Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1115/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-08-26
Bylos Nr.: 2A-1115/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00241-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas: Danske Bank A
Atsakovas: D. J., J. J.
Trečiasis asmuo: R. J.

Kategorijos

32.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1115/2014Proceso Nr. 2-55-3-00241-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 32.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3357-656/2013 pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovams D. J. ir J. J. dėl negrąžinto kredito, palūkanų, delspinigių priteisimo, priverstinės hipotekos nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo R. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: pripažinti, kad tarp atsakovų J. J. ir D. J. susiklostę santykiai dėl gyvenamojo namo, statomo pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. kovo 8 d. statybos leidimą Nr. 0169, statybos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra jungtinės veiklos santykiai; priteisti iš atsakovų solidariai 248 960,96 Lt negrąžinto kredito, 11 935,07 Lt palūkanų, 14 006,72 Lt delspinigių, 11 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos; nustatyti gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), statomam Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. kovo 8 d. statybos leidimo Nr. 0169 pagrindu, priverstinę hipoteką, hipotekos kreditorius Danske Bank, skolininkai D. J. ir J. J., įkeičiamo turto savininkai D. J. ir J. J., hipoteka užtikrintos prievolės dydis 248 960,96 Lt negrąžinto kredito, 11 935,07 Lt palūkanų, 14 006,72 Lt delspinigių, 11 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos; įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos organizuoti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statomo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. kovo 8 d. statybos leidimo Nr. 0169 pagrindu, statybos užbaigimo procedūras, įgyvendinti šio gyvenamojo namo registracijos Nekilnojamojo turto registre procedūras bei atlikti visus kitus išvardintų veiksmų įgyvendinimui ir turto išsaugojimui bei naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti būtinus veiksmus. Tuo atveju, jeigu atsakovai neįvykdys šio įsipareigojimo, suteikti ieškovui teisę atsakovų lėšomis organizuoti gyvenamojo namo registracijos Nekilnojamojo turto registre procedūras bei atlikti visus kitus išvardintų veiksmų įgyvendinimui ir turto išsaugojimui bei naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti būtinus veiksmus.

Nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 8 d. kredito sutartimi Nr. BS1027060225, suteikė atsakovui D. J. 250 000 Lt kreditą namo statybai; D. J. įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 8 d. pastatyti namą ir įregistruoti namo hipoteką užtikrinant prievolių ieškovui įvykdymą; J. J. (D. J. tėvas) sutartinės hipotekos lakštu įkeitė banko naudai žemės sklypą. D. J. iki nustatyto termino, neįkeitus namo ir nuo 2008 m. gruodžio 1 d. nemokant priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, o nuo 2009 m. sausio 5 d. ir kredito grąžinimo įmokų, ieškovo iniciatyva 2009 m. birželio 18 d. kredito sutartis nutraukta. Ieškovo teigimu, tarp atsakovų susiklostė faktiniai jungtinės veiklos santykiai, reglamentuojami CK 6.969 straipsnio 1 dalimi, jų bendra veikla atitinka esminius jungtinės veiklos sutarties požymius. Jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974 – 6.976 str.). Teismo sprendimo pagrindu namui nustatytina hipoteka. Ieškovas negali vykdyti skolos išieškojimo iš neįregistruoto namo, todėl atsakovai įpareigotini įregistruoti bendrąją dalinę namo nuosavybę registre.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad neturėjo tikslo sukurti bendrą turtą, tačiau juos siejo pavedimo santykiai, taip pat atsakovus sieja artima giminystė ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Gauta paskola buvo panaudota J. J. interesais, nes D. J. gautą paskolą perskolino J. J., kad šis pastatytų savo sklype gyvenamąjį namą. CK 4.187 straipsnis nustato, kad pagal teismo sprendimą patenkinus ieškinį dėl pinigų išieškojimo priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik skolininko turtui, tačiau J. J. nėra kredito gavėjas pagal kreditavimo sutarties sąlygas. Priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik socialiai reikšmingų gėrių apsaugai. Ieškovas neįrodė, kad jo interesas yra ypatingas. Šiuo metu yra įsiteisėjusi Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, kuri yra prilyginama teismo sprendimui dėl skolos priteisimo, kuria nuspręsta ieškovo naudai iš D. J. išieškoti skolą: 248 960,96 Lt negrąžinto kredito, 11 935,07 Lt palūkanų, 14 006,72 Lt delspinigių, 11 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos. Antras teismo sprendimas dėl tos pačios skolos priteisimo iš to paties asmens negali būti priimtas. Neįrodyta, kad namas yra tokio baigtumo laipsnio, kad jį galima įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino, kad tarp atsakovų J. J. ir D. J. susiklostę santykiai dėl gyvenamojo namo, statomo pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. kovo 8 d. statybos leidimą Nr. 0169, statybos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra jungtinės veiklos santykiai, ir nustatė, kad gyvenamasis namas atsakovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį; priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo naudai 248 960,96 negrąžinto kredito Lt, 11 935,07 Lt palūkanų, 14 006,72 Lt delspinigių, 11 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009-09-15 iki visiško skolos išieškojimo dienos; įpareigojo atsakovus per tris mėnesius nuo teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų ir nuosavybės teisių registracijos Nekilnojamojo turto registre procedūras bei atlikti visus kitus išvardintų veiksmų įgyvendinimui būtinus veiksmus. Tuo atveju, jeigu atsakovai neįvykdys šio įpareigojimo, suteikė ieškovui teisę atsakovų lėšomis organizuoti gyvenamojo namo kadastro duomenų ir nuosavybės teisių registracijos Nekilnojamojo turto registre procedūras bei atlikti visus kitus išvardintų procedūrų įgyvendinimui būtinus veiksmus; reikalavimą nustatyti gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), priverstinę hipoteką atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovų J. J. ir D. J. po 3 465 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, susijusias su atsakovų tarpusavio giminystės ryšiais, gyvenamojo namo statyba bei kredito sutarties sudarymo aplinkybėmis, atsižvelgęs į teisinę reglamentaciją bei kasacinio teismo praktiką dėl jungtinės veiklos nustatymo, sprendė, kad visuma byloje surinktų įrodymų leidžia šalių santykius kvalifikuoti kaip bendrą jungtinę veiklą, kuria siekiama sukurti (pastatyti) naują nekilnojamąjį daiktą gyvenamąjį namą J. J. žemės sklype (duomenys neskelbtini). Teismas taikė CK 6.970 straipsnio 1 dalyje nustatytą prezumpciją, kad partnerių įnašai yra lygūs ir pripažino, kad atsakovai yra atsakingi visu savo turtu lygiomis dalimis pagal prievoles, kylančias iš kredito sutarties ir priteisė skolą iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis; vykdant bendrą veiklą pastatytas gyvenamasis namas pripažintas bendrąja daline atsakovų nuosavybe, kurioje kiekvienam dalyviui nuosavybės teise priklauso po ½ dalį. Teismas konstatavo, jog atsakovo J. J. žemės sklypas įkeistas svetimo daikto hipoteka. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad vykdydami jungtinę veiklą atsakovai sukūrė nekilnojamąjį daiktą, kuris atsakovams priklauso bendrąja daline nuosavybe lygiomis ir atsakovai yra atsakingi visu savo turtu lygiomis dalimis pagal prievoles, kylančias iš kredito sutarties, todėl visa skola ieškovui priteista iš atsakovų lygiomis dalimis išieškant skolą iš viso atsakovų turto. Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pradėtas kredito, palūkanų ir delspinigių išieškojimas iš įkeisto J. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neužkerta kelio priteisti skolą iš viso likusio atsakovų turto.

Pasisakydamas dėl reikalavimo nustatyti priverstinę hipoteką, teismas konstatavo, jog nors CK 4.175 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad priverstinė hipoteka nustatoma teismo sprendimu, kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, tačiau CK 4.178 straipsnis nustato, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymui Civilinio kodekso nustatytais atvejais gali būti nustatyta priverstinė skolininko daikto hipoteka. CK konkrečiai nenumato, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatoma užtikrinant kredito, kuris buvo suteiktas nekilnojamojo daikto (pastato) statybai, išieškojimui užtikrinti, todėl ieškovo reikalavimą nustatyti priverstinę hipoteką atsakovų statomam namui atmetė.

Atsakovams neįvykdžius kredito sutartyje numatyto įsipareigojimo iki 2008 m. rugsėjo 8 d. užbaigti statybos darbus ir pateikti Valstybės įmonės Registrų centras išduotą pažymėjimą patvirtinantį kredito gavėjo nuosavybės teisę į užbaigtą būstą, teismas įpareigojo abu jungtinės veikos partnerius vykdyti kredito sutartimi prisiimtą įsipareigojimą, priteisdamas pareigą įvykdyti natūra (CK 1.138 str. 4 p.). CPK 273 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas tenkino ieškovo prašymą ir atsakovams neįvykdžius šio įsipareigojimo, ieškovui suteikė teisę atsakovų lėšomis organizuoti gyvenamojo namo registracijos Nekilnojamojo turto registre procedūras bei atlikti visus kitus pastatų registracijai būtinus veiksmus.

Teismas sprendė, kad siekiant apginti ieškovo interesą išieškoti skolą iš namo vertės, užtenka įregistruoti namą teisės aktų nustatyta tvarka, kad būtų užtikrinta teismo sprendimo įvykdymo galimybė; nebaigto statyti, bet teisiškai registruoto namo, statusas netrukdo vykdyti išieškojimo iš šio turto; todėl atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovus arba pavesti ieškovui atlikti turto išsaugojimui bei naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti būtinus veiksmus, nes nenurodytas šio reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas nustatyti gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), statomam Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2006 m. kovo 8 d. statybos leidimo Nr. 0169 pagrindu, priverstinę hipoteką, hipotekos kreditoriumi nurodant Danske Bank A/S, skolininkais D. J. ir J. J., įkeičiamo turto savininkais D. J. ir J. J., hipoteka užtikrintos prievolės dydį 248 960,96 Lt negrąžinto kredito, 11 935,07 Lt palūkanų, 14 006,72 Lt delspinigių, 11 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą tenkinti; priteisti iš atsakovų apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atmesdamas reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo teismas priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas D. J. pažeidė su ieškovu sudarytą kredito sutartį, neįvykdydamas įsipareigojimo iki 2008 m. rugsėjo 8 d. pastatyti namą ir įregistruoti namo hipoteką užtikrinant prievolių ieškovui įvykdymą.Nagrinėjamos bylos kontekste būtinybė užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus akivaizdi ir pagrįsta – lėšos, gautos pagal sutartį, panaudotos išimtinai namo statybai ir buvo prisiimtas įsipareigojimas namą įkeisti, tačiau jis liko neįvykdytas, be to, atsakovai, siekdami išvengti priverstinio išieškojimo, perleidžia jiems priklausantį turtą tretiesiems asmenims, todėl ieškovo piniginio reikalavimo patenkinimo galimybės ženkliai mažėja. Be to, pareigos įkeisti namą nevykdymas neigiamai įtakoja apelianto galimybes išieškoti skolą pagal sutartį iš hipoteka įkeisto sklypo vertės, nes sklype pastatytas neįregistruotas statinys negali būti priverstinai parduotas kartu sus sklypu, tokiu būdu ženkliai sumažinama sklypo vertė (CK 4.171 str. 10 d.).Atsakovai neteikė jokių argumentų ar motyvų dėl priverstinės hipotekos nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teisme patirtas 3 600 Lt bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo R. J. atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priverstinės hipotekos taikymui. Nėra jokių išskirtinių apelianto interesų ir teisių, kurie turėtų būti ginami taikant priverstinę hipoteką.Apeliantas jau vykdo išieškojimą pagal hipotekos teismo nutartį; visai jo reikalaujamai sumai yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl apelianto turtiniai reikalavimai pakankamai garantuoti. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių būtinumą taikyti priverstinė hipoteką, neįvardijo, koks jo interesas gali būti vertinamas kaip socialinis gėris, kuris tokiu būdu turi būti ginamas. Vien priteista skola nepagrindžia kreditoriaus privilegijuotos padėties kitų kreditorių bei skolininko atžvilgiu. Kasacinis teismas yra suformavęs taisyklę, pagal kurią priverstinė hipoteka gali būti taikoma, kuomet teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, šiuo atveju bylos aplinkybės pagrindžia, jog tokio apsunkinimo nėra, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu turi būti taikoma priverstinė hipoteka.

Atsiliepimas

Atsakovas J. J. atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotas taisykles, tenkinus kreditoriaus reikalavimą dėl skolos priteisimo, priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti. D. J. neįvykdžius kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų apeliantas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, taigi apeliantas pasinaudojo jo naudai nustatyta teisine priemone skolininkui netinkamai vykdant sutartį. Be to, galioja byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų nuosavybės teisių į statomą gyvenamąjį namą areštas. Taigi, nėra sąlygų priverstinės hipotekos nustatymui, nes apeliantas turi kitas, adekvačias galimybes išieškoti skolą, todėl toks reikalavimas perteklinis.Teismų praktikoje teisė taikyti priverstinę hipoteką siejama su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga, prašantis ją taikyti asmuo turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad jo kaip kreditoriaus interesas J. J. atžvilgiu yra ypatingas. Kaip minėta, visas apelianto reikalavimas gali būti patenkintas iš areštuoto turto, kurio vertės pakankama padengti visą apelianto finansinį reikalavimą.

Atsakovas D. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliaciniu skundu keliamas ginčas dėl pagrindo priverstinės hipotekos nustatymui egzistavimo teismui patenkinus turtinius ieškovo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimus dėl jungtinės veiklos nustatymo, kredito, palūkanų bei delspinigių priteisimo, nekilnojamojo daikto teisinės registracijos atlikimo, tačiau atmetė reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nebaigtam statyti gyvenamajam namui nustatymo. Ieškovas nesutinka tik su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, argumentuodamas tuo, jog šiuo klausimu teismas priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, bei tuo, jog nagrinėjamos bylos kontekste būtinybė užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus akivaizdi ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės bet kurie procesinės teisės normų pažeidimai gali būti pagrindu naikinti sprendimą tik tuo atveju, jei dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.), išskyrus pažeidimus, nurodytus CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse. Pastebėtina, kad apeliantas neteigia absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimo. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, yra pažymėjęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-7-38/2008). Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priverstinės hipotekos nustatymo nėra tinkamai motyvuota, tačiau šis pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą sprendimą.

Hipoteka – tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Šis užtikrinimo būdas pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis, kuriose hipotekos kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.

CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad priverstinė hipoteka atsiranda pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti. CK 4.178 straipsnyje ši teisės norma detalizuojama, numatant, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka.

Apeliantas teisingai cituoja kasacinio teismo praktiką, kurioje yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 str. 1 d. ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 str. 1 d.), asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-307/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012, konstatavo, kad priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Prašantis nustatyti priverstinę hipoteką kreditorius būtinumą ją nustatyti turi grįsti aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamo ginčo atveju priverstinės hipotekos būtinumas nėra pagrįstas išskirtiniu apelianto, kaip kreditoriaus, interesu kitų atsakovų kreditorių atžvilgiu (CPK 178 str.).

Visų pirma, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 str. 3 d.) duomenis nustatyta, kad atsakovas J. J. kitų kreditorių neturi. Tačiau iš atsakovo D. J. ne vienas kreditorius yra prisiteisęs įvairias pinigų sumas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3965-232/2011, iš D. J. solidariai su kitu atsakovu priteista 2 100 000 Lt bei 12,84 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009 m. balandžio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-759/2012. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-809/2013, patvirtinta taikos sutartimi D. J. kartu su kitu asmeniu įsipareigojo sumokėti ieškovui 40 000 Lt, sutartyje nustatytais terminai; šio įsipareigojimo neįvykdžius – solidariai visą skolą – 90 750 Lt skolos, 4 083,75 Lt netesybų bei 5 procentus metinių palūkanų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. L2-32425-391/2014, iš D. J. priteista 27 622,40 Lt skolos, 2 917,38 Lt palūkanų bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2014 m. liepos 24 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Taigi, apelianto reikalavimo nustatyti priverstinę hipoteką tenkinimo atveju, būtų pažeistos kitų atsakovo D. J. kreditorių teisės ir teisėti interesai.

Taip pat nelaikytini priverstinės hipotekos būtinumą pagrindžiančiomis aplinkybėmis apelianto motyvai, jog lėšos, gautos pagal sutartį, panaudotos išimtinai namo statybai ir buvo prisiimtas įsipareigojimas namą įkeisti, tačiau jis liko neįvykdytas; jog atsakovai, siekdami išvengti priverstinio išieškojimo, perleidžia jiems priklausantį turtą tretiesiems asmenims, todėl ieškovo piniginio reikalavimo patenkinimo galimybės ženkliai mažėja. Be to, pasak apelianto, pareigos įkeisti namą nevykdymas neigiamai įtakoja apelianto galimybes išieškoti skolą pagal sutartį iš hipoteka įkeisto sklypo vertės, nes sklype pastatytas neįregistruotas statinys negali būti priverstinai parduotas kartu su sklypu, tokiu būdu ženkliai sumažinama sklypo vertė. Šiame kontekste pažymėtina, kad neskundžiama, todėl pagal CPK 279 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusia, teismo sprendimo dalimi atsakovai yra įpareigoti atlikti ginčo statinio kadastro duomenų ir nuosavybės teisių registracijos Nekilnojamojo turto registre procedūras bei visus kitus išvardintų veiksmų įgyvendinimui būtinus veiksmus; atsakovams šio teismo įpareigojimo neįvykdžius, ieškovui suteikta teisė šiuos veiksmus atlikti atsakovų sąskaita. Taigi, įpareigotiems asmenims ar ieškovui atlikus statinio teisinės registracijos veiksmus, apelianto nurodytų hipoteka apsunkinto žemės sklypo priverstinio pardavimo kliūčių neliks. Objektyvių duomenų, kad netaikius priverstinės hipotekos statiniui įkeisto žemės sklypo vertė mažėja, nepateikta.

Ginčo nėra ir bylos duomenys liudija, kad kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas J. J. priklausantis žemės sklypas, kurio vertė hipotekos lakšte nurodyta 357 000 Lt (1 t., 22-24 b. l.); į šį žemės sklypą nukreiptas priverstinis skolos išieškojimas pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartį (1 t., 61 b. l.); byloje 2013 m. vasario 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštuotas nebaigtas statyti ginčo namas (1 t., 87-90 b. l.). Taigi sutiktina su atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentais, jog sprendimo įvykdymo apsunkinimo nėra, apeliantas turi kitas, adekvačias galimybes išieškoti skolą. Esant tokioms aplinkybėms, faktas, kad atsakovas J. J. areštu neapsunkintą turtą dovanojo dukteriai, nagrinėjamam priverstinės hipotekos nustatymo klausimui teisiškai nereikšmingas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius priverstinę hipoteką apelianto naudai, šis kreditorius taptų privilegijuotas kitų atsakovo D. J. kreditorių atžvilgiu, o tokiam privilegijavimui nėra aiškaus teisinio pagrindo ir išskirtinių apelianto specifiškumą kitų kreditorių atžvilgiu pagrindžiančių aplinkybių. Tokiu būdu būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas bei iškreipiama CPK ir kituose teisės aktuose reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimo dėl priverstinės hipotekos nustatymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis