Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2020-01-27 · Administracinė byla Nr. I1-667-739/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-27
Bylos Nr.
I1-667-739/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02358-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Dalia Pranckienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-667-739/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02358-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.5; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 27 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjui D. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2019 m. sausio 20 d. jis buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Minėtu laikotarpiu jis buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 4, 11, 17, kur atskaičius sanitarinius įrenginius, plotas neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto normos. Tad jis neturėjo galimybės normaliai judėti kameroje. Jam nebuvo sudarytos sąlygos praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ir daugiau) ne savo kameroje, skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose, kaip nurodyta Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) ataskaitos 47 punkte. Kamerose Nr. 4, 11, 17 buvo sunkiai prieinami tupiami klozetai, dėl kurių teko patirti papildomą diskomfortą. Kameroje Nr. 4 pasivaikščiojimo kiemeliuose neveikdavo prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai, o duše jų visai nebuvo, tad jis negalėjo laiku nueiti į tualetą ir iškviesti medikus, kai būdavo bloga. Dėl to, kas buvo nurodyta, jam teko patirti didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nėra suderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu. Prašė priteisti jam 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas tvirtino, kad kamerose buvo blogos gyvenimo sąlygos ir prašė teismą atsižvelgti į tai, kas parašyta jo skunde bei skundą tenkinti.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Pravieniškių PN-AK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai namams pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant (b. l. 11). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Pravieniškių PN-AK atstovui (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą (b. l. 8–11) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 4, 11, 18, pateikė duomenis apie šių kamerų plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Paaiškino, kad kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose yra tupiami klozetai. Atsiliepime ir 2020 m. sausio 14 d. rašte Nr. S-955 „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 30–33) (toliau – raštas „Dėl papildomų duomenų teikimo“) pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, buvo vykdomos individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytos priemonės. Rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ nurodė, kad pareiškėjui buvo skiriama ne mažiau kaip dvi valandos pasivaikščiojimo laiko pagal dienotvarkę. Paaiškino, kad nekaupia duomenų apie tai, ar socialinės reabilitacijos priemonės buvo taikomos kamerų tipo patalpoje, ar kitose pataisos namų vietose, bei kiek konkrečiai laiko dėl jų taikymo pareiškėjas galėjo praleisti ne kamerų tipo patalpoje. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus pasivaikščiojimo kiemeliuose ar dušuose. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose sumontuota iškvietimo sistema, šiuo metu iškvietimo mygtukai laikinai neveikia. Pataisos namų pareigūnai nuteistuosius, atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose, veda į dušus, po dušų veda atgal į kamerų tipo patalpas. Pareigūnai budi prie pasivaikščiojimo kiemelių. Todėl esant reikalui nuteistieji dušuose ar pasivaikščiojimo kiemeliuose gali lengvai juos išsikviesti. Paaiškino, kad jam nėra žinomi atvejai, kad pareiškėjui būnant pasivaikščiojimo kiemelyje ir (ar) dušo patalpoje, buvo pablogėjusi pareiškėjo sveikata ir jis negalėjo išsikviesti pataisos namų pareigūnų. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pataisos įstaigos pareigūnai veikė pagal teisės aktus ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalos. Teigė, kad nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.

Bylos duomenys (b. l. 8–9, 16) patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2019 m. sausio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, kur buvo perkeltas paskyrus tokias nuobaudas (b. l. 8–9, 14, 16).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 4, 11, 17, kur atskaičius sanitarinius įrenginius, plotas neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto normos, tad jis neturėjo galimybės normaliai judėti kameroje.

Tuo tarpu atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 8) ir jo prieduose – Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo 2019 m. lapkričio 6 d. pažymoje (b. l. 16), Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus Turto valdymo skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 12 d. pažymoje (b. l. 18) – pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 4, 11, 18. Tad nesutampa pareiškėjo ir atsakovės atstovo nurodytas paskutinės kameros numeris. Nors pareiškėjas skunde ir išvardino kamerų numerius, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime ir minėtose Pravieniškių PN-AK darbuotojų pateiktose pažymose esančiais duomenimis. Dėl to teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis.

Nustatant minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose, vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 papunkčiu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Taigi, remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 8–9, 16, 18) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas: nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. – kameroje Nr. 11, kurios plotas 5,84 kv. m, kurioje buvo įrengta 1 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 5,84 kv. m gyvenamojo ploto (5,84 / 1 = 5,84); nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. spalio 22 d. – kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv. m, kurioje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,63 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. sausio 20 d. – kameroje Nr. 18, kurios plotas 14,25 kv. m, kurioje buvo įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 7,13 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, kameros plotą padalinant iš kameroje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Iš paaiškinimų atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 9) ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo 2019 m. lapkričio 6 d. pažymoje (b. l. 16) matyti, kad kamerų tipo patalpose buvusių nuteistųjų skaičius neviršijo įrengtų lovų skaičiaus. Apibendrinus aptartus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,60 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis).

Dalį ploto kamerų tipo patalpose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 10.1–10.4 papunkčiai, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 papunktis)), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose (ir būtent kamerų tipo patalpose) atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto (2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-338-146/2017, kuria rėmėsi pareiškėjas skunde (b. l. 1), buvo nustatytas minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui A. K. kameroje Nr. 61 teko 2,64 kv. m ploto (kai tuo tarpu minimalaus ploto norma ne mažiau kaip 3,6 kv. m), todėl ir buvo išskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, tad laikyta, kad kameroje Nr. 61 pareiškėjui teko 2,31 kv. m asmeninės erdvės (žr. minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį). Šiuo atveju, ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą sanitariniam mazgui, kaip skunde teigė pareiškėjas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, ir atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ir daugiau) ne savo kameroje, skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose, kaip nurodyta CPT ataskaitos 47 punkte.

Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad tardymo izoliatoriuose esantys kalinamieji galėtų didelę dienos dalį (8 ar daugiau valandų) praleisti ne kamerose ir užsiimti įvairia naudinga veikla (žr. Pataisos įstaigos, ištrauka iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. CPT/Inf (92)3-part2. ). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitos).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo drausmės grupėje (b. l. 14), o Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 75 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Atsakovės atstovo rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 32) nurodytais duomenimis, pareiškėjas galėjo kasdien pasivaikščioti dvi valandas, kaip numato ši BVK norma. Iš 2-ame sektoriuje uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančių nuteistųjų dienotvarkės duomenų matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kasdien 8.45–12 val. ir 12.45–16.30 buvo skirtas laikas pasivaikščiojimui ir socialinės reabilitacijos priemonėms (b. l. 40), t. y. kasdien septynios valandos buvo skirtos pasivaikščiojimui ir socialinės reabilitacijos priemonėms. Pareiškėjas neginčija tos aplinkybės, kad jis turėjo teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

BVK 137 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Teismas sprendžia, kad socialinė reabilitacija, kaip ji apibrėžta šioje BVK normoje, laikytina įvairia naudinga veikla minėto CPT ataskaitos 47 punkto prasme. Atsakovės atstovas atsiliepime ir rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ paaiškino, kad pareiškėjui atliekant nuobaudų kamerų tipo patalpose (t. y. ginčo laikotarpiu) buvo vykdomos individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytos priemonės, toliau vykdomos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba sprendžiant asmenines ir socialines problemas ir kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistajam socialiai reabilituotis, su nuteistuoju dirbo Resocializacijos skyriaus specialistas ir kitų tarnybų pareigūnai, kurie lankėsi kamerų tipo patalpose (b. l. 9, 32). Kaip jau rašyta, iš dienotvarkės (b. l. 40) duomenų matyti, kad pareiškėjui kasdien septynios valandos buvo skirtos pasivaikščiojimui ir socialinės reabilitacijos priemonėms. Tad teismo apskaičiavimu, pareiškėjui pasivaikščiojus dvi valandas, likdavo penkios valandos socialinės reabilitacijos priemonėms. Byloje nėra duomenų apie tai, kur – kameroje ar kitoje pataisos namų vietoje – buvo vykdomos socialinės reabilitacijos priemonės, ir kiek laiko dėl jų taikymo pareiškėjas galėjo praleisti ne kameroje – atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ paaiškino, kad tokių duomenų neturi (b. l. 29). Pažymėtina, kad BVK trečiasis skirsnis, reglamentuojantis laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją, nereglamentuoja, kokioje būtent vietoje turi būti vykdomos socialinės reabilitacijos priemonės, ir kiek laiko jos turi būti vykdomos ne kamerose. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad BVK to nereglamentuoja, ir į tai, kad CPT dokumentai yra rekomendacinio pobūdžio, o ne privalomi, sprendžia, kad net ir tuo atveju, jeigu dalis socialinės reabilitacijos priemonių buvo vykdoma kameroje (ir dėl to pareiškėjas trumpiau nei septynias valandas kasdien galėjo praleisti ne kameroje), nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Tad pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose Nr. 4, 11, 17 buvo sunkiai prieinami tupiami klozetai, dėl kurių teko patirti papildomą diskomfortą.

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su kanalizacijos įrenginiu (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis patais. ir papild. leid., p. 554), o unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (ten pat, p. 1131). Iš šių sąvokų paaiškinimų teismas sprendžia, kad klozetas yra tupiamas, o unitazas yra sėdimas. Tad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad kameros sanitariniame mazge nebuvo sėdimo unitazo.

Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktį, kamerose esančiame sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Aprūpinimo normų 10.4 papunktis numato, kad kamerų tipo patalpų sanitarinis mazgas susideda iš klozeto (kuris gali būti ir tupiamas) ir praustuvės (1 komplektas). Nurodytos teisės normos neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpoje esančiame sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimą unitazą. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 9) paaiškino, kad kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose įrengti tupiami klozetai. Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus Turto valdymo skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 12 d. pažymos (b. l. 18) duomenimis, kamerų tipo sanitariniuose mazguose yra tupiami klozetai. Kadangi aptartas teisinis reglamentavimas neįtvirtinta imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti būtent sėdimą unitazą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad toks unitazas nebuvo įrengtas. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 4 pasivaikščiojimo kiemeliuose neveikdavo prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai, o duše jų visai nebuvo, tad jis negalėjo laiku nueiti į tualetą ir iškviesti medikus, kai būdavo bloga.

Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Aprūpinimo normos, nei kiti teisės aktai neįtvirtina reikalavimo pasivaikščiojimo kieme ar dušo patalpoje įrengti prižiūrėtojų iškvietimo sistemą. Atsakovės atstovas atsiliepime neneigė aplinkybės, kad duše nebuvo iškvietimo mygtuko. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo sumontuota iškvietimo sistema, tačiau šiuo metu iškvietimo mygtukai laikinai neveikia (b. l. 29–30). Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, todėl sprendžia, kad pasivaikščiojimo kiemelyje buvo sumontuota iškvietimo sistema. Kadangi teisės normos apskritai neįtvirtina tokio reikalavimo įrengti iškvietimo sistemą pasivaikščiojimo kieme ir duše, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus būtent dėl to, kad pasivaikščiojimo kieme iškvietimo mygtukai laikinai neveikė, o duše jų nebuvo.

BVK 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą. Vidaus tvarkos taisyklių 7 punktas numato, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ paaiškino, kad pataisos namų pareigūnai nuteistuosius, atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose, veda į dušus, o po dušų veda atgal į kamerų tipo patalpas, todėl esant reikalui, nuteistieji dušuose gali lengvai pašaukti pareigūnus. Paaiškino, kad prie pasivaikščiojimo kiemelių taip pat budi pareigūnai, todėl nuteistieji esant reikalui gali juos išsikviesti (b. l. 30–31). Atsakovės atstovas šiame rašte, be to, nurodė, kad jam nėra žinomi atvejai, kad pareiškėjui būnant pasivaikščiojimo kiemelyje ir (arba) dušo patalpoje, buvo pablogėjusi pareiškėjo sveikata ir jis negalėjo išsikviesti pataisos namų pareigūnų (b. l. 31). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas, būdamas pasivaikščiojimo kieme ar duše, galėjo reikalui esant išsikviesti pareigūną ir be specialios įrengtos iškvietimo sistemos. Be to, pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada jam pasivaikščiojimo kieme ar duše buvo pablogėjusi sveikata (ir kas jam buvo negero), kada jam buvo kilęs poreikis nueiti į tualetą, tačiau jis negalėjo išsikviesti pareigūną, prižiūrėtoją, ir kada šie nereagavo į jo prašymus nuvesti jį pas medicinos specialistą. Pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo, neveikimo, nesudarytos galimybės išsikviesti prižiūrėtoją atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės Pravieniškių PN-AK ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Be to, Pravieniškių PN-AK 2-ojo Resocializacijos skyriaus psichologo 2019 m. lapkričio 7 d. pažymos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė (b. l. 17). Kitoje bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra. Tad bylos duomenys nepatvirtina to, kad pareiškėjas dėl jo aprašytų pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepilnavertiškumo jausmą, kaip jis teigė skunde (b. l. 1). Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.

Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalia Pranckienė