- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- e2S-443-555/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15527-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- I. N.
- Pareiškėjas
- I. N.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-28057-812/2020 pagal pareiškėjo I. N. skundą dėl įpareigojimo Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą išnagrinėti vartotojo ginčą iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas I. N. skundu prašo panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2020 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti ją išnagrinėti jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčą iš esmės.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2019 m. gruodžio 20 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo lengvąjį automobilį BMW, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pirkimo pardavimo–sutartyje pardavėju buvo nurodytas asmuo D. N., gyvenantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas niekada nebuvo susitikęs su D. N., nes automobilį nusipirko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, automobilis buvo bendrovės teritorijoje, automobilio techninė apžiūra buvo atlikta Lietuvoje, jos atlikimui automobilį pristatė asmuo, kurio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio pardavimo skelbimas (duomenys neskelbtini) skelbimų portale buvo įdėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu bei pinigus už automobilį paėmė ne D. N., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas. Po automobilio įsigijimo automobilis patyrė įvairius gedimus, kuriuos šalindamas pareiškėjas turėjo atlikti automobilio remonto darbus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ servise patyrė 5 770,00 Eur išlaidų. Dėl patirtų automobilio gedimų ir išlaidų jiems šalinti, pareiškėjas kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, reikalaudamas atlyginti žalą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ žalą atlyginti atsisakė, tačiau pripažino, kad buvo automobilio pardavėja. Tarp pareiškėjo ir automobilio pardavėjos kilo ginčas iš vartojimo sutarties, todėl pareiškėjas kreipėsi į VVTAT, kuri atsisakė nagrinėti jo prašymą. Pareiškėjas teigė, kad VVTAT netinkamai įvertino kartu su prašymu pateiktus dokumentus dėl tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilusio ginčo dėl įsigyto automobilio (duomenys neskelbtini) netinkamos kokybės ir kainos sumažinimo 5 770,00 Eur.
3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. VVTAT nurodė, kad pareiškėjas prašo teismo panaikinti VVTAT 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai skundžia visiškai kitą VVTAT sprendimą – 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 4E-24637. VVTAT 2020 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra susijęs su pareiškėju, yra dėl kito asmens prašymo bei pareiškėjui nebuvo siunčiamas. Be to, VVTAT ne teismo tvarka sprendžia ne bet kokius ginčus, o ginčus, kurie yra kilę iš vartojimo sutarties. Tokiu būdu VVTAT, priimdama sprendimą pradėti ar atsisakyti pradėti ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka, visų pirmiausia vertina, ar ginčas kyla iš vartojimo sutarties. VVTAT turi pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių vartotojas, taip pat prekių pardavėją. Tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sutartis yra sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų bei, kad fizinis asmuo parduodamas prekę tokiu būdu nevykdo komercinės veiklos, laikoma, kad sutartis nėra vartojimo. Tokiu atveju laikoma, kad ginčas nėra kilęs iš vartojimo sutarties bei ginčo nagrinėjimas nepriskirtas VVTAT kompetencijai, o yra spręstinas bendrosios kompetencijos teisme, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. VVTAT, įvertinusi kartu su prašymu pareiškėjo pateiktą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) kalba, nustatė, jog automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip teigė pareiškėjas, o tarp pareiškėjo ir D. N., t. y. fizinio asmens. Sutartyje aiškiai nurodyta, jog pardavėjas yra D. N., o pirkėjas – I. N. (pareiškėjas). Pareiškėjas nei VVTAT, nei teikdamas skundą teismui, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta būtent tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar, kad automobilio pardavėjas D. N., parduodamas automobilį, vykdė komercinę veiklą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo atveju veikė kaip tarpininkas tarp pareiškėjo ir automobilio pardavėjo, t. y. automobilio savininko D. N., tačiau tai nekeičia fakto, kad automobilio sutartis sudaryta būtent tarp pareiškėjo ir D. N. – dviejų fizinių asmenų, tarp kurių, sutarties pagrindu kilo teisiniai pirkimo–pardavimo santykiai. VVTAT, įvertinusi, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, 2020 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 4E-24637 informavo pareiškėją, jog atsižvelgiant į tai, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ir ginčas kilo tarp dviejų fizinių asmenų, VVTAT nėra įgaliota nagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi tarp ginčo šalių nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo I. N. skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas kreipėsi į VVTAT, prašydamas nagrinėti jo ginčą su automobilio UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavėja dėl netinkamos kokybės daikto įgijimo ir kainos sumažinimo. 2020 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 4E-24637 Tarnyba informavo pareiškėją, kad jam nepateikus įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo prašyme nurodytą aplinkybę, jog automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne tarp pareiškėjo ir D. N., o tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, nustatė, jog automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, todėl VVTAT nėra įgaliota nagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi tarp ginčo šalių nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su VVTAT 2020 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 4E‑24637 ir atsisakymu nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl sprendė, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti VVTAT 2020 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), padarė rašymo apsirikimą, dėl ko teismas nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl VVTAT 2020 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. 4E-24637 ir atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą.
7. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2020 m. gruodžio 20 d., pagal kurią pareiškėjas nupirko automobilį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neneigia, kad pareiškėją ir bendrovę siejo galimai sutartiniai santykiai, susiję su automobilio BMW įsigijimu, tačiau koks bendrovės vaidmuo buvo automobilio pirkimo sandoryje (pardavėjo, tarpininko ar kita), nustatyti duomenų nepakako, sandorio egzistavimą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Jokie kiti įrodymai, leidžiantys daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 20 d. nupirko automobilį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, valdžiusios automobilį nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu, kad sumokėjo bendrovei pinigus pagal jos išrašytą sąskaitą, nepateikti.
8. Teismas nurodė, kad vartojimo ginčus įtvirtinantis teisinis reglamentavimas, vartojimo ginčo šalių apibrėžimai bei pareiškėjo VVTAT ir teismui pateiktų rašytinių įrodymų ir nurodytų aplinkybių visuma neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėją ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejo pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai, kuriuose pareiškėjas dalyvavo kaip vartotojas, turintis teisę į neteisminį vartotojo ginčo sprendimą VVTAT, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – kaip pardavėjas verslininkas. Tokios aplinkybės gali būti nustatomos ir ištiriamos ir pasisakoma dėl vartotojų teisių apsaugos nuostatų taikymo / netaikymo tik atliekant įrodymų tyrimą teisme. VVTAT teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo I. N. prašymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėjas I. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą bei panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2020 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 4E-24637 ir įpareigoti ją išnagrinėti jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, nors nustatė, kad pareiškėjo pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. rugsėjo 18 d. atsakyme į pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neneigia, kad pareiškėją ir ją siejo galimai sutartiniai santykiai, susiję su ginčo automobilio įsigijimu.
9.2. Pareigos įrodyti vartojimo teisinius santykius perkėlimas pareiškėjui yra neteisėtas ir negali būti teisingas ne tik dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, bet ir dėl to, kad vartojimo sutartinių santykių reglamentavimas grindžiamas vartojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, doktrina. Specialiuoju vartojimo sutartinių santykių reglamentavimu siekiama atkurti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, suteikiant vartotojui papildomas teisių apsaugos garantijas, kompensuojančias jo padėties, esant sutartiniams santykiams, nelygiateisiškumą.
9.3. Vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies teises turi ginti VVTAT, jeigu mato, kad nepakanka vartojimo sutarties egzistavimą patvirtinančių dokumentų. Būtent ji turi teises pareikalauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kuriam pateiktas vartotojo reikalavimas, papildomus įrodymus, reikalingus ginčui išspręsti. Ne pareiškėjas, o VVTAT turi aiškintis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nustatyti, koks bendrovės vaidmuo buvo automobilio pirkimo sandoryje. Ne vartotojas, o VVTAT nustatyta tvarka turi teisę gauti duomenis iš įvairių registrų bazių.
9.4. Pirmosios instancijos teismui atmetus skundą, pareiškėjas kaip vartotojas neteko teisės į vartotojo teisių gynimą ne teismine tvarka, tam kad jo ginčas būtų išnagrinėtas neatlygintinai. Teismas netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą bylose dėl vartojimo ginčų.
Atsiliepimas
10. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. VVTAT ne teismo tvarka sprendžia ne bet kokius ginčus, o ginčus, kurie yra kilę iš vartojimo sutarties. VVTAT, priimdama sprendimą pradėti ar atsisakyti pradėti ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka, visų pirma, vertina, ar ginčas kyla iš vartojimo sutarties. VVTAT turi pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių vartotojas, taip pat prekių pardavėją. Tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sutartis yra sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų bei, kad fizinis asmuo parduodamas prekę tokiu būdu nevykdo komercinės veiklos, laikoma, kad sutartis nėra vartojimo. Taip pat, tokiu atveju laikoma, kad ginčas nėra kilęs iš vartojimo sutarties bei ginčo nagrinėjimas nepriskirtas VVTAT kompetencijai, o yra spręstinas bendrosios kompetencijos teisme, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
10.2. VVTAT, įvertinusi tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog automobilio BMW 5250 pirkimo–pardavimo sutartis iš tiesų buvo sudaryta ne tarp jo ir D. N., o tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagrįstai nustatė, jog automobilio BMW 5250 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų. Atsižvelgdama į tai, bei vadovaudamasi vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis nuostatomis, ginčo raštu informavo pareiškėją, jog atsižvelgiant į tai, kad automobilio BMW 5250 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, VVTAT nėra įgaliota nagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi tarp ginčo šalių nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai.
10.3. Pareiškėjo pateikto teismui skundo dalykas nėra susijęs su teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, dėl to atskirojo skundo argumentas, jog teismas netinkamai atliko pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, yra nepagrįstas.
10.4. Vadovaujantis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis pareiga pateikti įrodymus ir kitus paaiškinimus vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai kyla pačiam besikreipiančiam į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją asmeniui. Be to, šiuo atveju ne VVTAT, būdama vartojimo ginčus nagrinėjančia institucija, o asmuo besikreipiantis į ją turi pareigą įrodyti, jog tarp jo ir galimai jo teises pažeidusio subjekto kilo vartojimo teisiniai santykiai. Dėl to pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad pareigos įrodyti vartojimo teisinius santykius perkėlimas pareiškėjui yra neteisėtas, yra nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat netinkamai aiškina silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrinos reikšmę. Silpnesniosios sutarties šalies teisinės apsaugos doktrina užtikrina vartotojo apsaugą ne vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, kaip teigia pareiškėjas, o kitos vartojimo sutarties šalies atžvilgiu.
10.5. VVTAT nėra suinteresuota ginčo išsprendimu vienos ar kitos ginčo šalies naudai, todėl jos sprendimai dėl ginčo baigties yra priimami ne atstovaujant vienos ar kitos ginčo šalies interesus, o vadovaujantis įstatyminiu reglamentavimu bei šalių rungimosi principu. Be to, nėra aišku, kodėl, kaip tą teigia pareiškėjas, VVTAT turėjo aiškintis aplinkybes dėl ginčo automobilio techninės priežiūros atlikimo ir pan., kai ginčo nagrinėjimas nebuvo dėl to pradėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 338 straipsniu atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris (kuri) pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų priėmimui (CPK 338 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo I. N. skundas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2020 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 4E-24637 ir įpareigoti VVTAT išnagrinėti jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčą iš esmės. Taigi byloje yra kilęs ginčas dėl VVTAT priimto procedūrinio sprendimo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo I. N. ginčą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad VVTAT 2020 m. rugsėjo 21 d. gavo pareiškėjo prašymą (reg. Nr. 7-3904) dėl tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilusio ginčo dėl įsigyto automobilio BMW 5250 galimai netinkamos kokybės. Pareiškėjas prašymu pareikalavo sumažinti ginčo automobilio kainą 5 770,00 Eur suma. VVTAT 2020 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 4E-24637, nustačiusi, kad ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp pareiškėjo ir D. N., t. y. tarp dviejų fizinių asmenų, sprendė, kad ji nėra įgaliota nagrinėto pareiškėjo pateikto prašymo, kadangi tarp ginčo šalių nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai, todėl atsisakė išnagrinėti pareiškėjo ginčą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės.
14. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas (toliau – VTAĮ) apibrėžia vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, nustato vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, reglamentuoja vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus. VTAĮ 29 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad nagrinėjant vartojimo ginčą priimti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti vartojimo ginčą, per septynias dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos.
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo I. N. skundžiamas VVTAT 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimas yra procedūrinis, konstatuoja, jog vadovaujantis šios nutarties 14 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartis negali būti apeliacijos objektu. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2024-275/2018; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-68-210/2017).
16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atskiruoju skundu skundžiama Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartis negali būti apskundimo objektas. Ši aplinkybė paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl apeliacinis procesas, pradėtas pagal pareiškėjo I. N. atskirąjį skundą nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis).
17. Pažymėtina, kad VTAĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, jog vartotojas, manydamas, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, turi teisę kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės arba teisėti interesai. Taigi, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turi teisę dėl galimai pažeistų jo teisų ir / ar žalos atlyginimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso nustatyta tvarka (VTAĮ 29 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį procesą, pradėtą civilinėje byloje Nr. e2S-443-555/2021 pagal pareiškėjo I. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties, nutraukti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.