Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. įmonės „Anara“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6722-1119/2023 pagal ieškovės A. B. įmonės „Anara“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Itaja“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

10.11. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad išlaidų už katilo remontą galimai nebūtų buvę, jei atsakovė būtų pati tinkamai vykdžiusi savo pareigas pagal sutartį ir patalpas apdraudusi tinkamu draudimu, tačiau pati atsakovė, akivaizdžiai taupydama lėšas, pasirašė tokią draudimo sutartį, kurios besąlyginė išskaita - 115 Eur, todėl 72,10 Eur suma už katilo remontą nebuvo atlyginta.

11. Atsiliepimų per teismo nustatytą terminą į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl naujų įrodymų

13. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – „Elektrum“ 2023-02-28 sąskaitą už elektros energiją.

14. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

15. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

16. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

17. Nagrinėjamu atveju apeliantė apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, taip pat nenurodė motyvų, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Kartu pažymėtina, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami teismo sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės teikiamą įrodymą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Apeliantė nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, jog teismo posėdyje atsakovės atstovas D. O. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti, tačiau patvirtino, kad pagal sąskaitą jam nekyla abejonių dėl mokesčio bendrijai, administravimo mokesčio, galios mokesčio, laiptinės šildymo mokesčio, mokesčio už vandenį. Taigi, teismas pats akcentavo, kad ginčo byloje dėl minėtų mokesčių tarp šalių nėra, nes atsakovas 121,46 Eur sumą pagal sąskaitą pripažino, tačiau teismas savo iniciatyva, išeidamas iš bylos nagrinėjimo ribų, tą sumą sumažino iki 96,31 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

19. CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti tas ginčui reikšmingas aplinkybes bei argumentus, kurie apibrėžti ieškovo ieškinio ir atsakovo atsikirtimų į ieškinį ribomis.

20. Išklausęs 2023-07-25 vykusio teismo posėdžio garso įrašą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nors atsakovės atstovas D. O. teigė, kad pagal sąskaitą jam nekyla abejonių dėl mokesčio bendrijai, administravimo mokesčio, galios mokesčio, laiptinės šildymo mokesčio, mokesčio už vandenį, tačiau, kita vertus, duodamas teismui paaiškinimus akcentavo, jog iš patalpų atsakovė išsikraustė 2023-03-01 ir jam kyla abejonių dėl ieškovės išrašytos sąskaitos pagrįstumo. Atsakydamas į ieškovės atstovės užduotą klausimą, ar pripažįsta ieškinį iš dalies, atsakė, kad nepripažįsta, mokesčius ieškovei sumokės tik tokiu atveju, jei ieškovė išrašys naują sąskaitą su teisingai paskaičiuotais mokesčiais. Atsakovės atstovas savo baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad pasitiki teismu ir mano, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatys, ar ieškovės sąskaitoje nurodyti mokesčiai buvo teisingai apskaičiuoti. Taigi, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovė neįrodė, jog pagrįstai skaičiavo atsakovei paslaugų mokesčius už laikotarpį nuo 2023-03-01 iki 2023-03-10, atsakovei nesutinkant su ieškiniu pilna apimtimi, teismas turėjo teisinį pagrindą sumažinti Sąskaitoje nurodytus mokestį bendrijai, laiptinės šildymo mokestį, mokestį už vandenį pagal į bylą ieškovės pateiktas paslaugų tiekėjų išrašytas sąskaitas. Pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nesumažino Sąskaitoje nurodyto 10 Eur administravimo mokesčio ir 12,49 Eur galios mokesčio. Įvertinus nurodytą, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo nurodė, jog ieškovė neturi teisinio pagrindo sąskaitoje skaičiuoti PVM nuo mokesčio bendrijai, todėl tą mokestį mažino. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bendrijos mokesčių lapelyje nėra nurodytas PVM mokestis, priteisė 45,51 Eur mokestį bendrijai, t. y, tokį pat dydį, koks nurodytas namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos mokesčių lapelyje už 2023 m. vasario mėnesį suteiktas paslaugas. Taigi, apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas mokestį bendrijai sumažino mokėtina PVM suma. Ieškovės Sąskaitoje nurodytas 61,76 Eur mokestis bendrijai buvo sumažintas (priteistas tik už vasario mėnesį) ne dėl PVM mokesčio, o todėl, kad, kaip jau minėta, ieškovė neįrodė, jog pagrįstai skaičiavo atsakovei paslaugų mokesčius už laikotarpį nuo 2023-03-01 iki 2023-03-10.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors Sutarties šalys nepasirašė patalpų priėmimo–perdavimo akto, tačiau įvertinus atsakovės atstovo paaiškinimus, į bylą pateiktus šalių susirašinėjimus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patalpos buvo atlaisvintos (grąžintos nuomotojui) 2023-03-01. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai dėl faktinio patalpų atlaisvinimo (grąžinimo) nuomotojui, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą pirmosios instancijos teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės atstovas žinute siūlė ieškovės atstovui 2023-03-01, 16 val. 30 min., perduoti patalpas, tačiau iš atsakovės pateikto vaizdo įrašo ir atsakovės atstovo paaiškinimų matyti, kad 2023-03-01 niekas neatvyko perimti patalpų. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais šių aplinkybių neginčijo. Įvertinus nurodytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad patalpų priėmimo - perdavimo aktas nebuvo pasirašytas ne dėl atsakovės, o dėl nuomotojo kaltės – nuomotojas sąmoningai vilkino perduodamų patalpų priėmimą, nors ir buvo informuotas atsakovės, jog 2023-03-01 bus perduodamos patalpos.

24. Nuomos sutarties 3.2.3. punktu atsakovė įsipareigojo laiku mokėti visus mokesčius už nuomotų patalpų eksploataciją. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėta Nuomos sutarties nuostata reiškia, jog Nuomos sutarties šalys susitarė, kad mokesčiai bus mokami tik už laikotarpį, kol nuomininkas (atsakovė) naudojasi patalpomis. Esant faktui, kad patalpos buvo grąžintos 2023-03-01, kas reiškia, jog atsakovė nuo šios datos patalpomis faktiškai nesinaudojo, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, neturėjo pagrindo atsižvelgti į Sutarties 6.2 ir 3.2.5 punktų nuostatas, nes šios nuostatos neturi jokios reikšmės vertinant ieškovės ieškinio pagrįstumą, kadangi, kaip jau minėta, Nuomos sutarties šalys susitarė, jog mokesčiai bus mokami tik už laikotarpį, kol atsakovė naudojasi patalpomis.

25. Nuomos sutarties 3.2.3. punktu šalys, be kita ko, susitarė, jog bus apmokamos visos ieškovei įmonių, teikiančių komunalines paslaugas, sąskaitos, šias sąskaitas ieškovė pateiks atsakovei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtą sutarties nuostatą bei bylos šalių paaiškinimus, pagrįstai darė išvadą, kad Nuomos sutartis ieškovei nesuteikė teisės pačiai, nesant paslaugų tiekėjų pateiktos sąskaitos, paskaičiuoti mokesčius ir juos nurodyti atsakovei teikiamoje sąskaitoje, o byloje esantys kiti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė turi teisę paskaičiuoti paslaugų, kurių ji pati neteikia, mokesčius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, nes apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė kitokio minėtos Nuomos sutarties nuostatos aiškinimo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė už laikotarpį nuo 2023-03-01 iki 2023-03-10 Sąskaitoje nurodytus mokesčius paskaičiavo pati, mokėtinų mokesčių nepagrįsdama paslaugų tiekėjų pateiktomis sąskaitomis, konstatuotina, jog ieškovė neįrodė, kad pagrįstai skaičiavo atsakovei paslaugų mokesčius už šį laikotarpį.

26. Anksčiau nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog priešingai nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai aiškino Nuomos sutarties sąlygas kiek tai susiję su nagrinėjamos bylos ginčo objektu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020). Dar daugiau, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Taigi, esant abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies (šiuo atveju nuomotojo) nenaudai ir jas priėmusios šalies (atsakovės) naudai.

27. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas sumažino Sąskaitoje nurodytus mokesčius, nors atsakovė dar, pasak paties teismo, papildomai visą dieną (2023-03-01) buvo patalpose (iki 16 val. 30 min.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu. Kaip jau konstatuota šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, patalpų priėmimo - perdavimo aktas nebuvo pasirašytas ne dėl atsakovės, o dėl nuomotojo kaltės – nuomotojas sąmoningai vilkino perduodamų patalpų priėmimą nors ir buvo informuotas atsakovės, jog 2023-03-01 bus perduodamos patalpos. Nuomotojas, žinodamas, kad atsakovė atlaisvins patalpas 2023-03-01, neatvyko perimti patalpų ir nesiėmė jokių veiksmų, jog patalpų perdavimo metu būtų užfiksuoti elektros, dujų skaitiklių ar kiti rodmenys, kurių pagrindu būtų galima apskaičiuoti patalpų perdavimo metu mokėtinus mokesčius. Nuomotojas minėtų veiksmų neatliko, todėl turi prisiimti visas tokio neveikimo pasekmes. Kita vertus, apeliantė teismui nepateikė paslaugų tiekėjų sąskaitų už 2023 m. kovo mėnesį, kurių pagrindu būtų galima apskaičiuoti mokėtinus mokesčius, todėl dar ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš atsakovės priteisti mokesčius už 2023-03-01, t. y. už vieną dieną.

28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai sumažino mokėtiną sumą už suvartotą elektros energiją. Kaip jau minėta, Nuomos sutarties 3.2.3. punktu šalys, be kita ko, susitarė, jog bus apmokamos visos ieškovei įmonių, teikiančių komunalines paslaugas, sąskaitos, šias sąskaitas ieškovė pateiks atsakovei. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl mokesčių už 2023 metų vasario mėnesį suvartotą elektros energiją priteisimo, rėmėsi į bylą ieškovės pateikta AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2023-02-28 išplėstine skaičiuote serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad nuomotose patalpose deklaruotas iš viso 239 kWh elektros energijos sunaudojimas, mokėtina suma – 3,25 Eur (tarifas – 0,021400 Eur/kWh). Kitų rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti 2023 metų vasario mėnesį suvartotos energijos kiekį, taikytą elektros energijos įkainį už kWh ir kitus aktualius duomenis, ieškovė į bylą nepateikė, nors rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė mokėtinus mokesčius už suvartotą elektros energiją turėjo pareigą pagrįsti paslaugų tiekėjų pateiktomis sąskaitomis, pirmosios instancijos teismas mokestį už 2023 metų vasario mėnesį suvartotą elektros energiją pagrįstai priteisė remdamasis vieninteliu ieškovės į bylą pateiktu šiai ginčo daliai aktualiu rašytiniu įrodymu – AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2023-02-28 išplėstine skaičiuote.

29. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė niekada neslėpė kainos už elektros energiją, sąskaitose aiškiai buvo nurodytas įkainis – 0,30 Eur už 1 kWh. Tai, kad atsakovė, kas mėnesį gaudavusi sąskaitas su tarifu už elektros energijos tiekimą – 0,30 Eur/1 kWh, tokias sąskaitas apmokėdavo, neabejotinai labiau patvirtina apeliantės teiginius, kad tarp šalių toks susitarimas buvo, nei atsakovės niekuo nepagrįstus teiginius, kad nebuvo.

30. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės suponuoja tai, jog ieškovės atstovui teigiant, kad po rašytinės sutarties sudarymo vėliau tarp šalių neva buvo žodinis susitarimas dėl 0,30 Eur/1 kWh elektros tarifo taikymo ieškovės išrašomose sąskaitose, būtent ieškovei tenka pareiga tai įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju apeliantė neįrodė buvus žodinį susitarimą dėl 0,30 Eur/1 kWh elektros tarifo taikymo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal elektros paslaugų tiekėjo nustatytus įkainius ir faktinį elektros energijos suvartojimą yra paskaičiuojami mokesčiai už elektrą, todėl ieškovė, nebūdama elektros energijos tiekėja, neturėjo teisinio pagrindo nustatyti elektros energijos tarifo bei pagal jį skaičiuoti mokestį už atsakovės suvartotą elektros energiją. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CK 1.72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį, sutarties pakeitimas ar papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nuostatas. Nagrinėjamu atveju Nuomos sutarties 3.2.3. punktu atsakovė įsipareigojo laiku mokėti visus mokesčius už nuomotų patalpų eksploataciją, taip pat susitarta, jog bus apmokamos visos ieškovei įmonių, teikiančių komunalines paslaugas, sąskaitos, šias sąskaitas ieškovė pateiks atsakovei. Be to, Nuomos sutarties 7.3.punkte įtvirtinta nuostata, kad visi šios Sutarties pakeitimai ir papildymai turi galią tik raštiškai įforminti, kaip šios Sutarties priedai ir pasirašyti abiejų šalių. Taigi, įvertinus nurodytą, konstatuotina, jog susitarimas dėl 0,30 Eur/1 kWh elektros tarifo taikymo galėjo būti įformintas tik raštu, kadangi tokio pobūdžio žodinis susitarimas prieštarautų sudarytai Nuomos sutarčiai.

31. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas atsakovės pusei. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantė būtų pasinaudojusi savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus vertino kitaip nei tikėjosi apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti dėl teismo šališkumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įvairūs įprasti teisėjo bylose priimami procesiniai sprendimai, kuriuos bylose dalyvaujantis asmuo galėtų vertinti kaip sau nepalankius, savaime nereiškia teisėjo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, priėmusio skundžiamą sprendimą, nešališkumu.

32. Apeliantė nurodo, kad visiškai nepagrįsti teismo argumentai, jog „atsakovė teigė, kad ji katilo nesugadino, jis buvo veikiantis 2023-03-01“. Pastebėjus katilo gedimą, buvo nedelsiant iškviesti meistrai, kurie vos poros dienų bėgyje atvyko ir sutvarkė katilą, dėl ko 2023-03-13 buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Sąskaitoje nurodyta, jog keistas termostatas, todėl natūralu, kad visų reikalingų detalių tuo metu gali ir nebūti, kad gali tekti jas užsakyti ir pan., todėl visiškai nepagrįstas teismo teiginys, jog patalpos sąskaita už katilo remontą išrašyta 2023-03-13, t. y. jau po patalpų atlaisvinimo praėjus 12 dienų.

33. Nuomos sutarties 3.2.3. punktu atsakovė įsipareigojo, be kita ko, apmokėti įrangos, esančios patalpose, gedimų šalinimo išlaidas, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovė įsipareigojo apmokėti už minėtus gedimus, kurie atsirado patalpų eksploatacijos metu, t. y. iki 2023-03-01. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog ji nepateikė įrodymų, kad katilo gedimas atsirado iki 2023-03-01, kad teikė pretenzijas atsakovei dėl katilo gedimo ir/ar netinkamo veikimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų (pvz., telefono skambučių išklotinių, remonto įmonės surašyto defektinio akto, atliktų darbų akto), kurie patvirtintų, kada apeliantė (nuomotojas) kreipėsi į meistrus dėl katilo gedimo, kada meistrai atvyko apžiūrėti (užfiksuoti gedimą) ir sutvarkyti katilą. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog patalpų nuomotojas, žinodamas, kad atsakovė atlaisvins patalpas 2023-03-01, neatvyko perimti patalpų ir nesiėmė jokių veiksmų dėl katilo būklės fiksavimo, tokiu būdu prisiimdamas ir galimas neigiamas pasekmes dėl tolesnio katilo veikimo, todėl atsakovė neturi pareigos atlyginti katilo gedimų šalinimo išlaidų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

34. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad išlaidų už katilo remontą galimai nebūtų buvę, jei atsakovė būtų pati tinkamai vykdžiusi savo pareigas pagal sutartį ir patalpas apdraudusi tinkamu draudimu, tačiau pati atsakovė, akivaizdžiai taupydama lėšas, pasirašė tokią draudimo sutartį, kurios besąlyginė išskaita – 115 Eur, todėl 72,10 Eur suma už katilo remontą nebuvo atlyginta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apeliantės nurodomos aplinkybės nėra susijusios su ginčo objektu, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo dėl netinkamo Nuomos sutarties vykdymo. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl šių aplinkybių.

35. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, ir kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012, ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo teisiškai reikšmingas aplinkybes ir dėl su jomis susijusių įrodymo tyrimo ir vertinimo rezultatų aiškiai ir išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime. Į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

37. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinto visas faktines bylos aplinkybes ir, teisingai jas kvalifikavęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.