- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- e2S-553-863/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- S. R.
- Atsakovas
- A. T.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) S. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovui A. T., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, I. J., M. T., H. T. ir A. G. dėl negyvenamosios patalpos – garažo (bokso) Nr. 2 padalijimo ir turto dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. T., prašydamas padalinti negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) Nr. 2, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – garažas), įsigytą 1999 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3265 pagrindu, lygiomis dalimis tarp sutuoktinių A. R., mirusio 2000 m. rugsėjo 2 d., ir N. R., mirusios 2023 m. liepos 13 d., ir priteisti A. R. 1/2 dalį garažo asmeninės nuosavybės teise; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad dėl pareikšto ieškinio dalyko prejudicinę galią turi Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-96-446/2025, pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovams I. J. ir S. R., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, H. T. ir A. G. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. 2025 m. sausio 17 d. sprendimu minėtoje byloje teismas pripažino, kad butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. kovo 15 d. yra N. R. asmeninė nuosavybė, o ieškinį dalyje dėl negyvenamosios patalpos – garažo pripažinimo asmenine N. R. nuosavybe atmetė. Sprendimo 17 ir 18 punktuose teismas nustatė, jog duomenų, kad palikėjo A. R. įpėdiniai būtų susitarę dėl garažo paveldėjimo, nėra; 1964 m. CK 153 straipsnyje buvo numatyta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita; pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnio nuostatas, priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Teismas taip pat nustatė, kad garažas nekilnojamojo turto registre nurodytas kaip priklausantis minėtam butui, tačiau tai nėra šio buto priklausinys; Nekilnojamojo turto registre šis garažas įregistruotas kaip atskirtas daiktas, jam suteiktas atskiras unikalus numeris, jis nėra sujungtas su butu, nėra susijęs su butu bendra ūkine paskirtimi ir nėra skirtas tarnauti butui, todėl nėra pagrindo garažą laikyti minėto buto priklausiniu. Ieškovas nurodė, kad 2025 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarę N. M. su prašymu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, 2000 m. rugsėjo 2 d. mirus tėvui A. R.. 2025 m rugsėjo 4 d. notarė priėmė nutarimą dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą tais motyvais, kad teismas nepripažino ginčo garažo 2023 m. liepos 13 d. mirusios N. R. asmenine nuosavybe. Kviečiamas atvykti dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo ir nuosavybės po 1/2 dalį atskyrimo, mirusios įpėdinis A. T. 2025 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą neišduoti/neatskirti nuosavybės, mirus jo mamai N. R.. Kadangi mirusios įpėdinis nesutinka, kad būtų išduotas nuosavybės teisės liudijimas į 1/2 dalį A. R., šiuo atveju nuosavybės klausimą turi spręsti teismas. Ieškovas taip pat nurodė, kad dar 2025 m. rugsėjo mėn. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl ginčo garažo padalijimo ir teismas du kartus civilinėje byloje Nr. 2-18574-1119/2025 priėmė nutartis dėl trūkumų ištaisymo, kurių neištaisius, teismas priėmė 2025 m. spalio 30 d. nutartį ieškovo (ir jo sesers I. J.) ieškinį atsakovui A. T. dėl garažo padalijimo ir kompensacijos priteisimo laikyti nepaduotu ir gražinti jį pateikusiam asmeniui. Ieškovas pažymėjo, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-18574-1119/2025 teismas atkreipė dėmesį į tai, jog 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė nutarime nurodė ieškovui kreiptis į teismą dėl 1/2 dalies nuosavybės mirusiam A. R. atskyrimo. Teismas pažymėjo, kad tik pabaigus paveldėjimo procedūras ir įregistravus nuosavybės teises į garažą, teismas turėtų teisinį pagrindą (CK 4.80 straipsnis) atidalinti turtą iš bendrasavininkių priteisiant visą nekilnojamąjį daiktą, o kitam ar kitiems – kompensaciją. 2025 m. spalio 10 d. nutartyje teismas taip pat pažymėjo, kad nenustačius palikėjo, tai yra mirusio A. R. dalies bendrame turte, negalima spręsti klausimo dėl paveldėjimo teisių į konkretaus turto konkrečią dalį. Būtina nustatyti, kokia dalis priklausė mirusiajam, tuomet notaras turės galimybę nustatyti turto dalis, kurias ieškovai gali paveldėti. Remiantis Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarės N. M. 2023 m. gruodžio 5 d. pažyma, po A. R. mirties 2000 m. rugsėjo 2 d., paveldėjimo byla buvo užvesta Šiaulių m. 1-ajame biure notarės O. J.. Palikimą priėmė mirusiojo dukra I. T. (po santuokos sudarymo – J.) ir sūnus S. R.. Duomenų apie tai, jog N. R. priėmė palikimą ar kreipėsi į notarų biurą notarė tuo metu neturėjo ir tai pažymėjo pažymoje. 2000 m. rugsėjo 2 d. mirus A. R. ir ieškovui priėmus mirusiojo palikimą, ginčo garažo notarė, išdavusi paveldėjimo teisės liudijimą, taip pat nerado viešajame registre, todėl dėl objektyvių priežasčių negalėjo išduoti ieškovui paveldėjimo teisės liudijimo į 1/2 dalį tėvui A. R. priklausančio ginčo garažo. 2002 m. kovo 15 d. notariniu susitarimu A. R. įpėdiniai ir N. R. pasidalijo turtą po A. R. mirties, ginčo garažas į susitarimą nebuvo įtrauktas. Anot ieškovo, kadangi jis yra priėmęs 2000 m. rugsėjo 2 d. mirusio tėvo A. R. palikimą, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčo garažo padalijimo – tėvo A. R. 1/2 turto dalies atskyrimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovo S. R. ieškinį atsisakė priimti.
4. Teismas vertino, kad įsiteisėjusio Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-96-446/2025 motyvuojamoje dalyje konstatuota, kad ginčo garažas nėra priklausinys. Taip pat nustatė, jog iš prie ieškinio pridėtų nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. liepos 18 d. ir 2024 m. sausio 25 d. išrašų matyti, kad garažas priklauso butui, esančiam (duomenys neskelbtini), t. y. viešame registre įregistruota, kad garažas yra priklausinys. Teismas pažymėjo, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, o šiai dienai jie nėra nuginčyti, todėl laikytini teisingais. Teismas nurodė, kad nors ieškovas teigia, kad garažas turi atskirą unikalų numerį, tačiau pažymėtina ir tai, kad priklausiniai taip pat turi atskirus unikalius numerius, kaip atskiri daiktai, ir jie nebūtinai turi būti neatskiriamai bei neatsiejamai susiję su pagrindiniu daiktu, kaip yra šiuo nagrinėjamu atveju. Teismo vertinimu, susidarė dviprasmiška situacija, kad neaišku, ar garažas yra priklausinys, ar ne. Jeigu jis yra priklausinys, tai jo padalinti nereikia, nes jį ištinka pagrindinio daikto likimas, t. y., užvesti šios bylos nereikėjo. Jeigu jis nėra priklausinys, tada reikalinga užvesti šią bylą, kad padalinti daiktą, nustatyti dalis ir pan. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl garažo yra pateikti prieštaringi duomenys ir tik pašalinus prieštaravimus bus galima spręsti dėl daikto padalijimo ir/ar dalies nustatymo, todėl šis ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, ir ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
5. Ieškovas S. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad teismas nenurodė, kokias aplinkybes (prieštaravimus), kliudžiusias priimti ieškinį, ieškovas turėtų pašalinti. Įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-96-446/2025 turi prejudicinę galią nagrinėjame ginče, o ginčo garažas viešajame registre įregistruotas atskiru unikaliu numeriu, statybos metai 1956 (gyvenamojo namo 1937). Prieštaraujantys faktiniai duomenys nėra ir negali būti ieškinio priėmimo kliūtis. Mano, kad skundžiamos nutarties teisinis pagrindas yra neteisingas ir neatitinka nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio normos prasmės, nei teismų suformuotos šios normos aiškinimo praktikos. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas taikytinas tik tais atvejais, kai nagrinėjamas reikalavimas apskritai nepatenka į civilinių teismų jurisdikciją. Nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas dėl ginčo garažo – atskiro nekilnojamojo daikto – padalijimo ir dalies nustatymo yra klasikinis daiktinės teisės ginčas, kuris pagal savo prigimtį ir teisinę esmę priskirtinas civilinių teismų jurisdikcijai. Ieškovo vertinimu, teismas negali ieškinio priėmimo stadijoje spręsti iš esmės ginčo klausimų, įskaitant: ar ginčo garažas yra pagrindinio daikto priklausinys, ar Nekilnojamojo turto registro įrašai yra teisingi, ar išnagrinėtoje civilinėje byloje išdėstyti teismo motyvai yra pagrįsti, teisingi, ar taikytini kitai bylai. Mano, kad atsisakydamas priimti ieškinį dėl „prieštaringų duomenų“ teismas paneigė asmens teisę į teisminę gynybą, nes neįmanoma tokių prieštaravimų pašalinti neteisminiu būdu. Be kita ko atkreipė dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. 2-18574-1119/2025 ieškinio priėmimo klausimą teismas sprendė per trūkumų šalinimo institutą, o šioje byloje tą patį ieškinį su suformuluotais reikalavimais atsisakė priimti. Ieškovo vertinimu, teismas nepagrįstai ieškinio priėmimo stadijoje vertino situacijos dviprasmiškumą, atmesdamas įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvus, kad ginčo garažas nėra asmeninė atsakovo motinos nuosavybė. Nekilnojamojo turto registro duomenys negali būti kliūtis bylos iškėlimui, be to, jie buvo įvertinti 2025 m. sausio 17 d. teismo sprendime. Teismas sprendimą motyvavo ištirtomis bylos nagrinėjimo metu faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys 2002 m. kovo 15 d. notarine sutartimi pasidalino butą, o garažas sutartimi nebuvo padalintas, todėl sutartimi atsakovo motinai atiteko tik butas, ji į notarą dėl sutuoktinio turto dalies paveldėjimo nesikreipė iki pat savo mirties, ir ginčas yra nagrinėtinas teisme.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį dėl negyvenamosios patalpos – garažo padalijimo ir turto dalies priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.
9. Aptariamu atveju, ieškovui kreipusis į teismą dėl negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini) (anksčiau ir toliau – garažas), padalijimo ir turto dalies priteisimo, pirmosios instancijos teismas tokį ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas įvertinęs, kad pagal įsiteisėjusio Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-96-446/2025, duomenis ginčo garažas nėra priklausinys, o pagal prie ieškinio pridėtus nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. liepos 18 d. ir 2024 m. sausio 25 d. išrašus, jis (garažas) priklauso butui, (duomenys neskelbtini), t. y. kad garažas yra priklausinys, konstatavo, jog susidarė dviprasmiška situacija, kad neaišku, ar garažas yra priklausinys, ar ne, ir anot teismo, tik pašalinus prieštaravimus bus galima spręsti dėl daikto padalijimo ir/ar dalies nustatymo, tokiu būdu šį ginčą laikydamas nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka.
10. Pažymėtina, kad civilinio proceso įstatymo tikslas – asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas (CPK 2 straipsnis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ir kasacinio teismo formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023).
11. Kasacinio teismo taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024).
12. CPK 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją; šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 13 punktas). Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas). Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-969/2019).
13. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023). Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024).
14. Įvertinus skundžiamos nutarties motyvus, atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą vertina kritiškai. Šiuo atveju ginčas kilęs iš daiktinės teisės ir gali būti nagrinėjamas CPK nustatyta tvarka, kartu pažymint, kad šioje proceso stadijoje (ieškinio priėmimo) byla dar nenagrinėjama iš esmės, ieškinio pagrįstumo klausimas nesprendžiamas, o esantiems neaiškumams šalinti CPK taip pat yra numatytos priemonės, be kita ko procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinį buvo nepagrįstai atsisakyta priimti minėtu teisiniu pagrindu.
15. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, manytina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė aukščiau aptartas ginčui aktualias CPK nuostatas, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir aptariamą klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
16. Kitos atskirajame skunde akcentuotos aplinkybės neturi esminės reikšmės priimtam procesiniam sprendimui, todėl plačiau dėl to nepasisakoma. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Ieškovo S. R. atskirąjį skundą patenkinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.