Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, ir paskirta 40 MGL, t. y. 2000 (dviejų tūkstančių) eurų dydžio bauda.

Nustatytas baudos sumokėjimo terminas – 12 (dvylika) mėnesių ir išaiškinta I. D., kad ji per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti baudą į Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, bei pateikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 120 arba elektroniniu paštu kauno.apylinkes@teismas.lt) tarnautojui tai įrodantį banko kvitą. Laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.

Nukentėjusiojo D. Z. naudai iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista : 13 962,56 Eur (trylika tūkstančių devyni šimtai šešiasdešimt du eurai 56 ct) turtinei žalai atlyginti ir 4 000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinei žalai.

D. Z. iš I. D. priteista 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) už išlaidas teisinei atstovo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. D. nuteista už tai, kad 2019 m. liepos 1 d. apie 9.00 val. (duomenys neskelbtini) gatve, kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) kaimelio link kelio A5, vairuodama automobilį ,,Honda Civic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 157 punkto reikalavimus tuo, kad sukdama į kairę nedavė kelio lygiareikšmiu keliu, priešinga kryptimi, tiesiai važiavusiam motociklui ,,Suzuki“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu sužalojo motociklo vairuotoją D. Z., kuriam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistosios I. D. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, nuosprendis pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymai.

9. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog I. D. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jos atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu su apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis ir pateikiamas kitoks surinktų bei ištirtų įrodymų vertinimas, negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį bei padaryti priešingas išvadas, kurios buvo padarytos.

11. Dėl nustatytų sužalojimų.

11.1. Išvadą dėl nukentėjusiojo nykščio pirštakaulio lūžio avarijos metu pirmosios instancijos teismas padarė vertindamas ne tik 2020 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. EG 8/2020(02) išvadą, kad kairio nykščio pirštakaulio lūžis diagnozuotas kliniškai nepatvirtintais radiologinio tyrimo duomenimis, o toks kūno sužalojimas negali būti vertinamas nustatant sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau išanalizavęs įrodymų visumą. Teismas nurodė, jog minėtoje eksperto išvadoje šis sužalojimas kliniškai nevertintas dėl to, jog jis rentgenologiškai nepatvirtintas, tačiau tai neduoda pagrindo vienareikšmiai išvadai, jog šis sužalojimas nukentėjusiajam avarijos metu nebuvo padarytas. Byloje esantis 2019 m. liepos 2 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicininis išrašas patvirtina, kad po eismo įvykio nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų buvo hospitalizuotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose. Apžiūros metu buvo nustatytas proksimalinio pirštaklaulio lūžis be dislokacijos ir diagnozuotas nykščio galinio (distalinio) pirštakaulio lūžis. Nukentėjusiajam buvo indikuotina piršto mobilizacija longete, išrašyti skausmą malšinantys medikamentai. Iš viso to matyti, kad nykščio pirštakaulio lūžis nukentėjusiajam D. Z. iš karto po įvykio buvo nustatytas ne kliniškai patvirtintais radiologinio tyrimo duomenimis, o kitais medicininiais metodais, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog jis šio sužalojimo avarijos metu nepatyrė.

12. Dėl priežastinio ryšio.

12.1. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 straipsnį kyla, kai jie priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.

12.2. Apeliantė I. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent jos netinkamas elgesys – nevykdymas KET 157 punkto reikalavimų dėl nusikalstamo nerūpestingumo, ir buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis. Jos įsitikinimu, jei motociklo vairuotojas būtų važiavęs ne didesniu nei leistinas greičiu, automobilis jokiu būdu nebūtų sudaręs jam kliūties, todėl pagrindinė eismo įvykio priežastis - motociklo vairuotojo viršytas greitis ir neatsargus vairavimas. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą, sutiko su I. D. pareikštu kaltinimu, kad eismo įvykio kilimą, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, sąlygojo jos elgesys, kuriuo ji pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, t. y. sukdama į kairę nedavė kelio lygiareikšmiu keliu, priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam motociklui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia.

12.3. Byloje faktinių duomenų visuma buvo nustatyta, kad eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilio „Honda Civic“ vairuotoja važiavo (duomenys neskelbtini) g., suko į kairę. Tuo metu (duomenys neskelbtini) gatve priešinga kryptimi nemažesniu kaip 76,7 km/h greičiu prie jos artėjo motociklas „Suzuki VZR 1800“. Vengdamas susidūrimo motociklo vairuotojas intensyviai stabdė savo vairuojamą transporto priemonę, tačiau dėl viršyto leistino greičio motociklas priekine dalimi trenkėsi į automobilio dešinįjį šoną. Susidūrimo pirminėje fazėje automobilio „Honda Civic“ greitis buvo apie 17 km/h, o motociklo „Suzuki VZR 1800“ – apie 58 km/h. Nuo smūgio automobilis pasisuko horizontalioje plokštumoje pagal laikrodžio rodyklę ir atsidūrė padėtyje, kurioje jis buvo užfiksuotas eismo įvykio vietos plane.

12.4. Skundo argumentus dėl netinkamai nustatyto priežastinio ryšio apeliantė grindžia 2020-09-18 LTEC atliktos eismo įvykio ekspertizės Nr. 11-1481 (20) išvados 6 punktu, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų jo dalyvių veiksmai ir 7 punktu, kad nukentėjusysis D. Z., važiuodamas didžiausiu leistinu 50 km/h leistinu greičiu ir laiku stabdydamas motociklą turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu. Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų jo dalyvių veiksmai. Automobilio „Honda Civic“ vairuotoja I. D. sukdama į kairę sudarė kliūtį priešpriešinio eismo juosta priešinga kryptimi tiesiai judėjusio motociklo „Suzuki VZR 1800“ judėjimui. Motociklo „Suzuki VZR 1800“ vairuotojas D. Z., važiuodamas nemažesniu kaip 76,7 km/h greičiu, viršijo didžiausią leistiną gyvenvietėje 50 km/h greitį, dėl to neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešinga kryptimi važiavusiu ir į kairę sukusiu automobiliu „Honda Civic“. D. Z., važiuodamas didžiausiu leistinu 50 km/h greičiu ir laiku stabdydamas savo vairuojamą motociklą, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su priešinga kryptimi judėjusiu į kairę sukusiu automobiliu, vairuojamu I. D.. Be to, motociklo vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Honda Civic, važiuodamas didžiausiu leistinu 50 km/h greičiu ir nesiimdamas jokių papildomų veiksmų (2 t., b. l. 80–88). Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog siekiant nustatyti, kas lėmė eismo įvykio kilimą, būtina išsiaiškinti, kokių KET reikalavimų privalėjo laikytis abu eismo dalyviai, ar buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai, kas kokius reikalavimus pažeidė ir ar tie pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas visas su šio klausimo sprendimu susijusias aplinkybes išsamiai ir nuosekliai išanalizavo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šios duomenų analizės nekartoja, tik pažymi esminius momentus.

12.5. Kelių eismo taisyklių 157 nustatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms. I. D. suko į kairę, todėl ji prieš atlikdama posūkį turėjo būti įsitikinusi, kad nesudarys kliūties lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiuojančioms transporto priemonėms, šiuo atveju D. Z. vairuojamam motociklui. Objektyvia bylos medžiaga nustatyta, kad kelias atkarpoje nuo kaltinamosios automobilio link nukentėjusiojo buvo be kliūčių, kurios būtų sudarę objektyvią kliūtį I. D. pamatyti iš priešais atvažiuojantį motociklą, oro sąlygos buvo geros, prieš jai pradedant manevrą nukentėjusiojo motociklas buvo apie 50 m atstumu nuo apeliantės vairuojamo automobilio, dėl ko I. D. versiją, jog ji priešais atvažiuojančio motociklo nematė, teismas atmetė kaip prieštaraujančią minėtoms faktinėms aplinkybėms ir konstatavo, jog kaltinamoji negalėjo nematyti iš priešais atvažiuojančio motociklo ir turėjo pareigą duoti jam kelią.

12.6. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įvertinus surinktų įrodymų visumą, nustatyta, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo ta, kad I. D. nepraleido nukentėjusiojo D. Z. vairuojamo motociklo, važiuojančio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi, suko į kairę, taip sudarė jam kliūtį, ir dėl ko įvyko eismo įvykis – D. Z. vairuojamas motociklas atsitrenkė į I. D. vairuojamą automobilį ir nukentėjusysis patyrė sužalojimus, kas neginčijamai patvirtina, jog techniniu požiūriu eismo įvykis kilo dėl apeliantės veiksmų - Kelių eismo taisyklių reikalavimo nesilaikymo ir šie padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

13. Dėl kaltės. I. D. savo kaltę neigia ir tvirtina, jog ji, atlikdama posūkio į kairę manevrą, įvertino transporto priemonių judėjimą kelyje ir negalėjo matyti jokios artėjančios ir galinčios sukelti pavojų transporto priemonės, ji buvo įsitikinusi, kad galės saugiai baigti posūkio manevrą. Šie skunde išdėstyti argumentai yra paneigti ne tik objektyvia bylos medžiaga, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, bet ir pačios I. D. parodymais.

13.1. Kaip jau buvo minėta, tiek ekspertizės akte Nr. 11-1482(2) pateiktoje išvadoje, tiek ir eksperto V. M. paaiškinimuose buvo nurodyta, jog I. D. transporto priemonei pradėjus manevrą į kairę, motociklas buvo apie 49 m. atstumu nuo jos vairuojamo automobilio. Buvo nustatyta ir tai, kad eismo įvykio metu nebuvo kitų kliūčių (transporto priemonių, įkalnės, nuokalnės, oro sąlygų), kurios galėjo automobilio vairuotojai trukdyti motociklo matomumą. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad eismo įvykio metu nebuvo jokių kliūčių dėl kurių I. D. negalėjo matyti priešprieša atvažiuojančio motociklo. Kad įvykio dieną oras buvo geras, giedra, saulėta ir šiltas, matomumo niekas iš priekio neužstojo, patvirtino ir pati apeliantė.

13.2.Nukentėjusysis D. Z. paaiškino, jog kelyje nebuvo intensyvaus eismo, buvo tik jis ir priekyje važiuojantis automobilis, kurį vairavo I. D.. Jis matė, kad likus nedideliam atstumui tarp jų transporto priemonių, vairuotoja nuleido galvą ir staigiai pasuko vairą į kairę pusę. Apklausti liudytojai E. Z., D. J., A. Z., buvę eismo įvykio vietoje parodė, kad automobilio vairuotojas sakė, kad nematė vairuotojo, nes tuo metu žiūrėjo į navigaciją. Visiems šiems liudytojams iš karto po eismo įvykio I. D. pripažino, kad ji yra kalta dėl eismo įvykio, nes nepraleido priešpriešais važiavusio motociklo. I. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neneigė, kad buvo įsijungusi navigaciją ir žiūrėjo, kur reikia važiuoti, tačiau nepripažino, jog posūkio metu taip pat žiūrėjo į navigaciją. Ji paaiškino, kad kai navigacija parodė sukti į kairę, ji sustojo ir įsitikinimo, kad iš priekio niekas nevažiuoja, ir tada suko į kairę, o baigiant manevrą, pajuto smūgį į automobilį. Įvertinęs aptartus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog I. D. iš priekio atvažiuojančio motociklo nematė dėl to, kad prieš atlikdama posūkį naudojosi mobilaus ryšio priemone arba navigacija. Pačios apeliantės teiginiai, jog ji buvo atidi ir žiūrėjo į kelią, tačiau motociklo nepamatė ir buvo įsitikinusi, kad posūkio manevrą daryti kliūčių nėra, prieštarauja aptartų įrodymų visumai, todėl laikytina gynybine jos versija, siekiant išvengti atsakomybės.

13.3. Tai, kad apeliantė siekia išvengti atsakomybės, ir ją nori perkelti nukentėjusiajam, parodo ir kiti apeliacinio skundo argumentai, tokie kaip, kad nukentėjusysis turėjo matyti priekyje beveik sustojusį ir besiruošiantį sukti jos vairuojamą automobilį, ir todėl pats turėjo būti atsargus ir lėtinti greitį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teiginys visiškai nepagrįstas, nes pagal Kelių eismo taisykles, D. Z. važiavo pagrindine eismo juosta, važiavimo krypties keisti nesiruošė, jokio posūkio daryti neketino, todėl jis turėjo pagrindo būti įsitikinęs, kad kiti eismo dalyviai, šiuo atveju I. D., norėdamas atlikti manevrą ir keisti važiavimo kryptį, laikysis Kelių eismo taisyklių ir praleis jo vairuojamą motociklą, važiuojantį pagrindiniu keliu ir neginčijamai turintį pirmumo teisę. Dėl paminėtos priežasties transporto priemonių susidūrimas nebūtų įvykęs, net ir D. Z. viršijant tame kelio ruože nustatytą maksimalų važiavimo greitį.

13.4.Apeliantė kelia klausimą ir dėl prielaidomis grįstos teismo išvados, jog ji galimai nerodė kairiojo posūkio signalo. Iš pačios I. D. parodymų matyti, kad ji nurodė sukdama visada rodanti posūkį, todėl mano, kad ir įvykio metu rodė posūkį. Nukentėjusysis D. Z. parodė, kad I. D. vairuojamą automobilį jis pamatė prieš 60 m, o pačią vairuotoją prieš 20 m. Tuo metu jis pamatė, kad yra daromas manevras, todėl iš karto pradėjo stabdyti. Vairuotoja posūkio nerodė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs eismo įvykio situaciją bei tai, kad byloje nėra neginčijamų duomenų dėl posūkio signalo rodymo ar nerodymų, kaltinamosios parodymus dėl kairio posūkio signalo vertino kaip nepatikimus. Teisėjų kolegija šio klausimo kontekste pažymi, kad įvertintų ir išanalizuotų įrodymų visumos pagrindo neginčijamai pripažinus, jog I. D. nebuvo jokių objektyvių kliūčių pamatyti iš priekio atvažiuojantį motociklą ir ji, prieš atlikdama kairio posūkio manevrą, privalėjo jį praleisti, jos kaltės nepaneigtų net ir pripažinta įrodyta aplinkybė, jog apeliantė rodė kairiojo posūkio signalą.

13.5. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 straipsnį kyla, kai jie priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įvertinus surinktų įrodymų visumą, nustatyta, kad I. D., buvo neatidi ir neatsargi – suko į kairę nepasižiūrėjusi ir neįsitikinusi, kad ji nesudarys kliūties iš priešais atvažiuojančiai transporto priemonei, nors tokią pareigą jai numatė KET 157 punkto reikalavimai ir, kaip patvirtino bylos duomenys, šią pareigą ji galėjo įvykdyti. Ji vairavo padidinto pavojaus šaltinį, turėjo teorinių ir praktinių vairavimo įgūdžių, jai buvo žinomi KET 157 punkto reikalavimai ir jokios objektyvios kliūtys šio reikalavimo laikytis nagrinėjamoje situacijoje jai netrukdė. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog I. D. KET 157 punkto reikalavimus pažeidė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

14. Skundo argumentus dėl priežastinio ryšio nustatymo bei kaltės apeliantė grindžia kitose bylose priimtais teismų sprendimais, kur asmenys taip pat buvo kaltinami pagal BK 281 straipsnį, dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų pripažinti, tačiau tokie teiginiai neduoda pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-699/2017, 2K-78-693/2018, 2K-146-511/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde minimose bylose nurodytos aplinkybės nėra analogiškos vertinamoms nagrinėjamoje byloje, todėl jomis teismui neprivalu vadovautis.

14. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendis dėl I. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.