- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-28
- Bylos Nr.
- I1-8799-505/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02026-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–6) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2021 m. balandžio 23 d. atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 14 būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsio, sienų, grindų dangos nelygios, todėl sunkiai valomos. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna parazitų (tarakonų, blakių), dėl to negalėjo ramiai miegoti. Pareiškėjo nuomone, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas inventoriaus skaičius, todėl tekdavo laukti eilėse. Reiškė pretenzijas dėl to, kad pastatas buvo avarinės būklės. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė asmeninių nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimą, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 15–20) nurodė, kad, turimais duomenimis, pareiškėjui tekusio gyvenamųjų patalpų ploto norma ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo. Pabrėžė, jog jokie teisės aktai nenumato, kad baldų užimamas plotas būtų išskaitytas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotą, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Pažymėjo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulamo laiko. Pabrėžė, kad patalpas nuteistieji turi tvarkytis patys, o jei patalpos buvo netvarkingos ar matyti pelėsio, vadinasi, nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas. Nurodė, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra sudariusi su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją. Paaiškino, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas. Atsakovės atstovo įsitikinimu, avarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra. Mano, kad sanitariniame mazge ginčo laikotarpiu buvo pakankamai pisuarų, klozetų ir praustuvių. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2021 m. balandžio 23 d., atlyginimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Nuo 2020 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos naujos redakcijos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.). Pažymėtina, jog naujoje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje nenumatyta, koks vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turėtų tekti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl Didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. spalio 1 d.) 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Atsakovės atstovo pateikti duomenys, t. y. Pravieniškių PN-AK pažyma Nr. 63-3042 ir pažyma Nr. 63-3042 (b. l. 21, 22), patvirtina, jog pareiškėjas 14 būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, dėl kurios nagrinėjamu atveju keliamas ginčas, bausmę atliko nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2020 m. sausio 8 d. (17 būrys 1 gyvenamoji patalpa) ir nuo 2020 m. sausio 8 d. iki 2021 m. kovo 25 d. Atsakovės atstovas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad 17 būrio 1-oji gyvenamoji patalpas buvo pervadinta į 14 būrio 1-ąją gyvenamąją patalpą, todėl tai yra ta pati patalpa, kurios plotas toks pats, t. y. 52,00 kv. m (b. l. 22) ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų (b. l. 21), todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,71 kv. m gyvenamojo ploto ir taip buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomų baldų, inventoriaus užimamą plotą.
Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis atliko bausmę, perpildymo.
Kitų paaiškinimų pareiškėjas nepateikė net ir gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į jo skundą, kuriame buvo aiškiai išdėstyta pozicija, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta visą laikotarpį, kuriuo jis gyveno 14 būrio 1-oje (arba 17 būrio 1-oje) gyvenamojoje patalpoje, taip pat pareiškėjas atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus (b. l. 72), nors tokia galimybė jam buvo sudaryta (b. l. 64–65).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamos gyventi, sienos, grindys nelygios, jose veisėsi pelėsis.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Įstaigos patalpų valymo vykdymo tvarką nustato Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. V-372 „Dėl Gyvenamųjų buitinių pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (b. l. 33, 34). Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2021 m. rugsėjo 22 d. pažyma Nr. 77-1872 (b. l. 22–23) patvirtina, kad įstaiga užtikrina HN 134:2015 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės, vykdymą. Švarai ir tvarkai palaikyti suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas – šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės. Pareiškėjas skunde dėl valymo priemonių nesuteikimo pretenzijų nekėlė. Taigi, teismo vertinimu, jei gyvenamojoje patalpoje gyvenantys nuteistieji būtų gerai atlikę savo budėtojo pareigas (kasdien tinkamai jas valytų, vėdintų), patalpoje nebūtų buvę pelėsio, todėl atsakovės atstovas dėl buvusio pelėsio patalpoje teisės aktų normų nėra pažeidęs, dėl to šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina ir tai, kad Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2021 m. rugsėjo 22 d. pažymoje Nr. 77-1872 (b. l. 22–23) nurodyta, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje avarinės būklės gyvenamųjų pastatų nėra, pastatai tvarkingi. 17 būrio (šiuo metu 14 būrio) bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos periodiškai dažomos, atnaujinamos, patalpų sienos ir grindys yra lygios, lengvai valomos ir dezinfekuojamos, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus.
Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas tuo metu, kai jautė nepatogumų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (gyvenamųjų patalpų, netinkamų sienų, grindų, pelėsio), į atsakovės atstovą su skundu nesikreipė. Atsakovės atstovo teigimu, visos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, šiuo metu nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (netinkamos būklės gyvenamosios patalpos), nėra galimybės, todėl tokios aplinkybės laikytinos deklaratyviomis ir yra atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. balandžio 10 d. nutartį Nr. A-3193-442/2019).
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų.
Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Prireikus laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 20 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2020 m. kovo 9 d. įstaiga sudarė sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 36–39, 40–46). Šiomis sutartimis kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas ir Atliktų paslaugų aktai (b. l. 47–59) patvirtina, kad tokios paslaugos vertinamuoju laikotarpiu buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog, pastebėjęs gyvenamosiose patalpose tarakonų, blakių, jis apie tai informavo Pravieniškių PN-AK administraciją ar kreipėsi į kitas institucijas, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad kenkėjų naikinimas ir kontrolė Pravieniškių PN-AK patalpose nebuvo atliekami. Taigi, atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), vykdant Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, nenustatyti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog trūko sanitarinių įrenginių, t. y. tualetų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), numato 1 praustuvę ne daugiau kaip 15 nuteistųjų, klozetą arba pisuarą – ne daugiau kaip 15 nuteistųjų. Pravieniškių PN-AK pateikė teismui duomenis apie būrių sanitariniuose mazguose įrengtų pisuarų ir klozetų skaičių, praustuvių skaičių, tačiau nepateikė duomenų apie bendrą nuteistųjų, kurie ginčo laikotarpiu naudojosi šiais įrenginiais, skaičių, t. y. trečiajame sektoriuje gyvenusių asmenų skaičių, todėl vertinant, ar nuteistieji buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais pagal paminėtų Aprūpinimo normų reikalavimus, būtini duomenys apie bendrą nuteistųjų, kurie naudojosi sanitariniais įrenginiais, skaičių ginčo laikotarpiu. Nors teismas reikalavo iš atsakovės atstovo tokius duomenis pateikti, tačiau atsakovės atstovas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad trečiojo sektoriaus sanitariniu mazgu naudojosi ne tik 14, 15, 17 būriai, bet ir 16 būrys, dėl kurio duomenys, kiek gyveno asmenų minėtame būryje, nebuvo pateikti (b. l. 21, 22), todėl remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyti, ar 17 (arba 14) būrio nuteistieji buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais, nėra galimybės, todėl pareiškėjo tvirtinimas dėl sanitarinių įrenginių (tualetų) trūkumo vertintinas kaip tikėtinas.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje v. de H. v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad, vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius ir jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktų – higienos normų keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pravieniškių PN-AK administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normų keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kuo teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, t. y. jam teko ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip sąlygas blogino, taip pat į tai, kad Pravieniškių PN-AK netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ir dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (pvz., 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-756/2020), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. V. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.