- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-159-258/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-05741-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- A. L.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Ritos Kisielienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui A. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas V. G. prašė pripažinti tarp jo ir atsakovo A. L. 2009-03-03 sudarytą paskolos sutartį negaliojančia, priteisti jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-03-03 tarp jo ir atsakovo A. L. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas jam turėjo paskolinti 38 400 Lt. Pinigų pagal paskolos sutartį jis negavo nei sutarties pasirašymo metu, nei po jos, todėl prašo pripažinti šią paskolos sutartį negaliojančia kaip sudarytą apgaulės būdu. Pasirašius sutartį atsakovas nuėjo į savo namus pervesti sutartą pinigų sumą, tačiau netrukus grįžo, aiškindamas, kad nerado prisijungimo prie banko slaptažodžių, todėl pinigus nuims grynais iš banko ir sekančią dieną perduos jam, tada bus pasirašytas pinigų perdavimo- priėmimo aktas. Po kelių dienų atsakovas paaiškino, kad pinigų jam neskolins. Paprašius grąžinti paskolos sutartį, atsakovas pareiškė, kad dabartiniu metu jos neturi, bet artimiausiu laiku ją grąžins. Vėliau atsakovas jam sakė, kad sutarties neranda, o dar vėliau pasakė, kad paskolos sutartį sunaikino, todėl pasitikėdamas atsakovu, ieškovas daugiau grąžinti paskolos sutarties nereikalavo.
Atsiliepimas
Atsakovas A. L. su ieškovo reikalavimais nesutiko. Jis nurodė, kad sudarius paskolos sutartį, jis atsakovui pinigus perdavė iš karto, tą pačią dieną - 2009-03-03, paskolos sutartis ir yra pinigų perdavimą patvirtinantis raštas. Ieškovas iš jo pinigus gavo. Apie jokį susitarimą pervesti pinigus į ieškovo sąskaitą banke kalbos nebuvo, atsakovas pinigus paėmęs iš savo sąskaitos banke tuoj pat perdavė ieškovui. Ieškovas daug kartų, dalyvaujant liudytojams, žadėjo jam grąžinti skolą, tačiau skola iki šiol liko negrąžinta. Supratęs, kad ieškovas neketina jam grąžinti skolos, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš ieškovo skolą dokumentinio proceso tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. G. 2 420 Lt išlaidų už advokato pagalbą atsakovo A. L. naudai ir 26,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad paskolos sutartyje yra visi paskolos sutarties požymiai, numatyti LR CK 6.870 str. Paskolos sutarties tekstas bei kiti civilinėje byloje surinkti įrodymai – AB SEB banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad A. L. paskolos sutarties sudarymo dieną 2009-03-03 nuėmė iš savo sąskaitos 34 787,48 Lt ir konvertavo juos į eurus, atsakovo, liudytojų T. L., M. Ž., S. L., S. L. paaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad atsakovas A. L. paskolino ieškovui V. G. 38 400 Lt, juos faktiškai perduodamas. Aplinkybę, jog ieškovas gavo iš atsakovo pinigus pagal jų sudarytą paskolos sutartį, liudija taip pat faktas, kad ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, kad atsakovas sunaikintų paskolos sutartį, ją grąžintų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį tenkinti, grąžinti permokėtą žyminį mokestį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog paskolos sutartis neatitiko CK 6.870 str. 1 d. ir 69.873 str. 3 d. reikalavimų, nes jame nebuvo patvirtintas paskolos dalykas ir paskolos perdavimo gavėjui faktas. Žodžiai paskolos sutartyje „įsipareigoja grąžinti“ negali būti pripažįstami patvirtinančiais pinigų perdavimo iš anksto faktą. Paskolos sutartyje nėra jokių įrašų apie galimą paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pinigų priėmimas-perdavimas nebuvo užfiksuotas ir kituose rašytiniuose įrodymuose. Atsakovo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtinantis pinigų išgryninimą neįrodo pinigų priėmimo-perdavimo fakto tarp šalių. Antriniai šaltiniai, atsakovo iniciatyva kaip liudytojai apklausti asmenys taip pat nepatvirtino pinigų perdavimo fakto, nes nei vienas iš byloje apklaustųjų nematė pinigų perdavimo. Atsakovas neįrodė, kad pinigus ieškovui perdavė, o teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes skolos dokumente, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimą, pinigų perdavimas nebuvo užfiksuotas, ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Visi atsakovo liudytojai yra jo giminaičiai arba draugai. Be to, T. L. parodymai prieštaringi: ji teigė ieškovui paskolinusi paskutinius pinigus, tačiau vėliau nurodė po paskolos pasirašymo stačiusi baseiną, priestatą, keitusi stogą. Tą patį nurodė ir atsakovas. Teismas neturėjo remtis liudytojo S. L. parodymais, nes jis yra geras atsakovo draugas, ir susipykęs su ieškovu. Taip pat teismas nepagrįstai kritiškai vertino J. G., betarpiškai dalyvavusios pasirašant paskolos sutartį, parodymus. Teismas neatsižvelgė į ginčo šalių santykius, buvusius prieš paskolos sutarties pasirašymą ir jos pasirašymo metu, nenustatė tikrųjų sutarties šalių ketinimų.
Apeliantas prašė grąžinti jam permokėtą 1 018 Lt žyminį mokestį, nes ieškinys yra neturtinis, todėl už jį mokėtinas tik 134 Lt žyminis mokestis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. L. prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. G. apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad priešingai, nei teigia ieškovas, ne atsakovas A. L. pasisiūlė ieškovui paskolinti pinigus, o būtent ieškovas prašė atsakovo paskolinti jam pinigus, nes jie buvo reikalingi ieškovo verslui – priekabų pirkimui Lenkijoje. Ieškovo teiginiai, jog atsakovas sumanė bei pasisiūlė dalyvauti priekabų versle kartu su ieškovu ir šio verslo A. L. neva atsisakė, todėl ieškovui ir neperdavė skolinamų pinigų, planuotus paskolinti pinigus – 38 400 Lt panaudojo kitam tikslui, t.y. savo namo remontui, nepasitvirtino. Už medžiagų stogo remontui įsigijimą atsakovas mokėjo ne anksčiau nei 2009-08-19, o baseiną įsigijo 2010 m. Namo remontui ir naujų inžinerinių įrenginių (baseino) įrengimui nereikėjo didelių sąnaudų. Atsakovas ir jo sutuoktinė dirba, gauna nuolatines pajamas, todėl jų užteko minėtoms išlaidoms padengti. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas, būdamas išsilavinęs žmogus, verslininkas, vadovaujantis kelioms įmonėms, dar prieš pasirašant paskolos sutartį turėjo visas galimybes įsitikinti, kad atsakovas negalės pervesti didelės pinigų sumos elektroninės bankininkystės būdu dėl banko nustatytų operacijų limitų. Pinigų perdavimą patvirtina pats žodis ieškovo žmonos rengtoje sutartyje esamuoju laiku „skolinu“. Sutartyje užfiksuotas ir skolininko įsipareigojimas nustatyta tvarka ir terminais grąžinti pasiskolintus pinigus, kas taip pat reiškia, kad šį įsipareigojimą prisiėmė žmogus, gavęs paskolos sutarties dalyką ir nesusiejęs šios pareigos su jokiomis papildomomis sąlygomis. Be to, teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-187/2008).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjama byla nėra ypatingai sudėtinga, atsakovas nenurodė, kokių aplinkybių kolegija negalėtų įvertinti rašytinio proceso tvarka, dėl ko reiktų apklausti šalis, todėl, vadovaudamasi CPK 321-322 straipsniais, kolegija netenkina atsakovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Šioje apeliacijoje vertinama, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis pateikto apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Visose bylos proceso stadijose vadovaujamasi principine taisykle, kad šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str. nuostatos).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008, ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išanalizavusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir bylos dalyvių procesinių dokumentų turinį, priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, ginčą išsprendė teisingai.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-368/2011).
Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, nes paskolos sutartyje turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumente aiškiai patvirtinamas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-107/2011). Vadinasi, CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonių, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t.y. paskolos sutartyje aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą. Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas, todėl tokiu atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-107/2011).
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje 2009 m. kovo 3 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad A. L. skolina 38 400 Lt, juos konvertavus į eurus 11 100 Eur, V. G.. Pastarasis minėtą sumą įsipareigoja grąžinti iki 2010-03-02 (b.l. 5) Tarp šalių kilęs ginčas, ar toks paskolos sutarties pasirašymas patvirtina ir pinigų perdavimo faktą, ar pinigų perdavimas turėjo būti fiksuotas kitaip, papildomai.
Teisėjų kolegijos vertinimu sutarties nuostata, esamuoju laiku nurodanti apie pinigų skolinimą, reiškia ir patį pinigų perdavimą, nes skolinimas esamuoju laiku reiškia ne įsipareigojimą perduoti pinigus ateityje, o faktišką pinigų perdavimą kitai sutarties šaliai. Be to, pinigų perdavimo faktas yra patvirtintas ir kitais, netiesioginiais įrodymais. Aplinkybė apie 34 787,48 Lt nuėmimą nuo atsakovo sąskaitos ir šių pinigų konvertavimą į eurus, patvirtinta SEB banko išrašais (b.l. 39-40), nėra ji nėra tiesioginis paskolos sumos perdavimo ieškovui įrodymas, tačiau papildomai pagrindžia paskolos sutartyje konstatuotą pinigų perdavimą ieškovui, atsižvelgiant į pinigų nuėmimo datą – 2009-03-03, t.y. tą pačią dieną, kai pasirašyta paskolos sutartis, bei nuimtą sumą – 34 787,48 Lt, prie kurios buvo pridėti atsakovo nurodyti iš žmonos gauti 3 000 Lt.
Nėra pagrindo nesiremti liudytojų T. L., M. Ž., S. L., S. L. paaiškinimais, nes nors jie ir yra su atsakovu susiję asmenys, tačiau šių asmenų parodymai neprieštaringi ir padeda geriau atskleisti tarp šalių susiformavusius santykius, jų valią ir galimybes skolinti ir skolintis pinigus. Nei vienas iš šių liudytojų tiesiogiai pinigų priėmimo - perdavimo fakto nėra matęs, kaip to nurodė nemačiusi ir ieškovo sutuoktinė, liudytoja apklausta J. G. (b.l. 143). Atsižvelgiant į tai, neturi teisinės reikšmės apelianto argumentas, kad teismas nesirėmė vienintelio ieškovo liudytojo - J. G., betarpiškai dalyvavusios pasirašant paskolos sutartį, parodymais. Aplinkybė, jog J. G. dalyvavo pasirašant paskolos sutartį, negali nei patvirtinti, nei paneigti pinigų perdavimo fakto. Ginčas kilęs, ar jie buvo perduoti sutarties pasirašymo dieną, tokiu būdu įvykdant pagrindinę paskolos sutarties sąlygą. J. G. parodymai, kad ji pinigų nematė, nesant kitų įrodymų, paneigiančių paskolos sutarties sumos perdavimą ieškovui, negali būti pakankamu pagrindu sprendžiant dėl įvykusio/neįvykusio pinigų skolinimo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad J. G. pati nurodė esanti finansininkė, pasiūliusi, o sprendžiant iš šalių paaiškinimų, ir parengusi paskolos sutartį, todėl tai yra papildomas pagrindas išvadai, kad finansų srityje dirbantis ir paskolos sutartį savo vyro, šioje byloje ieškovo, interesais rengęs asmuo turėjo suvokti ir labiau tikėtina suvokė, kas paskolos sutartis, kurioje nurodytas pinigų skolinimas esamuoju laiku, reiškia ir jų perdavimą. Todėl jos paaiškinimai, kad sutartis, kurioje nurodytas pinigų skolinimas, pinigus skolinusios šalies (atsakovo) nebuvo įvykdyta, vertintini kritiškai.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovas yra verslininkas, ginčo sutarties sudarymo metu Lenkijoje pirkdavęs priekabas. Šią aplinkybę patvirtino ir jis pats bei jo žmona (b.l. 142, 143). Ieškovas nurodė, kad prieš pasirašant paskolos sutartį buvo paskaičiuota, kiek reiktų pinigų užpirkti tralą priekabų (b.l. 142). Atsakovas teigė, o ieškovas to neneigė, kad priekabos po paskolos sutarties pasirašymo buvo nupirktos (b.l.107). Be to, J. G. nurodė, kad laisvų pinigų ginčo sutarties sudarymo metu neturėjo, nežino, ar jų buvo įmonėje (b.l.143). Visos šios aplinkybės rodo, kad ieškovui pinigai buvo reikalingi verslui, o sprendžiant iš to, kad priekabos buvo nupirktos, labiau tikėtina, kad tam buvo panaudoti ir iš atsakovo gauti pinigai. Taigi tai papildomas netiesioginis įrodymas, patvirtinantis faktinį paskolos sumos perdavimą ieškovui.
Kolegija sutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad aplinkybę, jog ieškovas gavo iš atsakovo pinigus pagal jų sudarytą paskolos sutartį, liudija faktas, kad ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, kad atsakovas sunaikintų paskolos sutartį, ją grąžintų.
Apelianto nurodoma aplinkybė, kad T. L. parodymai prieštaringi: ji teigė ieškovui paskolinusi paskutinius pinigus, tačiau vėliau nurodė po paskolos pasirašymo stačiusi baseiną, priestatą, keitusi stogą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl pinigų perdavimo ieškovui fakto, nes byloje nėra duomenų, kad šie darbai atlikti paskolos sutarties pasirašymo dieną.
Kitos aplinkybės dėl šalių draugiškų tarpusavio santykių iki ir pasirašant paskolos sutartį, jų kelionė į Lenkiją negali būti vertinamos kaip paneigiančios ieškovo įvykdytą paskolos sutartį. Priešingai, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog draugyste ir pasitikėjimu grindžiamų šalių pasirašyta paskolos sutartis, kurioje nurodytas pinigų skolinimas, atsakovo buvo įvykdyta pinigus perdavus ieškovui.
Visi šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad 38 400 Lt pagal paskolos sutartį buvo perduoti ieškovui V. G., todėl šią paskolos sutartį pripažinti negaliojančia neperdavus sutarties dalyko ieškovui, nėra pagrindo. Pirmos instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.
Ieškovas prašė grąžinti jam permokėtą žyminį mokestį, teigdamas, jog jį permokėjo netinkamai įvertinęs ginčo pobūdį, t.y. mokėjęs už ieškinį žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimą, nors reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra neturtinis reikalavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovo argumentais, nes ieškiniu pareikštu reikalavimu ieškovas tiesiogiai siekia turinių pasekmių, t.y. pripažinus paskolos sutartį negaliojančia, jam neliktų pareigos grąžinti paskolos sumą, mokėti palūkanų. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas negali būti vertinamas kaip neturtinis, vadinasi, negali būti grąžintas jo teigimu permokėtas žyminis mokestis, o netenkinus apeliacinio skundo ieškovas dar įpareigotinas ir primokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Kadangi už apeliacinį skundą ieškovas turėjo sumokėti 1 152 Lt žyminio mokesčio, o sumokėjo 134 Lt, netenkinus apeliacinio skundo, jis įpareigotinas papildomai sumokėti 1 018 Lt žyminio mokesčio.
Netenkinus apeliacinio skundo iš apelianto atsakovui priteistinos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 2 178 Lt išlaidų (b.l. 175). Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisiniai santykiai byloje nėra itin sudėtingi, todėl priteisti visas prašomas atsakovo atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Jos mažintinos iki rekomenduojamo dydžio – 1 200 Lt (8.11 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 200 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 018 Lt žyminio mokesčio valstybei.