- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-1000-773/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05343-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Lenex“
- Kategorijos
- 2.6.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solum LT“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solum LT“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lenex“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. L..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Solum LT“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Valnetas“, 2018 m. balandžio 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., e. b. l. 1-3), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Lenex“ 2 133,00 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB „Solum LT“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Valnetas“. Bankroto administratorės UAB „Valnetas“ įgaliotam asmeniui patikrinus bankrutavusios UAB „Solum LT“ buhalterinę apskaitą, nustatyta, kad ieškovė 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. birželio 28 d., 2016 m. liepos 27 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d. ir 2017 m. sausio 26 d. atliktais avansiniais mokėjimais atsakovei sumokėjo 2 133,00 Eur už prekes, kurių negavo. Šių avansinių mokėjimų pagrindu ji įgijo 2 133,00 Eur dydžio piniginį reikalavimą atsakovei. Ieškovė atsakovei 2017 m. rugsėjo 20 d. ir 2018 m. sausio 18 d. pateikė pretenzijas dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, tačiau atsakovė neatsiskaitė su ieškove.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinys patenkintas visiškai ir iš atsakovės ieškovei priteista 2 133,00 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 133,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; valstybei iš atsakovės priteistas 48,00 Eur žyminis mokestis (1 t., e. b. l. 32-33).
Šalies argumentai
3. Atsakovė 2018 m. birželio 15 d. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (1 t., e. b. l. 45-49), kuriuo su ieškovės reikalavimu nesutiko ir prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nurodė, kad ieškovei 2016 m. birželio mėn. kreipusis į atsakovę dėl grindų dangos (parketlenčių) ir jų priedų įsigijimo, ieškovė už šias prekes sumokėjo avansiniais mokėjimais (2016 m. birželio 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. 791, 2016 m. liepos 27 d. mokėjimo pavedimu Nr. 845, 2016 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 872), iš viso 265,00 Eur sumai. Ieškovei sumokėjus avansinius mokėjimus, prekės buvo jai pristatytos. Po prekių pristatymo buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 00026488, kuri įtraukta į atsakovės sąskaitų faktūrų registrą. Dėl prekių pristatymo, jų kiekio ir kokybės ieškovė pretenzijų atsakovei neturėjo ir jų nereiškė daugiau nei pusantrų metų. Ieškovei pakartotinai kreipusis į atsakovę dėl prekių (t. y. grindų dangos ir jų priedų) įsigijimo, ji už prekes 2017 m. sausio 26 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1087 sumokėjo 1 700,00 Eur avansą. Šios prekės jai taip pat buvo pristatytos bei išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 0003660, kuri buvo įtraukta į sąskaitų-faktūrų registrą. Ieškovė jokių priekaištų dėl prekių gavimo, jų kokybės ir kiekio atsakovei neteikė daugiau nei pusę metų. Ieškovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorė užfiksavo tariamą skolą už neva negautas prekes. Pagal atsakovės vidinius buhalterinius dokumentus matyti, kad 2018 m. birželio 1 d. atsakovė ieškovei skolinga nebuvo, t. y. pagal avansinius mokėjimus – iš viso 1 965,00 Eur sumai atsakovė prekes ieškovei buvo pristačiusi, o ieškovės bankroto administratorė nepateikė visiškai jokių ieškovės buhalterinių dokumentų, iš kurių būtų matyti, jog atsakovė ieškovės bankroto bylos iškėlimo metu būtų buvusi ieškovės skolininke. Ieškovės bankroto administratorė išvadą dėl tariamos atsakovės skolos priėmė tik dėl nepakankamų arba netikslių jam buvusio įmonės vadovo perduotų ieškovės buhalterinių dokumentų. Dėl pateikto kasos pajamų orderio kvito Nr. 02916 168,00 Eur sumai, kurį ieškovė taip pat traktuoja kaip tariamą avansinį mokėjimą už neva nepristatytas prekes, atsakovė pažymėjo, kad minėtas kasos pajamų orderio kvitas nagrinėjamoje byloje negali būti vertintinas kaip turintis kokią nors įrodomąją galią dėl tariamos atsakovės skolos, kadangi: 1) kvite beveik neįmanoma įskaityti jį pasirašiusio asmens; 2) kvito mokėjimo paskirtis yra „skola“, bet ne koks nors avansinis mokėjimas ar atsiskaitymas už prekes; 3) kvite nėra duomenų apie tai, iš kokio asmens atsakovė priėmė 168 Eur sumą; 4) tokios datos ir tokios sumos kasos pajamų orderis atsakovės buhalterinėje apskaitoje apskritai nefigūruoja, iš kasos knygos ištraukos matyti, kad kasos pajamų orderis Nr. 02916 joje buvo įregistruotas 2016 m. balandžio 17 d. 1 640,00 Eur sumai, kas reiškia, jog tai jokiu būdu negalėjo būti ir nebuvo tas pats orderis, kurio kvitą teismui pateikė ieškovė. Taigi atsakovei yra visiškai nesuprantamos tokio kvito atsiradimo pas ieškovę aplinkybės, kadangi tokio kasos pajamų orderio tokiai sumai ir datai ji išrašiusi nebuvo. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovė kaip prekių pardavėja yra įvykdžiusi savo prievoles, nurodytas CK 6.317 straipsnio 1 dalyje, todėl ieškovės reikalavimas dėl 2 133,00 Eur skolos yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas už akių panaikintas, civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė (1 t., e. b. l. 189-196).
6. Teismas nustatė, kad ieškovę ir atsakovę sieję verslo santykiai buvo grįsti šalių tarpusavio pasitikėjimu ir ilgalaikiu bendradarbiavimu. Nors ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios rašytinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau tarp jų periodiškai vyko prekių pirkimas -pardavimas, tai yra ieškovė kreipdavosi į atsakovę dėl grindų dangos (parketlenčių) ir jų priedų įsigijimo. Ieškovei pateikus užklausą, o atsakovei patvirtinus, kad ji gali ieškovei parduoti jos prašomas prekes, ieškovė sumokėdavo už prekes avansą, kuris buvo mokamas pavedimu arba grynaisiais pinigais, o vėliau, ieškovei atsiėmus iš atsakovės prekes, atsakovė išrašydavo ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą, kurią ieškovei atiduodavo kartu su prekėmis, jas pasiimant, arba nusiųsdavo elektroniniu paštu, kadangi taip buvo susitarta. Tiek atsakovės direktorius, tiek ieškovės buvęs direktorius bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad tarp jų niekuomet dėl prekių, jų kiekių, kokybės jokių ginčų nėra kilę, pretenzijų viena kitai jos yra nerašę. Ieškovės buvęs direktorius patvirtino ir tai, kad atsakovė visada prekes pristatydavo laiku kaip būdavo sutarta ir ginčų dėl nepristatytų prekių nėra buvę.
7. Teismas iš atsakovės pateiktos išdavimų ataskaitos taip pat nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 10 d. ieškovei buvo atiduotos Grindjuostės P30 už 165,01 Eur, Grindjuostės P50 už 95,04 Eur ir 6,00 Eur, o iš atsakovės pateiktų 2016 m. birželio 15 d. sąskaitos išankstiniam mokėjimui Serija AA Nr. 0002528 „Grindų danga ir priedai“, suma 165,00 Eur; 2016 m. liepos 27 d. sąskaitos išankstiniam apmokėjimui Serija AA Nr. 0002628 „Grindų danga ir priedai“, suma 165,00 Eur; 2016 m. rugpjūčio 9 d. išankstinės sąskaitos faktūros Serija G-2016-08-09/02 „Grindjuostės P30“, suma 165,00 matyti ieškovės užsakytos prekės, jų kiekiai ir kaina. Iš atsakovės pateiktos išdavimų ataskaitos taip pat nustatyta, kad 2017 m. sausio 26 d. ir sausio 31 d. išduotos prekės 2 476,65 Eur sumai, o pagal atsakovės pateiktą 2017 m. sausio 26 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Serija G-2017-01-26/1 matyti, kad ieškovė įsigijo parketlentes 1 Strip (1800 x 180 x 14 mm), kiekis 88,452 m², suma 2 046,82 Eur.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė ieškinį dėl skolos priteisimo, t. y. dėl avanso grąžinimo negavus prekių, iš esmės grindžia išimtinai savo rengtu dokumentu – „Sumokėti avansai tiekėjams“, kuris niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė prekių negavo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės bankroto administratorius byloje nedalyvavo ir nepaaiškino, kaip jis perėmė ieškovės turtą bei dokumentus po bankroto bylos iškėlimo, t. y. ar tikrino ieškovės patalpas, sandėlius, ar aiškinosi su jos vadovu dėl prekių likučių, jų sandėliavimo, gavimo/negavimo iš atitinkamų tiekėjų. Nors teismas šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu bandė aiškintis su ieškovės atstovu advokatu, tačiau šis pažymėjo, jog tokių faktinių aplinkybių nežino ir paaiškinti negali. Be to, ieškovė turėjo galimybę į posėdį kviesti buvusius įmonės darbuotojus – vadybininkus, kuriuos įvardijo trečiasis asmuo, buvęs ieškovės direktorius, visuomet paimdavusius prekes iš atsakovės ir parveždavusius pas ieškovę, taip pat buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojus, kurie taip pat galėjo suteikti bylai reikalingų duomenų dėl ieškovės apskaitos tvarkymo, gautų prekių ir PVM sąskaitų faktūrų bei išankstinių sąskaitų faktūrų apskaitymo pas ieškovę, avansinių mokėjimų darymų ir pan., tačiau šia galimybe ieškovė, įrodinėdama savo ieškinį, nepasinaudojo, tokių liudytojų iškviesti neprašė. Ieškovės atstovo teiginį, kad atsakovė, prašydama atmesti ieškinį kaip neįrodytą remiasi tik savo vidiniais buhalteriniais dokumentais, kurie yra patvirtinti ir parengti tik jos pačios, todėl negali būti vertinami kaip esminiai ir įrodantys prekių perdavimą, teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi kiekviena šalis įrodinėja byloje teigiamas aplinkybes tokiais įrodymais, kuriuos turi, gali ir nori pateikti. Be to, ieškovė, reikšdama ieškinį, taip pat remiasi tik savo pateiktais buhalteriniais ir kitais turimais įrodymais.
9. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, šalių pateikti rašytiniai įrodymai bei teismo posėdžio metu šalių atstovų ir trečiojo asmens duoti paaiškinimai bei liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė 2016 m. birželio 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. 791 (100,00 Eur), 2016 m. birželio 28 d. kasos pajamų orderio kvitu Nr. 02916 (168,00 Eur), 2016 m. liepos 27 d. mokėjimo pavedimu Nr. 845 (65,00 Eur), 2016 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 872 (100,00 Eur), 2017 m. sausio 26 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1087 (1 700,00 Eur) kaip avansiniais mokėjimais atsakovei sumokėjusi 2 133,00 Eur už realiai jai parduotas ir perduotas prekes. Tai patvirtina atsakovės pateiktos 2016 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaita faktūra Serija AA Nr. 002648 265,00 Eur sumai ir 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. 0003660 1 700,00 Eur sumai, kurios tikėtina buvo išrašytos už realiai ieškovei perduotas prekes. Teismas šioje byloje rėmėsi liudytojų V. P., R. K. ir A. K. bylos nagrinėjimo teisme duotais paaiškinimais, nes jie nuoseklūs, neprieštarauja nei tarpusavyje, nei kitiems bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtiems įrodymams, taip pat trečiojo asmens buvusio ieškovės vadovo T. L. bei atsakovės vadovo R. L. duotiems paaiškinimams.
10. Teismas taip pat sprendė, kad 2016 m. birželio 28 d. kasos pajamų orderio kvitas Nr. 02916 (168,00 Eur) pripažintinas tinkamu įrodymu, kadangi jame esantys atsakovės rekvizitai, taip pat atsakovės buhalteriją tvarkiusio asmens D. R. pavardė ir parašas patvirtina, kad galimai šią sumą ieškovė galėjo sumokėti atsakovei kaip skolą už anksčiau realiai pasiimtas prekes. Šias aplinkybes patvirtino ir trečiasis asmuo buvęs ieškovės vadovas, nurodydamas, jog dažnu atveju nedidelius avansinius mokėjimus jis atsakovės vadovo R. L. ar komercijos vadybininkės V. P. nurodytiems asmenims, paduodavo grynaisiais pinigais.
11. Teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, byloje šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių atstovų, trečiojo asmens paaiškinimais ir liudytojų parodymais, sprendė, kad byloje yra įrodyta aplinkybė, jog ieškovė iš atsakovės prekės pasiėmė, jų kokybės ir kiekio neginčijo, pretenzijų dėl negautų prekių nereiškė gana ilgą laiko tarpą, t. y. pusantrų metų, su atsakove už realiai gautas prekes atsiskaitė, todėl atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo grąžinti ieškovei jos padarytų avansinių mokėjimų 2 133,00 Eur sumai, kuriuos ieškovė įvardija kaip skolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Solum LT“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Valnetas“, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 7-11). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti šioje byloje apklaustų liudytojų V. P., R. K. ir A. K. paaiškinimus, kadangi šie liudytojai iki šiol darbo santykiais susiję su atsakove UAB „Lenex“. Taip pat šioje byloje 2019 m. sausio 28 d. vykusio posėdžio metu paaiškėjo, kad liudytoja V. P. yra atsakovės UAB „Lenex“ direktoriaus sutuoktinė. Taigi, liudytojai yra suinteresuoti teikti atsakovei palankius paaiškinimus šioje byloje. Be to, išsiskyrė liudytojų V. P., ir A. K. paaiškinimai esminiu šioje byloje klausimu, t.y. kad atsakovės klientai pasirašytinai patvirtina prekių priėmimo - perdavimo faktą. Atsakovė šioje byloje kartu su 2018 m. birželio 15 d. pareiškimu pateikė prekių perdavimo – priėmimo aktus, tačiau šie nėra pasirašyti ieškovės.
1.2. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė šioje byloje neįrodė, jog iš atsakovės nėra gavusi prekių, taip pat nepagrįsta, nes tarp bankroto administratorei perduotų dokumentų nebuvo aptikta jokių duomenų, jog ieškovė iš atsakovės būtų priėmusi prekes. Ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys perdavė pirminius buhalterinius dokumentus bei perdavė buhalterinės apskaitos registrą „Sumokėti avansai tiekėjams“. Šiame registre yra užfiksuoti nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, t.y. 2017 m. rugsėjo 8 d., duomenys apie atsakovei sumokėtus 2 133,00 Eur avansus. Ieškovės bankroto administratorius šioje byloje pareiškė reikalavimą atsakovei tik tuomet, kai patikrino ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis bei nustatė, kad atsakovės naudai sumokėti avansai nėra panaudoti ir pagristi faktiškai iš atsakovės gautomis prekėmis (pavyzdžiui, ieškovės į buhalterinę apskaitą įtrauktomis ir/ar pasirašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis, pasirašytais prekių priėmimo – perdavimo aktais).
1.3. Taip pat pastebėtina, kad atsakovė faktą, jog ieškovės 2 133,00 Eur sumai sumokėti avansai yra už ieškovei perduotas prekes, bando grįsti atsakovės vienašališkai pasirašytais dokumentais. Atsakovės pateiktuose prekių perdavimo - priėmimo aktuose nėra įrašų apie tai, kad prekės ieškovės įgalioto asmens yra priimtos. Perdavimo - priėmimo aktuose nurodytose skiltyse „prekes priima“ nėra jokių įrašų apie prekes priėmusios įmonės pavadinimą, buveinės adresą, telefoną, įmonės kodą, įmonės atstovo pareigas, vardą, pavardę, parašą, kaip to reikalaujama pačios atsakovės pateiktame akte. Atsakovės pateiktose 2016 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitoje - faktūroje Serija AA Nr. 0002648 ir 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitoje - faktūroje Serija AA Nr. 0003660 grafose „gavau“ nėra jokių įrašų apie sąskaitos įteikimą ieškovei ar jos darbuotojui. Didžiąją ieškinio reikalavimo dalį (1 700 Eur) sudaranti 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaita - faktūra Serija AA Nr. 0003660 buvo išrašyta tuomet, kai jau Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2377-436/2017 ieškovei buvo iškelta bankroto byla, t.y. ši PVM sąskaita - faktūra buvo išrašyta beveik po 8 mėnesių nuo avansinio mokėjimo gavimo dienos, todėl tikėtina, kad ji buvo išrašyta ne už perduotas prekes, bet siekiant išvengti sumokėto avanso grąžinimo. Be to, 2016 m. rugpjūčio 9 d. išankstinė sąskaita išrašyta pirkėjui „T. L.“, o 2017 m. sausio 26 d. išankstinė sąskaita išrašyta pirkėjui „p. T.“. Taigi, šios išankstinės sąskaitos nėra išrašytos ieškovei. Net ir tuo atveju, jei šios išankstinės sąskaitos būtų siejamos su ieškove, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog prekės pagal išankstines sąskaitas yra perduotos ieškovei. Taigi atsakovė šioje byloje nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimo faktą ieškovei.
1.4. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-474-601/2019 buvo nagrinėjamos aplinkybės, identiškos šios bylos aplinkybėms. Minėtoje byloje ieškovė BUAB „Solum LT“ pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Danako“ reikalaudama apmokėti už prekes, kurių perdavimo fakto negalėjo pagrįsti tiesioginiais rašytiniais įrodymais (perdavimo aktu, pasirašyta sutartimi ar pan.). Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmetė bei konstatavo, kad ieškovė bendradarbiaudama (parduodama, pateikdama) su apeliante be rašytinės sutarties, savo verslo santykius grįsdama tarpusavio pasitikėjimu ir prekių perdavimo apeliantei neįformindama jokiu dokumentu, prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui (kaip šiuo atveju), bus apsunkintas ginčo prekių perdavimo fakto įrodinėjimas, todėl byloje nesant jokių tiesioginių įrodymų (užsakymų, prekių gabenimo važtaraščių, prekių perdavimo-priėmimo aktų ir pan.) apie ginčo prekių perdavimą apeliantei, ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai nėra pakankami šiam faktui pagrįsti. Šioje byloje atsakovė UAB „Lenex“ taip pat negali pagrįsti prekių perdavimo ieškovei fakto tiesioginiais įrodymais, o pateikė tik savo vienašališkai pasirašytas PVM sąskaitas - faktūras ir prekių perdavimo - priėmimo aktus. Vadinasi, šioje byloje teismas turėtų vadovautis savo anksčiau civilinėje byloje Nr. e2A-474- 601/2019 priimtu precedentu, nes bylos aplinkybės identiškos.
Atsiliepimas
13. Atsakovė UAB „Lenex“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 14-18). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Nesutiktina su ieškovės BUAB „Solum LT“ pozicija, kad neva bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose metu apklausti liudytojai V. P., R. K. bei A. K. davė kritiškai vertintinus ir nenuoseklius parodymus. Visi trys liudytojai apklausiami paliudijo, kad atsakovę su ieškove nuo seno siejo glaudūs ir draugiški ryšiai – iš pradžių UAB „Solum LT“ buvo UAB „Lenex“ prekių tiekėja, o vėliau situacija pasikeitė ir UAB „Lenex“ tapo UAB „Solum LT“ tiekėja. Šias įmones siejo abipusis pasitikėjimas, todėl santykiuose su ieškove nebuvo laikomasi tokios pačios tvarkos išduodant prekes ar surašant PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo laikomasi bendradarbiaujant su kitais klientais. Visi liudytojai nurodė, jog prekių užsakymas vykdavo tuometiniam ieškovės direktoriui T. L. paskambinus arba parašius elektroniniu paštu ir pasiteiravus, ar atsakovė turi jį dominančių prekių (parketlenčių). Atsakovei UAB „Lenex“ patvirtinus prekių buvimą, būdavo išrašoma išankstinė sąskaita, ieškovė apmokėdavo avansą ir tada jos darbuotojas atvažiuodavo pasiimti prekių. Ieškovei pasiėmus prekes ir sumokėjus likusią jų kainos dalį, būdavo išrašoma PVM sąskaita-faktūra, tačiau ant jos ar ant prekių priėmimo-perdavimo akto ieškovės atstovų pasirašoma nebūdavo. Smulkūs neatitikimai tarp liudytojų parodymų visiškai nėra esminiai ir jie neprieštarauja nei atsakovės direktoriaus, nei trečiojo asmens T. L. parodymams. Be to, liudytojų V. P., R. K. bei A. K. parodymais nepasitikėti vien tik dėl to, kad jie yra atsakovės darbuotojai, nėra absoliučiai jokio pagrindo, kadangi visi liudytojai davė priesaiką bei buvo supažindinti su teisinėmis pasekmėmis dėl melagingų parodymų davimo.
2.2. Tuometinis ieškovės direktorius T. L. teismo posėdžio metu nurodė, jog jokių ginčų dėl prekių kokybės, nepristatytų prekių ar panašiai tarp šalių niekada nebuvo, o jeigu ir buvo pasitaikę, visuomet išsiaiškindavo telefonu ir to pakako, todėl šalys niekada nebuvo pasirašiusios kokių nors sutarčių ar kitokių dokumentų tarpusavio bendradarbiavimui įteisinti. Taigi, trečiojo asmens T. L., kuris ginčo prekių perdavimo laikotarpiu buvo ieškovės vadovas, parodymai visiškai atitinka atsakovės poziciją, jog visos prekės, už kurias sumokėtus pinigus ieškiniu nepagrįstai prašo priteisti ieškovė, buvo ieškovei pristatytos.
2.3. Pati ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindžia tik vienu vidiniu buhalterinės apskaitos dokumentu, t.y., registru „Sumokėti avansai tiekėjams“, kuris buvo perduotas bendrovės bankroto administratoriui, tačiau neigia atsakovės teisę jos įrodinėjamas aplinkybes grįsti analogiškais dokumentais, o tai prieštarauja nuostatai, jog kiekviena šalis įrodinėja byloje teigiamas aplinkybes tokiais įrodymais, kuriuos turi, gali ir nori pateikti. Atsakovė savo poziciją grindė pateikdama šalių susirašinėjimus, išrašytas sąskaitas, sandėlio išdavimo ataskaitą ir kt. įrodymus. Ieškovė neįrodė, kad šie atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, jog prekės buvo ieškovei išduotos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje yra įrodytas prekių perdavimo ieškovei faktas. Dėl Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-474-601/2019 atsakovė nurodė, jog vien tiesioginio įrodymo – priėmimo-perdavimo akto – nebuvimas dar nereiškia, jog prekių perdavimo fakto negalima įrodyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kas ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.
2.4. Apeliaciniame skunde yra be pagrindo abejojama atsakovės pateiktų dokumentų įrodomąja reikšme. Pastebėtina, kad nors 2016 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaita faktūra ir 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaita faktūra yra be parašų, tačiau LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereikalauja, kad PVM sąskaitos faktūros būtinai būtų pasirašytos. Be to, pasisakant dėl 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitos-faktūros išrašymo aplinkybių, pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo išsiaiškinta, jog atsakovė PVM sąskaitas-faktūras ieškovei išrašydavo tik tada, kai būdavo pilnai apmokamos prekės. Kadangi ieškovė nebuvo sumokėjusi visos 2017 m. sausio 26 d. išankstinėje sąskaitoje nurodytos sumos (2 476,66 Eur), o tik 1 700 Eur avansą, bei atsiėmusi prekes, o likusios sumos nesumokėjusi, PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta vėliau tik sumokėtai sumai. Pastebėtina, kad šią aplinkybę patvirtina ir trečiojo asmens parodymai, kuriuose jis nurodo, kad su finansiniais sunkumais ieškovė susidūrė būtent 2017 m. pradžioje (sausio-kovo mėnesiais), t. y. tada, kai buvo išrašyta pilnai neapmokėta 2017 m. sausio 26 d. išankstinė sąskaita.
2.5. Nepagrįstas apeliantės argumentas ir dėl 2016 m. rugpjūčio 9 d. bei 2017 m. rugsėjo 26 d. išankstinių sąskaitų išrašymo ne ieškovei, bet trečiajam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys, kad avansai pagal minėtas išankstines sąskaitas buvo sumokėti būtent iš ieškovės banko sąskaitos, be to ieškovės tuometinis direktorius buvo trečiasis asmuo T. L., kuris ieškovės vardu ir užsakydavo prekes. Todėl vien tai, kad išankstinėse sąskaitose buvo nurodytas jo vardas, dar nereiškia, kad šių sąskaitų negalima sieti su ieškove.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Ieškovė BUAB „Solum LT“, atstovaujama bankroto administratorės, apeliaciniu skundu ginčija Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 15 d. sprendimą remdamasi tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą dėl prekių perdavimo ieškovei fakto ir sprendimas priimtas nesant byloje tiesioginių įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimo – priėmimo faktą.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės
16. Trečiasis asmuo T. L. 2019 m. sausio 28 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad dirbo ieškovės UAB „Solum LT“ vadovu nuo bendrovės įkūrimo iki bankroto bylos iškėlimo. Su atsakove bendradarbiavimas vyko taip, kad iš pradžių atsakovė pirko prekes iš ieškovės, vėliau ieškovė iš atsakovės. Pirkimo-pardavimo sutarčių sudarę nebuvo, nes šalių bendravimas visada buvo draugiškas. Užsakymus ieškovė pateikdavo atsakovės vadybininkei V. P., kuri buvo atsakovės vadovo žmona, telefonu arba atvykus pas atsakovę. Jeigu prekių būdavo nedaug ir suma nedidelė, apmokėdavo iš karto grynaisiais pinigais. Nurodė, kad, jeigu už prekes mokėdavo grynaisiais pinigais, tai tik trečiasis asmuo T. L.. Dažniausiai būdavo taip, kad atsakovė išrašydavo išankstines sąskaitas, ieškovė sumokėdavo kažkokią sumą pinigų, tada bendrovės vadovas arba bendrovės vadybininkai R. G. arba A. A. pasiimdavo iš atsakovės prekes ir po to ieškovės buhalterija apmokėdavo skolos likutį. Būdavo atveju, kad prekes pasiimdavo ir pats trečiasis asmuo T. L.. Kai atvykdavo pas atsakovę, vadybininkė V. P. arba atsakovės vadovas R. L. pasakydavo, kur nueiti ir kam sumokėti pinigus už prekes. PVM sąskaitą faktūra pasiimdavo kartu su prekėmis, tokiu atveju PVM sąskaitas faktūras ne visada pasirašydavo, arba vėliau atsakovė jas atsiųsdavo elektroniniu paštu. Jokių ginčų dėl prekių kokybės, nepristatytų prekių ar pan. niekada nebuvo, jeigu ir buvo pasitaikę, visuomet išsiaiškindavo telefonu ir to pakako, todėl nematė pagrindo rašytis sutarčių ar kitokių dokumentų tarpusavio bendradarbiavimui įteisinti. Atsakovė PVM sąskaitą faktūrą visai sumai atsiųsdavo po prekių perdavimo. Gautas prekes ieškovė apskaitydavo ir užpajamuodavo tik gavusi iš atsakovės PVM sąskaitas faktūras. Laikui bėgant atsakovės vadybininkė nebenorėjo duoti prekių į skolą, reikalaudavo apmokėti už prekes iš anksto. Neprisimena, ar buvo paimtos visos užsakytos prekės iš ieškovės prieš bankroto bylos iškėlimą. Ar ieškovė pagal paskutinę PVM sąskaitą faktūrą liko skolinga atsakovei nežino. Nėra buvę atvejų, kad ieškovės darbuotojai buvo pasiėmę prekes ir jų į sandėlį nepristatė. Finansiniai sunkumai prasidėjo 2017 m. sausio-kovo mėnesiais, 2017 m. gegužės mėnesį vyko paskutiniai pavedimai, po to sąskaitose esančios lėšos buvo areštuotos. 2017 m. rugsėjo mėn. ieškovė tikrai negalėjo apmokėti jokių sąskaitų faktūrų, nes 2017 m. rugpjūtį teismas ieškovei iškėlė bankroto bylą. Galėjo taip būti, kad realiai atsakovė prekes perdavė 2017 m. sausį, tačiau pamiršo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir ją išrašė tik 2017 m. rugpjūtį. (2019 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 20 min. 15 s. – 53 min. 53 s.).
17. Liudytoja V. P. 2018 m. spalio 30 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad UAB „Lenex“ dirba nuo 2012 m. Iš pradžių buvo pardavimų vadybininkė, o nuo 2017 m. pabaigos yra UAB „Lenex“ komercijos vadovė. Atsakovė su ieškove bendradarbiavo nuo 2012 m. Pats ieškovės buvęs vadovas T. L. yra ją apmokęs dirbti, o ieškovė tuo metu buvo jų tiekėja. Jiems išplėtus veiklą, iš jų prekes pradėjo pirkti ieškovė. Su ieškove viskas vykdavo taip, kad ieškovės vadovas T. L. paskambindavo ir pasakydavo, kiek ir kokių prekių bei už kokią kainą jam reikės, paklausdavo, ar atsakovė tokių prekių turi. Speciali užsakymo forma nebuvo pildoma. Atsakovei patvirtinus T. L. prašomą informaciją, kiti atsakovės darbuotojai išrašydavo išankstinę sąskaitą, su T. L. buvo susitariama, kokią sumą jis perves už prekes, kartais tai būdavo visa suma, kartais dalis sumos, ir atvažiavę ieškovės vadybininkai pasiimdavo prekes, o vėliau buvo sumokamas likutis už prekes. Tokia praktika buvo taikoma tik ieškovei ir jos vadovui, su kitais pirkėjais viskas vyksta taip, kad pirmiausia sumokami visi pinigai, po to atiduodamos prekės. Pirkimo dokumente buvo fiksuojamas tik pinigų gavimas. Dėl paskutinės sąskaitos buvo taip, kad likutis už ieškovei parduotas prekes liko neapmokėtas ir ieškovė liko skolinga atsakovei. Tuo metu jie nuolat skambindavo ieškovės vadovui prašydavo sumokėti 700,00 Eur skolos likutį, bet jis liko neapmokėtas. Dėl 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitos faktūros serija AA Nr. 0003660 išrašymo aplinkybių negalėjo tiksliai pasakyti, nurodė, kad ši PVM sąskaita faktūra greičiausiai išrašyta atsakovės vadovo nurodymu. Visada pirkėja buvo ieškovė, o ne jos vadovas kaip fizinis asmuo, nes pavedimai būdavo daromi iš ieškovės sąskaitos. Prekių srautų judėjimo sekimui jie turi vidinę prekių apskaitos sistemą „Aiva“ su kuria dirba pardavėjai R. K. ir A. K., ir kurioje yra žymima, kada ir kokiais kiekiais perduodamos prekės, ir taip sekamas prekių likutis. Ši sistema nesusijusi su įmonėje vedamais buhalteriniais dokumentais (2018 m. spalio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 9 min. 20 s. – 1 val. 20 min. 53 s.).
18. Liudytoja R. K. 2018 m. spalio 30 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad nuo 2016 m. vasario 25 d. dirba UAB „Lenex“ vadybininke. Ieškovė UAB „Solum LT“ buvo nuolatinė atsakovės pirkėja, tarp ieškovės ir atsakovės vyko nuolatinis bendradarbiavimas, ieškovė pirkdavo prekes, užsakymus teikė telefonu, gavus užsakymą būdavo išrašoma išankstinė sąskaita apmokėjimui, išankstinę sąskaitą išrašydavo pati liudytoja, atvykus ieškovės darbuotojui pas administratorę pasitikrindavo, ar atliktas mokėjimas ir išduodavo prekes. Užsakymo neįvykdymo atveju nėra buvę. 2017 m. sausio 26 d. ieškovė iš jų užsisakė ir pasiėmė 88 m² parketlenčių, kiek iš viso klientų aptarnavo tą dieną nepamena. Buvo taip, kad su T. L. tuokart kalbėjo telefonu, susirašinėjo laiškais, tada ieškovė padarė pavedimą, atsiuntė vairuotoją su autobusiuku ir jų logotipu. Administratorė patikrino, ar buvo atliktas mokėjimo pavedimas. Kadangi pavedimas buvo padarytas ne visai sumai, skambino V. P. atsiklausti, ar gali atiduoti visas prekes. Gavus leidimą, ieškove buvo pasitikėta dėl susiklosčiusio ilgalaikio bendradarbiavimo ir visos prekės atiduotos. Aplinkybė, ar buvo sumokėta visa suma už atiduotas prekes, jai nėra žinoma. (2018 m. spalio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 23 min. 7 s. – 1 val. 31 min. 5 s.).
19. Liudytojas A. K. 2018 m. spalio 30 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad nuo 2014 m. gruodžio mėnesio dirba UAB „Lenex“ vadybininku. Į jo pareigas įeina užsakymų priėmimas, prekių pardavimas, jų atidavimas, konsultavimas. Priėmus užsakymą, jis įforminamas kompiuteryje nurodant prekes, jų kiekius, kainas, užsakovą. Avansinė įmoka nustatoma pirkėjo ir pardavėjo abipusiu sutarimu. Jei užsakomas prekes turi sandėlyje, jos iš karto atiduodamos pirkėjui, kartais prekės buvo užsakomos. Kai prekes pirkėjas atsiima, kai kuriais atvejais pasirašo, kai kuriais ne, visai tai žymima jų vidinėje prekių apskaitos sistemoje „Aiva“. UAB „Solum LT“ buvo senas klientas, su kuriuo bendradarbiavimas vyko seniai, jam buvo daromos nuolaidos, juo būdavo pasitikima ir prekės atiduodamos sumokėjus už jas ne visą sumą. Naujiems klientams tokia praktika nebuvo taikoma. Pagal išankstinę sąskaitą, kuri būdavo išrašoma visai sumai, ieškovė sumokėdavo avansinę įmoką ir jai buvo atiduodamos visos prekės. Atvejo, kad ieškovei nebūtų išduotos prekės, neprisimena (2018 m. spalio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 32 min. 5 s. – 1 val. 38 min. 3 s.).
20. Sąskaitos išraše matoma, kad UAB „Lenex“ į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. birželio 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. 791 pervesta 100 Eur, 2016 m. liepos 27 d. mokėjimo pavedimu Nr. 845 pervesta 65 Eur, 2016 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 872 pervesta 100 Eur, 2017 m. sausio 26 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1087 pervesta 1 700 Eur (1 t., e. b. l. 5-8).
21. 2017 m. spalio 2 d. ataskaitoje „Sumokėti avansai tiekėjams“ nurodyta, kad UAB „Lenex“ atlikti avansiniai mokėjimai 2016 m. birželio 15 d. 100 Eur, 2016 m. liepos 27 d. 65 Eur, 2016 m. rugpjūčio 9 d. 100 Eur, 2016 m. rugsėjo 1 d. 168 Eur, (1 t., e. b. l. 73).
22. Elektroninio pašto dėžutėje adresu (duomenys neskelbtini) matomas susirašinėjimas iš elektroninio pašto dėžutės adresu (duomenys neskelbtini) į elektroninio pašto dėžutę adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo 2016 m. birželio 13 d. pateikiama užklausa V. dėl 66 m² aukštų grindjuosčių ąžuolo spalvos P30 profilio. Pasirašė T. L.. 2016 m. birželio 16 d. iš elektroninio pašto dėžutės adresu (duomenys neskelbtini) į elektroninio pašto dėžutę adresu (duomenys neskelbtini) išsiųstas pranešimas, kad 30 vnt. užsakymas išsiųstas, papildomi 10 vnt. bus užsakyti kitu vežimu. Pasirašė R. K.. (1 t., e. b. l. 110-114).
23. 2016 m. birželio 15 d. sąskaitoje išankstiniam apmokėjimui serija AA Nr. 0002528 nurodyta, kad pardavėjas UAB „Lenex“ pirkėjui UAB „Solum LT“ pardavė prekes Grindų danga ir priedai (1 vnt.) už 165 Eur (1 t., e. b. l. 123).
24. 2016 m. birželio 28 d. UAB “Lenex” kasos pajamų orderio kvite Nr. 02916 nurodoma, kad gauta 168 Eur, nurodant ūkinės operacijos turinį – skola, ūkinė operacija patvirtinta UAB “Lenex” vyr. buhalterės D. R. (1 t., e. b. l. 9).
25. 2016 m. liepos 27 d. sąskaitoje išankstiniam apmokėjimui serija AA Nr. 0002628 nurodyta, kad pardavėjas UAB „Lenex“ pirkėjui UAB „Solum LT“ pardavė prekes Grindų danga ir priedai (30 vnt.) už 165 Eur (1 t., e. b. l. 124).
26. 2016 m. rugpjūčio 9 d. išankstinėje sąskaitoje faktūroje serija G-2016-08-09/02 nurodyta, kad pardavėjas UAB „Lenex“ pirkėjui T. L. pardavė prekes Grindjuostės P 30 (30 vnt.) už 165 Eur. Mokėtina suma 100 Eur. (1 t., e. b. l. 125).
27. 2018 m. spalio 23 d. suformuotojo ataskaitoje „Išdavimų ataskaita. Periodas 2016-08-10 ... 2016-08-10“ matoma žyma, kad 2016 m. rugpjūčio 10 d. atiduotos Grindjuostės P30 už 165,01 Eur, Grindjuostės P50 už 95,04 Eur ir 6,00 Eur (1 t., e. b. l. 126).
28. 2016 m. rugpjūčio mėn. 18 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AA Nr. 0002648 nurodyta, kad pardavėjas UAB “Lenex” pirkėjui UAB “Solum LT” pardavė grindų dangą ir priedus (1 vnt.) už 265 Eur (1 t., e. b. l. 53).
29. Elektroninio pašto dėžutėje adresu (duomenys neskelbtini) matomas susirašinėjimas 2017 m. sausio 26 d. iš elektroninio pašto dėžutės adresu (duomenys neskelbtini) į elektroninio pašto dėžutę adresu (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad siunčiama išankstinė sąskaita už parketlentes. Pasirašė R. K. (1 t., e. b. l. 122).
30. 2017 m. sausio 26 d. išankstinėje sąskaitoje faktūroje serija G-2017-01-26/1 nurodyta, kad pardavėjas UAB „Lenex“ pirkėjui p. T. pardavė prekes Parketlentės 1 Strip (1800 x 180 x 14 mm), kiekis 88,452 m2, suma 2 046,82 Eur (1 t., e. b. l. 121).
31. 2018 m. spalio 23 d. suformuotojo ataskaitoje „Išdavimų ataskaita. Periodas 2017-01-26 ... 2017-01-31“ matoma žyma, kad 2017 m. sausio 26 d. atiduotos prekės „One Strip OAk Fam LacM beveled45G“ už 2476,65 Eur (1 t., e. b. l. 127).
32. 2017 m. rugsėjo 5 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AA Nr. 0003660 nurodyta, kad pardavėjas UAB “Lenex” pirkėjui UAB “Solum LT” pardavė grindų dangą ir priedus (1 vnt.) už 1 700 Eur. Žymų apie prekių išdavimą nėra (1 t., e. b. l. 51).
Žemesnės instancijos teismas
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi ištirtų įrodymų, t.y. liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų, visuma, nustatė, kad ieškovė 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 27 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d., 2016 m. rugsėjo 1 d., 2017 m. sausio 26 d. atliko mokėjimus atsakovei pagal ieškovės prekių užsakymus pateiktus el. paštu ir telefonu. Pagal atsakovės vidinės prekių išdavimo apskaitos duomenis išrašytos išankstinės sąskaitos už ieškovės įsigytas ir paimtas prekes. Apklausti liudytojai nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiformavę tarpusavio pasitikėjimo santykiai ir prekės ieškovei buvo perduodamos pilnai neatsiskaičius, o PVM sąskaita-faktūra išrašoma tik gavus apmokėjimą. Apklausti liudytojai taip pat nurodė, kad toks prekių pardavimo metodas buvo taikomas tik ieškovei, nes kitiems pirkėjams prekės buvo išduodamos tik pilnai už jas atsiskaičius, todėl atsakovė ne visada prekių pardavimo ir atidavimo pirkėjams faktą prašydavo patvirtinti pirkėjų parašais.
Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas, ar ieškovė įrodė aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą, nurodė, kad ieškovė turėjo įrodyti faktą, jog negavo prekių iš atsakovės. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovei tenkančios įrodinėjimo pareigos šioje civilinėje byloje.
35. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje teisės normoje įtvirtintas bendrasis įrodinėjimo naštos paskirstymo principas – ,,įrodinėja tas, kas teigia“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2019). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog pardavėjas privalo perduoti daiktą pirkėjui. Ieškovei ieškinyje nurodžius aplinkybę, kad ji prekių negavo, būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti prekių perdavimo faktą. Kitoks įrodinėjimo pareigos paskirstymas nepagrįstai padidintų ieškovei tenkančią įrodinėjimo naštą, nes tai reikštų, kad ieškovė, būdama pirkėja, privalėtų įrodyti atsakovės kaip pardavėjos pareigą perduoti daiktus. Todėl ieškovei teigiant, kad ji nėra gavusi prekių, pakanka nustatyti, kad ieškovė įrodė, jog už prekes yra sumokėjusi, tačiau šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl tinkamo apmokėjimo už prekes. Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą netinkamai paskirstęs šalims tenkančias įrodinėjimo pareigas.
Dėl atsakovės pareigos įrodyti prekių perdavimo faktą
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog prekių perdavimo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei, būtina įvertinti, ar šioje civilinėje byloje atsakovė įrodė prekių – grindų dangos (parketlenčių) ir jų priedų – perdavimą ieškovei.
37. CK 6.317 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas šią teisės normą, nurodė, kad nei CK, nei CPK neįtvirtinta specialių įrodinėjimo priemonių pardavėjo pareigai perduoti daiktą pirkėjui įrodyti, todėl pardavėjo pareigų įvykdymas gali būti grindžiamas visais įrodymais (CPK 177 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
38. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė prekių ieškovei perdavimo faktą įrodinėjo išrašytomis sąskaitomis išankstiniam apmokėjimui, PVM sąskaitomis – faktūromis, priėmimo – perdavimo aktais, trečiojo asmens ir liudytojų parodymais, susirašinėjimu elektroniniais laiškais, atsakovės vidinės prekių likučių apskaitos sistemos duomenimis.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovė prekių perdavimą fiksuodavo išrašydama prekių perdavimo – priėmimo aktus. Priešingai, visi liudytojai, t.y. nurodyti nutarties 17-19 punktuose V. P., R. K., A. K. nurodė, kad dažniausiai prekes savo klientams išduodavo tik sumokėjus už jas visą sumą, tačiau prekių išdavimo faktas ne visada buvo patvirtinamas klientų parašais ar išrašant prekių perdavimo – priėmimo aktus. Ieškove kaip ilgamečiu atsakovės klientu buvo pasitikima ir užsakytos prekės buvo išduodamos neapmokėjus visos sumos, o likusi suma buvo apmokama vėliau atsakovei išrašius PVM sąskaitą faktūrą. Apeliaciniame skunde nurodomų prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžio garso įrašus apklausiant liudytojus, nenustatė (nutarties 17-19 punktai). Nors šioje byloje yra atsakovės pateikti prekių perdavimo – priėmimo aktai dėl ieškovei išduotų prekių, tačiau teisėjų kolegija, vertindama, ar atsakovė įrodė prekių perdavimo faktą, vien jais negali remtis (1 t., e. b. l. 52, 54). Minėti aktai yra tik vienašališkai pasirašyti atsakovės, be to vieno iš prekių perdavimo – priėmimo aktų data yra 2017 m. birželio 16 d. (1 t., e. b. l. 52), kai remiantis šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis yra sprendžiama dėl prekių perdavimo ieškovei laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. sausio 26 d., t. y. akto data gerokai vėlesnė nei nurodomas laikotarpis, kuriuo buvo perduotos prekės. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų nurodytas aplinkybes dėl prekių pardavimo ir perdavimo ieškovei patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. išankstinės sąskaitos ir PVM sąskaitos faktūros, vidinės prekių likučių apskaitos sistemos duomenys bei susirašinėjimas, kuris vyko tarp tuometinio ieškovės direktoriaus ir atsakovės darbuotojų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nenustatyta, jog laikotarpiu, kuomet buvo atlikti avansiniai mokėjimai, ieškovė buvo pateikusi kokias nors pretenzijas atsakovei dėl nepristatytų prekių.
40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje atsakovė nepateikė tiesioginių įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimo faktą ieškovei pagal atliktus avansinius mokėjimus, tačiau pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo standartas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 punktas). Atsižvelgdama į šį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esanti įrodymų, ištirtų nutarties 16 – 32 punktuose, visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog atsakovė perdavė prekes ieškovei pagal ieškovės nurodomus avansinius mokėjimus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį atsakovei, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, nors ir netinkamai paskirstė šalims tenkančias įrodinėjimo pareigas.
41. Teisėjo kolegija taip pat įvertino ir apeliacinio skundo argumentą, kad esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms civilinėje byloje Nr. e2A-474-601/2019 Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, jog prekių perdavimo faktas pirkėjui neįrodytas. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, t.y. ne tik atsižvelgti į faktinių aplinkybių tapatumą, bet ir į kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009).
42. Dėl šio apeliacinio skundo argumento vadovaudamasi aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismo sprendimu, kuriuo remiasi ieškovė, nėra paneigta galimybė įrodyti prekių perdavimo faktą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Minėtu teismo sprendimu nustatyta, kad byloje nepakako įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimo faktą, t.y. buvo remtasi ta pačia įrodymų pakankamumo taisykle, kuria vadovaujantis nustatoma, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad skiriasi Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendime nurodytų įrodymų ir šioje byloje esančių įrodymų visuma, kurios pagrindu buvo priimtas teismo sprendimas. Todėl remtis vien tik panašiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl susiklosčiusių neformalių santykių tarp pirkėjo ir pardavėjo, kad pagrįsti poziciją, jog atsakovė neįrodė prekių perdavimo fakto, nėra pagrindo.
43. Teisėjų kolegija nustačiusi, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodomais argumentas nėra pagrindo, sprendžia, jog ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atlyginti 500 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir pateikė apeliacinės instancijos teismui šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (3 t., e. b. l. 26-28, 31). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (500 Eur) yra daugiau nei dvigubai mažesnės nei LR teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.11 punkte nurodytas maksimalus įkainis už atsiliepimą į apeliacinį skundą (1 261,39Eur (970,30 Eur (2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 1,3)). Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į gana nesudėtingą šioje byloje keliamų teisinių klausimų pobūdį, nustatinėtinų faktinių aplinkybių visumą, parengto procesinio dokumento turinio kokybę, sprendžia, kad atsakovės prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, todėl priteistinas iš ieškovės BUAB „Solum LT“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lenex“, juridinio asmens kodas 302493790, buveinės adresas Saulėgrąžų g. 1-14, Kaunas, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solum LT“, juridinio asmens kodas 303094869, administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.