Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-304-195/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-20
Bylos Nr.: 1A-304-195/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00085-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Artūras Šumskas (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: A. G.
Civilinis ieškovas: J. K.
Nukentėjusysis: J. K.
Advokatai: Dmitrijus Fomkinas, Mykolas Girdiušas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-304-195/2019Teisminio proceso Nr.1-02-2-00085-2018-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.1; 2.4.5.1; 1.2.4.5.1; 2.4.6.4.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės ir Artūro Šumsko (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,dalyvaujant prokurorei Indrei Petkevičiūtei,nuteistajai A. G. jos gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. gynėjui advokatui Dmitrijui Fomkin,vertėjai Ingridai Petrulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo ir nukentėjusiosios civilinės ieškovės J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, įpareigoti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos namo kieme pastatyti laikomam naminiam gyvūnui voljerą.

Nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir iš A. G. priteista 2 700 eurų neturtinei žalai atlyginti. Dėl turtinės žalos nukentėjusiajai J. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiosios J. K. išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei išlaidos už ekspertizę pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš A. G. 1 026,20 eurų joms atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas ir iš A. G. priteista 233,71 eurų turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės

1. A. G. dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent ji: gyvendama (duomenys neskelbtini), bei būdama beveislio mišrūno šuns vardu ,,Baron“ savininke, pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A27(1)-2876 patvirtintų ,,Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės“ (toliau – taisyklės) 8.9 punkto reikalavimus, pagal kuriuos gyvūnų auginimas ir laikymas turi nekelti grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų, nesiėmė visų būtinų priemonių ir neužtikrino, kad jai priklausantis šuo būtų tinkamai pririštas prie namo kieme esančios būdos, tai yra laikomas saugiai ir nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, dėl ko 2017 m. kovo 19 apie 19.00 val., beveislis šuo vardu ,,Baron“, nutrūko nuo grandinės ir išbėgęs iš namo teritorijos, užpuolė ir apkandžiojo tuo metu bendro naudojimo kelyje vaikščiojusią J. K., padarydamas šiai daugybines kąstines žaizdas su poodinėmis kraujosruvomis abejose plaštakose bei dešiniame dilbyje, t. y. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Skunde apygardos teismui nuteistosios A. G. gynėjas advokatas M.Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 11 d. nuosprendį ir jo ginamąją išteisinti nesant jos veikoje nusikaltimo numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje sudėties. Alternatyviai gynėjas prašo pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos ir išlaidų advokatui priteisimo. Advokato nuomone, priteista 2 700 eurų neturinė žala ir 1000 eurų proceso išlaidų advokato atlyginimui yra per didelės ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų. Nurodo, kad priteisinat neturtinę žalą turi būti atsižvelgta į tai, kad žala padaryta be A. G. kaltės. Advokato manymu, teismas turėtų įvertinti aplinkybę, kad nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti dėl didelio pačios nukentėjusiosios neatsargumo, šuo užpuolė ne ją, o jos šunį, o sužalojimus ji patyrė ne gindamasi nuo užpuolimo, o skirdama besipjaunančius šunis. Advokatas skunde prašo atsižvelgti į A. G. turtinę padėtį, jog ji yra netekusi 80 procentų darbingumo, niekur nedirba, sunkiai serga. Be to, nukentėjusiosios artimieji keršydami už nukentėjusiosios sužalojimą sumušė A. G., padarydami jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

3. Advokatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.267 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Taigi civilinei atsakomybei atsirasti užtenka gyvūno padarytos žalos fakto. Pažymi, jog baudžiamajai atsakomybei atsirasti vien žalos padarymo fakto neužtenka, nurodo, kad atsiradusi žala yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, kad už padarytą veiką būtų baudžiama pagal baudžiamąjį įstatymą, turi būti nustatytas ir subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis - kaltė.

4. Advokato teigimu, apylinkės teismas, nurodydamas gyvūnų laikymo Vilniaus raj. savivaldybės gyvenamosiose vietose taisyklių 8.9 punktą, tik bendra fraze - „garantuoti ir užtikrinti“ įvardijo A. G. pareigą laikyti šunį saugiai, nedetalizuodamas kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė tos pareigos nesilaikymas.

5. Pažymi, kad ankščiau paminėtų taisyklių 28 punkte yra nurodyti įpareigojimai šunų savininkams - sodų bendrijose ir atvirose valdose, prie atskirų pastatų šunys turi būti laikomi pririšti arba uždaryti aplinkiniams saugiuose voljeruose. Taisyklių 33 punkte nurodyta, kad atviroje savininko valdoje, kolektyviniuose sodose ir vienkiemiuose šunis leidžiama laikyti tik pririštus arba palaidus aptvertuose voljeruose, kurių aukštis ne mažesnis kaip 1,8 m. Iš minėtų taisyklių punktų reikalavimų matyti, kad A. G. turėjo pareigą savo šunį laikyti pririštą arba palaidą aptvertame voljere, kurio aukštis ne mažesnis 1 m. 80 cm.

6. Nurodo, kad byloje neįrodyta, kad A. G. šuo įvykio metu buvo nepririštas. Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad A. G. savo šunį visą laiką laikė pririštą metaline grandine. Šuo su grandine buvo pririštas ne pirmą dieną, visą laiką grandinė patikimai laikė šunį. Vadinasi, įpareigojimo laikyti šunį pririštąjį nepažeidė. Taigi jokių požymių, kad A. G. būtų elgusis nusikalstamai nerūpestingai ar lengvabūdiškai nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad tą dieną ar kada nors anksčiu A. G. šuo būtų lakstęs palaidas, nutrūkęs nuo grandinės ir kam nors būtų padaręs žalos. Nukentėjusioji J. K. su savo šunimi ne kartą vaikščiojo šalia A. G. namų ir, nors A. G. šuo lodavo, tačiau niekad nuo grandinės nutrūkęs nebuvo. Taigi, A. G. elgėsi rūpestingai ir atsakingai. Ji laikėsi visų privalomų teisės aktų reikalavimų, kurie numatyti šunų savininkams. Įvertinus realią situaciją, matyti, kad A. G. negalėjo numatyti, kad atsitiks kas nors panašaus. Šuo nutraukė grandinę, greičiausiai reaguodamas į agresyvų J. K. šuns elgesį, kadangi nutrūkęs nuo grandinės A. G. šuo puolė ne pačią J. K., o jos šunį. Ir tik dėl J. K. neapgalvotų veiksmų (skirdama šunis kišo rankas tarp besipjaunančių šunų), jai buvo apkandžiotos rankos.

7. Advokatas, vadovaudamasis liudytojo A. V. parodymais, tvirtina, jog grandinė buvo nauja, tvirta, stora ir jokių požymių, kad ji gali nutrūkti nebuvo. Be to, naudojama ji buvo ne pirmą dieną ir ji visą laiką patikimai laikė šunį. Pažymi, kad A. G. neturėjo jokių objektyvių galimybių numatyti galimas žalingas pasekmes ir kaip nors paveikti, kad jos nekiltų. Advokato manymu, baudžiamoji atsakomybė negali kilti be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas, kai asmuo nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo ir negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės. Byloje nenustatyta, kad A. G. galėjo numatyti, jog jos šuo nutrūks ir užpuls kitą šunį bei sužalos to šuns šeimininką. Advokato įsitikinimu, A. G. pirmosios instancijos teismo nuteista už civilinį deliktą.

8. Skundu apygardos teismui nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. K. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 11 d. nuosprendį pakeisti, priteisti jos naudai iš A. G. 626,51 eurą turtinei žalai bei 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

9. J. K. savo skunde nurodo, kad šuns įkandimai yra labai skausmingi, labai sunkiai gydomi, o tokio šuns užpuolimas jai sukėlė labai didelę baimę. Pažymi, kad po A. G. šuns užpuolimo ji patyrė didelius fizinius skausmus, nepatogumus, didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgąstį, baimę - jai buvo tiesiog sudraskytos abi rankos. Po operacijos rankos ilgą laiką buvo sutvarstytos, todėl ji negalėjo savarankiškai tvarkytis buityje, negalėjo tinkamai pasirūpinti savimi (atlikti asmens higienos procedūras, teko pasikliauti artimųjų pagalba, o tai sukeldavo gėdos ir nepatogumo jausmą, negalėjo laikyti stalo įrankių ir pan.) Atkreipia teismo dėmesį, kad ją sukandžiojęs šuo nebuvo paskiepytas, todėl jai buvo leisdžiami skausmingi vaistai nuo pasiutligės. Nurodo, jog įvykis įvyko netoli jos namų, todėl jos sužalotą matė jos šeimos nariai, kaimynas, o tai jai sukėlė dar didesnius nepatogumo ir pažeminimo jausmus. Nurodo, kad nei nuteistoji, nei jos šeimos nariai nesuteikė jai pagalbos, jos neatsiprašė, teisme bandė kaltę dėl įvykio perkelti jai ir jos sutuoktiniui, kas taip pat turėjo neigiamą poveikį jos savijautai. Nurodo, kad įvykio metu ji patyrė pažeminimą, pasityčiojimą, didelį stresą, iki šiol bijo vaikščioti šalia A. G. namų, todėl ten nevaikšto.

10. Nukentėjusioji nurodo, jog iki įvykio dirbusi VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje slaugytojos padėjėja, tačiau dėl patirtų traumų buvo priversta išeiti iš darbo, kadangi patirtos traumos trukdė jai atlikti jai priskirtas darbo funkcijas. Nurodo, kad iki šiol ant rankų yra likę randai, šaltuoju periodu jie labai skauda, jai yra sutrikęs miegas. Todėl atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes teismo priteistą neturtinę žalą prašo padidinti iki 10 000 eurų.

11. Nesutikdama su apylinkės teismo sprendimu pripažinti jai teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio didžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nukentėjusioji nurodo, kad duomenys apie jos darbo užmokesčio vidurkį apylinkės eismui buvo pateikti (ieškinio priedai Nr. 8, 9), taip pat buvo pateikta darbo sutartis (ieškinio priedas Nr. 3) iš kurios matyti, kad jos darbo užmokestis buvo 366 eurų.

12. Pažymi, kad po įvykio jos pajamos, susijusios su darbo santykiais, sumažėjo (atsirado nuostoliai). Nurodo, kad 2017 m. balandžio mėn. kartu su ligos pašalpa ji gavo 331,29 eurų pajamų, tai yra 28,71 eurų mažiau, jei nebūtų buvusi sužalota. 2017 m. gegužės mėn. kartu su ligos pašalpa gavo 161,13 eurų pajamų, tai yra 198,87 eurų mažiau, 2017 m. birželio mėn. ieškovė nurodo gavusi ligos pašalpą 268,36 eurų, tai yra 91,64 eurų mažiau. Todėl dėl A. G. neteisėtų veiksmų ji negavo 319,22 eurų pajamų, susijusių su darbo santykiais. Atkreipia teismo dėmesį, kad šie duomenys apskaičiuoti pagal byloje esančias pažymas iš darbovietės (ieškinio priedas Nr. 9) ir VSDFV Vilniaus skyriaus duomenis (ieškinio priedas Nr.7). Nukentėjusiosios manymu, jos patirti nuostoliai pilnai pagrįsti teismui pateiktais įrodymais.

13. Nukentėjusiosios teigimu, dėl gydimo išlaidų pagrįstumo teismas jokių abejonių neturėjo, tik nurodė, kad nesimato vieno čekio išdavimo data - čekis už 22,34 eurų, pirkti Oktiseptas (2 vnt.) ir švirkštas. Nurodo, kad šios medicininės prekės buvo pirktos 2017 m. kovo 22 d., kadangi čekis buvo nekokybiškai nukopijuotas, todėl prie apeliacinio skundo prideda jo originalą. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu jos sutuoktinis A. K. davė parodymus byloje, jis yra Greitosios medicinos pagalbos gydytojas ir davė išsamius paaiškinimus, kam buvo pirkti visi medikamentai, už kurių įsigijimo išlaidas prašoma priteisti iš nuteistosios. Esant šioms aplinkybėms, patirtos gydimo išlaidos, tai yra 307,29 eurų, yra pilnai įrodytos.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

14. A. G. atsiliepimu į apeliacinį nukentėjusiosios J. K. skundą prašoma pastarosios skundo netenkinti.

15. Atsiliepime A. G. nurodo, kad netrukus po nagrinėjamo įvykio į jos namus atvažiavo J. K. sūnūs A. bei R. K. ir ją, jos vyrą A. V. bei jos sūnų draugų ir kaimynų akivaizdoje sumušė. Dėl šio įvykio Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus, R. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tuo pačiu nuosprendžiu jos vyro A. V. naudai priteista 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, jos naudai 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Laiko, kad J. K. prašymas jai priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrįstas jokiais argumentais, todėl negali būti tenkinamas.

16. A. G. atkreipia teismo dėmesį, kad pirminiame savo ieškinyje ji pareiškė 5000 eurų neturtinės žalos ieškinį, vėliau apsigalvojo ir ieškinio sumą padidino iki 10 000 eurų dydžio sumos.

17. A. G. atsiliepime nurodo, kad ji neturi nei turto, nei darbo, sunkiai serga onkologine liga, tačiau apylinkės teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė priteisdamas nukentėjusiosios naudai 2 700 eurų neturtinės žalos atlyginimui, todėl didesnės sumos priteisimas negali būti tenkinamas.

18. Nurodo, kad nukentėjusiosios šeima, turėdama finansines galimybes, nuolat jai kerštauja, kaltina nebūtais dalykais, pradeda vis naujus tyrimus, kaltinimus per draudimo bendroves, kai patys nemoka teismo nuosprendžiu priteistų skolų. Pažymi, jog dėl nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji iš dalies kalta pati, kadangi nusprendė išskirti susipjovusius šunis.

V. T. posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios skundą atmesti, nukentėjusiosios gynėjas prašė atmesti nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios skundą tenkinti turtinės žalos priteisimo jos naudai dalyje.

V. T. išvados ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Dėl A. G. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinio skundo

19. Teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimais, nenustatė esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų nuteitosios veiksmų bei kitų byloje esančių įrodymų vertinimu, taip pat su nuteistajai paskirtu neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų advokato atlyginimui apmokėti dydžiais.

20. Patikrinus skundžiamą nuosprendį, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad Vilniaus rajono rūmų teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, A. G. veika kvalifikuota tinkamai, o jai paskirta bausmė yra teisinga ir nelaikytina per griežta.

Žemesnės instancijos teismas

21. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiuo nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas pažeidė ankščiau paminėtus minėtus reikalavimus, vien nuteistajai ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

22. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadarė, nuosprendį grindė ne tik liudytojų bei nuketėjusiosios parodymais, tačiau ir kitų byloje esančių ir viešame teismo posėdyje ištirtų bei nešališkai įvertintų įrodymų visetu.

23. Nors A. G. gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuteistąją išteisinti nurodo, kad už padarytą veiką turi būti nustatytas ne tik objektyvusis, bet ir subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, tai yra kaltė, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė A. G. pareigų lakant šunį nesilaikymas, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai grindžiami ne išsamia visų bylos aplinkybių bei skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio analize, o subjektyvia nuomone, todėl nelaikyti pagrįstais.

Žemesnės instancijos teismas

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500, 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimais, gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.

25. Vadovaujantis Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. A27(1)-2876, 8.9 punkto reikalavimais, gyvūnų laikytojai privalo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Tų pačių taisyklių 8.10. punktas numato, kad gyvūno savininkas privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas.

26. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. kovo 19 apie 19.00 val., A. G. laikomas šuo, išbėgęs į bendro naudojimo teritoriją užpuolė ir apkandžiojo nukentėjusiosios šunį ir pačią nukentėjusiąją J. K., tokiu būdu buvo pažeistos ankščiau aptartų taisyklių nuostatos, o atsižvelgus į nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdį ir mastą, padaryta ir nusikalstama veika, tai yra šiuo atveju nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Akivaizdu, kad teisės aktų nustatytos pareigos, kad gyvūnų laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, A. G. nesilaikė, priešingu atveju tokios pasekmės nukentėjusiajai nebūtų kilusios. Pilnai sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad įstatymais nustatytų reikalavimų nesilaikymas ir nulėmė tai, kad A. D. priklausantis šuo sužalojo J. K.. Byloje nėra duomenų, kad J. K. veiksmai būtų buvę provokuojantys gyvūnui pulti, įvykį matęs liudytojas A. K. nurodė, kad nuteistosios šuo priėjus prie jos namo teritorijos, išbėgo ir užpuolė jų šunį (t.1, b.l.106; t.2.,168-169), todėl visiškai pagrįstai byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu darytina išvada, kad už A. G. priklausiančio šuns veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, atsakinga būtent šuns savininkė A. G.

27. BK 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. Priešingai nei teigia advokatas apeliaciniame skunde konstatuotina, kad A. G. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviosios pusės – neatsargios kaltės – požymis, kuris vertintinas kaip nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai pagal Baudžiamojo kodekso atitinkamą straipsnį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Šiuo konkrečiu atveju nusikalstamas nerūpestingumas pasireiškė tuo, jog nuteistoji A. G. nenumatė, kad jos šuo, būdamas pririštas, gali nutraukti grandinę ir sužaloti žmogų, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti. Kaip jau paminėta šioje nutartyje A. G. pareiga kyla iš teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų laikymą ir priežiūrą, pagal kuriuos ji, kaip gyvūno laikytoja, privalo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Šiuo atveju nuteistosios kaltė pasireiškė tuo, kad ji nepasirūpino tinkamo tvirtumo grandine ar kitomis papildomomis priemonėmis, o būtent voljeru ar namo teritorijos aptvėrimu ir pan. Dėl ko šuo išbėgo į bendro naudojimo teritoriją ir sužalojo nukentėjusiąją bei jos šunį. Svarbu pažymėti ir tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas V. M. patvirtino, jog A. G. ir ankščiau neprižiūrėjo savo šuns, jis buvo užpuolęs ir kitus kaimo gyventojus vaikščiojančius gatve su vaikais, taip pat ankščiau turėtą nukentėjusiosios mažą šuniuką (t.2, b.l.169). Liudytoja V. B. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad ji bijo vaikščioti šalia nuteistosios A. G. namų, kadangi jos šuo labai piktas, be to, pririštas būna visai šalia gatvės, jos kiemas nėra aptvertas, ji yra mačiusi kaip šuo laksto iš viso nepririštas (t. 2, b.l167). Taigi iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad A. G. turėjo pasirūpinti, tačiau nepasirūpino saugia priemone, galinčia šunį patikimai išlaikyti pririštą. Ji privalėjo elgtis taip, kad apsaugotų aplinkinius žmones nuo savo šuns, tačiau tai tinkamai nebuvo padaryta. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nurodyta, kad po įvykio buvo nupirkta stipresnė grandinė, kad ji negalėjo numatyti, kad šuo nutrūks nuo senosios grandinės, tačiau visos šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistoji galėjo ir turėjo numatyti, jog nesaugus šuns laikymas gali sukelti padarinių, susijusių su kitų žmonių sveikatos sutrikdymu ir tuo pasirūpinti tinkamai, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

28. Advokato skunde nurodytas argumentas, kad nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti dėl didelio pačios nukentėjusiosios neatsargumo, kad šuo užpuolė ne ją, o jos šunį, o sužalojimus ji patyrė ne gindamasi nuo užpuolimo, o skirdama besipjaunančius šunis, nelaikytinas pagrįstu. Teismo vertinimu, nukentėjusioji įvykio metu veikė tinkamai, pamačiusi, kad jos šuniui gresia pavojus ji ėmėsi aktyvių veiksmų jį apginti ir apsaugoti. Byloje nėra duomenų, to nepatvirtino ir teisme apklausti liudytojai, jog nukentėjusiosios šuo būtų agresyvus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų nukentėjusioji laiko auksaspalvį retriverį, ši šunų veislė literatūroje apibūdinama kaip taiki ir nėra agresyvi. Be to, pagal ankščiau aptartas gyvūnų laikymo taisykles, šuns savininkas privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Šiuo atveju nukentėjusioji stojo ginta savo šunį kaip jai priklausantį turtą.

29. Apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį bei išlaidas turėtas advokato paslaugoms apmokėti atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai dėl kaltininko padarytos nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo patiria neturtinę žalą, jos dydis nustatomas vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tokie kriterijai yra: žalos dydis ir jos pasekmės, ją padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Konstatuotina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Visais atvejais, nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas privalo įvertinti tas neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2014).

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes bei jo priežastį, atsižvelgė į žalą padariusio asmens neatsargią kaltę, taip pat į jo elgesį po įvykio (nukentėjusiosios neatsiprašė, nesistengė suteikti nukentėjusiajai pirmos medicininės pagalbos), sužalojimų pobūdį, pavojingumą, liekamąsias pasekmes (buvo atliktos operacijos, ilgas gydymosi laikotarpis, trukęs tris mėnesius, nukentėjusioji turėjo išeiti iš darbo, iki šiol nukentėjusioji jaučia rankų skausmus), į nukentėjusiajai sukeltus dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus (buvo ilgam sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, nukentėjusioji negalėjo atlikti buitinių darbų, pasirūpinti savimi). Apylinkės teismas vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, J. K. padarytą neturtinę žalą įvertino teisingai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 139 straipsnio 1 dalyse nustatytų saugomų vertybių svarbą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme, tai yra CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neturtinės žalos nustatymo, įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Taip pat atsižvelgė į nuteistosios A. G. turtinę padėtį bei jos sveikatos būklę. Dėl šių motyvų laikytina, kad pirmosios instancijos teismas minėtas įstatymo nuostatas pritaikė tinkamai. Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes J. K. priteista 2 700 eurų dydžio neturtinė žala, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra teisingas ir atitinka suformuotą teismų praktiką. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl laikytina, kad šis klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymų, reguliuojančių žalos atlyginimo santykius.

31. Nukentėjusiosios patirtos 1000 eurų išlaidos advokato paslaugoms yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir nelaikytinos akivaizdžiai per didelės, todėl pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistosios A. G. (t.2, b.l. 131-132).

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. apeliacinio skundo

32. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusioji J. K. civiliniu ieškiniu prašo priteisti jos naudai iš A. G. 626,51 eurą turtinei žalai bei 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

33. Nuketėjusiosios J. K. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies. Nukentėjusioji nurodė, kad turtinę žalą sudaro 626,51 euras kompensuojant patirtas gydymosi išlaidas bei dėl nedarbingumo negautos pajamos. Taip pat nurodė, kad dėl nedarbingumo laikotarpio negavo 319, 22 eurų su darbo santykiais susijusių pajamų bei patyrė 307,29 eurus gydymosi išlaidų.

34. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiosios J. K. nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2017 m. kovo 19 d. iki 2017 m. liepos 31 d. (t.2, b.l.21-22, 30). Pagrįsdama negautas pajamas per ligos laikotarpį, nukentėjusioji pateikė rašytinius įrodymus, susijusius su jos darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis, tai yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau - Sodra) pažymą apie asmeniui išmokėtas išmokas (t.2, b.l.30) bei pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (t.2, b.l.34-35). Nukentėjusioji savo skunde nurodo, kad negavo per tris nedarbingumo mėnesius, tai yra balandį, gegužę ir birželį 319,22 eurų pajamų (2017 m. balandžio mėn. nukentėjusioji kartu su ligos pašalpa gavo 331,29 eurų pajamų, t. y. 28,71 eurų, mažiau; 2017 m. gegužės mėn. nukentėjusioji kartu su ligos pašalpa gavo 161,13 eurų pajamų, t. y. 198,87 eurų mažiau; 2017 m. birželio mėn. nukentėjusioji gavo 268,36 eurų, t. y. 91,64 eurų mažiau).

35. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko išrašu apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas, gautas iš valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta, kad nukentėjusioji J. K. 2017 m. balandžio mėnesį gavo 358,39 eurus (301, 14 eurų iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, 11, 45 eurų ir 45,80 eurų iš Sodros), 2017 m. gegužės mėnesį gavo 262,52 eurus (43,02 eurus VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, 97,58 eurus bei 121,98 eurus iš Sodros), 2017 m. birželio mėnesį gavo 268,36 eurus visus iš Sodros.

36. Iš byloje esančios darbo sutarties, kuri 2010 m. kovo 18 d. buvo sudaryta tarp nukentėjusiosios J. K. ir Všį Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės matyti, kad darbdavys įsipareigoja mokėti nukentėjusiajai 1270 litų/367,81 eurus dydžio pareiginę algą per mėnesį, kas pilnai atitinka nukentėjusiosios nurodytą jos darbo užmokesčio vidurkį 360 eurų, todėl laikytina, kad pastaroji suma yra teisinga. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytą informaciją apie nukentėjusiajai ligos laikotarpiu išmokėtas pinigų sumas konstatuotina, kad 2017 m. balandžio mėnesį jos negautos dėl ligos pajamos sumažėjo 1,61 euru (360 - 358,39 = 1,61), 2017 n. gegužės mėn. sumažėjo 97,48 eurais (360 - 262,52 = 97,48), 2017 m. birželio mėn. sumažėjo 91,64 euro (360 – 268,36 = 91,64). Viso dėl nedarbingumo nukentėjusioji gavo 190,73 eurais mažiau nei tuo metu, jei būtų dirbusi, todėl ši suma ir priteistina nukentėjusiajai.

37. Pagrįsdama 307,29 eurų dydžio gydymo išlaidas, nukentėjusioji pateikė vaistų įsigijimą ir veterinarijos klinikoje turėtų išlaidų pagrindžiančius mokėjimo kvitus: UAB „Gintarinė vaistinė“ čekis 2017 m. liepos 7 d. Milgamma; Movalis; Mepiform tvarstis švirkštas, viso 28,54 eurai (t.2 b. l. 25); UAB „ Gintarinė vaistinė“ čekis 2017 m. birželio 10 d. Mepiform tvarstis 21,04 (t.2, b. l. 26); UAB „Gintarinė vaistinė“ čekis 2017 m. birželio 19 d. Mepiform tvarstis - 9,38 eurai (t.2, b.l.27). UAB „ Gintarinė vaistinė“ čekis 2017 m. kovo 24 d. Oktiseptas; UAB „Euro vaistinė čekis 2017 m. balandžio 5 d. Oktiseptas - 10,57 eurai; ,,Euro vaistinė“ čekis 2017 m. kovo 22 d. Oktiseptas (2 vnt.) ir švirkštas - 22,34 eurai veterinarijos klinika UAB „Kaitas“ čekiai 2017 m. kovo 25 d. (2 vnt.) - 10 ir 40 eurų; UAB „Kaitas“ 2017 m. kovo 20 d. - 150 eurų (t. 2, b. l. 28); UAB „Euro vaistinė“ čekis 2017 m. kovo 30 d.: Okiseptas; Betadine tepalas 16,51 eurų; UAB „Euro vaistinė“ čekis 2017 m. balandžio 2 d. Augemetin; LINEX – 25,73 eurai (t. 2., b. l. 29). Taigi visi šie nukentėjusios pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina jos turėtas išlaidas dėl jos ir jos augintinio gydymo, todėl nukentėjusiajai priteistina visa jos prašoma suma, tai yra 307, 29 eurai.

38. Dėl nukentėjusiosios prašymo padidinti jai priteistos neturtinės žalos dydį iki 10 000 eurų sumos pažymėtina, kad šioje nutartyje šiuo kausimu pasisakyta atsakant į nuteistosios A. G. gynėjo advokato M.Girdiušo skundą, todėl pakartotinai nebus pasisakoma.

39. Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai paliko nenagrinėtą nukentėjusiosios J. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo. Teismo išvados šiuo atveju yra neteisingos, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas nurodant, kad turtinė žala J. K. naudai priteistina iš A. G.. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio, tai yra turtinės žalos perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka, keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

A. G. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 11 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. K. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteisti iš A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) J. K. naudai turtinės žalos atlyginimui 498 (keturis šimtus devyniasdešimt aštuonis) eurus.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Virginija Pakalnytė – TamošiūnaitėAiva SurvilienėArtūras Šumskas