Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. N. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jam paskirta keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir Ž. N. paskirta galutinė subendrinta keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. sausio 14 d. iki bausmės vykdymo pradžios, taip pat bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. birželio 21 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis Ž. N. neneigia nužudęs nukentėjusiąją M. S., tačiau nesutinka tai padaręs itin žiauriai, todėl, nuteistojo gynėjos teigimu, padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir Ž. N. turi būti skiriama švelnesnė laisvės atėmimo bausmė.

6. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2014, Nr. 2K-235-222/2016, Nr. 2K-316-1073/2018, Nr. 2K-84-628/2022).

7. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Ž. N. dvidešimt tris kartus peiliu dūrė M. S. į pilvą, krūtinės ląstos kairę pusę, krūtinę, kairę ranką, nugarą, t. y. iš esmės buvo smūgiuojama į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno vietas, o tam buvo specialiai pasirinktas pavojingas įrankis – peilis. Nukentėjusioji mirė nuo penkių kiauryminių durtinių-pjautinių pilvo ir krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimų su plonžarnių, kepenų, kairio plaučio ir širdies pažeidimais, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvą, kairės krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmes. Specialisto išvadoje (t. 3, b. l. 32–37) nurodyta, kad pomirtinių sužalojimų M. S. kūne nėra, kas reiškia, kad visi minėti smūgiai buvo suduoti nukentėjusiajai dar esant gyvai.

8. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, Ž. N. parodė, kad dūrė M. S. visur, kiek matė, pirmiausiai, dūrė į pilvą, negali pasakyti, kiek buvo dūrių į pilvą, bet jų buvo daug. Anot nuteistojo, po kelių dūrių M. S. pasakė žodį „padėkit“, po vėlesnių dūrių paėjo kelis žingsnius ir nukrito, o jis užšokęs dar dūrė jai į nugarą (t. 5, b. l. 36). Specialistas tyrimo metu nustatė, kad pjautinės kairės plaštakos ir dešinio riešo žaizdos galėjo būti padarytos ir nukentėjusiajai ginantis nuo suduodamų smūgių peiliu (t. 3, b. l. 32–37). Tai pripažino ir Ž. N., teigdamas, kad rankas galėjo sužaloti, kai nukentėjusioji bandė ranka užsidengti nuo smūgių (t. 5, b. l. 36). Nukentėjusiuoju apklaustas L. A. nurodė, kad šalia gyvenanti kaimynė jam sakė girdėjusi, kaip įvykio metu M. S. rėkė (t. 4, b. l. 184). Liudytoja R. P. parodė, kad kaip tik tuo metu ėjo pro nukentėjusiosios namus ir girdėjo keistus garsus – tarsi kas „muštų“ žalią mėsą, šie garsai buvo girdėti vienas po kito, be jokios pertraukos (t. 5, b. l. 11, t. 1, b. l. 94). Taigi, nepaisant to, kad specialisto išvadoje yra nustatyta, jog mirtį nulėmę sužalojimai yra padaryti ne daugiau kaip keliolikos minučių bėgyje iki mirties, vis dėlto, nukentėjusioji peiliu buvo žalojama net dvidešimt tris kartus, smūgiai buvo intensyvūs, suduoti į gyvybiškai svarbias kūno vietas, pažeidžiant vidaus organus, akivaizdu, kad nuo jų M. S. bandė gintis, šaukėsi pagalbos, kas neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji iki mirties išgyveno dideles fizines ir dvasines kančias. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad smurtiniai veiksmai ilgai nesitęsė, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Ž. N. teigė, kad nuo jo išėjimo iš namų paskui M. S. iki grįžimo atgal jau ją nužudžius galėjo praeiti iki 30 min. (t. 4, b. l. 10), kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti laikoma trumpu laiko tarpu, ypač turint omenyje tai, ką tuo metu išgyveno nukentėjusioji.

9. Baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad Ž. N. nužudė M. S., kerštaudamas jai už tai, kad pastaroji, kai nuteistasis ją sumušė, kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir Ž. N. už tokius savo veiksmus buvo nuteistas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo parodymų, jis, dar būdamas tardymo izoliatoriuje, nusprendė, kad išėjęs į laisvę nužudys M. S., labiausiai ant jos pyko dėl to, kad teismo nuosprendžiu iš jo nukentėjusiajai buvo priteista 3 000 Eur žalai atlyginti. Nuteistasis buvo apsisprendęs ir dėl nužudymo būdo, t. y. buvo suplanavęs ją nudurti, ir apie tai ne kartą buvo užsiminęs savo sugyventinei L. N.. Įvykio dieną, eidamas į nukentėjusiosios namus, Ž. N. jau buvo nusprendęs įgyvendinti savo sumanymą (t. 4, b. l. 7–8). Liudytoju apklaustas A. D. parodė, kad kuomet įvykio dieną nukentėjusiosios gyvenamosios vietos kieme kalbėjosi su Ž. N., pastarasis sakė „<...> paskutinę dieną išgeriam čia“ (t. 2, b. l. 21–23). Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis neigė iš anksto planavęs nužudyti nukentėjusiąją, tačiau liudytojos L. N. parodymai patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. liudytoja parodė, kad dar būdamas įkalinimo įstaigoje jis jai rašytame laiške buvo užsiminęs, kad nužudys M. S. ir Žiežmariuose bus kraujo klanas (t. 5, b. l. 13–14, t. 1, b. l. 87). Kad Ž. N. ketinimą nužudyti nukentėjusiąją buvo išreiškęs pažįstamiems asmenims, apeliaciniame skunde pripažįsta ir nuteistojo gynėja. Taigi, akivaizdu, kad ketinimas nužudyti M. S. nebuvo spontaniškas, tai buvo gerai apgalvotas Ž. N. veiksmas, kurį atlikęs nuteistasis nesutriko, atvirkščiai, netikrinęs, ar nukentėjusioji gyva ar ne, paliko jos kūną gulėti ir grįžo į jos namus toliau vartoti alkoholinius gėrimus. Kai L. A. ėmė teirautis, kur dingo M. S., Ž. N. atitempė jos kūną į kambarį ir parodė (t. 5, b. l. 35–37).

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad toks brutalus Ž. N. elgesys, turėtas keršto motyvas, pasirinktas pavojingas žalojimo įrankis, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdis, kiekis, jų lokalizacija, jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo peržengia paprasto nužudymo ribas ir pagal savo požymius atitinka kvalifikuoto nužudymo požymio „itin žiauriai“ turinį. Nuteistasis, būdamas pakaltinamas, praeityje ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus, taip pat ir prieš M. S., suduodamas daugybę smūgių peiliu nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbias kūno vietas, neabejotinai suvokė itin žiaurų nukentėjusiosios gyvybės atėmimo būdą ir to norėjo. Taigi, nagrinėjamu atveju itin žiaurus nužudymo būdas byloje nustatytas teisingai ir baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant Ž. N. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, pritaikytas tinkamai. Perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir tuo pagrindu skirti nuteistajam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo.

11. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 322 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi nuteistajam Ž. N. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė R. Kalkauskienė. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajam Ž. N. teiktos teisinės pagalbos išlaidos yra 121, 04 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Nuosprendžiui įsiteisėjus, Ž. N. turės atlikti jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, jokio turto neturi, niekur nedirbo. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus nuteistojo turtinę padėtį, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. N. gynėjo advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepriteisti.