Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo AS UniCredit Finance apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Sergorus“ ir UAB „Tilžės turgus“ ieškinį atsakovui AS UniCredit Bank Lietuvos skyriui dėl nepagrįsto praturtėjimo,

Ieškovai UAB „Sergorus“ ir UAB „Tilžės turgus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė išieškoti iš atsakovo ieškovo UAB „Tilžės turgus“ naudai 18891,78 EUR sumą, 6 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, išieškoti iš atsakovo ieškovo UAB „Sergorus“ naudai 67200,00 Lt overdrafto rezervavimo mokestį, 6 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas UAB „Sergorus“ su atsakovu sudarė 2011-09-12 d. Kreditavimo sutartį Nr. 41000371-01, kuria ieškovui suteiktas 4480000 Lt overdraftas (kredito sutartis 1). Ieškovas UAB „Tilžės turgus“ su atsakovu sudarė 2009-08-25 d. Kreditavimo sutartį Nr. 41000260-001, kuria ieškovui suteiktas 1746495 EUR kredito limitas (kredito sutartis 2). Ieškovų įmonių veiklai tęsti prireikė didesnių kreditų, tačiau atsakovas atsisakė papildomai kredituoti ieškovus. Atsisakymo priežastis, ieškovų nuomone, atsakovo slepiamas strateginis planas nutraukti veiklą Lietuvoje, kuris pradėtas įgyvendinti nuo 2011 m. Ieškovai preliminariai susitarė su AB „Šiaulių bankas“ dėl didesnės kreditavimo galimybės ir palankesnių kreditavimo sąlygų, viena iš sąlygų, kad kredituoti galės tik įkeitus atsakovui jau įkeistą turtą antriniu įkeitimu. Atsakovas 2012 m. lapkričio 20 d. davė sutikimą dėl turto įkeitimo ir nustatė papildomą sąlygą, kad išduos pažymą apie kliento skolinių įsipareigojimų įvykdymą nedelsiant po to, kai bus padengti ieškovų įsipareigojimai bankui įskaitant ir mokesčių sumokėjimą. Informaciją apie priskaičiuotus mokesčius atsakovas pateikė tik prieš pat pasirašant sutartį su AB „Šiaulių bankas“, t. y. 2012-12-18 d. Šiuos atsakovo priskaičiuotus mokesčius dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos ir atsakovo panaudoto ekonominio spaudimo priemonių ieškovai buvo priversti sumokėti nedelsiant, nors ir nesutiko su jų dydžiu, kadangi atsakovas kitaip nebūtų išdavęs pažymos AB „Šiaulių bankas“. Atsakovas sumažinti mokesčių nesutiko. Ieškovų nuomone, atsakovas būdamas nesąžiningas, naudodamas ekonominį spaudimą netinkamai aiškindamas sutarčių sąlygas ir pateikdamas siuprizines sutarties sąlygas, priversdamas sumokėti minėtus mokesčius įgijo turtą be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1,2,3 d.). Ieškovai pažymėjo, kad atsakovas neatskleidė 13901,76 EUR kompensacijos dėl sutartyje nustatyto termino grąžinamo kredito, apskaičiavimo mechanizmo, sutartyje jis nenurodytas. Tai pažeidžia CK 6.186 str. 1,3 d. bei Bankų įstatymo 56 str. 2 d. Ši kompensacija patenka į atsakovui jau sumokėtas netesybas pagal 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreditavimo sutarties 5.3 p. Ieškovų nuomone, atsakovas neteisingai apskaičiavo 31365,6 EUR netesybas, todėl ieškovai permokėjo 4990,02 EUR, taigi ši suma grąžintina ieškovams. Ieškovo nuomone, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti 67200 Lt overdrafto rezervavimo mokesčio.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas AS „UniCredit bank“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad mažinti mokesčių nesutiko, nes išankstinio overdrafto ir kredito limito grąžinimo sąlygos aiškiai nustatytos kredito sutartyse. Paaiškino, kad overdrafto mokestį paskaičiavo pagal Kredito sutarties 1 6.1.5 p., kuriame nustatyta, kad klientas įsipareigoja sumokėti bankui 1,5 proc. lėšų rezervavimo mokestį, apskaičiuojamą nuo visos sumos ir mokamą tuo atveju, kai klientas ankščiau sutartyje nustatyto termino atsisako jam suteikto overdrafto. 13901,76 EUR kompensaciją atsakovas apskaičiavo remdamasis Kredito sutarties 2 6.1.7 p., o jos kintamieji aiškiai nurodyti 6.1.7.1 ir 6.1.7.2 p,. atsakovas 31365,60 EUR išankstinio kredito grąžinimo mokestį apskaičiavo vadovaudamasis Kredito sutarties 2 5.3 p., t.y. 2 proc. nuo kliento ankščiau termino grąžinamo kredito limito, kurio likutis mokesčio paskaičiavimo dieną sudarė 1568280 EUR. Pažymėjo, kad šiuo atveju kredito sutartis sudarę asmenys yra verslo subjektai. Ieškovų pasirašytų sutarčių 10.1.6 p. nurodyta, kad sutarčių sąlygos jiems yra aiškios ir suprantamos, todėl ieškinio argumentai nepagrįsti. Ieškovai ieškiniu pateikė savitą sutarties sąlygų interpretaciją. Sutarčių sąlygos yra ne banko pasiūlytos, o šalių sutartos. Šiuo atveju, atsakovo paskaičiuoti ir ieškovų sumokėti mokesčiai atsirado sutarties pagrindu, todėl šiuo atveju negalimas nepagrįsto praturėjimo instituto taikymas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai. Nusprendė išieškoti iš atsakovo AS „UniCredit bank“ Lietuvos skyriaus ieškovo UAB „Tilžės turgus“, naudai 18891,78 EUR sumą, 6 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1825,00 Lt žyminį mokestį. Išieškoti iš atsakovo AS „UniCredit bank“ Lietuvos skyriaus ieškovo UAB „Sergorus“ naudai 67200,00 Lt overdrafto rezervavimo mokestį, 6 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1825,00 Lt žyminį mokestį. Išieškoti iš atsakovo AS „UniCredit bank“ Lietuvos skyriaus valstybės naudai 86,87 Lt pašto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju netinkamai sutarčių sąlygas aiškina atsakovas, o ieškovai standartines sutarčių sąlygas pasirašė prisijungimo būdu, minėtos sąlygos yra neaiškios ir dviprasmiškos, o tai sudaro pagrindą atsakovui piktnaudžiauti tokiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas neįrodė sutarties nuostatų pagrindu paskaičiuotų sumų teisėtumo bei pagrįstumo. Ieškovai pilnai įrodė aplinkybę, kad šiuo atveju atsakovas netinkamai aiškino sutarčių nuostatas ir be jokio teisinio pagrindo paskaičiavo ieškovams ginčijamas sumas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamų sumų sumokėjimas atsakovui neįrodo ieškovų geranoriško sutikimo jas sumokėti, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad šioje situacijoje ieškovai neturėjo kitos išeities, nes būtų patyrę ženkliai didesnius nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AS UniCredit Finance (buvęs AS Unicredit Bank) prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovus laikė prie kredito sutarčių prisijungusiomis šalims ir taikė CK 6.193 str. įtvirtintą reglamentavimą. Tiek ieškovas UAB „Sergorus“ pasirašydamas 2011 m. rugsėjo 12 d. kredito sutartį, kuria suteiktas overdraftas, tiek ieškovas UAB „Tilžės turgus“ pasirašydamas 2009 m. rugpjūčio 25 d. kredito sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus, galėjo šias sutartis modifikuoti, jos buvo sudarytos individualiai ir atitiko kiekvieno iš jų ir apelianto poreikius. Visi į bylą pakviesti liudytojai patvirtino, kad nei vienas iš ieškovų nesikreipė į apeliantą dėl sutarčių papildomo aiškinimo ar keitimo. Apelianto nuomone, šalys šiuo atveju yra verslininkai todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.193 str. Taip pat netaikytinos ir siurpriziškumo nuostatos (CK 6.186 str.), nes ieškovai sutiko su sutarties sąlygomis įsipareigojo jų laikytis, turėdami galimybę keisti jas pagal savo poreikius, kiek tai buvo priimtina apeliantui.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ištyrė surinktus įrodymus, netinkamai aiškindamas sutarčių nuostatas priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas paaiškino, kad kredito sutarties dėl overdrafto sudarytos su ieškovu UAB „Sergorus“ bendrosios dalies 6.1.5 p. ir buvo pagrindas mokėti 67200 Lt mokestį apeliantui, kadangi minėtas punktas numatė 1,5 proc. mokestį nuo visos overdrafto sumos (448000 Lt), kuomet ieškovas atsisako jo ankščiau laiko. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šią sutarties nuostatą neatsižvelgė. Tuo tarpu pagal kredito sutarties pasirašytos su ieškovu UAB „Tilžės turgus“ bendrosios dalies 7.1.2 p. ir specialiosios dalies 5.3 p. ieškovas norėdamas grąžinti kreditą ankščiau laiko turėjo sumokėti apeliantui 2 proc. nuo ieškovui likusios mokėti kredito dalies, kuris kredito grąžinimo dieną buvo 1568280 EUR. Apeliantas pažymėjo, kad abu ieškovai rašydami prašymus apeliantui dėl mokėtinų mokesčių patys puikiai suskaičiavo mokėtiną mokestį, nors vėliau motyvavo, kad mokestis buvo neaiškus, nesuprantamas, siurprizinis. Taip pat minėtos kredito sutarties pasirašytos su ieškovu UAB „Tilžės turgus“ bendrosios dalies 6.1.7 p. nustatė kompensacijos apskaičiavimo būdą už prieš laiką grąžinamą kreditą ar jo dalį, t.y. kad mokestį sudarys skirtumas tarp palūkanų pajamų apskaičiuotų skirtingu būdu. Naudojant šį būdą ir buvo paskaičiuota kompensacija. Minėtos sutarties punkto formuluotė aiškiai atskleidžia, kad kompensacinį mokestį apskaičiuoja pats apeliantas. Šis mokestis yra susietas su apelianto negautomis pajamomis ir ieškovas negali turėti reikiamų įgūdžių šiam mokesčiui apskaičiuoti. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad ieškovas UAB „Tilžės turgus“ niekada neginčijo šio mokesčio buvimo sutartyje ir juo labiau kai jis buvo apskaičiuotas, taigi pirmosios instancijos sprendimas dalyje dėl to, kad sutarties sąlygos buvo dviprasmiškos ir neaiškios, o mokestis paskaičiuotas ne sutarties pagrindu, laikytinas nepagrįstu.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė sutarčių teisės principus, t.y. sutarties laisvės bei sutarties teisingumo ir sąžiningumo. Apeliantas pažymėjo, kad ieškovai savo įsipareigojimus įtvirtino laisva valia, sutarties sąlygos buvo aptartos ir ieškovams aiškios, ieškovai galėjo tartis dėl sutarčių modifikavimo. Apeliantas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris uždirba tik iš jam mokamų mokesčių ir palūkanų. Lėšas skirtas paskoloms ir kitiems produktams gauna skolindamasis, todėl pagrįstai tikisi, kad skolintos lėšos grįš nustatytu terminu, uždirbdamas sutartyse numatytų mokesčių ar palūkanų pajamas. Klientui nusprendus grąžinti lėšas ankščiau apeliantas netenka dalies pajamų. Nesuderinama su šiais principais ieškovų argumentacija, kad apeliantui nesumokėti mokesčiai buvo netesybomis. Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė, kad kredito sutartys nebuvo pakeistos, ginčai dėl jų nuostatų galiojimo nevyko. Kredito sutartys baigėsi 2012 m. gruodžio 19 d., kuomet ieškovai įvykdė savo įsipareigojimus. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti sutarčių aiškinimo taisykles.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką susijusią su nepagrįstu praturtėjimu. Kai asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normos netaikomos. Tuo tarpu šiuo atveju ieškovams mokesčiai buvo paskaičiuoti vadovaujantis sutarčių nuostatomis.Ieškovai sumanė įsipareigojimų išvengti po to, kai baigėsi kredito sutartys, sužinoję, kad apeliantas centralizuoja savo veiklą kiti apelianto klientai galėjo ieškoti refinansavimo galimybės su apelianto nuolaidomis. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad kredito sutarčių įvykdymas įvyko dviem mėnesiais ankščiau iki galutinio sprendimo apelianto sprendimo centralizuoti veiklą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas kreipėsi į apeliantą prašydamas sumažinti kredito sutartimis nustatytus mokesčius, tačiau apeliantas atsisakė juos mažinti ir ieškovai tai žinojo dar iki refinansavimo sandorio užbaigimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai UAB „Sergorus“ ir UAB „Tilžės turgus“ prašė jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei kiekvienam iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Apelianto pozicija, kad ieškovai sutartis sudarė ne prisijungimo būdu nepagrįsta. Visais atvejais sutarties nuostatos aiškinamos jos sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str.). Byloje nėra ginčo, kad abi kredito sutartis su ieškovais rengė ir pasiūlė pasirašyti atsakovas, dėl jų nebuvo deramasi individualiai, nes tai nebuvo galima. Apeliantas teiginių, kad sąlygos su ieškovais buvo aptartos individualiai, nepagrindė jokiais įrodymais. Apelianto paminėti liudytojai patvirtino ir kitą svarbią aplinkybę, kad sutartys buvo keičiamos banko iniciatyva, kad ne visos sąlygos yra aiškios ir suprantamos, atsakovo darbuotojai negalėjo paaiškinti 2011 m. rugsėjo 12 d. sutarties 7.1.3 p., kaip apskaičiuojama kompensacija, iš kur imami reikalingi dydžiai. Liudytojas R. G., kuris pats rengė sutartį pateikė atsakymą, kad už overdrafto grąžinimą netesybos nėra taikomos.Atsakovas buvo nesąžiningas ieškovų atžvilgiu, kadangi jau 2011 m. žinojo apie veiklos nutraukimą Lietuvoje, tačiau neinformavo apie tai ieškovų. Žinodamas šią aplinkybę atsakovas davė pažadą ieškovams padidinti kreditą. Tačiau delsė pranešti, kad jo nedidins. Kai ieškovams didesnį kreditą sutiko suteikti Šiaulių bankas, atsakovas pasinaudojo situacija ir iki paskutinio momento delsė raštu pateikti banko priskaičiuotų mokesčių dydį, apribodamas galimybę ieškovams juos ginčyti. Atsakovas klaidino klientus, kad veiklą tęs Latvijoje. Liudytojai patvirtino, kad kitiems klientams atsakovas tokių mokesčių kaip ieškovams netaikė, taip pat patvirtino ir aplinkybę, kad atsakovas sau netesybų už sutarčių nutraukimą prieš terminą nebuvo numatęs. Šios aplinkybės sudaro pagrindą aiškinant sutartį taikyti CK 6.193 str. nuostatas.Negali būti vertinami atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl overdrafto kaip bankinio produkto esmės, nes šių aplinkybių apeliantas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Liudytojai patvirtino, kad overdraftui negali būti taikomas joks refinansavimo mokestis, už jo grąžinimą netaikomos netesybos, nes klientas gali juo naudotis arba nesinaudoti. 2009 m. rugsėjo 12 d. sutarties 7.1.3 p. nenumatė jokių netesybų už overdrafto grąžinimą ankščiau termino. Taigi, apeliantas neteisėtai taikė minėtos sutarties 6.1.5 p., nors privalėjo taikyti 7.1.3 p. Apelianto nurodyto sutarties 6.1.5 p. paskirtis kompensuoti atsakovo nuostolius tuo atveju, jei kredito gavėjas apskritai atsisakytų overdrafto ar kredito linijos šiomis paslaugomis net nepasinaudojęs. Tačiau kai paslauga pasinaudojama sumokamos kelis kartus didesnės palūkanos, nei nustatytas 1,5 proc. rezervavimo mokestis. Šiuo atveju ieškovai overdrafto paslauga pasinaudojo, sumokėjo palūkanas ir ankščiau laiko atstatė overdrafto teigiamą likutį, todėl bankas nepagrįstai taikė sutarties 6.1.5 p.Atsakovas neteisingai apskaičiavo 31365,6 EUR netesybas pagal 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreditavimo sutarties 5.3 p. Pagal šios sutarties 2.3.1 p. klientas 427716 EUR kreditą galėjo grąžinti bet kada, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 15 d. Tai reiškia, kad ankščiau laiko grąžinus šią kredito dalį, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nuo šios kredito dalies skaičiuoti netesybas pagal sutarties 5.3 p. Netesybas galėjo skaičiuoti tik nuo sutarties 2.3.2 p. numatytos 1318779 EUR sumos, kuriai grąžinti buvo nustatyta konkreti data, t.y. 2013 m. liepos 15 d. skaičiuojant 2 proc. netesybas nuo šios sumos jos sudaro 26375,58 EUR. Taigi, ieškovas atsakovui permokėjo 4990,02 EUR, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus tenkino kaip įrodytus. Apeliantas nepateikė įrodymų pagrįsti savo teiginiams ir juos grindžia vienašališku sutarties sąlygų interpretavimu.Atsakovas neteisėtai priskaičiavo 139201,76 EUR kompensacijos pagal sutarties 2.6.1.7 p. Liudytojai patvirtino, kad formulę, pagal kurią apskaičiuota ši kompensacija paaiškinti gali tik banko iždas. Ieškovų nuomone, ši sąlyga yra siurprizinė, kadangi neaiškus jos turinys. Atsakovo paskaičiuotos kompensacijos dydį visiškai padengė ieškovų sumokėtos 26375,58 EUR netesybos, remiantis sutarties 5.3 p. 2013 m. rugsėjo 27 d. rašte naudojamos visiškai naujos sąvokos. Neaišku, kodėl atsakovas skaičiuodamas rišasi prie 3 mėn. EURIBOR palūkanų. Net ir kvalifikuotas ekonomistas negalėtų paskaičiuoti sumos, pagal sutarties 6.1.7.1 ir 6.1.7.2 p., kadangi juose konkrečiai nenurodoma, prie kurių tarpbankinių palūkanų rišamasi. Minėtame rašte pateiktas sutarties sąlygų neatitinkantis paskaičiavimas yra visiškai naujas dokumentas su nauja formule, kuri sudarant sutartį nebuvo aptarta ir tai pažeidžia 6.186 str. 1,3 d. ir LR Bankų įstatymo 56 str. 2 d., taigi atsakovas šią sumą įgijo neturėdamas tam teisinio pagrindo, todėl privalo ją grąžinti.Nesutiktina su apelianto argumentais, dėl sutarčių principų pažeidimo. Įvertinęs atsakovo nesąžiningą elgesį, sutarčių sąlygų neaiškumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne pažodiniu, o sisteminiu sutarties aiškinimu, vadovavosi CK 6.193 str. taisyklėmis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė sutarties laisvės principą. Vien aplinkybė, kad atsakovas yra finansų įstaiga, kuriai keliami padidinti reikalavimai, nesuteikia prezumpcijos, kad jo sutarčių sąlygos bus sąžiningos. Bankas pasirašant sutartį privalo suteikti klientui informaciją apie paslaugų teikimo sąlygas ir kainą. Tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas negalėjo paaiškinti kaip supranta sąvoką banko mokestis. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl šios sąvokos turinio visiškai nauji, todėl negali būti apeliacijos objektas.Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neturėjo kito pasirinkimo kaip sumokėti atsakovo neteisėtai reikalaujamas sumas, nes ieškovai būtų praradę 600000 GBP avansą pagal sandorį, kurį atsakovas buvo pažadėjęs finansuoti ir vėliau pažado neįvykdė. Pažymėjo, kad ieškovų tikslas yra ne pasipelnyti iš banko, o susigrąžinti tai, ką bankas nesąžiningai įgijo. Atsakovas mokesčių dydį paskaičiavo paskutinę leidimo refinansuoti paskolą galiojimo dieną, tokiu būdu ieškovams suvaržydamas teisę teismine tvarka ginti pažeistas teises.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl ieškovų traktavimo prie sutarčių prisijungusiomis šalimis ir contra preferentem taisyklės taikymo

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus nepagrįstai pripažino ieškovus prie sutarties prisijungusiomis šalims ir taikė CK 6.193 str. įtvirtintą reguliavimą.

Pažymėtina, kad siekiant nustatyti, kokias tarpusavio teises ir pareigas prisiėmė sutarties šalys, pasirašydamos aptariamas sąlygas, būtina sutartį išaiškinti pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles bei jų pagrindu suformuotą teismų praktiką. Esminės teismų praktikos nuostatos dėl sutarčių aiškinimo orientuoja teismus, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, tikruosius sutarties dalyvių ketinimus nustatyti pagal sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas sutartis aiškinti sąžiningai (CK 193 straipsnio 1 dalis), šios įstatyminės normos pagrindu suformuluota teismų praktikos taisyklė, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Aiškinant sutartis privalu nepažeisti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-406/2008). Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus CK 6.193 straipsnio 4 dalies aiškinimas ir taikymas. Šioje teisės normoje įtvirtinta contra proferentem taisyklė, pagal kurią, abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. CK 6.193 straipsnio 4 dalies normos taikymui nebūtina konstatuoti, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, užtenka sąlygų pasiūlymo fakto, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 8 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-48/2011). Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, kad sutartys sudarytos individualiai, yra ieškovų poreikius atitinkančios ir jas buvo galima modifikuoti, derantis dėl sutarčių sąlygų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad su ieškovu UAB „Tilžės turgus“ Kreditavimo sutarties Nr. 41000260-001 Specialiosios dalies 6 skirsnis „mokesčiai“, bei su ieškovu UAB „Sergorus“ 2011 m. rugsėjo 12 d. sudarytos Kredito sutarties Nr. 41000371-01 Bendrosios dalies 6 skirsnis „mokesčiai“ yra analogiški. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad su skirtingais asmenimis sudarytų sutarčių skirsniai numatantys bankui mokėtinus mokesčius yra analogiški, sudaro pagrindą abejoti, kad dėl sąlygų nustatančių bankui mokėtinus mokesčius buvo individualiai deramasi. Įvertinus bylos medžiagą, labiau tikėtina, kad šios sąlygos buvo standartinės ir pasiūlytos atsakovo, juolab, kad įrodymų patvirtinančių teiginį, kad dėl jų buvo deramasi atsakovas nepateikė. Ši aplinkybė yra nustatyta ir liudytojų A. B. Stėgienės, R. G., O. J. parodymais. Taigi, apelianto argumentai, kad sutartis sudaryta derybų, o ne prisijungimo būdu ir kad ieškovai yra įmonės, nagrinėjamu atveju neturi įtakos vertinimui dėl contra proferentem taisyklės taikymo pagrįstumo. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad kredito sutartis parengė ir jos bendrąsias bei specialiąsias sąlygas pasiūlė atsakovas, kuriam kreditų teikimas yra profesionalus verslas, šios išvados nepaneigia apelianto argumentai, kad šalys derėjosi dėl sutarties dalyko ir kainos. Taigi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sutarties sąlygas pasiūlė atsakovas, ši aplinkybė pakankama, kad galima būtų taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalies taisyklę dėl sutarties aiškinimo sąlygas priėmusios šalies naudai ir jas pasiūliusios šalies nenaudai.

Dėl sutarčių aiškumo ir atsakovo priskaičiuotų sumų pagrįstumo

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir neatsižvelgdamas į jų turinį bei įrodymus klaidingai aiškino sutarčių nuostatas, laikydamas jas dviprasmiškomis ir neaiškiomis, nepagrįstai sprendė, kad atsakovas be jokio teisinio pagrindo priskaičiavo ginčo sumas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju, įvertinęs byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus bei šalių argumentus sprendė, kad sutarčių nuostatos yra neaiškios ir dviprasmiškos, o atsakovas neįrodė, kad jo priskaičiuotoms ginčijamoms sumoms yra įstatyminis ar sutartimis pagrindas.

Apeliantas nurodo, kad jo apskaičiuotas 67200 Lt overdrafto lėšų rezervavimo mokestis pagrįstas ir apskaičiuotas remiantis 2011 m. rugsėjo 12 d. Kredito sutarties Bendrosios dalies 6.1.5 p. Minėtas punktas numato 1,5 proc. lėšų rezervavimo mokestį, apskaičiuojamą nuo visos Overdrafto ir kredito linijos sumos ir mokamas tuo atveju, kai kredito gavėjas ankščiau sutartyje nustatyto termino atsisako sutartimi suteikto overdrafto ar kredito linijos. Tuo tarpu minėtos sutarties 7.1.3 p. numato, kad ieškovas turi teisę Kredito linijos ar overdrafto lėšas, išmokėtas pagal sutartį, visas ar dalį jų grąžinti ankščiau negu specialiojoje dalyje nustatytas galutinis terminas iki kada suteiktas overdraftas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties 6.1.5 p. taikytinas tuomet, kai klientas atsisako overdrafto paslaugos ja net nepasinaudojęs, tuo tarpu kai overdrafto paslauga pasinaudota, taikomas sutarties 7.1.3 p. ir klientas turi teisę grąžinti overdrafto lėšas ankščiau sutartyje nustatyto termino nemokėdamas papildomų mokesčių. Būtent pastaruoju punktu ir remiasi ieškovai įrodinėdami, kad bankas nepagrįstai paskaičiavo overdrafto mokestį. Apeliantas paaiškino, kad ieškovas UAB „Sergorus“ atsisakė overdrafto 2012 m. gruodžio 19 d., o jo galiojimas buvo numatytas iki 2013 m. liepos 5 d. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta ir šalys neginčija, kad ieškovas UAB „Sergorus“ overdrafto paslauga pasinaudojo. Tai patvirtina ir banko 2012 m. gruodžio 18 d. raštas dėl UAB „Tilžės turgus“ ir UAB „Sergorus“ įsipareigojimų, kuriame tarp kitų ieškovo UAB „Sergorus“ grąžintinų mokesčių numatyta ir 4474146,8 Lt panaudota overdrafto dalis (T.1 b.l. 49). Šiame kontekste pasakytina ir tai, kad remiantis vien protingumo principu ir logika darytina išvada, kad pasinaudojus overdraftu, bankui nebereikia rezervuoti lėšų klientui.

Apeliantas taip pat pažymėjo, kad 31365,6 EUR išankstinio kredito grąžinimo mokestį paskaičiavo remdamasis 2009 m. rugpjūčio 25 d. kredito sutarties Bendrosios dalies 7.1.2 p. ir Specialiosios 5.3 p. Tarp šalių nekilo ginčo dėl šio mokesčio pagrįstumo, tačiau šalys nesutaria nuo kokios sumos skaičiuotinas 2 proc. išankstinio kredito grąžinimo mokestis. Pažymėtina, kad kredito sutartimi ieškovas UAB „Tilžės turgus“ pasiskolino 1746495 EUR. Minėtos sutarties Specialiosios dalies 1 priedas „kreditas“ (T.1., b.l. 23) 2.3 p. nustatė kredito grąžinimo sumas ir terminus. 2.3.1 p. numatė, kad 427716 EUR kredito suma grąžinama bankui ne vėliau nei iki 2013 m. liepos 15 d., vykdant dalinius mokėjimus po 35643 EUR kas mėnesį. Tuo tarpu 2.3.2 p. kitos kredito dalies 1318779 EUR grąžinimas numatytas 2013 m. liepos 15 d. Apelianto manymu, nesvarbu koks nustatytas kredito grąžinimo būdas, kreditas turėjo būti grąžintas 2013 m. liepos 15 d., todėl paskaičiavo 2 proc. išankstinio kredito grąžinimo mokestį nuo visos likusios atsakovui grąžinti sumos, t.y. 1568280 EUR. Tačiau šiuo atveju sutiktina su ieškovų argumentais, kad išankstinio kredito grąžinimo mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo 1318779 EUR sumos. Lingvistiškai aiškinant sutarties 4.3.1 p. darytina išvada, kad formuluotė „ne vėliau nei“ reiškia, kad kreditą galima grąžinti bet kada iki 2013 m. liepos 15 d., taigi darytina išvada, kad konkretus grąžinimo terminas šiai kredito daliai nebuvo nustatytas, todėl nepagrįstas yra ir išankstinio kredito grąžinimo mokesčio jai skaičiavimas. Remiantis apelianto logika, neaišku dėl kokių priežasčių sutartyje numatyti du skirtingi kredito grąžinimo būdai. Atsižvelgiant į tai, išankstinio kredito grąžinimo mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo 13187,79 EUR sumos, kuriai nustatytas kredito grąžinimo terminas, ir sudaryti 26375,58 EUR. Taigi, ieškovai pagrįstai reikalavo 4990,02 EUR sumos iš atsakovo.

Šalys nesutaria ir dėl 13901,76 EUR kompensacijos už ankščiau sutartyje nustatyto termino grąžinamo kredito, kurį apeliantas paskaičiavo remdamasis 7.1.2 p. 6.1.6 ir 6.1.7 p. nuostatomis. Minėti sutarties punktai numatė, kad banko apskaičiuoto dydžio kompensaciją už prieš laiką (anksčiau, negu Specialiojoje dalyje nustatyti terminai) grąžintą Kreditą ar jo dalį, kuri Kredito, kuriam taikomos Kintamosios palūkanos, atveju apskaičiuojama kaip skirtumas tarp: palūkanų pajamų, kurias Bankas būti galėjęs uždirbti iki artimiausios palūkanų keitimo dienos jei toks išankstinis Kredito ar jo dalies grąžinimas nebūtų įvykęs, ir palūkanų pajamų, kurias Bankas būtų galėjęs uždirbti, jei Kredito suma, grąžinta anksčiau Sutartyje nustatyto termino būtų investuota į finansų ir (ar) kapitalo rinką mažos investavimo rizikos palūkanomis laikotarpiui iki artimiausios Palūkanų keitimo dienos„ (t. I, b.l. 37-38). Apeliantas šios kompensacijos apskaičiavimo formulę pateikė kartu su tripliku (T.2., b.l. 34). Šioje formulėje nurodyta, kad bankas mokestį skaičiavo negrąžintą kredito likutį daugindamas iš sutartyje numatytos 5,5 proc. maržos + 0,02 proc. (skirtumas tarp tuo metu nuo paskutinės palūkanų keitimo dienos galiojusio 3 mėn. EURIBOR ir 3 mėn. EURIBOR galiojusio mokesčio taikymo dieną), dalindamas iš dienų metuose skaičiaus ir daugindamas iš dienų skaičiaus nuo kredito išankstinio grąžinimo dienos iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, t.y. 58 d.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad net patys atsakovo darbuotojai negalėjo paaiškinti kaip apskaičiuota ši suma ir jos apskaičiavimo pagrįstumo sprendė, kad kredito sutarčių nuostatos yra neaiškios. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Iš bylos medžiagos matyti, kad kompensacijos apskaičiavimo formulė surašyta tik 2013 m. rugsėjo 27 d. pateikiant tripliką. Atsakovas net ir pateiktoje formulėje taip ir nenurodė, kokie konkrečiai EURIBOR palūkanų dydžiai buvo sutarties pasirašymo dieną bei kredito grąžinimo dieną. Byloje nėra duomenų, kad tokia kompensacijos apskaičiavimo formulė buvo pridėta prie kredito sutarties, tuo tarpu iš Kredito sutarties 6.1.7 p. negalima aiškiai suprasti, kaip bus skaičiuojama kompensacija, kad ją skaičiuojant bus taikoma būtent EURIBOR 3 mėn. palūkanų norma. Šiame kontekste sutiktina ir su ieškovų argumentais, kad banko paskaičiuota kompensacija gerokai viršija banko paskaičiuotą išankstinio kredito grąžinimo mokestį, kitaip tariant netesybas, kurių paskirtis ir yra nuostolių atlyginimas, todėl kelia abejonių kredito sutartyje numatytų dviejų mokesčių už prieš laiką grąžinamą kreditą, kurių funkcija iš esmės ta pati – atlyginti banko nuostolius, pagrįstumas.

Kiti apeliaciniame skunde dėstomi argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, šalių argumentus bei liudytojų parodymus, buvo teisinis pagrindas pripažinti, kad ieškovų su atsakovu sudarytų kredito sutarčių sąlygos nustatančios mokėtinus mokesčius bankui yra neaiškios ir dviprasmiškos ir spręsti, kad atsakovas neturėjo nei sutartinio, nei teisinio pagrindo priskaičiuoti ginčijamas sumas. Todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Ieškovai prašo priteisti kiekvieno jų patirtas išlaidas už teisinę pagalbą atstovaujant juos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovo AS „UniCredit Finance“ apeliacinis skundas atmestinas, turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš jo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė po 434,43 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-212/2009, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovų patirtos išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, neviršija rekomenduojamų dydžių, yra realios ir pagrįstos, pagrindų jas mažinti nėra nustatyta. Dėl nurodytų aplinkybių iš atsakovo AS „UniCredit Finance“ priteistina po 434,43 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidos ieškovų UAB „Sergorus“ ir UAB „Tilžės turgus“ naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo AS „UniCredit Finance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AS „UniCredit Finance“ (į.k. 40003323953) 434,43 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Sergorus“ (į.k. 142086455) naudai.

Priteisti iš atsakovo AS „UniCredit Finance“ (į.k. 40003323953) 434,43 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Tilžės turgus“ (į.k.300983557) naudai.