Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-04-28 · Civilinė byla Nr. 2A-259-407/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-28
Bylos Nr.
2A-259-407/2016
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00450-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Alvydas Poškus, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
J. G., A. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-259-407/2016Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00450-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29; 2.5.2.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos ,,Naftininkų investicijos“ ir atsakovų J. G. bei A. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-655-538/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Naftininkų investicijos“ ieškinį atsakovams J. G. bei A. G. dėl skolos priteisimo ir atsakovų J. G. bei A. G. patikslintą priešieškinį ieškovei bankrutuojančiai kredito unijai „Naftininkų investicijos“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2012-11-26 paskolos sutartimi (toliau – Paskolos sutartis) ieškovė KU ,,Naftininkų investicijos“ įsipareigojo suteikti atsakovams J. G. ir A. G. 600 000 Lt (173 772 Eur) tikslinę paskolą būsto renovacijai. Suteiktą paskolą atsakovai įsipareigojo grąžinti iki 2017-11-25. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-11-29 iki 2012-12-12 išmokėjo atsakovams visą 600 000 Lt paskolos sumą. Pasak ieškovės, atsakovai grąžino 74 766,18 Lt, o nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. ėmė delsti mokėti einamąsias įmokas, iki ieškinio pateikimo dienos yra susidaręs 134 955,24 Lt įsiskolinimas. Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-23 nutartimi KU ,,Naftininkų investicijos“ iškelta bankroto byla.

Šalies argumentai

Pateiktu ieškiniu ieškovė BKU ,,Naftininkų investicijos“ prašė priteisti iš atsakovų solidariai pagal Paskolos sutartį 175 752,20 Lt (50 901,36 Eur) sumą, kurią sudaro nesumokėtos įmokos ir delspinigiai, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovai J. G. ir A. G. su ieškiniu nesutiko, nurodydami, kad pagal 2012-11-26 paskolos sutartį ieškovė išmokėjo ne visą 600 000 Lt sumą, todėl paskolos sutartis yra iki galo nesudaryta, o prašomos priteisti 0,5 proc. dydžio netesybos yra neprotingai didelės.

Šalies argumentai

Be to, atsakovai pateikė ieškinį KU ,,Naftininkų investicijos“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kuris šioje byloje nagrinėjamas kaip priešieškinis. Nurodė, kad 2012-11-05 atsakovas J. G. sumokėjo ieškovei 50 Lt stojamąjį įnašą ir su ieškove sudarė indėlio iki pareikalavimo sutartį, pagal kurią pas ieškovę atidarė einamąją sąskaitą Nr. LT0000405, o atsakovė A. G. sumokėjo 100 Lt pajinį įnašą. 2012-11-26 atsakovas J. G. pateikė ieškovei prašymą dėl papildomo pajaus dalies įsigijimo, kuriame prašė leisti įsigyti papildomą pajaus dalį už 90 000 Lt sumą bei nuskaityti pinigines lėšas iš einamosios sąskaitos Nr. LT0000405. 2012-11-26 atsakovai, turėdami 100 Lt pajų, su ieškove sudarė tikslinę paskolos sutartį dėl 600 000 Lt paskolos būsto remontui suteikimo. Laikotarpiu nuo 2012-11-29 iki 2012-12-12 atsakovai užpildė prašymus 600 000 Lt paskolai gauti. Pirmajame 2012-11-29 pinigų išmokėjimo kvite nurodyta, kad ieškovė išmokėjo atsakovei A. G. 200 000 Lt, tačiau realiai atsakovė gavo mažesnę sumą, nes iš 200 000 Lt sumos ieškovė išskaičiavo 90 000 Lt pajinį įnašą ir 9 000 Lt sutarties sudarymo mokestį. 2012-11-26 grynųjų pinigų įmokėjimo kvitas, kuriame nurodyta, kad atsakovas J. G. sumoka ieškovei 90 000 Lt pajinį įnašą buvo sudarytas tik dėl akių, nes kredito unijoms pagal Kredito unijų įstatymą (toliau – ir KUĮ) 48 straipsnį draudžiama skolinti pajaus įsigijimui pinigines lėšas. Atsakovų teigimu, 2012-11-26 paskolos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvią KUĮ 48 straipsnyje įtvirtintą normą, todėl turi būti pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, Paskolos sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudaryta dėl ieškovės apgaulės.

Atsiliepimas

Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovė privertė atsakovus pasirašyti Priedą Nr. 2 prie 2012-11-26 paskolos sutarties, kuriame nurodyta, kad atsakovai įsipareigoja ieškovei pareikalavus užtikrinti, kad paskolos suma neviršytų 25 proc. tuo metu būsiančio perskaičiuoto unijos kapitalo sumos; 2014-01-29 tarp šalių buvo sudaryta sutartis, kuria atsakovai įsipareigojo visą paskolos sumą grąžinti iki 2014-01-31, o 2014-03-03 priedu prie šios sutarties atsakovai įsipareigojo grąžinti visą paskolos sumą iki 2014-03-31. Atsakovų teigimu, šie sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes ieškovė grasino, psichologiškai spaudė silpnesnę sandorio šalį ir privertė atsakovus įsipareigoti grąžinti sumą, kuri visa nebuvo neperduota ir per neprotingą terminą. Be to, šie sandoriai pripažintini negaliojančias ir CK 1.86 straipsnio pagrindu (apsimestiniai), nes abi sandorio šalys suprato, kad atsakovai neturi galimybių per itin trumpą laiką grąžinti visos paskolos.

Atsakovų teigimu, 2012-11-26 grynųjų pinigų įmokėjimo kvitas (kuriame nurodyta, kad atsakovas A. G. įmokėjo 90 000 Lt už pajų) ir 2012-12-29 grynųjų pinigų išmokėjimo kvito dalis dėl 99 000 Lt sumos išmokėjimo (kuriame nurodyta, kad ieškovė atsakovei A. G. išmokėjo 200 000 Lt sumą), neatitinka tikrovės, todėl jie pripažintini negaliojančiais.

Šalies argumentai

Pateiktame patikslintame priešieškinyje atsakovai prašė: 1) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento Paskolos sutartį ir jos priedus Nr. 1 ir Nr. 2, bei paskolos grąžinimo grafiką; 2) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2014-01-29 sutartį ir 2014-03-03 priedą; 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2012-11-26 grynųjų pinigų įmokėjimo kvitą; 4) pripažinti negaliojančiu 2012-11-29 grynųjų pinigų išmokėjimo kvitą dalyje dėl 99 000 Lt išmokėjimo; 5) taikyti vienašalę restituciją: įpareigoti atsakovus grąžinti ieškovei faktiškai gautos negrąžintos paskolos dalį (426 233,82 Lt) ne anksčiau kaip iki 2017-11-25; 6) grąžinti atsakovams 206 Lt žyminio mokesčio permoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu atsakovų priešieškinį atmetė, o ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 39 085,74 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir iš kiekvieno atsakovo po 1 408,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl priešieškinio reikalavimų. Atmesdamas atsakovų reikalavimą pripažinti Paskolos sutartį negaliojančia, teismas pripažino, kad KUĮ 48 straipsnyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad kredito unija neturi teisės skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti, yra imperatyvi, tačiau, teismo vertinimu, Paskolos sutartis šios imperatyvios normos nepažeidė. Teismas nustatė, kad papildomą pajaus dalį (90 000 Lt) atsakovai sumokėjo Paskolos sutarties pasirašymo dieną – 2012-11-26. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovai gavo visą 173 722 Eur (600 000 Lt) paskolą, be to, pasak teismo, byloje nėra įrodymų, kad pajinis įnašas (90 000 Lt) buvo įmokėtas iš paskolos sumos. Taip pat, teismo nuomone, atsakovai, mokėdami einamąsias įmokas pagal paskolos grafiką, neginčijo ir tokiu būdu patvirtino, kad Paskolos sutartyje ir paskolos atsiskaitymo grafike nurodyta 173 772 Eur suma yra teisinga. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, suteikdama atsakovams 173 772 Eur paskolą, nepažeidė imperatyvios KUĮ 48 straipsnio normos. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti paskolos sutarties negaliojančia ir kaip sudarytos apgaulės (CK 1.91 str.). Teismo vertinimu, ieškovės veiksmai neturėjo jokios įtakos sutarties sudarymui, kadangi atsakovai laisva valia priėmė sprendimą imti paskolą iš šios kredito unijos, o ieškovė išmokėjo visą sutartą paskolos sumą.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti 2014-01-29 sutarties dėl realaus grasinimo (CK 1.91 str.). Teismo nuomone, atsakovams nevykdant įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, ieškovės veiksmai, kuriais ji siekė teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus, tokie kaip siūlymas atsakovams suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas.

Teismas taip pat atmetė priešieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiais 2012-11-26 ir 2012-11-29 kvitus. Teismas nurodė, kad ant kvitų yra atsakovų parašai, atitinkamos sumos buvo sumokėtos ir (ar) gautos. Pasak teismo, kvitai negali būti pripažintini negaliojančiais dar ir dėl to, kad jie nėra laikomi sandoriais, o yra įrodymai, kurie gali būti nuginčijami tik kitais įrodymais.

Dėl ieškinio reikalavimų. Teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti 39 085,74 Eur (134 955,24 Lt) pagrindinį įsiskolinimą (paskolos įmokas ir palūkanas), tačiau reikalavimą dėl delspinigių atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė paskaičiavo 4 096,94 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2013-12-25 iki 2013-05-25, ieškinys teisme gautas 2014-07-03, t. y. praėjus daugiau nei metams, todėl sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.) ir šiuo pagrindu reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai J. G. ir A. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis ir iš dalies tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovų 39 085,74 Eur. Teismas, priteisdamas skolą, ją kildino iš Paskolos sutarties, pagal kurios 2.1 punktą ieškovė įsipareigojo atsakovams suteikti paskolą ir išmokėti ją Paskolos sutartyje nustatytomis sąlygomis iš paskolos gavėjui (atsakovams) atidarytos indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. LT0000405. Tačiau į šią atsakovo indėlio sąskaitą jokie pinigai nebuvo pervesti ir jokie mokėjimai iš jos nebuvo vykdomi. Paskolos sutartis yra realinė, todėl nustačius, kad pinigai iš indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. LT0000405 nebuvo perduoti, teisine prasme Paskolos sutartis turėtų būti laikoma nesudaryta. Tai, kad 600 000 Lt suma 2012-11-29 buvo pervesta į atsakovo J. G. kitą sąskaitą Nr. LT419115 tik patvirtina, kad buvo sudaryta kita sutartis, kurios ieškovė nepateikė teismui, taip pat nepateikė indėlio iki pareikalavimo sąskaitos išrašo, nors visą procesą atsakovai reikalavo šio įrodymo. Tai, kad buvo sudarytas kitas paskolinis sandoris, patvirtina pačios ieškovės pateiktos sąskaitos LT419115 išrašas, iš kurio matyti, kad ši sąskaita galėjo būti atidaryta ir kita paskolos sutartis sudaryta 2012-11-05, kai atsakovas J. G. į šią sąskaitą sumokėjo 100 Lt pajinį įnašą. Teismas neatskleidė, kokiomis sąlygomis pagal realiai sumėtą 100 Lt pajų buvo suteikiama paskola atsakovams.

2. Teismas nepagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimų:

2.1. Teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovų pateiktų įrodymų. Atsakovai buvo nurodę, kad papildomam pajui įsigyti neturėjo grynųjų pinigų ir šiai aplinkybei patvirtinti pateikė tuo metu turėtų sąskaitų kredito įstaigose išrašus. Ieškovė pasiūlė paskolinti reikiamą sumą papildomo pajaus įsigijimui ir sutarties sudarymo mokesčiui apmokėti. Tokiu būdu su atsakovu 2012-11-05 buvo sudaryta indėlio iki pareikalavimo sutartis ir jis sumokėjo 100 Lt pajinį įnašą bei 50 Lt stojamąjį mokestį. 2012-11-26 atsakovas J. G. surašė prašymą dėl papildomo pajaus dalies įsigijimo, kuris iš esmės patvirtina, kad ieškovė, pažeisdama KUĮ 48 straipsnyje nustatytą draudimą, skolindavo klientams pinigines lėšas pajaus įsigijimui. Liudytoja apklausta D. O. paliudijo, kad pajai būdavo įforminami taip, kaip būdavo nurodyta klientų prašymuose. Tačiau teismas atsakovo J. G. prašymo, kuriame aiškiai nurodyta, kad atsakovas J. G. prašė įsigyti 90 000 Lt pajų už paskolą ir nuskaityti jį iš sąskaitos, turinio visiškai nevertino. Minėtoje sąskaitoje jokių piniginių lėšų papildomo pajaus įsigijimui nebuvo, tai reiškia, kad 2012-11-26 paskolos sutarties sudarymo dieną atsakovai nebuvo sumokėję už papildomą pajaus įsigijimą. Be to, iš atsakovo J. G. sąskaitos Nr. LT419115 matyti, kad ieškovė atsakovams nežinant vykdė sunkiai paaiškinimas pinigų pervedimo operacijas – neva atsakovas J. G. 2012-11-29 pervedė 600 000 Lt sumą A. G., po to ji 2012-12-05 neva pervedė atsakovui J. G. 250 000 Lt sumą. Teismas nepagrindė, kodėl nesirėmė liudytoja apklaustos E. U. parodymais, kad ieškovės pateiktos į bylą sąskaitos LT419115 išrašas nėra programos sugeneruotas, o yra neautentiškas, buvo parengtas pasirašant duomenis apie pajaus tariamas operacijas, kurių nerodė programa generuodama ankstesnį to paties asmens už tą patį laikotarpį ir tos pačios sąskaitos išrašą. Teismas nesigilino, kad pagal 2012-11-29 grynųjų pinigų išmokėjimo kvitą atsakovams tariamai išmokėta 200 000 Lt suma, nors realiai buvo išmokėta atskaičius 90 000 Lt už papildomo pajaus įsigijimą ir 9 000 Lt sutarties mokesčiui. Atsakovai buvo apgauti, nes jie nesuprato, kad piniginės lėšos pajui įsigyti bus įskaičiuotos į 600 000 Lt sumą, nuo kurios bus skaičiuojamos palūkanos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir dėl apgaulės (CK 1.80, 1.91 str.).

2.2. Teismo išvada, kad pinigų mokėjimo kvitai yra ne sandoriai, o įrodymai, todėl negali būti nuginčijami, yra nepagrįsta. Pajaus pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaroma, o pajaus įsigijimas laikomas nuo grynųjų pinigų įmokėjimo kvito pasirašymo, tai reiškia, kad kvitas laikomas sandoriu (CK 1.63 str. 1 d.). Vien tik paskolos sutarties sudarymas ir piniginių lėšų pervedimas į atsakovo J. G. kitą sąskaitą, nereiškia, kad paskolos sutartis buvo vykdoma. 2012-11-29 grynųjų pinigų išmokėjimo kvitas yra pagrindas paskolos sutartį laikyti pradėta vykdyti, todėl šis kvitas taip pat laikytinas sandoriu. Kadangi atsakovė A. G. gavo mažiau pinigų nei nurodyta šiame kvite, šis kvitas laikytinas sudarytas dėl apgaulės.

3. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės, teismas nepagrįstai taikė Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius bei neteisingai kaip minimalią mėnesio atlyginimą laikė 300 Eur. Todėl ši teismo sprendimo dalies naikintina. Teismas taip pat nesprendė patikslintu priešieškiniu pareikšto reikalavimo grąžinti atsakovams 206 Lt (59,66 Eur) žyminio mokesčio permoką.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė BKU ,,Naftininkų investicijos“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant ieškovei iš atsakovų 11 815,61 Eur (40 796,94 Lt) delspinigių; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad ieškinyje pateiktoje delspinigių paskaičiavimo lentelėje padaryta rašymo apsirikimo klaida, t. y. nurodyta, kad laikotarpis, už kurį skaičiuojami delspinigiai, yra nuo 2013-12-25 iki 2013-05-05, nors turėjo būti iki 2014-05-25. Taip pat nurodant bendrą delspinigių sumą už šį laikotarpį buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant 4 096,94 Lt, nors turėjo būti 40 796,94 Lt. Teismas, vadovaudamasis ieškovės paskaičiavimais, sprendime taip pat padarė šias rašymo ir aritmetines klaidas. Ieškinyje padarytos akivaizdžios rašymo ir skaičiavimo klaidos negali užkirsti kelio reikšti reikalavimą priteisti delspinigius, o teismui tokį reikalavimą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė BKU ,,Naftininkų investicijos“ prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl ieškinio reikalavimų. Atsakovai koncentruojasi į klausimą, kaip paskola turėjo būti suteikta ir kaip paskola faktiškai buvo suteikta, tačiau nekelia klausimo, ar paskola buvo suteikta, nes žino, kad ji buvo suteikta. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai ir pačių atsakovų elgesys (pvz., atsakovai ne vieną mėnesį laikėsi paskolos grąžinimo grafiko ir mokėjo paskolos grąžinimo įmokas, pasirašinėjo paskolos sutarties priedus, priešieškiniu prašė nukelti paskolos grąžinimo terminą iki 2017-11-25). Paskolos sutartimi nustatytą paskolos išdavimo tvarką ieškovė ir atsakovai pakeitė savo veiksmais; atsakovai neprieštaravo dėl kitokios paskolos išdavimo tvarkos, nereikalavo laikytis paskolos sutartyje nustatytos tvarkos ir priėmė ieškovės suteiktą paskolą. Todėl tai, kad paskola buvo suteikta kitaip nei šalys sutarė iš pradžių, nepaneigia paskolos suteikimo fakto ir nepanaikina atsakovų pareigos ieškovei grąžinti suteiktą paskolą.

2. Dėl priešieškinio reikalavimų. Atsakovų banko sąskaitų išrašai neparodo, kad banko sąskaitose buvo visi atsakovų 2012 m. lapkričio mėnesį turėti pinigai, nes nėra teisės akto, įpareigojančio fizinį ar juridinį asmenį visus turimus pinigus laikyti banke. Tuo tarpu 2012-11-26 grynųjų pinigų įmokėjimo kvitas patvirtina, jog atsakovai turėjo grynųjų pinigų ir jais įmokėjo 90 000 Lt dydžio pajinį įnašą. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad 90 000 Lt pajinis įnašas buvo apmokėtas iš ieškovės išduotos 200 000 Lt dydžio paskolos dalies. 90 000 Lt pajinį įnašą atsakovai įmokėjo 2012-11-26, o 200 000 Lt paskolos dalis atsakovams buvo išduota po 3 d. nuo minėto pajinio įnašo įmokėjimo, todėl paskolos dalies panaudojimas pagal atsakovų iškeltą versiją logiškai ir objektyviai neįmanomas. Atsakovų aiškinimai, kad jiems kaip nieko nesuprantantiems ir nežinantiems asmenims ieškovė įteikė kelių šimtų tūkstančių litų paskolą yra visiškai nepagrįsti, nes atsakovų šeima užsiima verslu ir paskolos gavimo metu buvo pakankamai gyvenimiškos patirties turintys asmenys, be to, atsakovai neneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad tvarkant reikalus, susijusius su paskola, atsakovams padėjo finansų patarėjas.

Motyvuojamoji dalis

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovų priteisė 2 817 Eur bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal Rekomendacijas ieškovei galėjo būti priteistos 2 819 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės – tenkinamas iš dalies.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

Nustatyta, kad tarp ieškovės KU ,,Naftininkų investicijos“ (paskolos davėjos) ir atsakovų J. G. bei A. G. (paskolos gavėjų) 2012-11-26 buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovams suteikti 600 000 Lt dydžio tikslinę paskolą (būsto renovacijai), o atsakovai – ją grąžinti sutartyje nustatyta tvarka ir mokėti palūkanas (1 t., b. l. 14-16).

Atsakovai įrodinėja, kad dalis paskolos pagal Paskolos sutartį jiems realiai nebuvo suteikta, kadangi iš jos dalies buvo suformuotas pajinis įnašas (90 000 Lt), taip pat dalis paskolos sumos (9 000 Lt) buvo skirta Paskolos sutarties administravimo mokesčiui sumokėti. Šios aplinkybės, atsakovų teigimu, patvirtina, kad Paskolos sutartis yra negaliojanti, kaip prieštaraujanti imperatyviai teisės normai, įtvirtintai KUĮ 48 straipsnyje (CK 1.80 str.), ir kaip sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 str.), kadangi atsakovai nesuprato, kad piniginės lėšos pajui įsigyti ir sutarties administravimo mokesčiui sumokėti bus įskaičiuojamos į 600 000 Lt sumą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovai neįrodė, kad ieškovė dalies paskolos (90 000 Lt) neperdavė atsakovams, o panaudojo ją atsakovo pajiniam įnašui apmokėti. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, kadangi ji atitinka byloje esančius įrodymus.

2012-11-26 pinigų įmokėjimo kvitas patvirtina, kad atsakovas J. G. 2012-11-26 sumokėjo 90 000 Lt pajinį įnašą (2 t., b. l. 180). Grynųjų pinigų išmokėjimo kvitai (2 t., b. l. 181-189) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012-11-29 iki 2012-12-12 atsakovams buvo išmokėta visa paskolos suma (600 000 Lt), o pirmoji paskolos dalis (200 000 Lt) išmokėta 2012-11-29, t. y. po to, kai buvo apmokėtas pajinis įnašas. Šie įrodymai paneigia atsakovų argumentus, kad pajinis įnašas buvo sumokėtas iš ieškovės skolintų lėšų.

Atsakovų teigimu, 2012-11-26 pinigų įmokėjimo kvitas ir 2012-11-29 pinigų išmokėjimo kvitas nepatvirtina, kad atsakovas 90 000 Lt pajinį įnašą įnešė ne iš ieškovės skolintų lėšų, nes šie kvitai buvo surašyti tik dėl akių (siekiant paslėpti faktą, kad ieškovė, pažeisdama KUĮ, skolina pinigines lėšas pajiniam įnašui). Dėl šios priežasties pateiktame priešieškinyje be kitų reikalavimų atsakovai prašė pripažinti šiuos kvitus negaliojančiais.

Atsakovų argumentai, kad 2012-11-26 pinigų įmokėjimo kvitas ir 2012-11-29 pinigų išmokėjimo kvitas laikytini sandoriais, atmestini. 2012-11-26 pinigų įmokėjimo kvitas nėra laikytinas pajaus įsigijimo sandoriu, kaip nurodo atsakovai. Pajaus pirkimo–pardavimo sandorį patvirtina šalių veiksmai: prašymas sudaryti Paskolos sutartį, kurios būtina suteikimo sąlyga yra pajaus įsigijimas (specialiosios dalies 2.2.5 p.), Paskolos sutarties pasirašymas, atsakovo 2012-11-26 prašymas dėl pajaus įsigijimo (3 t., b. l. 102). Šie veiksmai patvirtina šalių sutartinius teisinius pajaus pirkimo–pardavimo santykius (CK 6.162 str. 1 d.; 1.63 str.), o ne 2012-11-26 pinigų įmokėjimo kvitas, kuris yra buhalterinės apskaitos dokumentas, patvirtinantis minėto sandorio vykdymą. Taip pat 2012-11-29 pinigų išmokėjimo kvitas, pagal kurį ieškovė išmokėjo atsakovams dalį paskolos (200 000 Lt), nevertintinas kaip šalių paskolinius sutartinius santykius nustatantis ar keičiantis sandoris (CK 1.63 str.), kadangi tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius patvirtina šalių sudaryta paskolos sutartis (1 t., b. l. 14-16). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie kvitai vertinami kaip įrodymai, galintys patvirtinti pinigų įmokėjimo ir išmokėjimo faktus, kurie gali būti paneigiami kitais įrodymais.

Atsakovai, siekdami paneigti minėtuose kvituose užfiksuotą informaciją, rėmėsi atsakovo J. G. sąskaitos išrašais už laikotarpį nuo 2012-11-01 iki 2014-06-23 (2 t., b. l. 148-149; 192-193), atsakovo J. G. 2012-11-26 prašymu dėl pajaus įsigijimo (3 t., b. l. 102), liudytoja apklaustos buvusios ieškovės darbuotojos D. O. paaiškinimais. Šie įrodymai nepatvirtina atsakovų teiginių apie tai, kad 90 000 Lt vertės pajus buvo įsigytas už lėšas, gautas pagal Paskolos sutartį.

Esminę įrodomąją reikšmę dėl ginčijamuose kvituose užfiksuotos informacijos tariamumo, atsakovų vertinimu, turi byloje pateikti du atsakovo J. G. sąskaitos išrašai už tą patį laikotarpį (nuo 2012-11-01 iki 2014-06-23), kuriuose užfiksuota informacija skiriasi savo apimtimi (2 t., b. l. 148-149; 192-193). Minėti sąskaitų išrašai yra ieškovės vidinės apskaitos dokumentai, kuriuose atsispindi unijos kliento finansinės operacijos. Iš abiejų išrašų matyti, kad 600 000 Lt paskolos suma atsakovams suteikta 2012-11-29, kuri laikotarpiu nuo 2012-11-29 iki 2012-12-05 atsakovams buvo išmokėta grynaisiais pinigais (2 t., b. l. 147, 148-149; 192-193). Tai, kad viename išraše už tą patį laikotarpį (2 t., b. l. 148-149) nėra informacijos apie pajus, o kitame yra (2 t., b. l. 192-193), skirtingai nei įrodinėja atsakovai, nepatvirtina, kad pagal 2012-11-26 pinigų įmokėjimo kvitą atsakovas J. G. neįnešė 90 000 Lt sumos už pajų. Pirminiame išraše (2 t., b. l. 148-149) nėra duomenų ne tik apie 90 000 Lt pajinį įnašą, bet ir apie atsakovo 2012-11-05 įmokėtą 100 Lt pajinį įnašą, 50 Lt stojamąjį mokestį, kitus mokesčius, dėl kurių sumokėjimo ginčo byloje nėra. Minėti išrašai nėra pirminės buhalterinės apskaitos dokumentai, juose atsispindi programos sugeneruota informacija, suvesta pagal pirminės buhalterinės apskaitos dokumentus. Šie išrašai, net jei viename jų (2 t., b. l. 192-193) informacija apie pajus suvesta rankiniu būdu, kaip įrodinėja atsakovai, nepatvirtina kvitų tariamumo ir nepaneigia pinigų išmokėjimo ir įmokėjimo kvituose, kaip pirminės buhalterinės apskaitos dokumentuose, nurodytos informacijos. Atsakovų teiginiai, kad ieškovė be pagrindo pervedinėjo pinigines lėšas iš atsakovo J. G. sąskaitą į A. G. sąskaitą ir atvirkščiai paneigia byloje pateikti atsakovų prašymai atlikti tokias operacijas (3 t., b. l. 100-101)

2012-11-26 atsakovo J. G. prašymas dėl pajaus įsigijimo, kuriame atsakovas prašė leisti įsigyti papildomą pajaus dalį už 90 000 Lt bei nuskaityti pinigines lėšas iš atsakovo einamosios sąskaitos Nr. LT 0000405 pajinio įnašo dalies įsigijimui (3 t., b. l. 102), nereiškia, kad pajus negalėjo būti apmokėtas kitaip. Liudytoja apklausta ieškovės darbuotoja D. O. pirmiausia akcentavo, kad asmens įmokama pinigų suma negali būti skirta pajui apmokėti nesant asmens prašymo, kadangi pajus nėra draustinas, taip pat nurodė, kad pajus apmokamas kaip nurodoma prašyme (2014-12-09 posėdžio garso įrašas). Tačiau vien tai, kad prašyme atsakovas nurodė pinigines lėšas nuskaityti iš atsakovo einamosios sąskaitos kredito unijoje Nr. LT 0000405, kuri buvo skirta paskolai įmokėti, nepatvirtina, kad pajus buvo įneštas iš paskolos lėšų, nes šią aplinkybę paneigia kiti įrodymai (šalių pasirašytas pinigų įmokėjimo kvitas, kuris apskaitytas ir ieškovės kasos knygoje, atsakovo J. G. sąskaitos Nr. 419115 išrašas). Pajaus įsigijimas buvo būtina paskolos gavimo sąlyga, todėl tai, kad dalyje dokumentų, susijusių su pajaus įsigijimu, minima paskola (2 t., b. l. 180; 3 t., b. l. 102), savaime nereiškia, kad pajus buvo įsigytas už skolintas lėšas.

Atsakovo J. G. sąskaitos Nr. 419115 išrašas ir pinigų išmokėjimo kvitai, patvirtinantys, kad atsakovams buvo perduota visa paskolos suma, bei 2012-11-26 grynųjų pinigų įmokėjimo kvitas, pagal kurį atsakovas J. G. sumokėjo administravimo mokestį pagal Paskolos sutartį (3 t., b. l. 61), paneigia ir atsakovų nurodomą aplinkybę, kad šis sutarties administravimo mokestis (9 000 Lt) buvo išskaičiuotas iš jiems perduodamos paskolos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovų argumentai, kad jiems buvo perduota ne visa 600 000 Lt paskolos suma, o 501 000 Lt, atmestini kaip neįrodyti, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

Konstatavus, kad visa paskolos suma buvo perduota atsakovams, netenka reikšmės apeliaciniame skunde atsakovų nurodyti argumentai, kad jie buvo apgauti dėl aplinkybės, kad iš jiems suteikiamos paskolos bus apmokėtas pajus bei sutarties administravimo mokestis.

Atsakovai nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš dalies tenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovų 39 085,74 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro atsakovų pradelstos mokėti įmokos pagal Paskolos sutartį.

Nesutikdami su šia teismo sprendimo dalimi, atsakovai įrodinėja, kad pinigai pagal Paskolos sutartį jiems nebuvo perduoti. Tokią poziciją atsakovai grindžia tuo, jog pagal Paskolos sutarties 2.1 punktą paskolos davėjas turėjo išmokėti paskolos pinigus iš paskolos gavėjui (atsakovams) atidarytos indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. LT0000405, tačiau pinigai iš šios sąskaitos nebuvo išmokėti. Byloje nėra ginčo, kad pinigai atsakovams buvo išmokėti ne iš šios sąskaitos. Tačiau byloje grynųjų pinigų išmokėjimo kvitai, atsakovo J. G. sąskaitos išrašas Nr. 419115 patvirtina, kad visa 600 000 Lt paskolos suma atsakovams buvo išmokėta (2 t., b. l. 181-189). Tai, kad Paskolos sutartyje nurodytos piniginės lėšos paskolos gavėjams (atsakovams) buvo perduotos kita nei Paskolos sutartyje nustatyta tvarka, nepaneigia nei pinigų perdavimo fakto, nei atsakovų pareigos sutartyje nustatyta tvarka grąžinti paskolą (CPK 185 str.).

Atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie kitą galimą sandorį, apie kurį atsakovai net nežino ir negali jo pateikti, yra nelogiški ir vertintini kaip nepagrįsta gynybinė pozicija. Juo labiau, kad patys atsakovai toje pačioje byloje įrodinėja, jog pagal Paskolos sutartį jiems buvo išmokėta ne visa (600 000 Lt) suma, o 501 000 Lt dydžio jos dalis, dalį paskolos pagal Paskolos sutartį nurodo grąžinę (3 t., b. l. 2-7), teikia teismui ieškinį dėl Paskolos sutarties modifikavimo, prašydami atidėti galutinį paskolos grąžinimo pagal Paskolos sutartį terminą (2 t., b. l. 2-7). Atsižvelgiant į tai, pagrindo panaikinti teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 39 085,74 Eur įsiskolinimo priteisimo, nėra.

Apeliacijos ribas nustato apeliaciniame skunde nurodyti teisiniai ir faktiniai pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija nevertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo toje dalyje, dėl kurios atsakovai apeliaciniame skunde argumentų nenurodo.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas jos reikalavimas priteisti delspinigius pagal Paskolos sutartį.

Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti 4 096,94 Lt delspinigius už laikotarpį nuo ,,2013-08-25 iki 2013-05-25“, todėl atmetė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, konstatavęs, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.).

Kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl ieškinyje padarytų aiškių aritmetinių ir rašymo apsirikimo klaidų, kurios atkartotos teismo sprendime. Iš ieškovės delspinigių paskaičiavimo lentelės matyti, kad joje padarytas aiškus rašymo apsirikimas lentelės eilutėje Nr. 6 vietoj 2014 m. nurodant 2013 m. (1 t., b. l. 4), taip pat neteisingai aritmetiškai suskaičiuota prašoma priteisti 40 796,94 Lt suma, vietoj jos nurodant 4 096,94 Lt sumą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad praleistas ieškinio senaties terminas.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovai vėlavo mokėti einamąsias įmokas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius yra pagrįstas (Paskolos sutarties bendrosios dalies 3.5 p.). Tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo pilna apimtimi. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, vadovaudamasi Paskolos sutarties nuostatomis (Paskolos sutarties specialiosios dalies 3.1.1 p.) paskaičiavo 0,5 proc. dydžio už kiekvieną pradelstą dieną delspinigius, kurie fiksuota suma sudaro 40 796,94 Lt.

Įstatymas bylą nagrinėjančiam teismui suteikia teisę kontroliuoti netesybas: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 str. 2 d.; 6.258 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prašomos priteisti netesybos yra neprotingo dydžio (1 t., b. l. 75-76). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

Dėl sutartinių netesybų dydžio kiekvienu atveju yra sprendžiama pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes; priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2013). Sprendžiant netesybų mažinimo klausimą atsižvelgiama tokius kriterijus kaip šalių sutartinių santykių pobūdis, šalių statusas (ar šalys yra vartotojai), kreditoriaus patirtų nuostolių dydis, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principai, sutarties šalių interesų pusiausvyra, bankų mokamų palūkanų dydis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

Nagrinėjamu atveju paskolos gavėjai yra fiziniai asmenys, paskolą ėmę šeimos poreikiams tenkinti (būsto renovacijai), ieškovė neįrodinėjo galimų nuostolių, prašomos priteisti netesybos sudaro 182,5 proc. metinių palūkanų, kas aiškiai neatitinka bankų mokamų palūkanų dydžio. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydis (0,5 proc.), kuris fiksuota suma sudaro daugiau nei trečdalį pagrindinio įsiskolinimo, yra neprotingo dydžio, todėl turi būti mažintinas. Kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus ir siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros, priteistini delspinigiai sumažinami nuo 0,5 proc. iki 0,02 proc. Taikant šį delspinigių procentinį dydį, fiksuota delspinigių suma pagal ieškovės pateiktą delspinigių skaičiavimo algoritmą, dėl kurio ginčo nėra, sudarytų 1 631,88 Lt (472,62 Eur).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: ieškovei iš atsakovų priteisiama 472,62 Eur delspinigių. Atitinkamai nuo šios sumos priteisiamos procesinės palūkanos, kadangi toks prašymas ieškinyje buvo pateiktas (CK 6.37 str.). Paskolos sutartyje numatyta, kad už sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą paskolos gavėjai atsako solidariai (8.9.2 p.), todėl 472,62 Eur delspinigiai iš atsakovų priteisiami solidariai (CK 6.6 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 5 650,59 Eur, sprendė, kad yra pagrindas jas sumažinti iki 2 817 Eur. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, todėl turėtų būti mažinamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos, nors neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau neatitinka bylos sudėtingumo, be to, teismas, priteisdamas šias išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad bylinėjimosi išlaidos yra susiję nes tik su priešieškinio, bet ir su ieškinio, kuris tenkintas iš dalies, nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 800 Eur (CPK 98 str.), iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 900 Eur.

Atsakovai pirmosios instancijos teismui buvo pareiškę prašymą grąžinti dalį žyminio mokesčio, sumėto už priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, todėl atsakovai dėl šio klausimo išsprendimo turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą (CPK 93 str. 5 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

,,Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai kredito unijai ,,Naftininkų investicijos“, į. k. 302599651, iš atsakovų J. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 39 085,74 Eur (trisdešimt devynis tūkstančius aštuoniasdešimt penkis eurus 74 euro centus) įsiskolinimą, 472,62 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt du eurus 62 euro centus) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (39 558,36 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014-07-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno atsakovo po 900 Eur (po devynios šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priešieškinį atmesti.“TeisėjaiKazys KailiūnasAlvydas PoškusVigintas Višinskis