Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 33 784,75 Eur skolos pagal paskolos raštą, kurį parašė atsakovas, ir kuriame nurodoma: „Už 2008 ir 2009 metus esu skolingas A. S., A. L. 116 652,00 Lt“. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu, nurodė, kad paskolos rašte nurodytų pinigų iš ieškovės nėra gavęs ir kad ieškovė jam reiškia tapatų ieškinį. Todėl byloje yra kilęs ginčas dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma.

Dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo ir įrodinėjimo pareigos, esant ginčui, ar sudaryta paskolos sutartis, kuri turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, paskirstymo

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti paskolos sutarties esminės sąlygos: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad aukščiau minėtos esminės paskolos sutarties sąlygos bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.).

CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-145/2012; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Taigi, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Aiškinat skolos raštelio turinį, būtina vadovautis pagrindinėmis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, išdėstytomis CK 6.193 straipsnyje, derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jo teksto lingvistine analize, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CK 6.193 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamu atveju ginčijamame skolos gavimo raštelyje yra įrašyta: ,,Už 2008 ir 2009 metus esu skolingas A. S., A. L. 116 652,00 Lt“. Žodis „skolingas“ pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną reiškia tą, kuris turi skolą. Laikytina, kad žodžio „skolingas“ skolos raštelyje pavartojimas gali būti vertinamas, kaip vieno asmens, šiuo atveju atsakovo, tam tikros skolos kitam asmeniui (ieškovei) turėjimo fakto pripažinimas. Iš skolos gavimo raštelio turinio yra galimybė nustatyti skolos atsiradimo aplinkybes, t. y. kaip teismo posėdžio metu paaiškino ieškovė, ieškovė skolos gavimo rašteliu siekė užsitikrinti piniginių lėšų, duotų atsakovui įvairiems tikslams, kurie yra nurodyti paskolos raštelyje, susigrąžinimą. Pažymėtina, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „esu skolingas“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Todėl darytina išvada, kad ieškovės pateiktas skolos gavimo raštelis patvirtina paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui) faktą, todėl atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kaip minėta, tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui. Šioj byloje atsakovas patvirtina pasirašęs paskolos raštelį ir supratęs jo turinį, o pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašyto apie tai, kad jis gavo pinigus. Vertinant atsakovo pasirašyto paskolos raštelio tekstą matyti, kad jame vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, kad pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti. Byloje nustatyta, kad paskolos raštelis yra surašytas atsakovo ir yra pas ieškovę. Atsakovo pasirašyto paskolos raštelio sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovė, kaip teismas konstatavo aukščiau, šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 33 784,75 Eur skola pagal ieškovės pateiktą paskolos raštelį.

Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo atsakovas, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-351-154/2013 (proceso Nr. 2-58-3-00208-2012-3) ieškovei iš atsakovo priteista kita skola ir visai kitu pagrindu, o Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-707/2014 minėto sprendimo dalis, kuria minėta nutartimi iš atsakovo ieškovei priteista kita skola, palikta nepakeista. Taip pat nustatyta, kad Šiaulių apygardos teisme pagal ieškovės ieškinį atsakovui pradėta civilinė byla Nr. e2-264-372/2015, tačiau ji pradėta dėl kito dalyko ir kitu pagrindu, t. y. dėl prarasto turto atlyginimo atgręžtinio reikalavimo. Be to, atsakovo teismo posėdžio metu pateikta Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796-154/2012 (proceso Nr. 2-58-3-00208-2012-3) patvirtina tik tai, kad ieškovė kreipėsi dėl skolos priteisimo iš atsakovo pagal tą patį šioje byloje esantį paskolos raštą, tačiau patikslintą ieškinį buvo atsisakyta priimti, o tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas nesukelia pasekmės, kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ieškovei neleidžiama.

Dėl palūkanų, bylinėjimosi išlaidų

Už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą įstatymas numato 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.). Ieškinys teisme priimtas 2014 m. gruodžio 9 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 33 784,75 Eur sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovės mokėtinas už šį ieškinį žyminis mokestis – 965,30 Eur. Ieškovė A. S. 2014-12-08 sumokėjo 28,96 Eur žyminio mokesčio dalį ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo atleista nuo 936,34 Eur dalies žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo. Pažymėtina, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 28,96 Eur žyminio mokesčio dalis, o iš atsakovo valstybei priteistina 936,34 Eur žyminio mokesčio dalis.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei A. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 33 784,75 Eur (trisdešimt trijų tūkstančių septynių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 75 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 33 784,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 9 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28,96 Eur (dvidešimt aštuonių eurų 96 ct) žyminio mokesčio dalį.

Priteisti iš atsakovo A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 936,34 Eur (devynių šimtų trisdešimt šešių eurų 34 ct) žyminio mokesčio dalį, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.