- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- e2-634-241/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00451-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „FELMESTA INVEST“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovei akcinei bendrovei „FELMESTA INVEST“ bankroto bylą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 ir 5 punktuose numatytais pagrindais kreipėsi į teismą, prašydamas atsakovei AB „FELMESTA INVEST“ iškelti bankroto bylą dėl nemokumo. Ieškovas nurodė, kad įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – ir Fondo biudžetas) didėjo nuo 1996 m. I ketvirčio ir 2016 m. kovo 25 d. sudarė 522 844,76 Eur sumą, iš jų valstybinio socialinio draudimo įmokų – 6 193,11 Eur ir 516 651,65 Eur delspinigių. AB „FELMESTA INVEST“ 2016 m. kovo 23 d. yra du apdrausti asmenys, kas mėnesį bendrovė priskaito po 14,85 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų. Skolos išieškoti priverstine tvarka nepavyko, antstolis neįvykdytus sprendimus 2016 m. kovo 7 d. grąžino su 2016 m. vasario 26 d. išieškojimo negalimumo aktais.Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, atsakovės vardu nėra įregistruoto nekilnojamo turto. Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, atsakovė neturi įregistruotų transporto priemonių. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovė yra pateikusi 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, iš kurių matyti, kad bendrovės turtas 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 2 819 828 Eur, iš jo: trumpalaikis turtas – 144 Eur (iš jo per vienerius metus gautina 109 Eur suma) ir ilgalaikis turtas – 2 819 684 Eur. 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 660 840 Eur. Atsakovė nevykdė pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnyje, t. y. nemokėjo ir nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovei AB „FELMESTA INVEST“ bankroto bylą.Teismas nustatė, kad iš esmės atsakovei priklausantį turtą sudaro 50 procentų Kipro Respublikoje registruotos bendrovės „Felmesta Ltd“ akcijų, kurių rinkos vertė pagal pateiktą į bylą specialisto išvadą yra 1 499 000 Eur. Ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių UAB „Auditas ir konsultacijos“ specialistės nustatytą akcijų rinkos vertę, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės nurodyto ilgalaikio (finansinio) turto rinkos vertės pagrįstumu.Teismas sprendė, kad atsakovė siekia atsiskaityti su kreditoriais ir dalį įsiskolinimų yra padengusi, atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonės negalima pripažinti nemokia. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bankroto bylos iškėlimo pagrindų nenustatyta, todėl prioritetas teiktinas reabilitaciniam tikslui.Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad šiuo metu įmonės veiklos vykdymas yra sustojęs, negali patvirtinti, jog atsakovė neatsiskaitys su kreditoriais ar ateityje veiklos nebevykdys. Priešingai, iš teismo posėdžio metu atsakovės atstovo paaiškinimų bei į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovė ėmėsi veiksmų siekdama parduoti įmonės finansinį turtą (akcijas) tam, kad būtų atsiskaityta su visais kreditoriais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovei AB „FELMESTA INVEST“ bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovė nevykdo įstatymų nustatytų reikalavimų ir privalomųjų įmokų nemoka, taip nuo 1996 m. I ketvirčio nuolat didindama įsiskolinimą Fondo biudžetui, kuris 2017 m. sausio 19 d. sudarė 523 035,86 Eur, iš jų: valstybinio socialinio draudimo įmokų – 6 222,85 Eur, ir delspinigių – 516 813,01 Eur. Atsakovės finansiniai sunkumai yra ne laikini, o nuolatinio pobūdžio, lemiantys vis blogesnę įmonės finansinę padėtį, įmonė daugiau nei 10 metų nepajėgia sumokėti įsiskolinimo Fondo biudžetui bei kitiems kreditoriams, todėl darytina išvada, kad faktiškai atsakovė yra nemoki.Atsakovei priklausantį vienintelį turtą sudaro 50 procentų Kipro Respublikoje registruotos bendrovės „Felmesta Ltd“ akcijų. Atsakovė pateikė duomenis, kad 2016 m. spalio 4 d. sudarė sutartį su UAB FMĮ „Orion Securities“ dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo turimo finansinio turto (akcijų) pardavimui. Minėto finansinio turto pardavimo realumas yra visiškai neaiškus, nėra duomenų kada ir už kokią sumą šios akcijos bus parduotos ir nėra jokių garantijų, kad gautos lėšos bus panaudotos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui.Ieškovas pažymi, kad taikant bendrovei reabilitacinį tikslą būtina nustatyti, ar bendrovė siekia atgaivinti veiklą, įsilieti į rinką. Atsakovė jokios veiklos, teikiančios pelną ir galinčios grąžinti bendrovę į aktyvius rinkos dalyvius nevykdo, tai nurodė ir 2015 metų finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte bei patvirtino bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu.Pareiškimą iškelti atsakovei bankroto bylą ieškovas padavė teismui gavęs antstolės R. Stašenienės išieškojimo negalimumo aktus, kurie pagal ĮBĮ 4 straipsnio 5 punktą yra savarankiškas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškimas buvo paduotas būtent šiuo pagrindu, antstoliui konstatavus aplinkybę, kad įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties grąžinus kreditoriui vykdomuosius dokumentus.Atsakovė AB „FELMESTA INVEST“ prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Vien objektyvus įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo faktas nėra pakankamas pagrindas nemokumui konstatuoti. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti susidariusio ilgalaikio įsiskolinimo Fondo biudžetui ir siekio jį padengti priežastis. Atsakovės įsiskolinimas Fondo biudžetui 2017 m. sausio 19 d. buvo 523 035,86 Eur, iš jų valstybinio socialinio draudimo įmokų - 6 222,85 Eur bei delspinigių - 516 813,01 Eur. Taigi atsakovės įsiskolinimą Fondo biudžetui iš esmės sudaro delspinigiai, kurie yra susikaupę dar nuo 1996 metų.Atsakovė nuo 2012 metų kelis kartus kreipėsi į ieškovą prašydama sumažinti priskaičiuotų delspinigių dalį, tačiau visus atsakovės prašymus buvo atsisakyta tenkinti. Tarp ieškovo ir atsakovo kilęs ginčas dėl VSDFV sprendimų, kuriais buvo atsisakyta pripažinti 1 779 997,00 Lt (515 522,76 Eur) nepriemoką už 1995 m. sausio 1 d. – 2000 m. sausio 1 d. mokestinį laikotarpį pasibaigusia, panaikinimo galutinai buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015. Atsakovė pagal savo galimybes vykdo įsipareigojimus kreditoriams ir dengia jų finansinius reikalavimus. Atsakovės įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. kovo 31 d. sudarė 75 754,91 Eur, o 2016 m. gegužės 9 d. – 6 233,61 Eur. Be to, šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo ne tik padengtas 861,43 Eur dydžio įsiskolinimas įmonės darbuotojai G. V., bet ir buvo padengta dalis valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo Fondo biudžetui už paskutinius 6 mėnesius, kas sudaro 90,78 Eur, taip pat buvo padengtos visos priskaičiuotos palūkanos už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. spalio 17 d., kas sudaro 17,76 Eur. Aplinkybė, kad atsakovė šiuo metu nevykdo jokios kitos veiklos, savaime nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad atsakovė neatsiskaitys su kreditoriais ar ateityje veiklos nebevykdys. Pažymėtina, kad atsakovė, siekdama atsiskaityti su visais savo kreditoriais, ėmėsi veiksmų parduoti įmonės turimą ilgalaikį finansinį turtą – 50 procentų Kipro Respublikoje registruotos bendrovės „Felmesta Ltd“ akcijų – ir pateikė pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.Atsakovė nesutinka su ieškovo teigimu, jog teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškimas buvo paduotas antstoliui konstatavus, kad įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškotos skolos, ir dėl šios priežasties ieškovui grąžino vykdomuosius dokumentus. Antstoliui vykdant išieškojimą buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovei priklausančių Kipro Respublikos bendrovės „Felmesta Ltd“ akcijų realizavimo, tačiau ieškovas atsisakė mokėti už atsakovės turimų akcijų vertinimą, kas, kaip pagrįstai pažymėjo teismas galimai turėjo neigiamos įtakos priverstinio išieškojimo galimybėms, todėl visiškai nepagrįsti yra ieškovo argumentai, kad šių aplinkybių teismas nevertino.Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (įskaitant ir darbuotojus), kuriuos sudaro 595 573,50 Eur, neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto vien tik ilgalaikio finansinio turto vertės (1 499 000 Eur), Lietuvos teismuose daugiau jokių civilinių bylų, kuriose atsakovei būtų pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai, susiję su darbo santykiais, nėra iškelta, atsakovė pagal galimybes vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams (įskaitant ir darbuotojus), nors ir minimaliai dengdama jų finansinius reikalavimus, be to ir į tai, kad atsakovė, siekdama atsiskaityti su visais savo kreditoriais, ėmėsi veiksmų parduoti įmonės turimą ilgalaikį finansinį turtą, darytina išvada, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą ir vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojams atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas pagrindas iškelti atsakovei bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonei bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2017 m. vasario 7 d. mokėjimų nurodymų Nr. 501 ir Nr. 205 kopijas. Šie duomenys, atsakovės vertinimu, patvirtina, kad atsakovė papildomai yra sumokėjusi 2016 m. gruodžio mėnesio ir 2017 m. sausio mėnesio valstybinio socialinio draudimo įmokas. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovės atlikti mokėjimai buvo padaryti jau po skundžiamos nutarties priėmimo, spręstina, kad atsakovė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, todėl apeliacinės instancijos teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl bylos esmės
Ieškovo skundžiama nutartimi teismas atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą, nes nenustatė jos nemokumo. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį ir konstatavo pagrindo pripažinti atsakovę nemokia, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, nebuvimą. Teismas nurodė, kad atsakovė siekia atsiskaityti su kreditoriais ir dalį įsiskolinimų yra padengusi, todėl aplinkybės, kad atsakovė šiuo metu nevykdo veiklos, nepripažino patvirtinančia atsakovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas neginčija, kad atsakovės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau teigia, kad įmonė yra faktiškai nemoki, nes jos finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, įmonė daugiau nei 10 metų nepajėgia sumokėti įsiskolinimo Fondo biudžetui bei kitiems kreditoriams. Šių aplinkybių, kaip faktiniam pagrindui kelti atsakovei bankroto bylą, teisiniam pagrindimui apeliantas nurodo Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-453/2010; 2010 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011) bylose, kuriose teismas pripažino įmonės faktinį nemokumą, atsižvelgdamas ne tik į formalų pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykį, bet ir į faktinį pakankamai didelių įsipareigojimų ilgalaikį nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ilgalaikio atsakovės įsiskolinimo ir siekio jį padengti priežastis ir šias aplinkybes vertindamas pagrindo kelti atsakovei bankroto bylą kontekste teisingai atsižvelgė į tai, kad tik 2015 m. vasario 19 d. teismo sprendimu buvo užbaigtas tarp šalių kilęs teisminis ginčas dėl VSDFV sprendimų, susijusių su atsakovės mokestiniais įsipareigojimais, panaikinimo. Šalių ginčo dėl piniginės prievolės teisminis išsprendimas leidžia spręsti, kad susidariusios delspinigių skolos nemokėjimą lėmė ne atsakovės nesugebėjimas vykdyti prievolę ieškovui, o nesutikimas su ieškovo sprendimais dėl tokios prievolės. Todėl didelės sumos delspinigių nemokėjimą vertinti kaip pagrindžiantį bankroto bylos iškėlimą nėra pagrindo, nes tik galutinis administracinėje byloje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas išsprendė šalių ginčą. Išdėstytos nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa su apelianto nurodytose apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl remtis tose bylose suformuluotu teisės aiškinimu ir taikymu nėra pagrindo. Apeliantas kvestionuoja teismo išvadas dėl atsakovės turimo turto vertinimo realumo aspektu, teikdamas, kad atsakovei priklausančio vienintelio turto – 50 procentų Kipro Respublikoje registruotos bendrovės „Felmesta Ltd“ akcijų – pardavimas yra visiškai neaiškus, nėra duomenų kada ir už kokią sumą šios akcijos bus parduotos, nėra jokių garantijų, kad gautos lėšos bus panaudotos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Pirmosios instancijos teismo netinkamo atsakovės turimo turto vertinimo pagrindimui apeliantas taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose civilinėse bylose buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, t. y. nurodytose bylose teismas nustatė, kad buvo tik formaliai vertinamos įmonių turto balansuose įrašytos turto vertės, tačiau nebuvo keltas klausimas dėl to turto realumo ir galimybių jį realizuoti. Nagrinėjamu atveju atsakovės turimų 50 procentų Kipro Respublikoje registruotos bendrovės „Felmesta Ltd“ akcijų 1 499 000 Eur rinkos vertė buvo nustatyta UAB „Auditas ir konsultacijos“ specialistės A. K., kuri yra įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, išvada. Be to, byloje pateikta tarp atsakovės ir UAB FMĮ „Orion Securities“ 2016 m. spalio 4 d. sudaryta tarpininkavimo sutartis parduodant minėtas atsakovės turimas akcijas, UAB FMĮ „Orion Securities“ 2016 m. lapkričio 28 d. raštas dėl jau atliktų atsakovės parduodamo finansinio turto darbų ir planuojamų vykdyti derybų su geriausius siūlymus pateikusiais investuotojais bei 2016 m. gruodžio 15 d. UAB „AVII Finance“ raštas, patvirtinantis, kad ši įmonė veda derybas su UAB FMĮ „Orion Securities“ dėl minėtų akcijų įsigijimo, o dėl didelės sandorio vertės bei sudėtingumo numatoma 4-6 mėnesių derybų trukmė. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės turimo turto realumo ir spręsti dėl atsakovės faktinio nemokumo. Apeliantas teigia, kad teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ieškovas padavė teismui, gavęs antstolės R. Stašenienės išieškojimo negalimumo aktus, kurie pagal ĮBĮ 4 straipsnio 5 punktą yra savarankiškas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Pagal ĮBĮ 4 straipsnio 5 punktą, vykdomojo rašto grąžinimas išieškotojui dėl to, kad skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, yra pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui pagrindas. Tačiau tai nėra bankroto bylos iškėlimo skolininkui pagrindas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino išieškojimo procese ieškovo ir VMI veiksmus – atsisakymą mokėti už atsakovės turimų akcijų vertinimą, ir pagrįstai sprendė apie tokio atsisakymo neigiamą įtaką priverstinio skolų išieškojimo galimybėms.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimus svarbias faktines aplinkybes, padarė teisingas atsakovės mokumo vertinimo išvadas ir nenustatęs bankroto bylos iškėlimo pagrindų bei teikdamas prioritetą reabilitaciniam tikslui, pagrįstai atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą, Nekonstatavus materialiosios teisės ir proceso teisės normų taikymo pažeidimo, pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl atsisakymo iškelti atsakovės bankroto bylą išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Pažymėtina, kad bylos išsprendimas atsisakymu kelti atsakovei bankroto bylą neužkerta kelio ieškovui, pasikeitus aplinkybėms, kreiptis į teismą su pareiškimu iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį nepakeistą.