Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Klaipėda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Klaipėda“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, ir Danske Bank A/S dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

15.1. Kadangi sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys banko atžvilgiu, skundžiamas nėra, bankas dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

4. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ne deliktinę civilinę atsakomybę, taikytiną už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, bet sutartinę civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka, tačiau pažymi, kad ši pirmosios instancijos teismo padaryta teisinio kvalifikavimo klaida neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisingumui. Nustatyta, kad apeliantę ir Lietuvos Respubliką, atstovaujamą NŽT, siejo sutartiniai teisiniai santykiai – žemės sklypų, kuriuose yra Danske Bankui įkeisti statiniai, nuomos sutartis su ankstesniu statinių savininku Caistor International Ltd buvo sudaryta 2004 m. rugpjūčio 23 d.; padalinus nuomojamą žemės sklypą į 10 žemės sklypų 2008 m. sausio 24 d. tarp apeliantės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, buvo sudaryti nuomos sutarties pakeitimai, kurių pagrindu apeliantei buvo išnuomoti 9 žemės sklypai, pakeičiant žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį, t. y. iš pramonės į gyvenamosios teritorijos, daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos, išskyrus žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (šio žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos) ir žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (šio žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos).

6. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Iš esmės deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų delikto. CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalies normų lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2015).CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

7. Minėta, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kilę iš 2004 m. rugpjūčio 23 d. žemės sklypų nuomos sutarties ir jos pakeitimų. Apeliantės nurodomi NŽT veiksmai, kuriuos ji laiko neteisėtais civilinės atsakomybės taikymo kontekste, – ketinimas nutraukti žemės sklypų nuomos sutartis, išreikštas 2017 m. balandžio 26 d. NŽT rašte, ir atsisakymas duoti sutikimą perleisti nuomos teisę į žemės sklypus – yra tiesiogiai susiję su šalių sutartiniais teisiniais santykiais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė šiuo atveju taikytinos įstatymo normos, kuri įtvirtintų CK 6.245 straipsnio 4 dalies išimtį ir nustatytų deliktinės atsakomybės atsiradimo atvejį dėl žalos, susijusios su žemės nuomos sutartiniais santykiais. Atitinkamai, įvertinus aukščiau pateiktą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad apeliantę ir Lietuvos Respubliką, atstovaujamą NŽT, siejant sutartiniams teisiniams santykiams bei nesant įstatyminių išimčių dėl deliktinės atsakomybės šiam atvejui taikymo, pirmosios instancijos teisme turėjo būti sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, sutartinės civilinės atsakomybės.

8. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018). Minėta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

9. Apeliantės teigimu, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, neteisėti veiksmai pasireiškė, NŽT šiurkščiai pažeidus bendradarbiavimo ir kooperacijos pareigą: 7 metus neatlikus jokių veiksmų, kurie leistų manyti, kad NŽT siekia nutraukti žemės sklypų nuomos sutartis dėl jų pažeidimų, tokiu būdu sukūrus teisėtą lūkestį, kad teisiniai santykiai bus tęsiami, o po to 2017 m. balandžio 26 d. NŽT rašte išreiškus ketinimą nutraukti žemės sklypų nuomos sutartis ir atsisakius duoti sutikimą perleisti nuomos teisę į ginčo žemės sklypus. Įvertinusi pastaruosius argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad NŽT, veikdama savo kompetencijos ribose, 2017 m. balandžio 26 d. rašte sąžiningai pateikė savo poziciją ir informavo, kad bus vertinamos nuomos sutartys ir sprendžiamas klausimas dėl jų nutraukimo. Akcentuotina, kad šiuo raštu ginčo sutartys nutrauktos nebuvo, o – informuota apie tokią galimybę ateityje, atsakant į apeliantės prašymą.

10. Nustatyta, kad teritorija, kurioje yra apeliantei išnuomoti žemės sklypai, buvo apleista, jokia ūkinė veikla pagal paskirtį joje nebuvo vykdoma, visoje teritorijoje yra išlikę tik pastatų pamatai ir (arba) jų dalys; žemės sklype kadastro Nr. 2101/0003:691 buvo nenaudojamas apleistas, o žemės sklype kadastro Nr. 2101/0003:685 – nenaudojamas apgriuvęs pastatas. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, viena vertus, apeliantė teisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo visiškai tikslus, konstatuodamas, kad ieškovės valia statiniai žemės sklypuose buvo nugriauti – kaip minėta, buvo nugriauta didžioji dalis statinių, bet dalis jų – du pastatai – buvo išlikę. Kita vertus, apeliantė klysta teigdama, kad aplinkybė dėl didžiosios dalies pastatų nugriovimo nėra reikšminga byloje, priešingai – ši aplinkybė yra faktinis Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, veiksmų teisėtumo pagrindas.

11. CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apie žemės nuomos sutarties nutraukimą nuomotojas privalo raštu pranešti žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, o kitos paskirties žemės nuomininkams – prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą arba yra keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą.

12. NŽT nustačius, kad išnuomoti žemės sklypai nebuvo naudojami pagal 2004 m. rugpjūčio 23 d. žemės sklypų nuomos sutartyje ir jos pakeitimuose nustatytą paskirtį (7 žemės sklypų paskirtis – gyvenamosios teritorijos, daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos, 1 žemės sklypo – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, 1 žemės sklypo – komercinės paskirties objektų teritorijos) bei kad 2004 m. rugpjūčio 23 d. žemės sklypų nuomos sutartyje ir jos pakeitimuose neįtvirtinta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, darytina išvada, kad NŽT turėjo reisinį ir faktinį pagrindą išdėstyti tokią poziciją, kokia buvo išdėstyta 2017 m. balandžio 26 d. rašte. Ši išvada niekaip nepaneigia šios nutarties 29-34 punktuose išdėstytų motyvų dėl vienašališko žemės sklypų nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad nustačiusi minėtas faktines aplinkybes, Lietuvos Respublika, atstovaujama NŽT, turėjo teisę svarstyti žemės nuomos sutarties nutraukimo galimybę ir informuoti apie tai apeliantę, atsakydama į jos paklausimą, tačiau, kaip vėliau buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, neturėjo teisės nutraukti šios nutarties. Sprendžiant priešingai, būtų nepagrįstai suvaržytos vienos iš sutarties šalių teisės vertinti tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių padėtį, atstovauti savo interesams šiuose santykiuose. Pastebėtina, kad NŽT išdėsčius savo poziciją ginčo rašte, apeliantei ji tapo žinoma ir ji galėjo į šią poziciją reaguoti, ginti savo teises, ką pastaroji ir padarė pareikšdama prevencinį ieškinį. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjami NŽT veiksmai negali būti laikomi neteisėtais veiksmais kaip viena iš sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis).

13. Dėl bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindo spręsti, kad ši pareiga buvo pažeista nėra. 2017 m. balandžio 26 d. NŽT raštas buvo pateiktas kaip atsakymas į 2017 m. vasario 9 d. apeliantės administratoriaus paklausimą. Tai reiškia, kad jei administratorius į NŽT būtų kreipęsis anksčiau, reikiamą informaciją jis būtų gavęs taip pat anksčiau. Akcentuotina, kad NŽT išsamų ir motyvuotą raštą, pagrįstą faktiniu duomenų patikrinimu vietoje, pateikė trumpiau nei per 2 mėnesius, kas laikytina protingu ir pagrįstu terminu. Nei įstatymas, nei 2004 m. rugpjūčio 23 d. žemės sklypų nuomos sutartis ir jos pakeitimai nenustato Lietuvos Respublikai, atstovaujamai NŽT, pareigos tam tikru periodiškumu ar konkrečiu nustatytu laiku tikrinti, kaip vykdoma ši sutartis bei teikti informaciją apie tai apeliantei. Apeliantė pati turėjo būti suinteresuota savo sutartinių įsipareigojimų vykdymu bei atitinkamos informacijos įgijimu. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė atsakinga dėl žemės nuomos tęstinumo teisinio neapibrėžtumo, nes nesidomėjo nuomos sutarties galiojimu.

14. Taip pat pažymėtina, kad nepaisant to, kad šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai, kilę iš 2004 m. rugpjūčio 23 d. žemės sklypų nuomos sutarties ir jos pakeitimų, NŽT kaip viešojo administravimo subjekto statusas dėl to nesikeičia. Tuo tarpu iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad 2017 m. balandžio 26 d. NŽT raštas galėjo skundžiamas administracine tvarka. Pastarajame rašte nurodyta, kad NŽT raštai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tad žvelgiant iš šios perspektyvos, pastebėtina, kad NŽT statuso ypatumai nulėmė, kad apeliantė disponavo didesniu savo teisių gynimo būdų arsenalu nei tuo atveju, jei kita sutarties šalis būtų buvusi privatus asmuo. Tačiau tai, kad minėtas raštas nebuvo apskųstas administracine tvarka, šiuo atveju jokių neigiamų teisinių pasekmių neturi, tokių pasekmių buvimo nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

15. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas, vertindamas NŽT veiksmų teisėtumą, be pagrindo vadovavosi 2017 m. kovo 7 d. Žemės ūkio ministerijos rašto nuostatomis. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma, būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas ne vadovavosi minėtu Žemės ūkio ministerijos raštu, o ištyrė ir įvertino jį kaip reikšmingą įrodymą byloje. Antra, CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią; aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Atitinkamai, 2017 m. kovo 7 d. Žemės ūkio ministerijos raštas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Kiti į bylą pateikti įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia šiame rašte nurodytų aplinkybių.

16. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nustatytais prejudiciniu faktais, kad NŽT nesutikimas su statinių perleidimu (tuo pagrindu, kad žemės sklypuose, kurių nuomos teisę ketinama perleisti kartu su statiniais, nėra statinių) ir 2017 m. balandžio 26 d. rašte išreikštas ketinimas nutraukti žemės sklypų nuomos sutartis buvo neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Nustatyta, kad apeliantės bankroto administratorius, nesutikdamas su ginčo NŽT pozicija, pateikė prevencinį ieškinį atsakovui NŽT, kuriuo reikalavo uždrausti NŽT (tame tarpe ir jos skyriams) atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N21/2004-0242 (įskaitant jos pakeitimus, padarytus 2008 m. sausio 24 d. susitarimais) vienašaliu nutraukimu prieš terminą. Administratorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti NŽT atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Žemės nuomos sutarties nutraukimu, ir 2017 m. birželio 13 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismas jas pritaikė. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą (civilinė byla Nr. e2-605-906/2018), kuriuo tenkino ieškinį. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-844-538/2018) NŽT apeliacinį skundą atmetė.

17. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendime konstatuota, kad NŽT veiksmai, siekiant vienašališkai nutraukti žemės nuomos sutartį sudarytą su ieškove CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, iš esmės yra neteisėti ir šiuo pagrindu nuomos sutartis negali būti nutraukta iki turto realizavimo bankroto proceso metu. Žemės sklypai laikinai buvo nenaudojami dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės, t. y. kilus finansinių sunkumų ieškovei buvo iškelta bankroto byla, o vėliau ji pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovė nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos neteko teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad nuomos teisė negali būti perleidžiama, nes žemės sklypuose nėra statinių, kuriems eksploatuoti išnuomoti žemės sklypai. Šiai aplinkybei įrodyti nepakanka pačios atsakovės surašyto fakto konstatavimo protokolo, kuris nepaneigia teisinės registracijos bei leidimų griauti ir statyti naujus statinius. Pažymėjo, kad atsakovės veiksmai mažina turto vertę bei stabdo bankroto procesą. Taip pat pažymėjo, kad NŽT sprendimas neperleisti žemės sklypo nuomos teisių naujam savininkui jau dabar lėmė turto vertės kritimą, tai konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-531-661/2017. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1810-823/2017 nurodė, jog dėl besitęsiančio neapibrėžtumo, susijusio su žemės nuomos teise, parduodamo bankrutavusios bendrovės turto patrauklumas yra sumažėjęs, už parduodamą turtą siūlomos daug mažesnės sumos, šios aplinkybės rodo, jog dėl ateityje įvyksiančio nuomos sutarčių nutraukimo ieškovei jau padaryta reali žala, kuri ateityje gali tik didėti.

18. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 24 d. patvirtinus teritorijos detalųjį planą, vienas žemės sklypas buvo padalytas į 10 žemės sklypų (iš kurių 9 nuomojasi ieškovė), nustatyta šių žemės sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis, t. y. pakeičiant žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį iš pramoninių į gyvenamąsias teritorijas, daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos (išskyrus žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos). 2008 m. sausio 24 d. buvo sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimai, atitinkamai pakeičiant žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį. Ieškovė, siekdama įgyvendinti detaliojo plano sprendinius, t. y. vietoj pramoninių pastatų pastatyti gyvenamuosius, užsakė žemės sklypuose esančių statinių griovimo darbų projektą, gavo iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos leidimą nugriauti statinius, pradėjo juos griauti, sudarė 2008 m. vasario 6 d. ir 2008 m. birželio 26 d. projektavimo darbų rangos sutartis Nr. R08-02, Nr. R08-04, kurių pagrindu projektuotoja UAB „Andrijauskas ir partneriai“ pradėjo projektavimo darbus, tačiau dėl 2008 m. įvykusios visuotinės ekonominės krizės, ypatingai skaudžiai paveikusios nekilnojamojo turto ir statybos sektorius, kas yra visuotinai žinoma ir neįrodinėtina, ieškovė nespėjo pastatyti gyvenamųjų namų, nes 2010 m. vasario 9 d. jai buvo iškelta bankroto byla, o 2011 m. gegužės 3 d. ji pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taigi nuo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos ieškovė neteko teisės vykdyti ūkinės komercinės veiklos, dėl to ieškovė privalėjo nutraukti savo ūkinės komercinės veiklos vykdymą, taip pat ir nekilnojamojo turto projekto žemės sklypuose vystymą. Tad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad yra įrodyta, jog išsinuomoto valstybinės žemės sklypo pagal jo paskirtį ieškovė ilgą laiką nenaudojo dėl objektyvių priežasčių, bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti esminį valstybinės žemės nuomos sutarties pažeidimą ir taikyti CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, leidžiančią atsakovei nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą.

19. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).

20. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs keli aspektai. Pirma, Klaipėdos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-605-906/2018 (Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-844-538/2018) konstatuota, kad NŽT veiksmai, siekiant vienašališkai nutraukti žemės nuomos sutartį sudarytą su apeliante CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, iš esmės buvo neteisėti ir šiuo pagrindu nuomos sutartis negali būti nutraukta iki turto realizavimo bankroto proceso metu; kad NŽT veiksmai mažino turto vertę bei stabdė bankroto procesą. Šios aplinkybės yra nustatytos ir neginčytinos, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys, kad NŽT neteisėtų veiksmų poveikis apeliantės turto vertei buvo nustatytas teismų procesinių sprendimų minėtose bylose priėmimo momentui. Tuo tarpu teismo sprendimams, kuriais buvo patenkintas prevencinis ieškinys, įsiteisėjus, žemės nuomos sutarties vienašališko nutraukimo grėsmė išnyko, o su ja – ir šios grėsmės neigiamas poveikis apeliantės turto vertei. Todėl pastarąja prasme šiame nutarties punkte nurodytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai byloje, tačiau to pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nėra paneigęs.

21. Antra, nurodytų prejudicinių faktų pagrindu išvada, kad NŽT veiksmai, siekiant vienašališkai nutraukti žemės nuomos sutartį sudarytą su ieškove CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nulėmė apeliantės įrodinėjamos žalos atsiradimą, negalima. Tai pagristai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad išnagrinėtoje byloje įrodinėjimo dalykas pagal prevencinį ieškinį buvo realus pavojus, kad bus vienašališkai bus nutraukta žemės nuomos sutartis, tai ateityje galinti sukelti žalą įmonei ir kreditoriams, o nagrinėjamoje civilinėje byloje – įrodinėjimo dalykas yra civilinės atsakomybės taikymas. Byloje pagal prevencinį ieškinį ieškovas turėjo įrodyti realų pavojų, kad ateityje gali būti padaryta žalos jeigu bus atlikti tam tikri veiksmai (CK 6.255 straipsnio 1 dalis), o šioje byloje ieškovas privalo įrodyti, kad atsakovui yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (neteisėti veiksniai, žala, priežastinis ryšys, kaltė). Tai parodo, kad atsakovė dalyvavo anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje įrodinėjimo dalykas nesutampa su šioje byloje reiškiamais reikalavimais, t. y. nėra trečiosios sąlygos, būtinos, siekiant pripažinti faktą prejudiciniu. Todėl apeliantės nurodomoje civilinėje byloje teismai neturėjo pagrindo nustatyti ir nenustatė, kad nurodomo pobūdžio žala atsirado ir turto vertė negrįžtamai sumažėjo.

22. Dėl aplinkybių, susijusių su NŽT veiksmų neigiama įtaka apeliantės turto vertei, nustatytų civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-531-661/2017 (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje 2-1810-823/2017) teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė pagrįstai teigia, kad minėtoje byloje yra nustatytų faktų, laikytinų prejudiciniais šiai bylai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama NŽT, nebuvo šalimi byloje, kurioje buvo prašoma pripažinti apeliantės 2017 m. gegužės 30 d. kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta bendrovės turto pardavimo tvarka, negaliojančiu, nėra pagrindu teigti, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės nepripažintinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Tačiau pastarasis teiginys nelemia apeliantės siekiamo teisinio poveikio.

23. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-531-661/2017 (Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr.2-1810-823/2017) nustatytos aplinkybės (kad NŽT sprendimas neperleisti žemės sklypo nuomos teisių naujam savininkui lėmė apeliantės turto vertės kritimą; kad dėl besitęsiančio neapibrėžtumo, susijusio su žemės nuomos teise, parduodamo bankrutavusios bendrovės turto patrauklumas yra sumažėjęs, už parduodamą turtą siūlomos daug mažesnės sumos; kad dėl ateityje įvyksiančio nuomos sutarčių nutraukimo ieškovei jau padaryta reali žala, kuri ateityje gali tik didėti) yra prejudiciniai faktai šioje byloje, bet tiek, kiek kalbama apie jų nustatymo momentą, t. y. NŽT veiksmai, susiję su ketinimu nutraukti žemės nuomos sutartį, darė neigiamą įtaką apeliantės turto vertei procesinių sprendimų nurodytoje byloje priėmimo metu. Tuo tarpu, įsiteisėjus Klaipėdos apylinkės teismo sprendimui išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-605-906/2018 (Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr.e2A-844-538/2018), kaip minėta, žemės nuomos sutarties vienašališko nutraukimo grėsmė išnyko, o su ja – ir šios grėsmės neigiamas poveikis apeliantės turto vertei. Todėl šiame punkte nurodyti prejudiciniai faktai nesudaro pagrindo spręsti dėl žalos apeliantei atsiradimo.

25. 2017 m. gegužės 3 d. komiteto susirinkimo metu bankroto administratorius informavo Danske Bank atstovą apie NŽT 2017 m. balandžio 26 d. raštą. 2017 m. gegužės 17 d. elektroniniu paštu Danske Bank pateikė atsakymą, kuriuo nurodė, kad sutinka perimti nuosavybėn įkeistą turtą už 2 097 877,43 Eur ir pasirašyti turto perdavimo-priėmimo aktą su tokiomis sąlygomis: Danske Bank sumoka bankroto administravimo išlaidas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo valstybinės žemės nuomos sutarties, kuria Danske Bank išnuomojami žemės sklypai perleistiems ieškovo statiniams eksploatuoti, sudarymo; jei aukščiau nurodyta nuomos sutartis nesudaroma per 3 mėnesius nuo apeliantės turto perleidimo Danske Bank akto sudarymo, šis perdavimo aktas netenka galios be atskiro šalių pranešimo ar susitarimo, ir jo šalys atleidžiamos nuo įsipareigojimų pagal jį vykdymo, o turtas grąžinamas apeliantei. Administratorius, vertindamas, kad Danske Bank atsisakė perimti įkeistą turtą 2017 m. gegužės 3 d. komiteto nustatytomis sąlygomis, pateikė kreditorių komitetui svarstyti klausimus dėl turto perdavimo Danske Bank ar šio turto pardavimo tvarkos nustatymo, jei komitetas nepritars Danske Bank keliamoms sąlygoms dėl turto perėmimo. Administratorius po to, kai Danske Bank atsisakė perimti įkeistą turtą, komiteto 2017 m. gegužės 3 d. nutarimu nustatytomis sąlygomis, kreipėsi į UAB „Gaudesta“ su klausimu, ar UAB „Gaudesta“ tebesutinka įsigyti Statinius už 1,7 mln. Eur. UAB „Gaudesta“ informavo, kad atsižvelgus į besitęsiančius ginčus apeliantės bankroto byloje, neapibrėžtumą dėl žemės nuomos tęstinumo neketina pirkti turto. Turtas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių tik 2018 m. birželio 15 d., jas laimėjo UAB „Gaudesta“, pasiūliusi 730 000 Eur kainą. Apeliantė skaičiavo patirtą žalą kaip skirtumą tarp Danske Bank siūlytos kainos (2 097 877,43 Eur) ir gautos kainos (730 000 Eur), tad, apeliantės vertinimu, jos nuostoliai yra 1 367 877,43 Eur.

26. Aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, kad NŽT veiksmais apeliantei buvo padaryta jos nurodoma žala. Tokią išvadą lemia kelios priežastys. Pirma, apeliantė patirtą žalą skaičiuoja kaip skirtumą tarp Danske Bank siūlytos kainos (2 097 877,43 Eur) ir gautos kainos (730 000 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Danske Bank nenupirko turto yra sąlygota ne NŽT veiksmų, o nesutarimo dėl turto pardavimo tvarkos. Sužinojęs apie NŽT 2017 m. balandžio 26 d. raštą, Danske Bank neatsisakė pirkti apeliantės turto už jo pasiūlytą kaina, o nurodė, kad sutinka perimti nuosavybėn įkeistą turtą už 2 097 877,43 Eur ir pasirašyti turto perdavimo-priėmimo aktą su jo nurodytomis sąlygomis, įskaitant sąlygą, kad jei valstybinės žemės nuomos sutartis nesudaroma per 3 mėnesius nuo apeliantės turto perleidimo Danske Bank akto sudarymo, šis perdavimo aktas netenka galios be atskiro šalių pranešimo ar susitarimo, ir jo šalys atleidžiamos nuo įsipareigojimų pagal jį vykdymo, o turtas grąžinamas apeliantei. Tokią Danske Bank poziciją apeliantės administratorius vertino kaip Danske Bank atsisakymą perimti įkeistą turtą 2017 m. gegužės 3 d. komiteto nustatytomis sąlygomis. Taigi, bankas neperėmė turto už pasiūlytą kainą šalims nesusitarus dėl perėmimo tvarkos, bankroto administratoriaus, atstovaujančio kreditoriams, valios pareiškimu.

27. Antra, turtas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių tik 2018 m. birželio 15 d., jas laimėjus UAB „Gaudesta“, jai pasiūlius 730 000 Eur kainą. 2018 m. birželio 15 d. jau buvo priimtas Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-605-906/2018, kuriuo buvo patenkintas apeliantės prevencinis ieškinys. Nors šis sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, atsižvelgiant į jo turinį, egzistavo didelė tikimybė, kad jis nebus pakeistas. Šiame sprendime buvo remiamasi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad vien to fakto, kad nuomininkas ilgą laiką nenaudoja išsinuomoto valstybinės žemės sklypo pagal jo paskirtį, nepakanka tam, kad nuomotojas galėtų pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą nutraukti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą, taip pat būtina nustatyti, kad nuomininkas tai darė be objektyvių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2008; 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2010; kt.). Minėtame sprendime teismas nustatė, kad žemės sklypai laikinai buvo nenaudojami dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės, t. y. kilus finansiniams sunkumams ieškovei buvo iškelta bankroto byla, o vėliau pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovė nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos neteko teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei remdamasis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad NŽT veiksmai, siekiant vienašališkai nutraukti žemės nuomos sutartį CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, iš esmės yra neteisėti ir šiuo pagrindu nuomos sutartis negali būti nutraukta iki turto realizavimo bankroto procese.

28. Šios nutarties 40 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika objektyviai egzistavo, o aplinkybės, kad apeliantei buvo iškelta bankroto byla ir kad ji buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, buvo neginčytinos, pripažintos įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismai, vykdydami teisingumą, panašias bylas nagrinėja panašiai, formuoja vieningą teismų praktiką, tokiu būdu užtikrindami teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą ir teisinio stabilumo palaikymą. Todėl pastarąja prasme yra svarbi teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo prezumpcija. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimu buvo užtikrinta apeliantės teisių apsauga. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad 2018 m. birželio 15 d. žemės nuomos sutarties vienašališko nutraukimo grėsmė buvo pašalinta, o su ja – ir šios grėsmės neigiamas poveikis apeliantės turto vertei. Atitinkamai, nėra pagrindo išvadai, kad 2018 m. birželio 15 d., kai buvo parduotas apeliantės turtas už 730 000 Eur, ši turto kaina buvo nulemta nagrinėjamos žemės nuomos sutarties vienašališko nutraukimo grėsmės, kuri tuo momentu jau nebeegzistavo. Dėl šios nutarties 37-40 punktuose nurodytų priežasčių skirtumas tarp Danske Bank siūlytos kainos (2 097 877,43 Eur) ir gautos kainos, pardavus apeliantės turtą (730 000 Eur), negali būti laikoma apeliantės partirta žala kaip viena iš būtinųjų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis).

29. Aplinkybės, kad minėtas skirtumas tarp Danske Bank siūlytos kainos ir gautos kainos, pardavus apeliantės turtą, 1 367 877,43 Eur, būtų tiesiogiai nulemtas Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT veiksmų, pagrindo nustatyti nėra. Todėl spręstina, kad šiuo atveju neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir apeliantės nurodomos žalos (CK 6.247 straipsnis). O skolininko kaltės prezumpcija (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), nesant nustatytų kitų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, negali lemti civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, nes tam būtina visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visuma.

30. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacines instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

31. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.