Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. D. gynėjo Irmanto Ruželės (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. sausio 27 d. nutarties, kuria E. D. pripažintas būdamas nepakaltinamas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje ir jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Apeliacinio skundo esmė ir proceso dalyvių prašymai

1. Apeliaciniu skundu Apeliantas prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. sausio 27 d. nutartį, dalyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies, pakeisti ir paskirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

1.1. Apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas E. D. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis iš esmės rėmėsi teismo psichiatrijos ekspertizės aktu bei eksperto apklausa posėdžio metu, tačiau išsamiau ir visapusiškai šio klausimo netyrė.

1.2. Apeliantas nurodo, kad nuo ekspertizės akto iki teisminio bylos nagrinėjimo buvo praėję beveik 7 mėnesiai, todėl nuo ekspertizės metu padarytų išvadų dėl gydymosi režimo E. D. būklė galėjo būti pasikeitusi natūraliai (pagerėjusi arba stabilizavusi). Teismas nesiaiškino, ar po ekspertizės akto priėmimo ekspertas dar domėjosi E. D. psichinės sveikatos būkle. Ekspertas teigė, kad stacionarinis gydymas būtinas dėl to, kad E. D. nevartoja vaistų, liga progresuoja, ambulatorinis gydymas nedavė pakankamo poveikio, tačiau iš Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022-11-03 nutarties matyti, kad kitame baudžiamajame procese paskirtas E. D. priverstinis ambulatorinis gydymas vyksta sėkmingai, psichinė būklė per paskutinį pusmetį yra gerėjanti, jokių gydymosi režimo sąlygų pažeidimo jis nėra padaręs, nustatytu grafiku lankosi Psichikos sveikatos centre, klauso gydytojo nurodymų.

1.3. Taip pat Apeliantas pažymi, kad joks medikamentinis gydymas E. D. nėra paskirtas, todėl eksperto motyvai, kad jis nevartoja vaistų, vienok yra teisingi, kita vertus tai nėra pagrindas skirti stacionarų stebėjimą. Tiek ši, tiek kitame procese konstatuotos padarytos įstatymu uždraustos veikos, yra analogiško pobūdžio, abi veikos padarytos faktiškai tuo pačiu laikotarpiu (2021 m. lapkritį ir atitinkamai 2021 m. gruodį), todėl bylos galėjo būti sujungtos ir nagrinėjamos viename procese. Nagrinėjamu atveju nuo uždraustos veikos padarymo iki nutarties priėmimo praėjo daugiau nei metai laiko, per kurį E. D. įrodė, kad sėkmingai gali gydytis ir ambulatorinėmis sąlygomis.

1.4. Nuorodos į veikos sunkumą įstatymų leidėjas neakcentuoja, todėl teisinga spręsti, ne kokio pavojingumo įstatymu uždrausta veika yra padaryta, o kokia asmens psichinės sveikatos būklė yra, ir, ar gydymas galimas švelnesnėmis priemonėmis.

2. Atsiliepime į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas nurodė, kad E. D. vartoja narkotines medžiagas, todėl ambulatorinis gydymas nėra galimas. Be to, apklausus ekspertą teisme šis parodė, kad E. D. liga labai stipriai progresuoja, dažniausiai būna elgesio sutrikimai, į bet kokią nusikalstamą veiką greitai įsitraukia, vystosi asmenybės valios ir emocijų defektas. Prokuroras pažymi, kad spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad E. D. disponavo dviejų rūšių medžiagomis. Bendras rastas bei paimtas psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekis, net 2, 05 karto viršijo Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytą didelį kiekį. Šias medžiagas E. D. siekė išplatinti, tikėjosi iš to pasipelnyti. Šios aplinkybės rodo, kad E. D. yra pavojingas ir kelia grėsmę visuomenės saugumui, todėl prokuroras siūlo Apelianto skundą atmesti.

II. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo

3. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo. Apeliantas nesutinka su E. D. paskirtos priverčiamos medicinos priemonės rūšimi. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

4. Pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Remiantis BPK 405 straipsnio 4 dalimi, sprendžiant dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismo posėdyje turi dalyvauti išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Sisteminis šių BPK normų aiškinimas leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal paduotą apeliacinį skundą spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę.

5. 2022 m. birželio 7 d. – rugsėjo 6 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-57/2022 nustatyta, kad įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu E. D. konstatuojama paranoidinė šizofrenija (F20.0). Dėl šio psichikos sutrikimo E. D. negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir negalėjo jų valdyti. E. D. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Šias ekspertizės akto išvadas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino vienas iš jas pateikusių ekspertų – K. M.. Jis pažymėjo, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės taikyti ambulatorinį stebėjimą, tačiau ambulatorinis gydymas efekto neduoda, nes E. D. vartoja narkotines medžiagas ir jomis disponuoja, nesigydo, vaistų nevartoja, liga progresuoja. Taip pat E. D. buvo diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyvias medžiagas. E. D. išrašytas iš ligoninės vaistų nevartodavo, vartodavo alkoholį ir narkotikus. Iš ekspertizės akto aprašomosios dalies taip pat matyti, kad E. D. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo gydytas 22 kartus, nuo 2002-08-14 iki 2007-09-25 gydytas griežto stebėjimo sąlygomis, nes 2001-01-12 nužudė sugyventinę būdamas nepakaltinamas. Ambulatorinis stebėjimas buvo nutrauktas 2010 m., nuo 2011 m. vaistų nevartoja (t. 3, b.l. 38 – 40).

6. Taigi apeliacinės instancijos teismas, darydamas iš esmės analogiškas išvadas dėl E. D. psichikos būklės ir pavojingumo, remiasi ir eksperto K. M. teismo posėdyje duotais parodymais, kurie neprieštarauja teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-57/2022 pateiktoms išvadoms ir jų turiniui. Matyti, kad E. D. sveikatos būklė yra blogėjanti, jis nesuvokia gydymosi reikalingumo, nevartojo vaistų, pas gydytojus reguliariai nebesilankė. Aplinkybė, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022-11-03 nutartimi E. D. buvo pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nesukelia teisinių prielaidų vertinti, kad ekspertizės akto Nr. 83TPK-57/2022 išvados yra nepatikimos. Kaip jau minėta, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Teismas, priimdamas 2022-11-03 nutartį, rėmėsi komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicinos apžiūros išvada, kaip ir šiuo nagrinėjamu atveju, kuomet pirmos instancijos teismas vadovavosi ekspertų išvadomis ir eksperto paaiškinimu, pateiktu nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, teismas vertina individualiai, atsižvelgdamas į asmens ir jo padarytos įstatymo uždraustos veikos pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

7. Šios bylos duomenys rodo, kad E. D. padarytos įstatymu uždraustos veikos palaipsniui sunkėja, todėl aptarto teisinio reguliavimo kontekste, vertinant apylinkės teismo nutarties pagrįstumą, matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo klausimą, įvertinęs E. D. ligos diagnozę, padarytos veikos pavojingumą ir pobūdį bei jo asmens pavojingumą, padarė pagrįstą išvadą, kad jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo ir priskirtas sunkiems nusikaltimams. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslus, be jokios rizikos visuomenei, būtų galima pasiekti taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

8. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, daro išvadą, kad E. D. yra pavojingas ir sau, ir aplinkiniams, todėl jam taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nepalieka abejonių dėl tokios išvados pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti E. D. gynėjo Irmanto Ruželės apeliacinį skundą.