikti tėvystės tyrimą. Tuomet atsakovas antrą kartą gyvenime pamatė mergaitę, kurios tėvu buvo pripažintas 2004 m. vasario 9 d. teismo sprendimu. Pagal 2018-05-10 laboratorinį ištyrimą nustatyta, kad tikimybė jog M. N. ir F. S. yra tėvas ir dukra lygi 0. Gavęs tyrimo rezultatus, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV skyrių prašymu perskaičiuoti skolą valstybės biudžetui. Pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjo manymu F. S. turi teisę žinoti, kas yra tikrasis jos tėvas, turi teisę ir pareigą pareikalauti iš jo išlaikymo, o tai įmanoma, jeigu bus nuginčytas sprendimas dėl atsakovo tėvystės. Neteisėtas, nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės teismo sprendimas pažeidžia ir mažamečio ieškovo sūnaus M. N. teises ir teisėtus interesus, nes dėl išlaikymo F. S. įsiskolinimo išieškojimo atsakovo šeima šiuo metu atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. Atsakovo šeima išleido visas turėtas santaupas VSDFV reikalaujamoms skoloms padengti, finansinė našta tapo nebepakeliama. Pareiškėjas niekuomet nelaikė F. S. savo dukra, su ja nebendravo, ja nesirūpino ir neteikė išlaikymo. Tarp pareiškėjo ir F. S. nėra susiformavęs psichologinis ryšys, būdingas vaiko ir tėvo ryšiui, todėl spręstina, jog net ir socialinė tėvystė nėra susiformavusi, todėl nuginčijus tėvystę, nepilnametės F. S. teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti. Pareiškėjas tvirtina, kad visuomet abejojo galima tėvyste F. S., tačiau dėl amžiaus, nepatyrimo, socialinio nebrandumo, sunkios turtinės padėties, atstovo neturėjimo proceso metu, negalėjo tinkamai teisiškai įvertinti padėties. Nors pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą žinojo nuo Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. sprendimo priėmimo, tačiau neturėjo patikimų ir neginčytinų duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nėra biologinis F. S. tėvas. Tik 2018 m. gegužės 17 d. gavęs teismo medicinos specialisto išvadą pareiškėjas sužinojo, kad jis nėra biologinis F. S. tėvas. Neturėdamas teisinių žinių, pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog šis mokslinis įrodymas pats savaime panaikina F. S. tėvystės nustatymą ir visas su tuo susijusias pasekmes. 2018 m. spalio 30 d. VSDFV Mažeikių skyrius pareiškėjui išaiškino, jog tėvystę nuginčyti leidžiama tik teismo tvarka ir tik nuginčijus tėvystę vaiko tėvas nebelaikomas vaiko tėvu, tuo pačiu išnyksta visos jo pareigos ir teisės, susiję su vaiku, kurio atžvilgiu tėvystė nuginčyta. Pareiškėjo manymu vienerių metų terminas tėvystei nuginčyti turi būti skaičiuojamas būtent nuo 2018 m. spalio 30 d., nes būtent nuo šios dienos pareiškėjui tapo žinoma, kad ekspertizė nėra pakankamas dokumentas teismo sprendimui nuginčyti. Tik susipažinęs su bylos kopija pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą kreiptis į teismą dėl sprendimo nuginčijimo. Viena iš svarbių priežasčių, kuri turėtų lemti teismo įsitikinimą dėl terminų atnaujinimo, yra ta, jog atsakovas nuolat gyvena ne Lietuvoje, bet Danijoje. Dėl darbo pobūdžio pareiškėjas į Lietuvą turi galimybę atvykti ne daugiau kaip porą kartų per metus. Visi dokumentai, surašyti danų kalba, turėjo būti išversti į lietuvių kalbą, tai pareikalavo papildomo laiko. Pareiškėjas protingais terminais, kaip galėdamas greičiau kreipėsi į advokatę, kad galėtų susipažinti su archyvinės bylos medžiaga. Vieneri metai po susipažinimo su archyvo dokumentais nėra praėję. Pareiškėjas mano, kad teismas, priimdamas 2004 m. vasario 9 d. sprendimą, padarė akivaizdžią materialinės ir procesinės teisės taikymo klaidą, nes nesilaikė įstatymo reikalavimų – bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta nei mokslinių įrodymų (ekspertizės išvados), nei kokių nors kitų įstatymo reikalaujamų įrodymų, patikimai patvirtinančių tėvystę. Įstatymas nenumato galimybės teismo sprendimu nustatyti tėvystę, jeigu spėjamas vaiko tėvas ją pripažįsta. Tokiu atveju teismas privalėjo pasiūlyti ieškovei ir atsakovui nuvykti į civilinės metrikacijos įstaigą su pareiškimu apie tėvystės pripažinimą ir įregistruoti tėvystę. Ieškinys dėl tėvystės nustatymo tokiu atveju yra neteisėtas ir nepagrįstas, jo tenkinti ir nagrinėti neleidžia procesinės teisės normos, nes ieškinys gali būti reiškiamas tik esant ginčui, kurio nagrinėjamu atveju nebuvo. Tikėtina, kad teismui pasiūlius nuvykti į civilinės metrikacijos skyrių su notaro patvirtintu pareiškimu, pareiškėjas būtų geriau apgalvojęs savo sutikimo su ieškiniu pasekmes. Pareiškėjas ieškinio ir jo priedų kopijų negavo, jam siųsti teismo dokumentai buvo sugrąžinti teismui. Atsakovas apie 2004 m. vasario 9 d. teismo posėdį sužinojo visiškai atsitiktinai, todėl atvyko į jį nepasirengęs ir gerai neapgalvojęs savo pozicijos. Tokiu būdu buvo padaryta materialinės teisės normų – CK 3.141 straipsnio 1 dalies ir CK 3.148 straipsnio, taikymo klaida, kuri lėmė iš esmės neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Paduodant prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, CPK 368 straipsnyje nustatyto termino eiga dalyvavusiems byloje asmenims pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai byloje buvo priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas (nutartis), kuriame teismas, pareiškėjų manymu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą, tačiau šis terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas įstatyme numatytus terminus dėl proceso atnaujinimo yra praleidęs dėl priežasčių, kurios jo manymu laikytinos svarbiomis. Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistus terminus pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti pripažinus svarbiomis aukščiau nurodytas priežastis, susijusias su naujų duomenų ir dokumentų gavimu, taip pat su pareiškėjo teisinių žinių spragomis, o taip pat su tuo, kad teismas iš esmės netikrino ir neišnaudojo visų galimybių byloje nustatyti objektyvią tiesą, kad buvo priimtas akivaizdžiai neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis objektyviems duomenims ir dokumentams teismo sprendimas, kad teismo sprendimas priimtas, grubiai pažeidžiant materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvystės nustatymą ir tėvystės pripažinimą, be to, šis teismo sprendimas pažeidžia esmines vaiko F. S. tesies ir teisėtus interesus, prieštarauja įstatyme įtvirtintiems vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimo apsaugos principams, ypač biologinės šeimos prioriteto principui, pagal kurį priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.