Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-75-873/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-01-30
Bylos Nr.: 1A-75-873/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-49393-2024-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
Nuteistasis: D. L.
Civilinis ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Nukentėjusysis: T. G.
Advokatai: Ričardas Varnas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-75-873/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49393-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos : 1.2.27.1; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2026 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Renatai Paukštei,dalyvaujant prokurorei Audronei Šukienei,nuteistajam D. L. (D. L.), jo gynėjui advokatui Ričardui Varno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Ričardo Varno (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnyje, ir jam skirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas D. L. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. gruodžio 19 d., 18.25 val., iki 2024 m. gruodžio 20 d., 13.44 val. (1 diena), vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai, ir laikytina, kad jis nubaustas galutine 44 MGL (2 200 Eur) dydžio bauda.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. L. priteista 261,99 Eur Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai patirtai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos visiško įvykdymo dienos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. L. priteista 3 196,17 Eur civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai patirtai turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. L. priteista 1 487,07 Eur civilinio ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai patirtai turtinei žalai atlyginti.

Pripažinta nukentėjusiojo T. G. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. L. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui: jis, 2024 m. gruodžio 19 d., apie 18.16 val., adresu (duomenys neskelbtini) (koordinatės x – (duomenys neskelbtini), y. – (duomenys neskelbtini)), Vilnius, pasipriešino uniformuotam valstybės tarnautojui – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausiojo patrulio T. G. teisėtiems reikalavimams „mesk kirvį ant žemės“, jį įspėjus, jeigu nevykdys teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bus panaudota fizinė jėga ir spec. priemonė – elektrošoko prietaisas „Taser“, po ko, panaudojus ašarines dujas, jis (D. L.) kirvį numetė ant žemės šalia savęs ir pradėjo valytis veidą bei mosikuoti rankomis, po ko, T. G. pareikalavus paeiti nuo kirvio toliau, jis (D. L.) nevykdė reikalavimų bei vartojo necenzūrinius žodžius, T. G. priėjus arčiau, jis (D. L.) pradėjo dar labiau agresyvėti, mosikuoti rankomis, dėl ko prieš asmenį buvo panaudota fizinė jėga ir jis nustumtas toliau nuo kirvio, tuomet, T. G. bandant su koja nustumti kirvį toliau nuo jo, jis (D. L.) tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam T. G. į kairės pusės veido sritį, tuo pastarajam padarydamas odos nubrozdinimą veido kairėje pusėje, ties ausies spenelio priaugimo vieta, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ir padarė nukentėjusiajam T. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėjas advokatas Ričardas Varno prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius, jog D. L. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, paliekant nenagrinėtus jam pareikštus civilinius ieškinius.

2.1. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, nes pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių pašalinti kaltinamojo akto trūkumus.

2.2. Tvirtina, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

2.2.1. Pasak gynėjo, nors gynyba buvo pareiškusi prašymą grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui dėl jo neaiškumo, nesuprantamumo – D. L. buvo kaltinamas fiziniu smurtu siekęs išvengti sulaikymo, tačiau sulaikytas buvo būtent dėl šio smūgio, t. y. kaltinime pasekmės buvo akivaizdžiai sutapatintos su priežastimi ir sukeistas eiliškumas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe.

2.2.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad byla teisiamuosiuose posėdžiuose buvo nagrinėjama iš esmės pagal kaltinamajame akte apibrėžtas ribas, apkaltinamajame nuosprendyje savo iniciatyva, nesant dėl to pareikšto kaltinimo, D. L. inkriminavo naujas faktines aplinkybes. Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo kaltinamas pasipriešinęs policijos pareigūnams siekdamas išvengti sulaikymo, iš apkaltinamojo nuosprendžio galima suprasti, kad pirmosios instancijos teismas D. L. pripažino kaltu padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką dėl to, kad jis pasipriešino policijos pareigūnui T. G., kai šis fizine prievarta siekė priversti D. L. paklusti ir įvykdyti reikalavimą pasitraukti toliau nuo padėto kirvio.

2.2.3. Nurodo, jog šiuo atveju privalo būti nustatyta, jog D. L. suprato ne tik asmens, kuriam jis priešinasi, statusą, tačiau ir jo atliekamas konkrečias funkcijas, kurių pasekmių savo pasipriešinimu kaltininkas nori išvengti, nes BK 286 straipsnyje aprašyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia ir tik prieš konkrečią viešojo administravimo funkciją vykdantį valstybės tarnautoją. Ginamasis visą laiką buvo kaltinamas pasipriešinęs sulaikymui (sudavė pareigūnui siekdamas išvengti sulaikymo), o nuteistas už pasipriešinimą priverstiniam nurodymo vykdymui, t. y. esant aplinkybėms, kurios esmingai skiriasi. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas, išėjo už bylos nagrinėjimo teisme ribų ir nuteisė D. L. dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, kai apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta.

2.2.4. Taip pat nurodo, kad tikslo priversti D. L. paklusti reikalavimui pasitraukti nuo kirvio nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnas T. G. nepatvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu T. G. nurodė, kad prieš pat D. L. smūgį kumščiu į veidą jis (T. G.) koja mėgino nuspirti kirvį toliau, teisiamajame posėdyje, po vaizdo įrašų peržiūros paaiškino, kad koja spyrė D. L. siekdamas nuo jo apsiginti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. L. pasipriešino, kai nukentėjusysis T. G. fizine prievarta siekė priversti nuteistąjį paklusti, neatitinka byloje ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių.

2.2.5. Nors pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį ir bandė taisyti pernelyg abstraktų ir platų kaltinimą, pašalindamas tam tikras aplinkybes, tačiau kaltinime vis tiek liko aplinkybių, kurios objektyviai negali atitikti BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

2.3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas.

2.3.1. Pirmosios instancijos teismas ignoravo nukentėjusiojo T. G. bei liudytoju apklausto jo kolegos M. K. parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą bei neatitikimą byloje esančių vaizdo įrašų užfiksuotoms aplinkybėms, nevertino jų kritiškai. Tuo pačiu neįsigilino į vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes ir jas aiškino siekdamas ne sugretinti skirtingų įrodymų šaltinių duomenis, o vaizdo įrašo duomenimis pagrįsti nukentėjusiojo pateiktas įvykio versijas (kad prieš pat D. L. smūgį jis (T. G.) mėgino koja nuspirti kirvį).

2.3.2. Taip pat pirmosios instancijos teismas, visiškai nepagrįstai nepašalinęs įrodymų prieštaringumo, padarė išvadą, kad D. L. mosikavo rankomis, vėliau pradėjo dar labiau agresyvėti. Šiuo aspektu T. G. ir M. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi. Nei nukentėjusysis, nei liudytojas negalėjo sukonkretinti savo teiginių apie D. L. agresyvumą, agresyvėjimą, mosikavimą rankomis. Iš duotų paaiškinimų negalima suprasti, kaip tokie D. L. veiksmai, net jeigu ir būtų buvę atlikti, gali atitikti pasipriešinimo policijos pareigūnams veiksmų požymius, kodėl jie kėlė grėsmę policijos pareigūnams ar dar kam nors.

2.3.2.1. T. G., apklaustas teisminio proceso metu, parodė, kad jiems su M. K. atvykus į įvykio vietą ir daug kartų nuteistajam pakartojus nurodymą padėti kirvį, pastarasis „toliau to nedarė, mosikavo tuo kirviu. Jis (T. G.) priėjo, panaudojo dujas, po ko asmuo padėjo tą kirvį, pradėjo mosikuoti rankomis. Tai darydamas, asmuo greit truputį pradėjo valytis veidą, tada jis (T. G.) atbėgo norėdamas nuspirti kirvį, nes asmuo ėjo link to kirvio. Bandydamas nuspirti kirvį, jis (T. G.) gavo smūgį į žandą“. Vėliau nukentėjusysis duodamas parodymus parodė, kad „Asmuo judėjo link kirvio, jau lenkėsi jį paimti“. Tačiau teismo posėdžio metu, peržiūrėjus vaizdo įrašus, T. G. pradėjo aiškinti, kad jo spyris į koją buvo „dėl to, nes jautė agresiją, agresija pasireiškė tuo, kad nevykdė teisėtų policijos reikalavimų ir galvojo, kad kaltinamasis gali smūgiuoti tuo kirviu. Kirvis jau buvo padėtas, bet asmuo nuo jo neatsitraukė, jis galėjo kirvį paimti ir dar trenkti. Kai sudavė smūgį koja, turėjo siekį apsiginti nuo D. L.“.

2.3.2.2. Liudytoju apklaustas M. K. iš pradžių parodė, kad pagal iškvietimą atvykus į įvykio vietą, jų tikslas buvo sulaikyti ginkluotą asmenį ir iškviesti medikus. T. G. smūgį gavo tuomet, kai priėjo arčiau ir norėjo kirvį nustumti. M. K. nurodė, kad jis neprisimena, ar D. L. tuo metu buvo agresyvus, neprisimena, ar iki suduoto smūgio vyras atliko kažkokius veiksmus, kurie jiems būtų kėlę grėsmę, sprendimas sulaikyti asmenį buvo priimtas po kolegai sukelto fizinio skausmo. Po vaizdo įrašų peržiūros, liudytojas M. K. negalėjo paaiškinti savo ankstesnių, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, negalėjo atsakyti, kodėl apklausiamas kalbėjo apie iki smūgio pasireiškusią D. L. agresiją, negalėjo paaiškinti, koks tikslas buvo T. G. spirti, taip pat negalėjo paaiškinti, kuo pasireiškė D. L. „agresyvėjimas“.

2.3.3. Gynėjas nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas galiausiai padarė išvadą, kad D. L. smūgis kumščiu nukentėjusiajam į veidą buvo vienintelis veiksmas, kuriuo pasireiškė smurto panaudojimas prieš policijos pareigūną, tačiau netinkamai nustatė nuteistojo veiksmus iki šio smūgio ir nepagrįstai nevertino jo (nuteistojo) veiksmų po smūgio. Neaišku, kokiais įrodymais grįstos nuosprendžio išvados dėl nuteistojo agresyvėjimo, mosikavimo rankomis. Vaizdo įrašai tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepatvirtina. Priešingai, vaizdo įrašas patvirtina, kad jis juda sulėtintai, nedaro jokių staigių judesių, nėra jokio mosikavimo rankomis, nėra kojų judėjimo. Po smūgio ir „Taser“ panaudojimo nuteistasis vykdė visus policijos pareigūnų nurodymus – atsigulė ant žemės, leido būti surakinamas antrankiais. Nors šios, po smūgio sudavimo įvykusios aplinkybės pačios savaime ir negali paneigti anksčiau galimai įvykdyto nusikalstamo pasipriešinimo, tačiau jos yra reikšmingos, kadangi patvirtina, jog nuteistasis nebuvo nusiteikęs agresyviai, nesiekė išvengti sulaikymo ir iš esmės vykdė visus policijos pareigūnų nurodymus.

2.3.4. Tvirtina, kad teismo išvada, jog T. G. spyrio D. L. metu nuteistasis stovėjo tokiu atstumu nuo kirvio, kad būtų galėjęs jį lengvai paimti, neatitinka aplinkybių, užfiksuotų vaizdo įraše. Vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu darydamas išvadas, pirmosios instancijos teismas neišvengė nenuoseklumo.

2.3.5. Be to, gynėjas skunde nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakęs, kad nuteistasis smūgį kumščiu policijos pareigūnui sudavė tiesiogine tyčia, siekdamas pasipriešinti pastarojo reikalavimui pasitraukti nuo kirvio, nenurodė, kokios konkrečiai byloje nustatytos aplinkybės išvadą dėl tokio tikslo patvirtina.

2.4. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nors ir vertino T. G. veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nuostatoms, tačiau toks vertinimas nebuvo išsamus ir sisteminis. Teismas T. G. veiksmų teisėtumą vertino apskritai, o ne atsižvelgdamas į konkrečią aptariamu atveju susiklosčiusią situaciją. Teismas netinkamai taikė minimo įstatymo nuostatas, jas aiškino selektyviai, nevertino, ar T. G. panaudota fizinė prievarta buvo adekvati, laiku ir proporcinga. Policijos įstatymo nuostatų netinkamas taikymas neleido pirmosios instancijos teismui įvertinti, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajam gindamasis nuo šio neteisėtų veiksmų.

2.5. Skunde teigiama, kad teismo išvados, jog T. G. fizinę prievartą – spyrį į koją D. L., panaudojo siekdamas priversti jį vykdyti teisėtą nurodymą pasitraukti nuo kirvio, neatitinka vaizdo medžiagos, iš kurios matyti, kad D. L. nėjo prie kirvio, smūgio metu tarp jo ir kirvio buvo T. G., D. L. traukėsi nuo kirvio. Gynėjas taip pat pažymi ir tai, kad teismas nevertino ir pačios T. G. atlikto spyrio specifikos, t. y. spyris buvo atliktas iš apačios, siekiant sukelti D. L. skausmą, nes tokiu spyriu kito asmens nustumti toliau neįmanoma.

2.6. Skundžiamame nuosprendyje nėra aptarta, kokios priežastys neleido nukentėjusiajam siekti nuteistąjį priversti įvykdyti duodamus nurodymus panaudojant psichinę prievartą. Teismas, be kita ko, neįvertino ir tos aplinkybės, kad aptariamas kirvis viso įvykio metu buvo ašmenis dengiančiame dėkle, nukentėjusiojo ir M. K. parodymai apie pašalinių žmonių buvimą įvykio vietoje nenuoseklūs, prieštaringi.

2.7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog BK 286 straipsnyje numatytas neteisėtas pasipriešinimas gali būti padaromas tik panaudojant arba grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Ši nusikalstamos veikos sudėtis neapima pasyvaus elgesio, negali būti inkriminuojama dėl valstybės tarnautojų reikalavimų nevykdymo, todėl iš kaltinimo taip pat turėjo būti pašalintos aplinkybės, kad nuteistasis pasipriešino „teisėtiems reikalavimams „mesk kirvį ant žemės“. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo atsakyta, kaip kaltinime nekonkretizuotai nurodyti D. L. veiksmai po kirvio numetimo ant žemės – pradėjo valytis veidą bei mosikuotis rankomis bei vartojo necenzūrinius žodžius, atitiko pasipriešinimo policijos pareigūnams sąvoką, todėl, gynėjo manymu, ir ši aplinkybė turėtų būti šalinama iš kaltinimo.

2.8. Teigia, jog pašalinus netinkamas aplinkybes iš kaltinimo, vienintelis nuteistojo veiksmas, aptariamo įvykio metu galėjęs atitikti pasipriešinimo sąvoką BK 286 straipsnio prasme, yra vienas smūgis kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė, kad šis smūgis buvo nuteistojo atsakas į T. G. spyrį jam į koją, o policijos pareigūno spyris neatitiko adekvatumo ir proporcingumo reikalavimų, buvo perteklinis ir nereikalingas, todėl pasipriešinimas (spontaniškas atsakas) negali būti vertinamas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį.

2.9. Nurodo, kad nenustačius nuteistojo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, visi civiliniai ieškiniai turi būti palikti nenagrinėti.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti D. L. išteisinantį nuosprendį. Skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui dėl jo neaiškumo, nesuprantamumo, nuosprendyje savo iniciatyva D. L. inkriminavo naujas faktines aplinkybes, be to, netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Pasak skundą padavusio asmens, vienintelis nuteistojo veiksmas, aptariamo įvykio metu galėjęs atitikti pasipriešinimo, reglamentuoto BK 286 straipsnyje, sąvoką, yra smūgis kumščiu nukentėjusiajam į veidą, tačiau toks veiksmas – atsakas į neatitinkantį adekvatumo ir proporcingumo reikalavimų policijos pareigūno spyrį į koją, negali būti vertinamas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui

5. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – tai fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-229/2014). BK 286 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015, 2K-195-693/2017, 2K-246-942/2020, 2K-264-976/2022).

6. Gynėjas skunde nesutinka su apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigdamas, kad nuteistasis smūgį kumščiu policijos pareigūnui sudavė spontaniškai, patyręs šio neadekvatų ir neproporcingą spyrį į koją. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, padarė įrodymų vertinimo klaidų. Atsižvelgęs į tai, kad apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nuteisti asmenį, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrina baudžiamosios bylos įrodymų visumą ir skundžiamo nuosprendžio išvadų pagrįstumą.

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2024 m. gruodžio 19 d., 18.06 val., Bendrajame pagalbos centre buvo registruotas pranešimas – pranešėjas teigia, kad eina link (duomenys neskelbtini), turi ginklą, jam blogai su psichika. Buvo sujungtas su Vyriausiuoju policijos komisariatu, greitoji medicinos pagalba informuota. BIRT žiūryklės duomenimis, 2024 m. gruodžio 19 d., buvo išsiųstos pajėgos: ekipažas V1911 (J. S., D. K., T. B.) – 18.06.17 val.; ekipažas V1737 (T. G., M. K.) – 18.07.13 val. (t. 1, b. l. 8).

8. Kitų objektų apžiūros 2024 m. gruodžio 30 d. protokolo duomenimis, D. L. Bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė, kad jam galimai reikia psichiatrinės pagalbos (į klausimą „Kokios reikia pagalbos?“ atsakė: „Nežinau. Nu, ko gero psichiatrinės pagalbos reikia“). Nuteistasis pranešė, kad yra ginkluotas (į klausimą „Tai jūs norit pasikalbėt su psichiatru, ar kaip?“ atsakė: „Nenoriu. Esu ginkluotas...“, į patikslinančius klausimus atsakė: „Esu ginkluotas ir esu, nu link (duomenys neskelbtini) gatvės... (duomenys neskelbtini)...“, „Nu, judu link (duomenys neskelbtini) gatvės“, „Einu. Pėsčiom“, „Jo. Kairėj rankoj turiu ginklą. AK“). D. L. patvirtino, kad nori pasiduoti policijai (į klausimą „Tai jūs norit pasiduot policijai, ar kaip?“ atsakė teigiamai: „Jo, jo“). Nuteistasis teigė, kad turi šaunamąjį ginklą (į klausimą „Tai kokį ginklą jūs turit?“ atsakė: „Nu šaunamąjį, nu AK. Automatą. Su savim turiu kairėj rankoj“). Operatorei pasiteiravus nuteistojo dėl jo tokio elgesio priežasties, nurodė, kad turi sveikatos problemų dėl patirtos kontūzijos (į klausimą „O kodėl jūs einat su ginklu?“ atsakė: „Nu nežinau. A pas mane kontūzija, dažnai pasireiškia. Nu, pas mane stogas nenuvažiuoja, nu...“). Sujungus D. L. su policijos įstaiga, nuteistasis nurodė, kad jam reikalinga pagalba, prašė nešaudyti ir nurodė, kad jis pats gali šaudyti (į klausimą „Kas pas jus atsitiko?“ atsakė: „Nu nieko, bet...pagalbos reikia“. Į patikslinantį klausimą „Pagalbos reikia? Ginklą jūs turit?, atsakė: „Taip, su savimi, kairėj rankoj. Nesipriešinsiu“. Gavęs patvirtinimą, kad policijos pareigūnai jau siunčiami – „Gerai, palaukit. Ekipažas pas jus važiuoja. Nedėkit ragelio“, pasakė: „Nu...tik nešaudykit. Aš galiu, aš galiu jus visus pašaudyt“).

9. Apžiūros 2024 m. gruodžio 20 d. – 2025 m. balandžio 2 d. protokolo duomenimis, buvo apžiūrėti atvykusių pagal iškvietimą policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai (vertimas į lietuvių kalbą).

9.1. Vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20241219-181800UTC+0200“ užfiksuota, kad pareigūnai važiuoja tarnybiniu automobiliu. Eina žmogus, kuris rankoje nešasi kirvį. Pareigūnai sustoja, pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį! Mesk ant žemės kirvį! Mesk kirvį, sakau!“. Pareigūnai išlipa iš tarnybinio automobilio. Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį! Mesk kirvį, sakau! Mesk kirvį! Kas yra? Mesk kirvį, sakau!“ Pareigūnas 2 sako: „Kaip vardas tavo?“ Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį! Kirvį mesk, sakau!“ Pareigūnai eina link vyriškio. Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Koks tavo vardas?“ Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį! Kas yra!“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Koks tavo vardas?!“ Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį!“ Vyriškis rusų kalba sako: „Kvailys, (necenzūrinis žodis). Pareigūnas 1 sako: „Rankas?! Kirvį mesk, sakau!“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Koks tavo vardas? D.?“ Pareigūnas 1 sako: „Kirvį!“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „D. būsi?!“ Vyriškis rusų kalba sako: „Aš namo einu“. Pareigūnas 1 sako: „Vardas...?“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „D. būsi? Kaip vardas?“ Vyriškis rusų kalba sako: „Kuris? Tavo?“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Jūsų koks vardas? D.?“ Vyriškis rusų kalba sako: „Nu taip“. Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį“. Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Meskit kirvį ant žemės“. Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį, sakau!“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Meskit kirvį ant žemės!“ Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį, sakau! Mesk kirvį, arba naudosiu tazerį“. Vyriškis rusų kalba sako: „Aš jo nesuprantu“. Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį!“ Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Bus panaudotas tazeris. Meskit kirvį ant žemės“. Vyriškis rusų kalba sako „Nešaudykit“. Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį, sakau! Mesk kirvį, sakau!“ Vyriškis rusų kalba sako „Eik (necenzūrinis žodis)“. Pareigūnas 1 sako: „Mesk kirvį, sakau!“ Vyriškis rusų kalba sako „Gerai, gerai“ ir padeda kirvį ant žemės šalia savo kojos. Pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Kirvį ant žemės! Paeik atgal! Paeik atgal! Paeik nuo kirvio atgal!“ Vyriškis žengia žingsnį atgal. Pareigūnas 1 sako vyriškiui: „Eik, sakau, nuo jo. Eik sakau nuo jo“. Vyriškis stovi. Kamera pradeda greitai judėti, vaizdas tampa neaiškus, panašu į grumtynes. Girdisi, kaip antras pareigūnas sako: „Šauk tazerį“. Pareigūnas 1 panaudoja tazerį. Pareigūnas 2 per raciją klausia, kada atvyks pastiprinimas, praneša, kad rado ieškomą asmenį, kad uždarė eismą. Prašo paskubėti. Pareigūnas 1 sako: „Mesk, sakau!“ Vyriškis atsigula ant žemės, veidu į apačią, rankas susideda už galvos. Pareigūnas 2 per raciją praneša, kad jie ką tik panaudojo tazerį ir dabar bandys vyriškiui uždėti antrankius. Taip pat pasako, kad sulaikomas asmuo kolegai trenkė į veidą. Pareigūnas 1 lietuvių kalba liepia vyriškiui susidėti rankas už nugaros. Vyriškis laiko rankas už galvos. Priėjęs pareigūnas uždeda vyriškiui antrankius. Vyriškis rusų kalba sako: „Aš nesipriešinu. Aš nesipriešinu“. Vyriškis su uždėtais antrankiais guli ant žemės. Jis rusų kalba klausia: „Snukį skauda, (necenzūrinis žodis)?“ Prieina GMP darbuotojai, pareigūnai sako, kad vienam iš jų sulaikomas asmuo trenkė į veidą. Vyriškis rusų kalba klausia: „O ką, stipriai, (necenzūrinis žodis)?“ Pareigūnas 2 jam sako tylėti, rusų kalba klausia, ką vyriškis turi kišenėse, apieško jo kišenes. GMP darbuotojas apžiūri pareigūno veidą, sako, kad pažeista ausis, klausia, ar pareigūnas gali sukąsti dantis, pareigūnas sako, kad gali, bet skauda dantis. GMP darbuotojas sako, kad reikės vykti į Žalgirio kliniką. Atvyksta dar vienas policijos ekipažas. Pareigūnai lietuvių kalba pasakoja atvykusiems kolegoms, kas įvyko. Vyriškis rusų kalba sako: „Tai tu kamerą turi, (necenzūrinis žodis)“.

9.2. Vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20241219-181803UTC+0200 užfiksuota ta pati situacija, girdimas tas pats pokalbis, kaip ir pirmame vaizdo įraše, filmuojama pareigūno 2 kūno kamera. Po to, kai vyriškis padeda kirvį ant žemės šalia savo kojos, pareigūnas 2 rusų kalba sako: „Kirvį ant žemės! Paeik atgal! Paeik atgal! Paeik nuo kirvio atgal!“ Vyriškis žengia žingsnį atgal. Pareigūnas 1 sako: Eik, sakau, nuo jo. Eik sakau nuo jo. Sustok!“ Vyriškis stovi. Pareigūnas 1 prieina prie vyriškio. Pareigūnas 2, kurio kamera filmuojama, sako kolegai: „Guldyk ant žemės, guldyk“. Tarp pareigūno 1 ir vyriškio įvyksta trumpos grumtynės. Pareigūnas 2, kurio kamera filmuojama, sako: „Šauk tazerį, šauk“. Pareigūnas 1 panaudoja tazerį. Toliau užfiksuota ta pati įvykių seka ir pokalbis, kaip ir pirmojo vaizdo įrašo apžiūroje. Taip pat šiame vaizdo įraše užfiksuota, kaip pareigūnas 2 apieško sulaikytą vyriškį, klausia, ką jis turi kišenėse, vyriškis rusų kalba sako: „O klausi? Tai paklausk normaliai“. Pareigūnas apieško vyriškio kišenes. Vyriškis keikiasi, rusų kalba sako: „Tazeris manęs neima, manęs neima tazeris, (necenzūrinis žodis). Nu ir viskas, (necenzūrinis žodis). Ko tu tapšnoji, (necenzūrinis žodis)?“ (pareigūnas ranka tapšnoja per vyriškio rūbus, ieškodamas draudžiamų daiktų). „Boba gal, ar ką? Žiūrėk, (necenzūrinis žodis), nesupainiok. Nu, (necenzūrinis žodis), nu tu, mente, laikykis, (necenzūrinis žodis). Tu man laikykis, (necenzūrinis žodis)“. Pareigūnas rusų kalba sako „Negrasink“. Vyriškis rusų kalba sako: „Kam? Tau, (necenzūrinis žodis)?“ Atvyksta dar vienas policijos ekipažas. Pareigūnai lietuvių kalba pasakoja atvykusiems kolegoms, kas įvyko. Vyriškis rusų kalba sako: „Tai tu kamerą turi, (necenzūrinis žodis)“ (t. 1, b. l. 133–135).

10. Įtariamojo laikino sulaikymo 2024 m. gruodžio 19 d. protokolo duomenimis, D. L. buvo sulaikytas 2024 m. gruodžio 19 d., 18.25 val. (t. 1, b. l. 140).

11. Daiktų apžiūros 2025 m. sausio 6 d. protokolo duomenimis, kirvio ilgis yra 45 cm, geležtės ilgis – 14,7 cm (t. 1, b. l. 126).

12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2024 m. gruodžio 20 d. išvados Nr. G 4200/2024 (01) duomenimis, T. G. nustatytas odos nubrozdinimas veido kairėje ties ausies spenelio priaugimo vieta, padarytas kietu, buku daiktu (daiktais), iki kreipiantis medicinos pagalbos 2024 m. gruodžio 19 d. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 59–60).

13. Įvykio vietos apžiūros 2025 m. gruodžio 19 d. protokolo duomenimis, įvykio vieta yra atvira vietovė, kelias, esantis, adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) . Į įvykio vietą patenkama nuo (duomenys neskelbtini) . Įvykio vietoje tiesiai yra matomas kelias, kairėje ir dešinėje pusėje atvira vietovė, pieva. Įvykio vieta vaizdo stebėjimo kameromis nestebima (t. 1, b. l. 9–14).

14. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs pirmiau išdėstytus įrodymus, kuriais objektyviai užfiksuota įvykio eiga, pasekmės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kilusią situaciją. Byloje nustatyti objektyvieji: pasipriešinimas ir veikos padarymo būdas – smurto panaudojimas prieš policijos pareigūną (T. G. buvo suduotas smūgis, dėl to jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymius konstatavo teisingai.

Žemesnės instancijos teismas

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis 2024 m. gruodžio 20 d. apklausos metu nurodė, kad parodymus duoti atsisako, dėl kaltės pasisakyti negali, kadangi įvykio dienos beveik visai nepamena (t. 1, b. l. 150). 2024 m. gruodžio 30 d. apklaustas kaip įtariamasis D. L. paaiškino, kad 2024 m. gruodžio 19 d., apie 17 val., jis, išeidamas iš namų, pasiėmė su savimi kirvį, kadangi planavo šventėms nusikirsti medžio šakų. Einant keliu iki miškelio jo vos nekliudė automobilis, kurio nei markės, nei valstybinių numerių neįsidėmėjo. Iš išgąsčio jis nugriuvo ir susižeidė alkūnę. Impulsyviai nusprendė paskambinti numeriu 112 ir pranešti apie tai, kas įvyko. Ką tiksliai kalbėjo, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, neatsimena, tačiau mano, kad norėjo pranešti apie incidentą su automobiliu. Kiek atsimena, pareigūnas jam liepė laukti vietoje, žadėjo atsiųsti pagalbą. Po pokalbio su pareigūnu jis perėjo į kairę kelio pusę ir nusprendė ten kantriai laukti. Maždaug po 10 min. tolumoje išgirdo specialiuosius garsinius signalus, kurie kiek vėliau liovėsi. Artėjantis automobilis buvo įjungęs tolimąsias žibintų šviesas, todėl jis apakintas nesuprato, kad ten policija. Pagalvojo, kad tai užpuolikai, kurie nori jį nuskriausti, net negirdėjo, kaip jie su juo kalbasi. Tuomet išgirdo šūvį (galimai, tazerio), jam įsmigo į kairį šoną, pajuto jausmą, tarsi būtų nupurčiusi elektra. Po keleto sekundžių prie jo priėjo siluetas ir pradėjo purkšti dujas, spyrė į koją. Dėl įstrigusio tazerio elektrodo jis spontaniškai trenkė prieš save buvusiam asmeniui, kadangi išsigando, jog dar panaudos fizinį skausmą. Tada kitas asmuo, buvęs arčiau automobilio, priėjo prie jo ir kažkokiu buku daiktu trenkė į petį, paguldė jį ant žemės. Po to jis trumpam prarado sąmonę, kadangi susitrenkė galvą. Po kelių minučių minėti asmenys jį pakėlė nuo žemės ir nuvedė į automobilį. Tik atvykus į areštinę jis suprato, kad tai buvo policija (t. 1, b. l. 159). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad įvykio dieną buvo vos nepartrenktas „BMW“ markės automobilio. Numeriu 112 paskambino, kad paaiškintų situaciją. Gal ir pasakė, kad turi ginklą. Paprasčiausiai norėjo, kad tarnybos greičiau sureaguotų ir pagautų tą žmogų, kuris bandė jį partrenkti. Buvo sukrėstas įvykio, gal pasakė, kad psichiatro reikia. Policijos pareigūnai atvyko staigiai. Jis išgirdo garsą. Nebuvo įjungtų švyturėlių, pamatė tik didelį šviesos kvadratą ir iššokančius du žmones, bėgančius link jo ir kažką šaukiančius. Paskui pasipylė smūgiai, dujos, gavo tazerio šūvį. Pareigūnai neprisistatė, paprasčiausiai kažką nurodinėjo daryti. Jis buvo apakintas šviesos ir nematė, kad tai policijos pareigūnai. Tai suprato tik po šūvio. Nurodymo, kad padėtų kirvį, jis negirdėjo, padėjo pats. Po kelių purškimų dujomis jis sulaukė smūgio į koją, staigiai pajuto skausmą, suveikė savisaugos instinktas. Jis smūgiavo dešine ranka, kumščiu. Galvojo, kad tas siluetas – užpuolikas (t. 2, b. l. 155–156).

16. Pakartotinai įvertinusi nuteistojo D. L. parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netikėjo nuteistojo versija apie tai, kad jis nesuprato, jog bendrauja su policijos pareigūnais. Kaip matyti, nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs – pirmoje apklausoje teigęs, kad įvykio aplinkybių neatsimena, vėliau ikiteisminio tyrimo metu aiškino apie jį vos nekliudžiusį automobilį, kurio nei markės, nei valstybinių numerių neįsidėmėjo, ir tvirtino, jog atvykusius palaikė galimais užpuolikais. Nurodė, jog prieš save buvusiam asmeniui spontaniškai trenkė dėl įstrigusio tazerio elektrodo, kadangi išsigando, jog dar panaudos fizinį skausmą. Kad tai buvo policija, suprato tik atvykus į areštinę. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis aiškino, kad įvykio dieną buvo vos nepartrenktas „BMW“ markės automobilio (kaip minėta – pirmiau teigė, jog automobilio markės neatsimena). Jis buvo apakintas šviesos ir nematė, kad atvyko policijos pareigūnai. Tai suprato tik po šūvio (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad bendravęs su policijos pareigūnais suvokė tik atvykęs į areštinę). Jis smūgiavo kumščiu pajutęs skausmą nuo smūgio į koją, suveikė savisaugos instinktas (ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog smurtavo pajutęs tazerio šūvį).

17. Baudžiamosios teisės doktrinoje ir teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar savo neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020). Teisėjų kolegija, įvertinusi ne tik D. L. parodymų nenuoseklumą, bet ir nuteistojo skambučio turinį, kai jis pranešė, jog yra ginkluotas ir nori pasiduoti policijai, bei gavo informaciją apie tai, kad į įvykio vietą važiuoja ekipažas, sprendžia, jog matydamas policijos pareigūnus, atvykusius tarnybiniu automobiliu, dėvinčius uniformas, nuteistasis akivaizdžiai suprato, su kuo bendrauja, tačiau delsė vykdyti nurodymą mesti kirvį, nevykdė nurodymo pasitraukti toliau nuo kirvio, pareigūnui panaudojus fizinę prievartą, sudavė smūgį. Taigi nuteistasis pasipriešino tyčia. Šią išvadą pagrindžia ir nuteistojo frazės, užfiksuotos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įraše: „nu tu, mente, laikykis” – žargonu kreipiasi į policijos pareigūną „mentu“; „Snukį skauda, (necenzūrinis žodis)?“ „O ką, stipriai, (necenzūrinis žodis)?“ – ironiškai teiraujasi, ar sukėlė stiprų skausmą.

18. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis mojavo rankomis, agresyvėjo, o vienintelis nuteistojo veiksmas, aptariamo įvykio metu galėjęs atitikti pasipriešinimo, reglamentuoto BK 286 straipsnyje, sąvoką, yra smūgis kumščiu nukentėjusiajam į veidą, tačiau toks veiksmas – atsakas į neatitinkantį adekvatumo ir proporcingumo reikalavimų policijos pareigūno spyrį į koją. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos įrodymų visumą, su tokiais teiginiais sutikti pagrindo nenustato.

19. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio pareigūnų įgaliojimus, nuostatomis, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Šiame įstatyme nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą, individualias pažeidėjo savybes ir (ar) pavojų keliančio objekto savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba neįmanoma arba kai bet koks delsimas kelia pavojų, be kita ko, pareigūno ar kito asmens gyvybei, sveikatai ar turtui (27 straipsnio 1 dalis). Aptariamo įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti, be kita ko, saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei, sveikatai ar turtui (1 punktas); kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi) (2 punktas). Policijos įstatymo 2 straipsnis apibrėžia, jog fizinė prievarta – fizinės jėgos ir (ar) specialiųjų priemonių naudojimas.

20. Pakartotinai peržiūrėjus vaizdo įrašus, sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nuteistasis nevykdė pareigūnų reikalavimų, pasipriešino. Reikalavimą numesti kirvį ant žemės pareigūnai lietuvių ir rusų kalba kartojo ne mažiau 15 kartų, D. L. tuo tarpu replikavo: „Kvailys (necenzūrinis žodis)“. Nuteistasis lietuvių ir rusų kalba buvo įspėtas, kad jeigu nevykdys teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų („mesk kirvį“), bus panaudotas elektrošoko prietaisas „Taser“, į ką atsakė: „Eik (necenzūrinis žodis)“. Vaizdo įrašo duomenimis, po to, kai nuteistasis nuleido kirvį ant žemės, pareigūnai kelis kartus pakartojo reikalavimą nuo jo atsitraukti, tačiau nuteistasis žengė atgal tik nedidelį žingsnį. Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, jog susiklosčiusios aplinkybės leido spręsti, kad nuteistasis vengė vykdyti pareigūnų reikalavimus ir nurodymus bei realiai grėsė pavojus pareigūnų gyvybei ar sveikatai. Priešingai, nei teigiama skunde, psichinė prievarta šiuo atveju nebuvo pakankamai veiksminga. Tokiu būdu, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, policijos pareigūnų fizinės jėgos ir specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumas teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Kaip pirmiau išdėstyta, nuteistasis aiškino, jog nesuvokė, kad bendrauja su policijos pareigūnais, tvirtino, jog smūgiavo atsakydamas tai į šūvį tazeriu, tai į spyrį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios D. L. prieštaringos versijos realaus pagrindo neturi, vertintinos kaip gynybinės ir paneigtos bylos įrodymų visuma. Apeliaciniame skunde dėstomi pasvarstymai apie pareigūno spyrio pobūdį – esą, ne siekiant nustumti nuteistąjį toliau nuo kirvio, o norint tiesiog jį užgauti, teisėjų kolegijos vertinimu, yra deklaratyvūs. Pažymėtina, jog pareigūno 2 (M. K.) kūno kameros vaizdo įraše užfiksuota ir grumtynių pradžia, matyti, kad nuteistasis (vaizdo įrašo 2 minutę) agresyviai mojuoja rankomis. Taigi skundo teiginiams apie netinkamai įvertintą vaizdo įrašų turinį teisėjų kolegija nepritaria.

21. Apibendrinus, pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės pasitvirtino. Nors gynėjas skunde kritikuoja policijos pareigūnų parodymus, tvirtina, kad jie iš dalies nesutampa ar nėra visiškai nuoseklūs, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tokie argumentai skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumo nepaneigia. Nagrinėjamas įvykis (iki nuteistojo atsigulimo ant žemės), kaip matyti iš kūno kamerų įrašo, truko 2 minutes 20 sekundžių, per kurias buvo vartota tiek psichinė, tiek fizinė prievarta ir spec. priemonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, natūralu, kad įvykyje dalyvavę pareigūnai akcentavo jiems patiems įsiminusias aplinkybes, parodymų tikslumui įtaką galėjo turėti ir nuo įvykio praėjęs laikas. Vis tik, kaip pirmiau akcentuota, įvykio aplinkybės buvo užfiksuotos objektyviai – garso, vaizdo įrašais, kuriuos pakartotinai įvertinus, teisėjų kolegijai abejonių dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo nekyla.

22. Taigi patikrinus nagrinėjamą bylą konstatuotina, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo trūkumų iš esmės grindžiamos tik nesutikimu su nepalankiomis nuteistajam teismo išvadomis. Apskųstame teismo nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas bei vertinimas esminių trūkumų neturi. Visi duomenys, kuriais nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek D. L. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus, t. y. ir paties kaltinamojo parodymus, taip pat rašytinius bylos duomenis (apžiūros protokolus, specialisto išvadą ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. L. kaltę. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus, nėra teisinio pagrindo.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų ir kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teisme

23. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui dėl jo neaiškumo, nesuprantamumo, be to, nuosprendyje savo iniciatyva D. L. inkriminavo naujas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pagrindo pritarti tokiems skundo teiginiams nenustato.

24. Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui išdėstyti BPK 219 straipsnyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas jo turiniui keliamus reikalavimus atitinka. Nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte taip pat tinkamas – nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, duomenys apie nukentėjusįjį jame nurodyti. Vertintina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs analogišką gynėjo prašymą, teisingai sprendė, jog bylos perduoti prokurorui vien dėl nesutikimo su tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde gynėjas dėsto tuos pačius argumentus. Pritaręs pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinės instancijos teismas dėl tokių gynėjo argumentų plačiau nepasisako.

25. Skunde tvirtinama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas nuteistojo teises, D. L. inkriminavo naujas faktines aplinkybes. Patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto argumentai yra nepagrįsti.

26. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Taigi nustatyta kaltinimo keitimo tvarka užtikrina asmens teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282/2013, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-8-696/2016, 2K-20-788/2024).

27. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jį priėmęs teismas darė išvadą, kad fizinio smurto panaudojimu prieš valstybės tarnautoją – policijos pareigūną T. G., o būtent smūgio dešinės rankos kumščiu sudavimu T. G. į veidą, D. L. pasipriešino valstybės tarnautojui. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ne visos D. L. pareikštame kaltinime inkriminuotos aplinkybės pasitvirtino. Įvertinęs, kad aplinkybė, jog D. L. uniformuotam valstybės tarnautojui pasipriešino „vengdamas sulaikymo“, nepasitvirtino, kadangi iki to momento, kuomet nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūną, pareigūnas dar nebandė jo sulaikyti, šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Kaltinimą pirmosios instancijos teismas koregavo ir tikslindamas fazę „mesk kirvį ant žemės“ – pašalindamas žodį „policija“, kurio nesigirdėjo, peržiūrėjus kūno kamerų vaizdo įrašus, taip pat pašalindamas aplinkybę, jog D. L. kirviu mosikavo į šonus, bei pašalindamas aplinkybę, kad kaltinamasis sakė: „kodėl turėčiau“. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas patikslino T. G. reikalavimų turinį – davė ne nurodymą atsigulti ant žemės ir sudėti rankas virš galvos, o paeiti nuo kirvio toliau, kurio nuteistasis nevykdė bei vartojo necenzūrinius žodžius. Teisėjų kolegija, įvertinusi kaltinimo tikslinimo turinį, neturi pagrindo pritarti, jog nuteistajam buvo inkriminuotos naujos, jam nežinomos aplinkybės, dėl to buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, kuri būtų buvusi iš esmės kitokia. Tokie apelianto teiginiai nėra pagrįsti, esminio pažeidimo koreguojant kaltinimo formuluotę teisėjų kolegija nenustato. Gynėjo teiginiai, kad kaltinime vis tiek liko aplinkybių, kurios objektyviai negali atitikti BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, vertintini kaip pageidavimai kaltinimo turiniui, tačiau skundžiamo nuosprendžio naikinti ar keisti pagrindo nesudaro.

Dėl bausmės

28. Skundu buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliantą išteisinti. Toks skundas numato plačiausias apeliacijos ribas, todėl teisėjų kolegija patikrina nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo teisingumą.

29. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis).

30. BK 286 straipsnio sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu D. L. paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad D. L. padarė vieną nesunkų nusikaltimą viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, baigtas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, ir už policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, jų garbės ir orumo įžeidimą, jų kvietimą žinant, kad pagalba nereikalinga, turintis galiojančių nuobaudų, yra dirbantis, darbovietės charakterizuojamas teigiamai; gydytas viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2025 m. gegužės 28 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)2025 duomenimis, jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininką apibūdinančias aplinkybes, sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti D. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymą paskyrus vieną iš švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – baudą, kurios dydį nustatė lygų minimaliam baudos, skirtinos už nesunkaus nusikaltimo padarymą, dydžiui. Teisėjų kolegija bausmės individualizavimo klaidų nenustato. Paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis nėra per griežti, todėl jų keisti nei faktinio, nei teisinio pagrindo nėra.

Dėl civilinių ieškinių

31. Skundžiamu nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir iš D. L. priteista 261,99 Eur Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai patirtai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos visiško įvykdymo dienos. Taip pat tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniai ieškiniai ir iš D. L. priteista 3 196,17 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai patirtai turtinei žalai atlyginti taip pat 1 487,07 Eur Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai patirtai turtinei žalai atlyginti. Pripažinta nukentėjusiojo T. G. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nenustačius nuteistojo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių jis turi būti išteisintas, todėl visi civiliniai ieškiniai turi būti palikti nenagrinėti. Teisėjų kolegija patikrina tokio reikalavimo pagrįstumą.

32. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atidžiai įvertino kartu su civiliniais ieškiniais pateiktus dokumentus, darė išvadą, kad tarp nuteistojo veikos ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos patirtos turtinės žalos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokant nukentėjusiajam T. G. suteiktas gydymo paslaugas dėl patirtų sužalojimų yra priežastinis ryšys. Taip pat teismas nustatė, kad turtinė žala, kurią patyrė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, išmokėdamas T. G. ligos išmokas, bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kompensacija, T. G. išmokėta dėl tarnybinių pareigų atlikimo metu patirto sužalojimo, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su D. L. padaryta nusikalstama veika. Gynėjas skunde priteistų ieškinių dydžio neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, todėl argumentų nebekartoja. Nenustačius pagrindo tenkinti šį skundo reikalavimą ir palikti visus civilinius ieškinius nenagrinėtus, ši skundžiamo nuosprendžio dalis paliktina nepakeista.

Dėl proceso išlaidų

33. Apeliantas pateikė prašymą patenkinus apeliacinį skundą priimti sprendimą dėl D. L. patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti. Kartu su prašymu pateikė suteiktų paslaugų ataskaitą, PVM sąskaitą faktūrą ir pinigų priėmimo kvitą. Teisėjų kolegijos nuomone, šį prašymą tenkinti pagrindo nėra.

34. BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo procesiniu sprendimu apelianto skundas atmetamas, apkaltinamais nuosprendis D. L. paliekamas galioti, todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. L. gynėjo advokato Ričardo Varno apeliacinį skundą.

Prašymo priteisti D. L. iš valstybės lėšų išlaidų advokato paslaugoms atlyginimą netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusIeva Gavelytė-KalytienėNijolė Žimkienė