Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. V. (buvusi L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. V., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant ją laiduotojui J. V., nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu E. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vienerius metus šešis mėnesius naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės (specialiosios teisės sustabdymo) taikymo pradžios, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 5 d. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalimis E. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuota automobilio „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 6 000 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip galima matyti, E. V. apeliaciniame skunde keliamas tik baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos 72 straipsnio 5 dalyje, panaikinimo arba jos keitimo į kitą klausimas, todėl Vilniaus apygardos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik šiuo aspektu.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo turiniu ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo.

6. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-495/2020).

7. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. V. nusikalstamą veiką padarė naudodamasi automobiliu „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Be šios transporto priemonės apeliantė nebūtų galėjusi padaryti jai inkriminuoto nusikaltimo, todėl šis automobilis yra laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone ir atitinka konfiskuotino turto požymį pagal BK 72 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotas kito asmens vardu – transporto priemonė nuosavybės teise priklauso apeliantės tėvui J. V. (t. 1, b. l. 25), teismas pagrįstai nusprendė išieškoti iš E. V. šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 6 000 Eur, į kurią įskaičiuotas ir PVM mokestis (t. 1, b. l. 144-147).

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiu atveju, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Tuo tarpu BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų – ir turto konfiskavimas. Taigi šio baudžiamojo įstatymo nurodytais atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018, 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).

9. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti, būtina atsižvelgti į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, nagrinėjamos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Taip pat, pagal konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-35-719/2018).

10. Skundžiamu nuosprendžiu E. V. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant ją laiduotojo J. V. atsakomybėn vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant turto konfiskavimo skyrimo arba neskyrimo klausimą, tačiau ji savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė turto konfiskavimą reglamentuojančias nuostatas. Teisėju kolegija, įvertinusi BK 72 straipsnio 5 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgusi į E. V. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jos asmenybę, o taip pat ir į kitus byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertės konfiskavimas – neprieštarauja proporcingumo principui ir atitinka siekiamus teisėtus bei visuotinai svarbius tikslus.

11. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad E. V. padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) tyčinį nusikaltimą. Atsižvelgiant į E. V. alkotesteriu užfiksuotą neblaivumą (2,22 promilės), žymiai viršijantį minimalią 1,51 promilės neblaivumo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, ir kuris yra artimas sunkiam girtumo laipsniui, nekyla abejonių, kad šie neteisėti apeliantės veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar gyvybei ir turtui. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad įvykio metu E. V. nepažeidė kitų KET reikalavimų, nesudarė avarinės situacijos kelyje, o taip pat nepadarė žalos aplinkai ir tretiesiems asmenims, vis dėlto šie argumentai apeliantės padaryto nusikaltimo nemenkina ir nesudaro pagrindo naikinti arba keisti skundžiamu nuosprendžiu paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą, kai nustatyta 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė.

12. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad, pačios E. V. parodymais, alkoholį ji vartojo kelias dienas (Alytuje, Kaune), po to ne sykį ir vairavo, pažymėtina, automobiliu važiuodama ne viena, keldama grėsmę tiek sau, tiek aplinkiniams (t.1, b. l. 12-13). Teisėjų kolegijos vertinimu, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, paaiškinimai, kad ji tokiu būdu bandė suvaldyti stresą dėl skyrybų, jos elgesio nepateisina ir pavojingumo nemažina. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto policijos pareigūno A. B. (A. B.) parodymais, E. V. vairuojamą automobilį „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stabdė įjungę raudonos ir mėlynos spalvos bei garso signalo švyturėlius, reikalaudami sustoti per tarnybinio automobilio garsiakalbį, tačiau ji nesustojo, o priešingai – padidino greitį (tarnybinio automobilio spidometras rodė 160 km/h greitį), o sustojo tik tada, kai posūkyje nesuvaldė transporto priemonės. Liudytojo parodymais, automobiliui sustojus ant kiemo žolės, greta vaikų žaidimų aikštelės, iš jo išlipusi vairuotoja pradėjo bėgti, ją vijosi (t. 1, b. l. 54-55). Minėtas asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, veikos ir jos elgesio po veikos padarymo aplinkybes teisėjų kolegija vertina didinančiomis jos pavojingumą, taip pat neigiamai charakterizuojančiomis asmenį, rodantį itin atsainų požiūrį į norminių aktų reikalavimus, visuomenėje galiojančias elgesio normas.

13. Apeliaciniame skunde akcentuojamas jaunas E. V. amžius, ją teigiamai apibūdinantys duomenys, šeiminės aplinkybės. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. V. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (t. 1, b. l. 89-90), administracine tvarka bausta už nešiurkščius KET pažeidimus (t. 1, b. l. 91-95), visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi – tai teismas pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), žala nepadaryta, yra dirbanti, buvusioje darbovietėje charakterizuojama teigiamai (t. 1, b. l. 141), darė išvadą, jog yra pagrindo manyti, kad ji nedarys naujų nusikalstamų veikų, ją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertinti šiuos E. V. teigiamai charakterizuojančius duomenis. Vis dėlto, šios aplinkybės nėra išskirtinės, dėl kurių asmeniui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė būtų vertintina kaip neproporcinga, ar būtų reikalinga ją keisti į asmens pageidaujamą.

14. Skundžiamu nuosprendžiu E. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuota automobilio vertę atitinkanti pinigų suma – 6 000 Eur. Kaip matyti iš byloje esančios VšĮ „Emprekis“ pažymos, vidutinė tokios transporto priemonės kaina – 8 620 Eur (t.1, b. l. 26), konfiskuotino turto vertė nustatyta pagal transporto priemonės vertinimo pažymą (t.1, b. l. 144). Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas baudžiamojo poveikio priemonę, ją pakankamai individualizavo, tinkamai nustatė konfiskuotino turto vertę.

15. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti E. V. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę arba pakeisti ją kita – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą. Pažymėtina, kad skiriant turto vertės konfiskavimą, kuria pati transporto priemonė nėra konfiskuojama, baudžiamojo poveikio priemonė tampa piniginio pobūdžio, kaip ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pastaroji, priešingai nei turto vertės konfiskavimas, yra įstatymo (BK 71 straipsnio 1 dalis) nustatyto dydžio – nuo 5 iki 125 MGL. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Teisėjų kolegija, atkreipusi dėmesį į itin neatsakingą E. V. poelgį vertinamo įvykio metu, jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių skaičių ir jų suderinamumą (uždrausta vienerius metus ir šešis mėnesius naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones ir konfiskuota automobilio vertę atitinkanti pinigų suma), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė ginčijamą baudžiamojo poveikio priemonę, kuria, atsižvelgus ir į jos dydį, realiai gali būti įgyvendintas prevencinis baudžiamojo įstatymo taikymo tikslas ir kuri, šios bylos aplinkybėmis, nėra per griežta ar neproporcinga.

16. E. V. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jos mama E. V. neįgali, o tėvas J. V. bedarbis, registruotas darbo biržoje, todėl turto konfiskavimas yra labai sunki finansinė našta tiek jai, tiek visai jos šeimai. Atsakant į šiuo argumentus pasakytina, kad įvykio metu E. V. neabejotinai žinojo apie savo finansinę padėtį ir asmeninius įsipareigojimus, visgi nepaisydama gresiančios atsakomybės pasiryžo būdama neblaivi vairuoti jai nepriklausančią transporto priemonę, tuo prisiimdama savo neteisėto elgesio pasekmes. Apeliantė yra dirbanti, pati sveikatos problemų nenurodo, todėl apeliaciniame skunde akcentuojamos šeiminės aplinkybės teisėjų kolegijos nevertinamos pagrindu naikinti ar keisti E. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

17. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir paskyrė E. V. neproporcingą ir teisingumo tikslų neatitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskavo nusikaltimo priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą. Todėl konstatuotina, kad pagal apeliacinio skundo argumentus pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nenustatytas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą E. V. apeliacinį skundą.