- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-13
- Bylos Nr.
- e2S-24-544/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01977-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Pareiškėjas
- A. H.
- Suinteresuotas asmuo
- E. T.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Dambrauskaitės, Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (apelianto) A. H. (A. H.) atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-350-356/2020 dėl bankrutuojančių fizinių asmenų A. T. ir L. T. bankroto pagal pareiškėjo A. H. prašymą patvirtinti bankroto byloje kreditorinį reikalavimą ir įkeistą turtą perduoti nuosavybėn, esant suinteresuotam asmeniui E. T.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas) Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų bankrutuojančių fizinių asmenų A. T. ir L. T. bankroto byloje Nr. e2FB-350-356/2020 pateikė patikslintą prašymą patvirtinti 706 957,11 Eur finansinį reikalavimą ir perduoti jam nuosavybės teises į įkeistą turtą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir įkeistas turtas).
2. Nurodė, kad 318 232,48 Eur finansinis reikalavimas kildinamas iš 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutarties, pagal kurią E. T. iki 2002 m. rugsėjo 22 d. su 12 procentų metinėmis palūkanomis buvo paskolinęs 207 786 Lt (60 178,99 Eur negrąžinta paskolos dalis, 190 770,60 Eur palūkanos, 67 282,89 Eur delspinigiai), o 388 724,63 Eur finansinis reikalavimas kildinamas iš 1996 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, pagal kurią T. komanditinei ūkinei bendrijai (toliau – KŪB) 24 mėnesių laikotarpiui iki 1998 m. sausio 25 d. su 15 procentų metinėmis palūkanomis buvo paskolinęs 218 481 Lt (63 276,47 Eur negrąžinta paskolos dalis, 237 925,36 Eur palūkanos, 87 522,8 Eur delspinigiai). Nei viena iš šių paskolų nei skolą grąžinant pinigais, nei perduodant atitinkamos vertės medienos kiekį neįvykdyta.
3. Paaiškino, kad 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui 1995 m. sausio 24 d. įkeitimo sutartimi jo naudai E. T. įkeitė pastarajam nuosavybės teise priklausiusį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam įregistruota hipoteka galioja ir šiuo metu. Apie T. KŪB Panevėžio apygardos teisme nagrinėtą bankroto bylą nieko nežinojo, todėl kreditorinio reikalavimo nepareiškė. Panevėžio apygardos teismas minėtoje bankroto byloje 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartimi A. T. prašymo dėl hipotekos panaikinimo netenkino, nes turtas parduotas nepranešus hipotekos kreditoriui, todėl nėra pagrindo teigti, kad skolininko E. T. ir jo KŪB prievolės ir (ar) hipoteka yra pasibaigusios. 2019 metais gavęs pranešimą iš nemokumo administratoriaus apie tai, kad bankrutuojančių fizinių asmenų A. T. ir L. T. bankroto byloje jis gali pareikšti kreditorinį reikalavimą, nes įkeistą turtą T. KŪB bankroto procedūrų metu įsigijo A. T., pareiškė kreditorinį reikalavimą, o teismas įsiteisėjusia nutartimi atstatė dėl svarbių priežasčių praleistą terminą jam pateikti. Kreditoriaus įsitikinimu, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą įkeistą turtą nupirkęs A.T. prisiėmė pareigą grąžinti jam 706 957,11 Eur skolą pagal abi sutartis su palūkanomis ir delspinigiais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. spalio 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl 706 957,11 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje Nr. e2FB-350-356/2019 ir dėl nuosavybės teisių į įkeistą turtą perdavimo pareiškėjui.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su E. T. 1994 m. rugsėjo 22 d. sudarė paskolos sutartį dėl 207 080 Lt (59 974,51 Eur) paskolos suteikimo 7 metų terminui iki 2002 m. rugsėjo 22 d. mokant 12 procentų metines palūkanas. Šios paskolos grąžinimo užtikrinimui 1995 m. sausio 24 d. įkeitimo sutartimi E.T. įkeitė pareiškėjo naudai jam nuosavybės teise priklausantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir įsipareigojo paskolą grąžinti pjauta mediena, ją teikti pagal užsakymus. 1996 m. sausio 25 d. paskolos sutartimi T. KŪB 24 mėnesių laikotarpiui iki 1998 m. sausio 25 d. mokant 15 procentų metines palūkanas pareiškėjas paskolino 218 481 Lt (63 276,47 Eur), kuriuos bendrija įsipareigojo grąžinti pjauta mediena, ją teikti pagal užsakymus. Teismo vertinimu, šalių susitarimas, kad paskolos sutartys bus vykdomos grąžinant paskolos sumas ne pinigais, o tiekiant pjautą medieną, neatitiko tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 291 straipsnio reikalavimų.
6. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartimi T. KŪB buvo iškelta bankroto byla Nr. B2-418-2006, kurioje pareiškėjui įkeistą ir E. T. nuosavybės teise priklausiusį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą įsigijo A. T. ir už jį atsiskaitė nustatyta tvarka. Panevėžio apygardos teismo 2007m. rugsėjo 21d. nutartimi buvo netenkintas A. T. prašymas dėl hipotekos šiam įkeistam turtui panaikinimo, teismui konstatavus, jog turtas bankroto proceso metu buvo parduotas nepranešus hipotekos kreditoriui A. H. ir nėra įrodymų, kad prievolė įvykdyta. Teismo vertinimu, Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21d. nutartimi nustatyti faktai tiesiogiai neįrodo, kad fizinio asmens E. T. prievolės pareiškėjui nebuvo įvykdytos, nes teismas sprendė klausimą, ar pasibaigė E.T., kaip fizinio asmens prievolės, kai visas jo turtas buvo parduotas T. KŪB bankroto procedūrų metu, o klausimas, ar pareiškėjas turi galiojančią reikalavimo teisę, nebuvo nagrinėjamas.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. T., kaip hipoteka įkeisto turto savininko, prievolė pareiškėjui yra subsidiari ir ribota, nes jis atsako tik įkeisto turto verte, o prievolė egzistuoja tik tuo atveju, jeigu kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę. Nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-113-338/2007 dėl T. KŪB bankroto pareiškėjas kreditorinio reikalavimo nepareiškė, jo naudai įkeistas turtas buvo parduotas be jo, kaip hipotekos kreditoriaus, sutikimo, gautos lėšos jo reikalavimų tenkinimui panaudotos nebuvo. Suinteresuoto asmens A. T. kreipimasis į Panevėžio apygardos teismą su reikalavimu dėl hipotekos panaikinimo patvirtina, kad jis nesutiko su tuo, jog, sumokėjus visą turto kainą, įkeitimas liktų galioti. Tačiau aiškinimas, kad tokia padėtis, kai turtą įgijęs asmuo neturėjo ketinimų prisiimti riziką dėl įkeitimo galiojimo ir po visos turto kainos sumokėjimo, yra nesąžininga, ir tuo pagrindu įkeitimas galėtų būti pripažintas negaliojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 4 dalis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nebūtų sąžiningas hipotekos kreditoriaus atžvilgiu, nes turtas parduotas be jo sutikimo, o jo reikalavimų tenkinimui lėšų neskirta.
8. Teismo vertinimu, byloje tarp kreditoriaus A. H. ir skolininko E. T. yra kilęs akivaizdus ginčas dėl piniginės prievolės įvykdymo. Suinteresuotas asmuo E. T. teigė, kad prievolė įvykdyta, tačiau patvirtinančių įrodymų neteikė, prašė taikyti ieškinio senatį visiems pareiškėjo reikalavimams ir tuo pagrindu juos atmesti. Pareiškėjas į teismą dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš skolininko E. T. nesikreipė. Nors pareiškėjas prašo patvirtinti 706 957,11 Eur finansinį reikalavimą, tačiau iš jo 388 724,63 Eur skolą sudaro reikalavimai, kilę iš 1996 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, sudarytos su T. KŪB, kurios įvykdymas nebuvo užtikrintas minėta įkeitimo sutartimi. Todėl suinteresuoti asmenys A. T. ir L. T., įgiję nuosavybės teises į įkeistą turtą, nėra atsakingi už šios prievolės neįvykdymą. Be to, Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-418-338/2006 dėl T. KŪB bankroto 2007 m. balandžio 16 d. priimtas sprendimas pripažinti, kad šios įmonės veikla pasibaigė dėl bankroto. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl 388 724,63 Eur finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo bankroto byloje Nr. e2FB-350-356/2019 nėra su ja susijęs, todėl atmestinas. Suinteresuotas asmuo E. T. nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2FB-793-356/2020 nėra materialinio teisinio santykio šalis, jam tiesiogiai nėra reiškiami reikalavimai, todėl minėtas ginčas tarp kreditoriaus ir skolininko dėl prievolės galiojimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
9. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo byloje pateikta jų visuma, esant ginčui tarp kreditoriaus ir skolininko E. T. dėl prievolės galiojimo, neįrodo, kad pareiškėjas turi galiojančią reikalavimo teisę į skolininką E. T. pagal šalių nepasirašytą 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį dėl 60 178,99 Eur skolos, 190 770,60 Eur palūkanų ir 67 282,89 Eur delspinigių išieškojimo, o tuo pačiu ir kad pareiškėjas turi teisę pagal 1995 m. sausio 24 d. įkeitimo sutartį nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą bei reikalauti, kad jam būtų perduotos nuosavybės teisės į įkeistą turtą. Nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog turi galiojančią reikalavimo teisę pagal 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartį, teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė visa apimtimi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. H. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. e2FB-793-356/2020 ir patvirtinti jo 318 232,48 Eur kreditorinį reikalavimą, kurio padengimui įpareigoti bankroto administratorių perduoti pareiškėjo nuosavybėn įkeistą turtą.
11. Atskirajame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog paskolų sutartys neatitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 291 straipsnio reikalavimų, nes tiek šis, tiek minėto kodekso CK 176, 186, 291 straipsnių nuostatos nedraudė sudaryti sutartis numatant alternatyvų atsiskaitymo būdą, E. T. neneigė pinigų gavimo fakto, todėl sutarčių sąlygos dėl numatyto alternatyvaus atsiskaitymo būdo nedaro sutarčių negaliojančiomis.
Šalies argumentai
12. Apelianto vertinimu, nepagrįsti yra teismo ir E. T. teiginiai, kad 1994 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartis yra nepasirašyta, kad pateiktas ne toks pirmasis jos lapas, kad ji sudaryta trumpesniam laikotarpiui, nes teismas rėmėsi tik sutarties teksto vertimu iš vokiečių kalbos, o E. T. teiginys niekuo nepagrįstas. Nors pradžioje tikrai buvo pateikti prastos kokybės ir sunkiai įskaitomi dokumentai, tačiau vėliau nemokumo administratoriui pateikė geresnės kokybės dokumentus su matomais parašais, aiškiu pirmojo lapo tekstu, kur matyti sutarties galiojimo terminas. Kadangi būtinybė pateikti geresnes dokumentų kopijas iškilo vėliau, juos pateikia su atskiruoju skundu.
13. Nurodo, kad E. T. neįrodė, jog prievolė įvykdyta, o šis jo tvirtinimas prieštarauja Panevėžio apygardos teismo bankroto byloje Nr. B2-113-338/2007 nurodytiems duomenims. Jei prievolės būtų įvykdytos, tai patvirtinantys įrodymai būtų bankroto byloje, o hipoteka būtų buvusi panaikinta. Pats teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreditorinio reikalavimo minėtoje byloje nepareiškė, o įkeistas turtas parduotas be įkaito turėtojo sutikimo.
14. Vertina, kad teismo išvada, jog jis tiesiogiai negali remtis Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-113-338/2007 kaip įrodymu, kad E. T. nebuvo įvykdęs prievolės, nėra visiškai pagrįsta ir įtikinanti, nes: galiojanti reikalavimo teisė yra išvestinė; teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad turtas parduotas nepranešus hipotekos kreditoriui, kad nėra įrodymų, jog prievolė įvykdyta ir kad vien nesikreipimas su kreditoriniu reikalavimu nereiškia, kad kreditorius neturi reikalavimo teisės, todėl ir netenkino A. T. prašymo panaikinti hipoteką; jeigu prievolė neįvykdyta ir nepasibaigusi, reiškia yra ir reikalavimo teisė, kuri nepaneigta iki šiol; suinteresuoto asmens E. T. kreipimasis į teismą dėl hipotekos panaikinimo nepaneigia pareiškėjo reikalavimo teisės.
15. Apelianto vertinimu, teismas, nuspręsdamas, kad jis neįrodė, jog turi galiojančią reikalavimo teisę, netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nes galiojančią reikalavimo teisę įrodo paskolos ir įkeitimo sutartys, teberegistruota hipoteka namui, turinčios prejudicinę reikšmę šioje byloje Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-113-338/2007, kurios A. T. neskundė, nustatytos aplinkybės (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Suinteresuoto asmens E. T. paaiškinimą apie prievolių įvykdymą teismas nepagrįstai įvertino kaip tarp kreditoriaus ir skolininko kilusį ginčą, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Suinteresuotas asmuo E. T. šioje byloje nėra materialinio teisinio santykio šalis ir jam nėra reiškiami jokie reikalavimai. Nurodo, kad pasirinko reikalauti savo reikalavimo patenkinimo iš hipoteka įkeisto turto bankroto procese pagal CK 4.197 straipsnyje numatytais pagrindais nepasibaigusią hipoteką.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nustatytu terminu negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
18. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. H. pareiškimas patvirtinti jo 706 957,11 Eur finansinį reikalavimą bankrutavusių fizinių asmenų A. T. ir L. T. bankroto byloje, kilusį iš su E. T. 1994 m. rugsėjo 22 d., o su T. KŪB – 1996 m. sausio 25 d., sudarytų paskolos sutarčių, 1995 m. sausio 24 d. sudarytos įkeitimo sutarties, bei perduoti pareiškėjui nuosavybės teises į įkeistą turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. CPK 329 straipsnio 2 dalyje, kuri taikytina ir nagrinėjamu atveju (CPK 338 straipsnis), nurodyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. CPK 71 straipsnio 1 dalyje nurodyti du atvejai, kai teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, nes toks dalyvavimas būtų kvalifikuojamas pakartotiniu: 1) kai teisėjas bylą nagrinėjo pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti ją nagrinėjant apeliacine ir kasacine tvarka; 2) jeigu teisėjo priimtas sprendimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo panaikintas, jis negali šios bylos pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas nustatytas dėl to, jog pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016). Tais atvejais, kai kyla abejonių dėl teisėjo nešališkumo, jos pašalinamos įvairiomis procesinėmis priemonėmis, o proceso teisės normos numato atvejus, kai teisėjas negali nagrinėti bylos, nes tai reikštų jo pakartotinį dalyvavimą joje. Šis įstatyme įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai nagrinėti bylą yra susijęs su objektyviojo nešališkumo kriterijaus taikymu („tuo, kaip situacija gali atrodyti iš šalies“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-969/2015).
21. Bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimą dėl praleisto termino finansiniam reikalavimui bankroto byloje pateikti ir patį prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje tiek pirmą kartą (2020 m. sausio 21 d. nutartis), tiek antrą kartą (2020 m. liepos 3 d. nutartis), tiek trečią kartą (2020 m. spalio 22 d. nutartis, esanti apeliacijos objektu) išnagrinėjo ta pati teisėja V. V.
22. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūra bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą. Todėl apylinkės teismas, prieš tvirtindamas kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, turėjo pareigą patikrinti ir pagrįstai tikrino pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumą.
23. Įvertinus 2020 m. liepos 3 d. teismo nutarties šioje byloje priėmimo sąlygas, spręstina, jog ši nutartis, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas patvirtinti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ir perduoti pareiškėjui nuosavybės teises į jo naudai įkeistą turtą, nelaikytina procesiniu sprendimu, kuriam CPK 71 straipsnio nuostatos nebūtų taikomos.
24. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2020 m. liepos 3 d. nutartį ir spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo, klausimą išnagrinėjo iš esmės – pripažino, kad pareiškėjas neturi galiojančios reikalavimo teisės, kad paskolos sutartys neatitiko 1964 m. CK 291 straipsnio reikalavimų, kad viena jų nepasirašyta, vertino Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutarties įrodomąją reikšmę šioje byloje, pasisakė dėl prievolių subsidiarumo ir galiojimo ribų, pritaikė reikalavimui ieškinio senatį, padarė išvadas, jog labiau tikėtina, kad prievolės įvykdytos, todėl kreditorinį reikalavimą tvirtinti atsisakė CK 1.131 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 23 straipsnio pagrindais. Panevėžio apygardos teismas, panaikindamas šią nutartį ir perduodamas klausimą nagrinėti iš naujo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatskleidė bylos esmės, kad teismas neišsprendė visų byloje pareikštų prašymų dėl ieškinio senaties termino taikymo, pažeidė materialinės teisės normas, kad šie pažeidimai neleidžia skundžiamos nutarties pripažinti teisėta bei pagrįsta ir kad, atsižvelgiant į byloje nagrinėtinų klausimų pobūdį, į tai, kad nustatytų trūkumų nėra galima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nutartį panaikino ir pareiškėjo finansinio reikalavimo tvirtinimo (pagrįstumo) bankroto byloje klausimą bei susijusį reikalavimą perduoti kreditoriaus nuosavybėn įkeistą turtą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
25. Kaip matyti iš skundžiamos 2020 m. spalio 22 d. teismo nutarties, pakartotinai nagrinėdamas bylą teismas atliko apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius veiksmus, iš esmės pasisakė tiek klausimais dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo, tiek ir klausimais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nurodė ištirti iš naujo, įskaitant ir nurodymą vertinti, ar bankrutuojančių fizinių asmenų (asmens) prievolė ir kreditoriaus daiktinė teisė (hipoteka) egzistuoja, išsiaiškinti hipotekos gyvenamajam namui galiojimo aplinkybes, įvertinti suinteresuotų asmenų argumentus, ir priėmė analogišką sprendimą – pareiškėjo prašymą atmetė.
26. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisėjas, procesiniame sprendime pateikęs byloje teisinį vertinimą dėl ginčo situacijos, negali nagrinėti bylos iš naujo. Šis draudimas apima ir atvejus, kai tas pats teisėjas nagrinėja bylas, paremtas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis. Priešingu atveju galėtų kilti abejonių, ar teisėjas, kartą išreiškęs nuomonę dėl bylos aplinkybių, gali išlikti nešališkas, ir tokia situacija neatitiktų objektyviojo nešališkumo kriterijaus, taigi, nebūtų užtikrinta šalių teisė į tinkamą procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2010).
27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, kasacinio teismo išaiškinimus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisėja V. V., išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą patvirtinti jo finansinį reikalavimą bankroto byloje ir perduoti nuosavybėn įkeistą nekilnojamąjį turtą, jau buvo pateikusi teisinį vertinimą dėl šalių ginčo, nes 2020 m. liepos 3 d. nutartyje iš esmės vertino, ar yra pagrindas tenkinti analogišką pareiškėjo prašymą. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė dėl esminių aplinkybių analogišką procesinį sprendimą, nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad tos pačios teisėjos vėlesnis to paties klausimo nagrinėjimas galėjo sukelti abejonių dėl teismo nešališkumo.
28. Taigi šioje byloje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje ir įkeisto turto perdavimo pareiškėjo nuosavybėn buvo išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo ir buvo iš esmės pažeistos proceso teisės normos, įpareigojančios užtikrinti, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą bei aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis negali būti pripažįstama teisėta dėl absoliutaus jos negaliojimo pagrindo egzistavimo, todėl klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 71 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
29. Nustatęs pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.