- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- 1A-34-185/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- S. M.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės M. J. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017-11-14 nuosprendžiu, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d., paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2017-10-09 Kupiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos arešto bausmės dalimi, arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme santykiu 1:1, V. M. paskirta galutinė keturių mėnesių vienos dienos laisvės atėmimo bausmė. Remiantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2017-10-11 iki 2017-10-12 ir laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2017-10-23 iki 2017-11-02 išbūtas laikas. V. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., padarymo išteisintas, jo veikoje nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. M. nuteistas už tai, kad 2017-10-11, apie 21.30 val., būdamas neblaivus, atėjęs į savo motinos S. M. namus, esančius (duomenys neskelbtini), Kupiškio r., nors jam yra paskirta kardomoji priemonė – gyventi skyrium nuo S. M. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 metrų atstumu, terorizavo ją grasindamas padegti namus bei savo šeimos narius – S. M. ir nepilnametį brolį M. M., o būtent: pasiėmęs degtukus, juos uždegdavo bei mesdavo ant lovoje buvusių patalų, siekdamas šiuos uždegti bei šaukdamas, kad visi jie, t. y. jis, nukentėjusioji bei M. M., sudegs ir neliks nė vieno gyvo.
V. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2017-10-23, apie 20.30 val., Kupiškio r., (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilės girtumas), sakydamas, kad „užmuš, sulaužys visus kaulus“ ir mojuodamas metaliniu vamzdžiu, grasino nužudyti motiną S. M. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, dėl ko nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., padarymu, tačiau dėl šio kaltinimo išteisintas, jo veikoje nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė M. J. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl V. M. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d. ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – V. M. pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 1 d. ir jam paskirti bausmę – laisvės atėmimą vieniems metams. Vadovaujantis BK 64¹ str., šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pakeisti nuosprendžio dalį dėl V. M. paskirtos bausmės už nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., padarymą ir jam paskirti vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti vienų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., bausmes subendrinti iš dalies sudedant, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieniems metams šešiems mėnesiams.
Nurodo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiajai S. M. papriekaištavus sūnui V. M. dėl langų išdaužymo, jis pasiėmė 782 mm ilgio ir 39 mm skersmens metalinį vamzdį, kuriuo užsimojo prieš nukentėjusiąją sakydamas, jog sulaužys jai visus kaulus. Teismas nurodė, jog tokia veika neatitinka BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nes nėra grasinama nužudyti, nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ir nurodė, kad sūnus grasino ją užmušti bei sulaužyti visus kaulus. Teisme nukentėjusioji nei patvirtino, nei paneigė, kad buvo pasakytas ir žodis „užmušiu“, nes jos nebuvo konkrečiai apie tai paklausta. Tačiau grasinimas užmušti taip pat minimas ir pareigūnų, vykusių į iškvietimą, tarnybiniame pranešime. Be to, pažymėtina, kad V. M. buvo kaltinamas ne tik grasinimu nužudyti, bet ir grasinimu sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Teismas nurodė, kad grasinimas sužaloti nebuvo konkretus, todėl jo negalima vertinti kaip grasinimo užmušti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Tačiau įvertinus tai, kad prieš nukentėjusiąją buvo užsimota metaliniu strypu, akivaizdu, jog įgyvendinus tokį grasinimą nukentėjusioji galėjo patirti pačius sunkiausius kūno sužalojimus ar net būti nužudyta. Pati žodžių „sulaužyti visus kaulus“ prasmė ir pasekmės atitiktų tiek nužudymą, tiek ir sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors teismas nurodė, kad pareigūnai taip pat nepatvirtino apie grasinimus užmušti, tačiau parodė, jog jiems atvykus, S. M. kalbėjo apie grasinimus primušti. Primušimas metaliniu strypu gali turėti pačias sunkiausias pasekmes sveikatai. Taip pat atsižvelgtina, kad pareigūnai apie įvykį sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios, kuri iš karto po įvykio pareigūnų apklausta nurodė būtent apie grasinimą užmušti ir sulaužyti visus kaulus. Pareigūnų, kurie nedalyvavo įvykyje, o tik girdėjo pačios nukentėjusiosios pasakojimą ir atkūrė įvykio detales praėjus kelioms savaitėms po įvykio, parodymai negali būti vertinami vienodai su pačios nukentėjusiosios parodymais. Abu pareigūnai nurodė, kad S. M. ir M. M. buvo ypač išsigandę, verkė, drebėjo, bijojo ir negalėjo normaliai šnekėti. Be to, kaip jau minėjo, iš pareigūnės tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus į įvykio vietą S. M. patvirtino, jog V. M. grasino ją nužudyti vamzdžiu. Tai, kad grasinimai buvo išsakyti po to, kai S. M. liepė V. M. liautis daužyti langus, dėl ko šis susinervinęs pasiėmė vamzdį ir juo užsimojo, jokiu būdu nerodo mažesnio tokių veiksmų pavojingumo, o netgi priešingai. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad V. M., sakydamas savo žodžius, prie nukentėjusiosios nei artėjo, nei atliko kažkokius kitus veiksmus, iš kurių nukentėjusioji galėjo suprasti šį grasinimą kaip realų. Priešingai, teismo posėdžio metu S. M. parodė, jog sūnus užsimojęs vamzdžiu vaikščiojo po kambarį ir jai atrodė, kad tikrai gali juo suduoti. Teismo išvada, kad V. M. veikoje nėra grasinimo realumo požymio, nepagrįsta. Nukentėjusioji teisme ne kartą pažymėjo, jog sūnus yra agresyvus, pavojingas bei neprognozuojamas ir ji bijanti dėl savo gyvybės. Tai matyti ir iš pareigūnų parodymų apie nukentėjusiosios būseną iš karto po įvykio. Be to, mano, jog turėjo būti įvertinta ir tai, jog V. M. iki įvykio buvo penkis kartus teistas už smurtą prieš tą pačią nukentėjusiąją bei grasinimus ją nužudyti ir, atsižvelgiant į tai, jog savo grasinimams sustiprinti jis panaudojo sunkiai sužaloti galinti daiktą, kad paskutiniu metu jo elgesys namuose darėsi vis labiau neprognozuojamas, konstatuotina, jog S. M. turėjo realų pagrindą bijoti, jog grasinimas gali būti įgyvendintas. Be to, iš ankstesnių to paties teismo nuosprendžių matyti, kad teismas pripažino kaip realų grasinimą nužudyti S. M. tokius V. M. veiksmus, kaip žarsteklio ir laužtuvo demonstravimą, pasakant „užmušiu tave“, „tu iš čia neišeisi – užmušiu“, užsimojimą žarstekliu, kibiro į S. M. metimą, pasakant „užmušiu, suskaldysiu galvą“. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms prokurorė mano, jog V. M. padaryta veika atitinka BK 145 str. 1 d.
Teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai V. M. už apysunkį BK 145 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, už kurį skiriama tik laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų, paskyrė artimą minimaliai bausmę – šešis mėnesius laisvės atėmimo, atsižvelgdamas tik į tai, jog V. M. yra jauno amžiaus, kaltę pripažino, realiai laisvės atėmimo bausme teisiamas pirmą kartą. Nustatydamas bausmės dydį teismas nevertino kitų aplinkybių, kad nėra nustatyta V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, dėl savo elgesio nesigaili, už tokio pobūdžio veiką yra teisiamas šeštą kartą, išvadų nedaro ir toliau daro nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, kaip nevengiantis vartoti alkoholio ir keliantis konfliktus. Teismas taip pat nevertino to, kad yra dar viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 13 p., – veiką padarė recidyvistas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes prokurorė mano, kad pasiekti bausmės tikslus galima V. M. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą numatytam bausmės vidurkiui. V. M. ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę jau yra atlikęs, todėl jam naujai skirta bausmė su 2017-10-09 Kupiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 14 parų arešto bausme nebendrintina.
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Tenkinama skundo dalis.
Aukštesnės instancijos teismas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti V. M. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. Iš esmės prokurorės apeliacinis skundas motyvuojamas pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, skunde aptariami atskiri byloje surinkti duomenys, kurie, anot apeliantės, patvirtina V. M. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d. Skunde taip pat ginčijamas V. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d., padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, nurodant, kad paskirta bausmė nėra pagrįsta visų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių įvertinimu ir dėl to yra aiškiai per švelni bei neteisinga.
Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius duomenis, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamas V. M. išteisinimas, paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžiamas nuosprendis ir kokia bylos medžiaga paneigia jam pateiktą kaltinimą pagal BK 145 str. 1 d. Teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktų duomenų visapusišku ir objektyviu įvertinimu, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatyme jam keliamus turinio reikalavimus. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to tikėjosi ir norėjo prokurorė, savaime nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ir kad jos buvo įvertintos netinkamai.
V. M. pagal BK 145 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo motinai S. M. sakydamas, kad „užmuš, sulaužys visus kaulus“ ir mojuodamas metaliniu vamzdžiu, grasino ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, dėl ko nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog šis grasinimas gali būti įvykdytas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas V. M. dėl pateikto kaltinimo išteisino konstatavęs, kad nenustatyta šios nusikalstamos veikos požymių. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji S. M., priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, duodama parodymus teisiamajame posėdyje, neteigė, jog sūnus grasino ją užmušti (parodė, jog grasino sulaužyti kaulus), apie garsinimus užmušti nepatvirtino ir teisiamajame posėdyje kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. Ž. ir N. K. (parodė, jog jiems atvykus, S. M. kalbėjo apie grasinimus primušti), grasinimas sužaloti nebuvo konkretus, todėl teigti, jog grasinimas užmušti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą buvo išsakyti ar jie buvo realūs, nėra pagrindo. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad grasinimai motinai pasakyti po to, kai ji liepė sūnui liautis daužyti langus, tuos žodžius V. M. pasakė stovėdamas už maždaug pusantro metro nuo motinos, tai sakydamas jis prie nukentėjusiosios nei artėjo, nei atliko kažkokius kitus veiksmus, iš kurių nukentėjusioji galėjo suprasti šį grasinimą kaip realų, todėl V. M. veikoje nėra veikos požymio – grasinimo realumo.
Tokiam apylinkės teismo atliktam įrodymų vertinimui, padarytoms išvadoms ir V. M. išteisinimui pagal BK 145 str. 1 d., jo veikoje nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių, pritaria ir teisėjų kolegija.
Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015).
BK 145 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde grasinimo faktas ir realumas grindžiami tuo, kad pareigūnės tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog atvykus į įvykio vietą S. M. patvirtino, jog V. M. grasino ją nužudyti vamzdžiu, kas atitinka pačios S. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie grasinimą ją užmušti ir sulaužyti jai kaulus, apie tai, kad sūnus grasino jai sulaužyti kaulus, nukentėjusioji patvirtino ir teisiamajame posėdyje, kur taip pat parodė, jog sakydamas šiuos žodžius, jis vaikščiojo užsimojęs vamzdžiu po kambarį ir jai atrodė, kad tikrai gali juo suduoti, o kad buvo grasinama nukentėjusiąją sužaloti, teisme patvirtino ir policijos pareigūnai, kurie taip pat parodė, jog po įvykio nukentėjusioji buvo išsigandusi, verkė, drebėjo, bijojo ir negalėjo normaliai šnekėti. Prokurorė taip pat pažymėjo, kad nukentėjusioji ne kartą sakė, jog bijo sūnaus, nes jis yra agresyvus, be to, V. M. penkis kartus teistas už smurtą prieš tą pačią nukentėjusiąją bei grasinimus ją nužudyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos teismo išvadoms paneigti. Vien tai, kad nukentėjusioji išsigando neblaivaus sūnaus pykčio protrūkio, pasireiškusio namo langų stiklų daužymu, kurio metu jai paprašius liautis daužyti langus, jis liepė motinai dingti, sakė, kad vamzdžiu sulaužys jai kaulus, ir toliau juos daužė, dėl ko buvo iškviesta policija, savaime nereiškia, kad sūnus iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai sužaloti. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių apylinkės teismui akivaizdžiai nepakako tokiai išvadai padaryti, jų nepakanka ir teisėjų kolegijai.
Analizuojant teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiosios parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad sūnus, užsimojęs metaliniu strypu, grasino ją užmušti, sulaužyti jai kaulus, duodama parodymus teisiamajame posėdyje tokių aplinkybių, kad sūnus būtų grasinęs ją užmušti, jau nebenurodė, teigė, jog sūnus grasino sulaužyti jai kaulus. Kad sūnus grasino ją užmušti, nukentėjusioji nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teisme parodžiusi, kad apie tai, jog užmuš, jokios kalbos nebuvo, sakė, kad sulaužys kaulus. Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, kad parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės. BPK 276 str. 4 d. nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios parodymai iš esmės yra vienintelis duomenų apie sūnaus elgesį įvykio metų šaltinis, todėl teismas pagrįstai suteikė prioritetą jos parodymams, duotiems teismui, nes apie grasinimus nužudyti, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nepatvirtino ir teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta prokurorės minimą tarnybinį pranešimą surašiusi policijos pareigūnė A. Ž. bei kitas kartu su ja į tiriamą įvykį vykęs policijos pareigūnas N. K., kurie analogiškai parodė, jog jiems atvykus, S. M. kalbėjo apie išdaužytus namų stiklus ir grasinimus ją primušti. Tačiau kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog V. M. išsakė realius ir konkrečius grasinimus sužaloti, kuriuos būtų galima vertinti kaip grasinimą užmušti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tokie grasinimai motinai buvo pasakyti po to, kai ji sūnui liepė liautis daužyti langų stiklus, kad tuos žodžius sūnus pasakė stovėdamas už maždaug pusantro metro nuo motinos, kad tai sakydamas jis prie jos nei artėjo, nei atliko kažkokius kitus veiksmus, iš kurių nukentėjusioji galėjo suprasti šį grasinimą kaip realų. Be to, kaip teisiamajame posėdyje parodė pati nukentėjusioji, pasakęs šiuos žodžius, sūnus vamzdį numetė, kurį ji paėmusi paslėpė vonioje, o jam nesiliovus daužyti kambario langų stiklus, jaunesnysis sūnus iškvietė policiją. Atsižvelgusi į šias bei kitas bylos aplinkybes kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai išteisino V. M. dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d., konstatavęs, jog jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos požymio (grasinimo realumo). Vien tai, kad nukentėjusioji nesutaria su savo sūnumi, kad jie konfliktuoja ir, kaip ji pati nurodo, bijo sūnaus, kad V. M. praeityje ne kartą teistas už smurtą prieš tą pačią nukentėjusiąją bei grasinimus ją nužudyti, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas naikinti išteisinamąjį nuosprendį.
Tačiau kolegija visiškai sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad apylinkės teismas nepagrįstai V. M. už apysunkio BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą, už kurį įstatymas numato tik laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmę, paskyrė artimą minimaliai bausmę – šešis mėnesius, juos sumažinus trečdaliu – keturis mėnesius laisvės atėmimo, atsižvelgęs iš esmės tik į tai, jog V. M. yra jauno amžiaus (21 metų, šiuo metu jau 22 metai), kaltę pripažino, realia laisvės atėmimo bausme teisiamas pirmą kartą, nevertinęs kitų bausmės dydžiui reikšmingų nuosprendyje išdėstytų argumentų, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikalstamai veikai padaryti, dėl savo elgesio nesigaili, už tokio pobūdžio veiką yra teisiamas jau šeštą kartą, išvadų nedaro ir toliau daro nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją, baustas administracine tvarka, nedirba, seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, kaip nevengiantis vartoti alkoholį ir keliantis konfliktus. Apylinkės teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad V. M. naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d., padarė turėdamas neišnykusį teistumą, nusikalto nepraėjus net mėnesiui po ankstesnės veikos padarymo ir vos po dviejų dienų po to, kai už šią veiką buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 m metu, kas ne tik rodo jo socialinį pavojingumą visuomenei, bet ir tai, jog naują veiką jis padarė būdamas recidyvistas, dėl ko yra dar viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 13 d., kurios teismas nepagrįstai nepripažino ir jos nevertino V. M. už padarytą veiką nustatydamas bausmės dydį. Dėl to ši V. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama šiuo nuosprendžiu ir, kolegija, įvertinusi ją kitų pirmiau jau paminėtų duomenų kontekste, taip pat atsižvelgusi į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais viešųjų darbų ir iki 50 parų arešto bausmės nuteistojo elgesiui jokios įtakos neturėjo ir nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesustabdė, daro išvadą, jog V. M. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 145 str. 2 d. paskirta artima minimaliai trukmei laisvės atėmimo bausmė yra nepakankamai motyvuota, nėra pagrįsta visų bausmių skyrimui ir jų dydžių nustatymui reikšmingų aplinkybių įvertinimu ir dėl to yra aiškiai per švelni bei neteisinga. Todėl skundžiamas nuosprendis dėl V. M. paskirtos bausmės keičiamas, jam paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę padidinant iki vienų metų laisvės atėmimo, nes tik tokio dydžio bausmė, kolegijos nuomone, leis pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 str. (BPK 328 str. 2 p.). Atsižvelgus į tai, kad V. M. ankstesniu 2017-10-09 Kupiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtą 14 parų arešto bausmę šiuo metu jau yra atlikęs, jam naujai paskirta bausmė su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme nebendrinamos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Tenkinti dalį Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės M. J. skundo.
Pakeisti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. paskirtos bausmės.
Pripažinti V. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas.
V. M. už BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę padidinti iki vienų metų laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 64¹ str., šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir V. M. paskirti aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Panaikinti BK 64 str. 1, 2 d. nuostatų taikymą, t. y. bausmių, paskirtų nauju nuosprendžiu ir ankstesniu 2017-10-09 Kupiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, subendrinimą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.