- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-784-560/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10136-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Kristina Lysionok
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab“
- Ieškovas
- G. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Kristinos Lysionok ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BankingLab“ dėl skolos, palūkanų ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BankingLab“ 85 285,48 Eur skolą, 12,50 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2023 m. sausio 17 d. ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovė UAB „BankingLab“ (buvęs pavadinimas UAB „Baltic Amber Solutions“), kaip paskolos gavėjas, sudarė paskolos sutartį Nr. 20230117GK, kuria buvo refinansuoti atsakovės 30 378 Eur dydžio įsipareigojimai ieškovui pagal 2022 m. spalio 17 d. paskolos sutartį Nr. 20221017BAS. Paskolos sutartis sudaryta 180 d. terminui iki 2023 m. liepos 16 d. Šalys susitarė mokėti paskolos davėjui 10 proc. dydžio metines palūkanas, kurios sudaro 1 498,10 Eur sumą. Kadangi atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų ir negrąžino nei paskolos, nei palūkanų, ieškovas taip pat už pradelstas 180 d. apskaičiavo 4 590,17 Eur delspinigius taikant 0,08 proc. normą per 1 pradelstą dieną, Taigi iš viso atsakovės įsiskolinimas pagal 2023 m. sausio 17 d. paskolos sutartį sudaro 36 466,35 Eur (30 378,00 + 1 498,10 + 4 590,17) sumą.
3. Taip pat 2023 m. sausio 11 d. ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovė UAB „BankingLab“, kaip paskolos gavėja, sudarė paskolos sutartį Nr. 20230117GK, kuria buvo refinansuoti atsakovės 40 668,49 Eur dydžio įsipareigojimai ieškovui pagal 2022 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartį Nr. 20221111BAS. Paskolos sutartis sudaryta 180 d. terminui iki 2023 m. liepos 10 d. Šalys susitarė mokėti paskolos davėjui 10 proc. dydžio metines palūkanas, kurios sudaro 2 005,57 Eur sumą. Kadangi atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų ir negrąžino nei paskolos, nei palūkanų, ieškovas taip pat už pradelstas 180 d. apskaičiavo 6 145,07 Eur delspinigius taikant 0,08 proc. normą per 1 pradelstą dieną. Taigi iš viso atsakovės įsiskolinimas pagal 2023 m. sausio 11 d. ir 2023 m. sausio 17 d. paskolos sutartis sudaro 85 285,48 Eur (48 819,13 + 36 466,35) sumą, kurią ieškovas prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė teismo iniciatyva konstatuoti, kad ieškovo ir atsakovės 2022 m. spalio 17 d. ir 2022 m. lapkričio 11 d. sudarytos paskolos sutartys (su vėlesnėmis, t. y. 2023 m. sausio 17 d., 2023 m. sausio 11 d. redakcijomis) yra niekinės ir negalioja ab initio; atmesti ieškinio reikalavimus dėl 4 550,24 Eur pelno palūkanų ir 10 735,24 Eur delspinigių priteisimo; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Nurodė, kad ieškovas abiejų paskolų sutarčių sudarymo momentais buvo atsakovės valdybos pirmininkas. Šalys 2022 m. spalio 17 d. ir 2022 m. lapkričio 11 d. sudarė dvi paskolų sutartis. Šios paskolų sutartys atitinkamai 2023 m. sausio 17 d. ir 2023 m. sausio 11 d. išdėstytos naujomis redakcijomis, be kita ko, paskolos, suteiktos pagal pirmines sutartis, padidintos pelno palūkanų forma (įtvirtintos 10 proc. dydžio pelno palūkanos). Komercinių bankų vidutinė palūkanų norma, galiojusi paskolų sutarčių atnaujinimo momentais, siekė 4,90 procento, taigi ieškovas suteikė atsakovei, kaip savo paties valdomai bendrovei, paskolas gerokai brangiau, negu paskolų suteikimo momentais skolino kredito įstaigos. Taip pat paskolų sutartyse įtvirtinta žymiai griežtesnė sutartinė civilinė atsakomybė, negu yra būdinga bendrais atvejais – 0,08 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kas per metus sudaro net 29,20 procento, nors kompensuojamosioms palūkanoms, kurios savo prigimtimi visiškai atitinka netesybas, apskaičiuoti yra taikomos, priklausomai nuo skolininko subjektiškumo, 5 arba 6 procentų dydžio palūkanų normos. Nurodytos paskolų sutarčių sąlygos buvo nustatytos būtent ieškovo iniciatyva. Atsakovės finansinė padėtis paskolų sutarčių sudarymo momentais buvo labai sudėtinga, jos veikla generavo didelius nuostolius. Apie tai ieškovui, kaip ne tik atsakovės valdybos nariui, bet ir ieškovės akcininkės vadovui, neabejotinai buvo žinoma. Ieškovas aiškiai suvokė, jog atsakovė gali susidurti su sunkumais siekdama nustatytais terminais grąžinti paskolas ir vykdyti kitus turtinius įsipareigojimus pagal paskolų sutartis. Paskolų sutartyse nustatyta, kad paskolos suteikiamos apyvartinėms lėšoms papildyti, atsakovėms skoloms padengti ir kitai atsakovės veiklai. Atsakovės įsitikinimu, joks rūpestingas ir lojalus bendrovės valdybos narys nesiektų pasipelnyti valdomos bendrovės sąskaita. Tarp paskolų sutarčių šalių egzistavo esminė nelygybė, pasireiškusi tais aspektais, kad atsakovė turėjo rimtų ekonominių sunkumų ir neatidėliotinų poreikių, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti, kad ieškovas pasinaudojo ypač sudėtinga atsakovės finansine padėtimi ir suteikdamas atsakovei paskolas tokiomis nenaudingomis jai sąlygomis veikė priešingai atsakovės interesams, t. y. pirmiausia siekė atsakovės sąskaita patenkinti savo asmeninius poreikius, ir taip pažeidė savo, kaip atsakovės valdybos nario, fiduciarines pareigas, todėl ieškovas neturi teisės pretenduoti į finansinę naudą, atsiradusią iš jo neteisėtų veiksmų, t. y. į pelno palūkanas ir netesybas.
6. 2022 m. spalio 17 d. paskolos sutarties 4.1 punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas nemoka palūkanų už naudojimąsi paskolos suma iki paskolos grąžinimo termino, todėl vien šiuo aspektu egzistuoja pagrindas pripažinti, kad ieškovas neturi teisės pretenduoti į pelno palūkanas, kuriomis buvo padidinta paskola, suteikta pagal 2022 m. spalio 17 d. paskolos sutartį. Ieškovas pasinaudojo savo, kaip stipresniosios šalies padėtimi, nustatydamas neprotingai dideles netesybas, tiek pačių delspinigių procentine išraiška, tiek absoliučiu dydžiu. Jeigu reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nebūtų atmestas pirmiau įvardytais pagrindais, reikalaujami delspinigiai mažintini iki 2 683,81 Eur (0,02 procento). Be to, kadangi ieškovas veikė nesąžiningai, teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius. Atsakovė nereiškia savarankiškų reikalavimų dėl paskolų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes pripažinus jas negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, t. y. įpareigojus atsakovę grąžinti paskolas, egzistuotų pagrindas konstatuoti, kad ieškinio reikalavimai dėl pelno palūkanų ir netesybų priteisimo yra nepagrįsti, todėl atmestini. Paskolų sutartims, sudarytoms tarp bylos šalių, nėra būdingas komerciališkumo požymis, ieškovas nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl 12,50 proc. dydžio procesinių palūkanų. Atsakovė yra juridinis asmuo, todėl procesinėms palūkanoms skaičiuoti taikytina 6 procentų dydžio metinė palūkanų norma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui G. K. (G. K.) iš atsakovės UAB „BankingLab“ 71 046,49 Eur skolą, 3 503,67 Eur palūkanų, 10 735,24 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (85 285,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 505 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nurodė, kad 2023 m. sausio 17 d. ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovė UAB „BankingLab“ (buvęs pavadinimas UAB „Baltic Amber Solutions“), kaip paskolos gavėja, sudarė paskolos sutartį Nr. 20230117GK, kuria buvo refinansuoti atsakovės 30 378,00 Eur dydžio įsipareigojimai ieškovui pagal 2022 m. spalio 17 d. paskolos sutartį Nr. 20221017BAS. Paskolos sutartis sudaryta 180 d. terminui iki 2023 m. liepos 16 d. Šalys susitarė mokėti paskolos davėjui 10 proc. dydžio metines palūkanas. Paskola suteikta atsakovės finansiniams poreikiams, apyvartinėms lėšoms papildyti ir investicijoms (Paskolos sutarties Nr. 20230117GK 1, 2.1, 2.2, 3.1 punktai). 2023 m. sausio 11 d. ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovė UAB „BankingLab“, kaip paskolos gavėja, sudarė paskolos sutartį Nr. 20230111GK, kuria buvo refinansuoti atsakovės 40 668,49 Eur dydžio įsipareigojimai ieškovui pagal 2022 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartį Nr. 20221111BAS. Paskolos sutartis sudaryta 180 d. terminui iki 2023 m. liepos 10 d. Šalys susitarė mokėti paskolos davėjui 10 proc. dydžio metines palūkanas. Paskola suteikta atsakovės finansiniams poreikiams, apyvartinėms lėšoms papildyti ir investicijoms (Paskolos sutarties Nr. 20230117GK 1, 2.1, 2.2, 3.1 punktai).
9. Nagrinėjamu atveju atsakovė nėra pareiškusi priešieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismo įsitikinimu, byloje neegzistuoja akivaizdus pagrindas ieškovo su atsakove sudarytus sandorius teismo iniciatyva pripažinti niekiniais (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Sandoriai sudaryti tarp fizinio ir juridinio asmens, turinčių teisę tokius sandorius sudaryti, sandorių dalykas yra civilinių teisių objektas – piniginės lėšos, taip pat nėra nustatyti akivaizdūs sandorių neatitikimai imperatyviems įstatymų reikalavimams. Nesant atsakovės pareikšto priešieškinio, teismas nevertino atitinkamų atsakovės argumentų dėl galimo sandorių negaliojimo. Atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris viso proceso metu buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, ginčo pobūdis nėra susijęs su viešojo intereso gynimu, todėl pagrindo teismui šioje byloje veikti aktyviai teismas nenustatė.
Šalies argumentai
10. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 30 378 Eur negrąžinto kredito pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK ir 40 668,49 Eur negrąžinto kredito pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK, iš viso – 71 046,49 Eur. Ieškovo į bylą pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovas minėtas paskolų sumas pervedė atsakovei. Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu neginčijo aplinkybių, jog ginčo paskolų sutartis sudarė ir paskolos sumas gavo. Taigi, tarp šalių nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir atsakovei kilo pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal sudarytas paskolos sutartis. Atsakovė duomenų, kad būtų įvykdžiusi prievolę ir grąžinusi ieškovui paskolas, į bylą nepateikė, taip pat neginčijo suteiktų paskolų dydžio, todėl teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 30 378 Eur negrąžinto kredito pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK ir 40 668,49 Eur negrąžinto kredito pagal Paskolos sutartį Nr. 20230111GK, iš viso – 71 046,49 Eur. Atsakovė procesiniuose dokumentuose prašo atmesti ieškovo reikalavimą dėl pelno palūkanų priteisimo. Teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju atsakovė nebuvo suformulavusi jokio prašymo pagal CK 6.228 straipsnį pakeisti paskolos sutarčių sąlygas, susijusias su pelno palūkanų dydžiu, tačiau apskritai prašė atmesti ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, be kita ko motyvuodama tuo, kad sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys nuo sudarymo momento. Atsakovės pozicija byloje dėl pelno palūkanų (ne) priteisimo yra teisiškai nepagrįsta ir nesudaranti pagrindo netenkinti ieškinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo. Ginčo paskolos sutartys sudarytos laisva šalių valia. Paskolos gavėja atsakovė UAB „BankingLab“ yra juridinis asmuo, todėl jai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Nagrinėjamojoje byloje teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, atsižvelgęs į šalių sutartinių santykių pobūdį sprendė, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad prašomos priteisti palūkanos yra aiškiai per didelės, neprotingos, neproporcingos, prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ar suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai. Šalys ginčo paskolos sutarčių 3.7 punkte sutarė, kad atsakovei vėluojant atlikti bet kokį pagal paskolos sutartis ieškovui mokėtiną mokėjimą, atsakovė moka ieškovui 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Pareikštu ieškiniu ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 4 590,17 Eur dydžio delspinigių pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK ir 6145,07 Eur delspinigių pagal Paskolos sutartį Nr. 20230111GK, paskaičiuotų už pradelstas atsiskaityti 180 dienų taikant 0,08 proc. dydžio delspinigių normą. Atsakovė nesutinka su tokiu delspinigių dydžiu ir prašo šį dydį sumažinti iki 0,02 proc. Atsakovė, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, sudarydama ginčo paskolos sutartis turėjo ir, teismo vertinimu, galėjo įvertinti savo galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o jų pažeidimo atveju – galimas paskolos sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad susidūrusi su finansinėmis problemoms ir (ar) pasikeitus atsakovės akcininkų struktūrai, bandė susiekti su ieškovu ir taikiai susitarti dėl kitokio delspinigių dydžio ar atsiskaitymo tvarkos. Nors atsakovė byloje neginčijo paskolos sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo fakto, tačiau sutartyse nustatytu terminu paskolų sumų ieškovui negrąžino, to nepadarė ir šio teisminio proceso metu, tuo pačiu nenurodydama jokių savo sutartinių prievolių nevykdymą pateisinančių priežasčių. Atsakovė, kurios santykiai su ieškovu yra tapę itin konfliktiniai, ką atspindi ne viena tarp šalių nagrinėjama civilinė byla, iš principo atsisako grąžinti ieškovui gautų paskolų sumas ir tokiu savo elgesiu lemia pareigos mokėti delspinigius atsiradimą. Kadangi atsakovė neįrodė netesybų mažinimo pagrindų, todėl teismas ieškovo reikalavimą tenkino.
11. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 12,50 procentų metinių palūkanų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – MAPKSVPĮ) už priteistą sumą. Nagrinėjamu atveju MAPKSVPĮ negali būti taikomas, kadangi nėra vieno iš taikymo elemento – ieškovas nėra ūkio subjektas, kuris verstųsi ūkine komercine ar profesine skolinimo veikla. Ieškovas dublike nurodė, kad tuo atveju, jei teismas spręstų, jog negali būti taikomas 12,5 proc. dydžio procesinių palūkanų dydis, atsakovės atžvilgiu prašo taikyti ginčo paskolos sutarčių 3.4 punkte įtvirtintą 10 proc. dydžio metinių palūkanų dydį. Šalys ginčo paskolų sutartyse aiškiai susitarė, kad 10 proc. dydžio metinės palūkanos yra pelno palūkanos, t. y. yra užmokestis už pinigų skolinimą ir atlieka mokėjimo funkciją, todėl jos negali būti taikomos siekiant kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius ieškovo nuostolius. Teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 6 procentų metinių palūkanų už priteistą 85 285,40 Eur sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė UAB „BankingLab“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - teismo iniciatyva konstatuoti, kad 2022 m. spalio 17 d. paskolos sutartis (kartu su vėlesne redakcija) ir 2022 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartis (kartu su vėlesne redakcija) yra niekinės ir negalioja ab initio, ir atmesti ieškinio reikalavimus dėl pelno palūkanų ir delspinigių priteisimo.
13. Nurodė, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas - sprendimas yra be motyvų. Skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės visiškai sutampa su 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo motyvuojamąja dalimi. Vadinasi, skundžiamame sprendime nėra pateiktas individualus šios bylos ginčo teisinis įvertinimas, todėl skundžiamas sprendimas kvalifikuotinas kaip sprendimas be motyvų. Teismas be pagrindo atsisakė savo iniciatyva konstatuoti niekinių sandorių faktus ir taikyti atitinkamas teisines pasekmes. Atsakovė išdėstė aplinkybes ir pateikė išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius, kad paskolų sutartys prieštarauja gerai moralei, kartu pateikė atitinkamą prašymą dėl šių sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis teismo iniciatyva. Teismas visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, sudarančių atsakovės atsikirtimų pagrindą ir bylos nagrinėjimo dalyką, taip pažeidė atsakovės teisę būti išklausytai ir neatskleidė bylos dalies pagal ieškinio reikalavimus dėl pelno palūkanų ir delspinigių priteisimo esmės. Teismas padarė esminį pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą pažeidimą. Atsakovės atsikirtimai daugiausia buvo paremti aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovo padarytais fiduciarinių pareigų pažeidimais. Teismas, ignoruodamas atsakovės poziciją, padarė išvadą, jog ji siekia pasinaudoti esminės šalių nelygybės institutu. Teismo išvada dėl atsakovės siekio pasinaudoti aptariamu institutu, atspindinti ginčo teisinio santykio kvalifikavimą, yra nepagrįsta. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias netesybų mažinimo institutą, netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, sutikdamas su atsakovės pozicija, konstatavo, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti turi būti taikoma daugiau, nei du kartus mažesnė palūkanų norma, negu reikalavo ieškovas. Vis dėlto teismas neatsižvelgė į šį atsakovės „laimėjimą“ paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, priešingai negu nurodo teismas, yra materialusis reikalavimas.
Atsiliepimas
14. Ieškovas G. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti.
15. Nurodė, kad atsakovės dėstoma pozicija vertintina kritiškai, nes pati atsakovė per pasitelktą ta patį advokatą, pasirinko iš esmės naudoti tapačius atsikirtimus tiek šioje civilinėje byloje, tiek kitoje civilinėje byloje, kurioje priimtas 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimas. Atsakovė UAB „BankingLab“ šioje civilinėje byloje ir atsakovė UAB „BankingLab Processing“ kitoje civilinėje byloje priklauso tai pačiai „BankingLab“ įmonių grupei, kurią valdo ta pati holdingo bendrovė (akcininkas). „BankingLab“ įmonių grupės viduje buvo sudaromos su ieškovu paskolų sutartys pagal tą patį visose įmonėse naudojamą šabloną. Tiek atsakovė UAB „BankingLab“, tiek kitoje civilinėje byloje atsakove įtraukta UAB „BankingLab Processing“ buvo atstovaujama to paties atstovo - advokato R. B., kuris rengė savo turiniu iš esmės analogiškus procesinius dokumentus abejose civilinėse bylose. Dėl šių aplinkybių šioje civilinėje byloje priimto skundžiamo sprendimo motyvai galėjo (ir turėjo) sutapti su kitoje civilinėje byloje Nr. e2-15247-1167/2024 priimto teismo sprendimo motyvais.
16. Atsakovė pareikštu apeliaciniu skundu nenurodė nė vieno atsakovės atsikirtimų argumento, dėl kurio skundžiamame sprendime nebūtų pasisakyta. Nei civilinę bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, nei pareikštame apeliaciniame skunde atsakovė nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl nesinaudojo teise reikšti savarankišką reikalavimą (priešieškinį) civilinėje byloje dėl ginčo paskolų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Skundžiamame sprendime aiškiai nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, jog ex officio (pagal pareigas) teismas niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes taiko tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus. Atsakovė civilinėje byloje nepateikė jokių duomenų apie akivaizdžius ginčo Paskolų sutarčių negaliojimo pagrindus.
17. Apeliaciniame skunde atsakovė neginčija aplinkybės, jog nebuvo suformulavusi jokio prašymo pagal CK 6.228 straipsnį pakeisti ginčo paskolos sutarčių sąlygas, susijusias su pelno palūkanų ar netesybų dydžiu. Apeliaciniu skundu atsakovė teigia, kad delspinigių normos dydis ginčo paskolos sutartyse buvo nustatytas be atsakovės pritarimo, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų atsakovė neteikia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kai pagal sutartis buvo priteisiami netesybų dydžiai, siekiantys 0,1 proc., 0,5 proc. Visgi net ir 0,08 proc. dydžio netesybos buvo per mažos, nes atsakovė kategoriškai atsisako grąžinti ieškovui gautas paskolas vien dėl atsakovės naujų vadovų konfliktinių santykių su ieškovu ir siekio užvilkinti bet kokį atsiskaitymą su ieškovu. Atsakovė civilinėje byloje neginčijo aplinkybių, kad kompetentingas atsakovės atstovas tinkamai patvirtino paskolos sutartis, bei kad atsakovė realiai gavo pasiskolintas lėšas. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, kad nepriklausomai nuo teismo nustatyto pagrindo taikyti mažesnį procesinių palūkanų dydį nei buvo prašoma ieškinyje, materialūs ieškinio reikalavimai buvo patenkinti visiškai, todėl teismas laikė, kad ieškinys yra patenkintas 100 proc., ir atitinkamai tarp šalių paskirstė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniu skundu atsakovė niekaip nepagrindė savo teiginio, kad procesinių palūkanų dydžio nustatymas yra materialinio pobūdžio reikalavimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
19. Byloje nustatyta, kad 2023 m. sausio 17 d. ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovė UAB „BankingLab“ (buvęs pavadinimas UAB „Baltic Amber Solutions“), kaip paskolos gavėjas, sudarė paskolos sutartį Nr. 20230117GK, kuria buvo refinansuoti atsakovės 30 378,00 Eur dydžio įsipareigojimai ieškovui pagal 2022 m. spalio 17 d. paskolos sutartį Nr. 20221017BAS. Paskolos sutartis sudaryta 180 d. terminui iki 2023 m. liepos 16 d. Šalys susitarė mokėti paskolos davėjui 10,00 proc. dydžio metines palūkanas. Paskola suteikta atsakovės finansiniams poreikiams, apyvartinėms lėšoms papildyti ir investicijoms (Paskolos sutarties Nr. 20230117GK 1, 2.1, 2.2, 3.1 punktai).
20. 2023 m. sausio 11 d. ieškovas, kaip paskolos davėjas, ir atsakovė UAB „BankingLab“ (buvęs pavadinimas UAB „Baltic Amber Solutions“), kaip paskolos gavėjas, sudarė paskolos sutartį Nr. 20230111GK, kuria buvo refinansuoti atsakovės 40 668,49 Eur dydžio įsipareigojimai ieškovui pagal 2022 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartį Nr. 20221111BAS. Paskolos sutartis sudaryta 180 d. terminui iki 2023 m. liepos 10 d. Šalys susitarė mokėti paskolos davėjui 10,00 proc. dydžio metines palūkanas. Paskola suteikta atsakovės finansiniams poreikiams, apyvartinėms lėšoms papildyti ir investicijoms (Paskolos sutarties Nr. 20230117GK 1, 2.1, 2.2, 3.1 punktai).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas - sprendimas yra be motyvų. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka bei pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 204124/92). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; kt.). Apeliantė nurodo, kad skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės visiškai sutampa su 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo motyvuojamąja dalimi, kas patvirtina, jog sprendimas kvalifikuotinas kaip sprendimas be motyvų. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius vertina kritiškai, kadangi pati atsakovė tiek šioje civilinėje byloje, tiek kitoje jos minimoje civilinėje byloje buvo pasitelkusi tą patį atstovą ir pasirinko abejose civilinėse bylose naudoti tapačius nesutikimo su pareikštais ieškiniais argumentus, kas ir lėmė, jog teismų priimti procesiniai sprendimai yra panašūs. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau pateikta teismų praktika sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne tik motyvuotas, bet motyvuotas pakankamai. Iš teismo sprendimo motyvų yra aišku, kodėl priimtas skundžiamas procesinis sprendimas, pasisakyta apie esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Skundžiamas sprendimas yra priimtas individualiai išnagrinėjus šios bylos faktines aplinkybes. Tai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčo aplinkybių taip, kaip to norėjo apeliantė ir nepriėmė tokio sprendimo, kokio tikėjosi apeliantė, nereiškia, jog teismo sprendimas nėra motyvuotas.
22. Byloje ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 30 378 Eur negrąžinto kredito pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK ir 40 668,49 Eur negrąžinto kredito pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK, iš viso – 71 046,49 Eur. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė minėtas paskolų sumas atsakovei perdavė (bankiniu mokėjimo pavedimu), atsakovė šios aplinkybės neginčijo. Taigi, atsakovei buvo suteiktos paskolos, kurių atsakovė nėra grąžinusi, atsakovė neginčijo nei suteiktų paskolų dydžio, nei tos aplinkybės, kad ji gautų paskolų ieškovei negrąžino. Taigi, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles ir ieškovei iš atsakovės priteistinos negrąžintos paskolų sumos.
23. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė savo iniciatyva konstatuoti niekinių sandorių faktus ir taikyti atitinkamas teisines pasekmes. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; ir kt.). Tačiau savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 191- 916/2015).
24. Taigi teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra absoliučiai jokių abejonių dėl to, jog jis niekinis, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių, rinkti, tirti papildomų įrodymų. Šiuo atveju kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė byloje nereiškė priešieškinio, neprašė sandorių pripažinti niekiniais, neįrodinėjo sandorių negaliojimo pagrindų. Byloje nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą sudarant ginčo sandorius, kas sudarytų pagrindą teismui ex officio pripažinti sandorius niekiniais. Apeliantė teigia, kad ginčo sandoriai prieštarauja gerai moralei, tačiau tokių akivaizdžių aplinkybių byloje nenustatyta. Šiuo atveju ginčo sandoriai yra sudaryti tarp fizinio ir juridinio asmens, kurie turėjo teisę tokius sandorius sudaryti, sandorių dalykas yra civilinių teisių dalykas – piniginės lėšos, kurios ieškovo buvo paskolintos atsakovei, nėra nustatyta, kad sandoris būtų tariamas ar kad turėtų kitų akivaizdžių prieštaravimų imperatyviems įstatymų reikalavimams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ex officio pripažinti ginčo sandorius niekiniais, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
25. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jos teigimu pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovės teisę būti išklausytai ir neatskleidė bylos dalies pagal ieškinio reikalavimus dėl pelno palūkanų ir delspinigių priteisimo esmės. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus ir atsakovės atsikirtimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
26. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias netesybų mažinimo institutą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 65 punktas).
27. Šiuo atveju šalys ginčo paskolos sutarčių 3.7 punkte sutarė, kad atsakovei vėluojant atlikti bet kokį pagal paskolos sutartis ieškovui mokėtiną mokėjimą, atsakovė moka ieškovui 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Pareikštu ieškiniu ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 4 590,17 Eur dydžio delspinigių pagal Paskolos sutartį Nr. 20230117GK ir 6 145,07 Eur delspinigių pagal Paskolos sutartį Nr. 20230111GK, paskaičiuotų už pradelstas atsiskaityti 180 dienų taikant 0,08 proc. dydžio delspinigių normą. Atsakovė su tokiu delspinigių dydžiu nesutiko, prašė netesybas mažinti iki 0,02 proc. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų. Be to, teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir remdamasis CK 1.5 straipsniu, turi teisę, tačiau ne pareigą, sumažinti pagal sutartis atsiradusias netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021). Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad šalių sutarti 0,08 proc. dydžio delspinigiai būtų neprotingai dideli, ir kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra priteisiami žymiai didesnio dydžio nei šalių sutarti delspinigiai (pvz., 0,1 proc., 0,5 proc.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021). Šiuo atveju netesybų dydį šalys sutarė laisva valia, sutartyse nuostatos dėl delspinigių dydžio yra įtvirtintos aiškiai ir konkrečiai, atsakovė ginčo sutartis sudarė, paskolas iš ieškovo gavo ir priėmė, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų kreipusis į ieškovą dėl netesybų sumažinimo, kas patvirtina, kad atsakovei ginčo sutarčių sąlygos tiko. Taigi, byloje surinkti duomenys, suformuota teismų praktika, atsakovės elgesys nesudaro pagrindo spręsti, kad šalių sutartos netesybos būtų neprotingai didelės ir egzistuotų pagrindas jas sumažinti.
28. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Apeliantė nurodo, kad teismas, sutikdamas su atsakovės pozicija, konstatavo, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti turi būti taikoma daugiau, nei du kartus mažesnė palūkanų norma, negu reikalavo ieškovas, tačiau į tai neatsižvelgė paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas negali būti vertinamas kaip materialusis ieškinio reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Taigi, šiuo atveju aplinkybė, kad teismas priteisė 10 proc., o ne 12,5 proc. dydžio procesines palūkanas nereiškia, kad teismas ieškinio netenkino pilna apimtimi, kas sudarytų pagrindą kitaip perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
29. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 107/2010).
30. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.