Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Paužaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesiams laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti E. K. (E. K.), R. P., V. L., O. O. ir O. T., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo S. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir savo kaltės, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tik tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirta, galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijoje.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Už šios nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 2 (dvejų) iki 8 (aštuonerių) metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skundžiamu nuosprendžiu S. S. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nustatė ne tik jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – S. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – jis padarė nusikalstamą veiką būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų taip pat matyti, kad skiriant bausmę S. S. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. kad jis anksčiau daug kartų teistas, be kita ko, už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, nedirbantis, duomenų apie gydymąsi psichiatrijos ligoninėje ar priklausomybės ligų įskaitą nepateikta. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad S. S. anksčiau buvo skirtas ir terminuotas laisvės atėmimas, ir areštas, tačiau jis iš to išvadų nepadarė ir toliau darė nusikalstamas veikas. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad S. S. ignoruoja įstatymų reikalavimus ir nesistengia jų laikytis.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad iki šios nusikalstamos veikos padarymo S. S. iš viso buvo teistas 13 kartų, paskutinį kartą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 4 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Iš bylos duomenų matyti, kad didžiąją dalį S. S. padarytų nusikalstamų veikų sudaro nusikaltimai, susiję būtent su narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu. Jam anksčiau buvo skirtos tiek švelnesnės, tiek griežtesnės bausmės, tačiau jos nebuvo veiksmingos ir neturėjo teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, nes jis ir toliau yra linkęs nesilaikyti visuotinai priimtinų bendro elgesio taisyklių ir daryti naujas nusikalstamas veikas. Be to, iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad S. S. buvo baustas administracine tvarka už įvarius administracinius nusižengimus, turi daug galiojančių administracinių nuobaudų. Šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį ir atskleidžia jo nenorą paisyti visuomenėje nusistovėjusių normų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei paskyrė šiuo atveju galimą vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, nustatė jo dydį artimą minimaliam. Ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, iš tiesų yra labai švelni, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris nusikalstamo elgesio nekeičia ir sistemingai daro nusikalstamas veikas, gali būti pasiekti paskiriant jam dar švelnesnę bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pabrėžia, kad be jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi egzistuoja ir kitos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas. Apelianto teigimu, būtina atsižvelgti į veikos padarymo aplinkybes, t. y. jis gero pažįstamo E. K. prašymu padėjo pastarajam įsigyti psichotropines medžiagas, materialinės naudos iš to negavo, anksčiau niekada nebuvo pardavęs arba kitaip platinęs narkotinių arba psichotropinių medžiagų, be to, šiuo metu ieško darbo ir nebevartoja narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos S. S. atsakomybę lengvinančiomis ir nepaneigia nei S. S. padarytos nusikalstamos veikos, nei jo asmenybės pavojingumo, o ypač nesudaro pagrindo sušvelninti jam paskirtą ir taip iš tiesų švelnią bausmę. Be abejo, nuteistojo S. S. nurodyti teigiami jo elgesio pokyčiai vertintini pozityviai, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie nuteistojo deklaruojami pokyčiai yra labiau nulemti siekio palengvinti savo teisinę padėtį ir noro sulaukti kuo švelnesnės bausmės turint omeny jo ankstesnius teistumus, todėl tai nelaikytina ypatingomis aplinkybėmis, kurioms esant būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmę.

Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas S. S. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš S. S. valstybės naudai prašoma išieškoti 110 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir S. S. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu S. S. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, bylos duomenimis, jis nedirba, todėl laikytina, kad jo turtinė padėtis nėra gera. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo S. S. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš S. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.