Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, skundžiamu nuosprendžiu bei Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, vakare, tikslesnė data bei laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini), vaikų socializacijos centro patalpose esančiame duše, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo būkle, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo mažamečio R. V., gim. xxx, valią, t. y. liepė apžioti jo lytinį organą ir judinant burną bei liežuvį jį tenkinti, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Nepagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą R. V. parodė, jog jam atėjus į kambarį apeliantas davė cigarečių ir pasakė, kad turės pačiulpti. R. V. atsisakius tai daryti, apeliantas uždarė kambario duris ir sakė, jog R. V. niekur neis, čiulps, nes, priešingu atveju, jį sumuš, neišleido jo iš trečio aukšto. Duodamas parodymus apie tolesnę įvykių eigą, R. V. teigė, kad jam būnant trečiame aukšte apeliantas nuėjo pas M. R. į kitą kambarį. Taigi nelogiška, jog likęs vienas R. V. sėdėtų ir lauktų, kol apeliantas sugrįš, paims jį už rankos ir nusives į dušą. Objektyviai bei nuosekliai įvertinus nukentėjusiojo parodymus apie nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad tokio reikalavimo nebuvo, o jei ir būtų buvęs, nukentėjusysis būtų pasišalinęs, kai tik apeliantas išėjo iš kambario.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių teismo išvadą, jog R. V. bijojo ar turėjo pagrindą apelianto bijoti. Nukentėjusiojo atstovės V. Kubiliūtės ir liudytojos V. P. paaiškinimai, kad R. V., būdamas silpnesnis, jaunesnis, pergyveno, bijojo duoti parodymus prieš apeliantą, yra subjektyvūs. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, jog jis R. V. būtų mušęs. Pirmos apklausos metu R. V. teigė apeliantą jį keletą kartų mušus, tačiau tą pačią dieną apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad santykiai su E. S. buvo geri, iki įvykio šis jo nemušė ir negrasino, gynė nuo kitų. Iš teismo ekspertizės akte aprašytos tiriamosios medžiagos taip pat matyti, jog nukentėjusysis apelianto nebijojo. Taigi nelogiška, kad R. V. imtų apelianto bijoti, nors šis jo niekada nemušė.

Teisme nepasitvirtino nukentėjusiojo versija, jog apeliantas, nusivedęs jį į dušą, užrakino dušo duris. Tai paneigė nukentėjusiojo atstovė V. K., liudytojai V. P. ir M. R. paaiškinę, kad vasarą dušo patalpa nerakinama. Byloje nėra duomenų, jog apeliantas turėjo raktą nuo dušo patalpos.

Prieštaringai ir nenuosekliai R. V. aiškino tolesnes įvykio aplinkybes. Apeliantas skunde cituoja nukentėjusiojo parodymus dėl spermos. Teismas turėjo itin kruopščiai patikrinti nukentėjusiojo parodymus, tačiau atmetė prašymą nukentėjusįjį kviesti į teismo posėdį ir apklausti. Besąlygiškai tikėdamas nukentėjusiojo nenuosekliais bei abejotinais parodymais, teismas pažeidė apelianto teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų A. D. bei M. R. parodymai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. D. teigė matęs apeliantą ir R. V. įeinančius į dušą, tačiau parodė tai buvus ryte. Taigi liudytojo parodymai nesusiję su įvykio aplinkybėmis ir negali būti pripažinti apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Be to, teismas privalėjo įsitikinti, ar A. D. galėjo būti apklaustas kaip liudytojas ir duoti parodymus, nes 2010 m. vasarą jam atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė.

Buvo prašoma atlikti eksperimentą patikrinti liudytojo M. R. nurodytas aplinkybes, ar esant pašaliniams garsams (veikiant televizoriui) liudytojas galėjo girdėti atsidarant patalpų duris, o jei taip – žinoti, kurios konkrečiai patalpos durys atsidaro. Teismas tokį prašymą atmetė motyvuodamas, jog M. R. parodymais nėra pagrindo abejoti.

Teisme nepasitvirtino ikiteisminio tyrimo metu duoti A. D. ir M. R. parodymai, kad apie įvykį jie sužinojo iš apelianto. Liudytojas M. R. teisme parodė, jog rūkant tualete kažkas iš vaikų pasakė, kad R. apeliantui čiulpė, tačiau negalėjo nurodyti, kas konkrečiai tai pasakė, tik patvirtino, jog apeliantas jam tuo nesigyrė. Liudytojas A. D. teisme taip pat parodė apie įvykį su R. V. pasakojus kitus vaikus. Taigi teismo išvada, kad apeliantas A. D. ir M. R. prisipažino, grindžiama nenuosekliais bei prieštaringais jų parodymais.

Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai numato teismo pareigą išsamiai bei nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Nagrinėdamas bylą teismas neturi apsiriboti kaltinime nurodytomis veikos aplinkybėmis ir privalo imtis visų Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios faktinės aplinkybės. Teismas šią savo pareigą pažeidė, nes neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, išvadas pagrindė nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, abejotinomis teismo ekspertų išvadomis. Apkaltinamajam nuosprendžiui priimti teismas privalo nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius. Teismas iš viso netyrė subjektyviųjų veikos požymių.

Deklaratyvi teismo išvada, jog apeliantas pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismas ją pagrindė tik nukentėjusiojo amžiumi ir abejotinomis teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadomis, bet visiškai neatsižvelgė į nukentėjusįjį charakterizuojančią medžiagą, patvirtinančią, kad jis yra problemiškas, nuolat daro nusikaltimus, administracinės teisės pažeidimus, provokuoja vyresnius asmenis, o vėliau verkšlena, jog jį nuskriaudė. R. V. charakterio savybės ir aplinkybė, kad į vaikų socializacijos centrą jis pateko neturėdamas 14 metų, leidžia pagrįstai teigti, jog nukentėjusiojo amžius negali būti laikomas bejėgišką būklę apsprendžiančiu veiksniu ir pasinaudojimu ja. R. V. charakterio savybės rodo, kad jis sugeba save apginti.

Teismo išvada, jog apeliantas žinojo nukentėjusiojo amžių, taip pat deklaratyvi ir neobjektyvi. Vien ta aplinkybė, kad jie abu gyveno vaikų socializacijos centre, neleidžia teigti, jog apeliantui buvo žinomas jo amžius. Priešingai, nei nurodo teismas, apeliantas su nukentėjusiuoju iki įvykio kartu nesimokė, artimai niekada nebendravo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą vaikai į socializacijos centrą priimami nuo 14 metų amžiaus. Neturintys 14 metų amžiaus vaikai į socializacijos centrą priimami išimtiniais atvejais, kai jų elgesys kelia realų pavojų kitų žmonių gyvybei, sveikatai ir turtui. Apeliantas nežinojo, kad R. V. pateko į vaikų socializacijos centrą nesulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus. Jis niekada nesidomėjo nei R. V., nei kitų auklėtinių amžiumi.

Liudytoja V. P. parodė, jog iš R. V. vaikai šaipėsi, vadino jį „čiulpiku“, jį įžeidinėjo, todėl akivaizdu – pasigirdus kalboms, kad tokią informaciją paskleidė apeliantas, R. V. supyko ir jį apkalbėjo. Teismo ekspertizės akto duomenys patvirtina, jog R. V. ant apelianto pyksta, jam svarbi draugų nuomonė, todėl manydamas, kad žinią paskleidė apeliantas, siekė jam atkeršyti ir apkalbėjo. Taigi priešingai, nei nurodė teismas, R. V. turėjo aiškų motyvą apeliantą apkalbėti, siekdamas atkeršyti. Nebuvo to, jog R. V. apeliantą tenkintų oraliniu būdu. Esant duomenų, kad apie įvykį centro apsaugos darbuotojui 2010 m. rugsėjo 24 d. paskambinęs pranešė auklėtinis K. G., teismas privalėjo aiškintis ir tirti aplinkybes, susijusias su įvykio paviešinimu, t. y., kas konkrečiai paskleidė apie R. V. ir apeliantą tokias kalbas.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas savo išvadas pagrindė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis. Iš ekspertizės akto neaišku, kokie tyrimo metodai buvo naudoti atliekant ekspertizę, kuo ekspertai grindė savo išvadas. Ekspertams buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau iš ekspertizės akto turinio matyti, jog į ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis ekspertai visiškai neatsižvelgė, o savo išvadas pagrindė tik psichikos būsenos tyrimo ir psichologinio tyrimo metu gautais R. V. subjektyviais aiškinimais, prieštaraujančiais jo pirminiams parodymams. Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad R. V. apie įvykio aplinkybes ekspertams aiškino visiškai kitaip: apeliantas duše nusimovė šortus, ir tada R. V. suprato jo ketinimus, labai išsigando. Šios aplinkybės įrodo, jog nukentėjusysis fantazuoja. Priešingu atveju kyla pagrįstos abejonės, kodėl R. V. kiekvieną kartą nusikaltimo aplinkybes aiškino vis kitaip. Nesant duomenų, kad ekspertai savo išvadas pagrindė ir kitais ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, o ne tik paties R. V. subjektyviais paaiškinimais, ekspertizės išvados negali būti pripažintos objektyviomis ir teisingomis.

Pagrįstas abejones dėl išvadų teisingumo bei objektyvumo kelia tai, jog mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas R. V. diagnozuotas dar 2008 m., tačiau teismo ekspertai davė išvadą, kad R. V. konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimui, kurių atsiradimui daugiausia turėjo įtakos patirta seksualinė prievarta. Be to, teismo ekspertai savo išvadose konstatavo, jog prieš R. V. padaryta nusikalstama veika – seksualinė prievarta, ir taip viršijo savo kompetenciją, nes nuspręsti, ar padaryta nusikalstama veika, ar ne, yra teismo, bet ne ekspertų uždavinys.

Išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų.

Be to, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas vadovavosi BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, tačiau pažeidė BK 66 straipsnio nuostatas, nes į bausmės laiką neįskaitė laikotarpių, kai E. S. buvo sulaikytas nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. vasario 11 d. ir suimtas nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. vasario 23 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, dėl to nuosprendis keičiamas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl E. S. kaltės

Apeliantas neigia nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenis ir pan. kaip neįrodančius jo kaltės. Savo skunde jis daug dėmesio skiria proceso dalyvių parodymuose esančių nesutapimų analizei.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais skundo argumentais ir juos atmeta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. V. parodymais, juos pripažinęs tinkamu įrodymų šaltiniu. Nukentėjusiojo parodymai pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Galima sutikti, jog nukentėjusiojo parodymų kai kurios detalės nesutampa (dušo durys buvo užrakintos ar ne, nuteistojo sperma pataikė į burną ar tik užtiško ant marškinėlių ir kt.), tačiau akivaizdu, kad dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių (E. S. davė dešimt cigarečių pasakęs, už ką; pasiuntė Martyną nupirkti ledų; nusivedė į dušo patalpą, liepė čiulpti jo lytinį organą) nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs ir nekelia abejonių.

Nuteistasis neigia nukentėjusiojo parodymus, jog šis apelianto bijojo, motyvuodamas, kad tą pačią dieną du kartus apklaustas jis šią aplinkybę nurodė skirtingai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nukentėjusiojo parodymų davimo nevienodas sąlygas, konstatuoja, jog parodymų skirtingumą nulėmė baimė ir E. S. psichologinis spaudimas, pasireiškęs dalyvavimu nukentėjusiojo apklausoje teisme.

Pirmą kartą duodamas parodymus tyrėjai, kai apklausoje dalyvavo tik socialinė pedagogė V. K. (1 t., 23–24 b. l.), R. V. pasakė paklusęs E. S. reikalavimui, nes bijojo, kad šis nesumuštų, kadangi anksčiau jau yra jį mušęs.

Po kelių valandų duodamas parodymus teisėjui (1 t., 28–29 b. l.) R. V. teigė, jog iki įvykio su E. S. santykiai buvo geri, šis jo nemušė ir negrasino, tačiau ,,visi jo bijo mokykloje“.

Tuo paaiškinama, kad girdint nuteistajam R. V. nedrįso pasakyti jau anksčiau patyręs jo fizinį smurtą, todėl paklusęs, o jų santykius sąlygojo ne draugiškumas, bet baimė. Tai akivaizdu iš jo parodymų teisėjui visumos ir neprieštarauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-233 duomenims (1 t., 50–53 b. l.).

Taigi priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusysis negalėjo pasišalinti iš kambario, kol E. S. atsikratė vienu liudytoju (M. R.), jį pasiuntęs nupirkti ledų (ši aplinkybė taip pat rodo E. S. mažesnius vaikus vertus jam tarnauti ir paklusti, o tokie santykiai pagrįsti baime), nes suprato, jog už tai gali būti sumuštas.

R. V. jautus baimę, vėliau gėdą dėl to, kas įvyko, patvirtino liudytoja V. P. Socialinė pedagogė V. K. teisme parodė buvus konfliktų, net smurto tarp E. S. ir kitų vaikų.

Visa tai sudaro foną, paaiškinantį, kodėl nukentėjusiojo parodymai (tiesa, dėl nusikalstamai veikai konstatuoti neesminių aplinkybių) keičiantis apklausos sąlygoms truputį kito.

Teisėjų kolegija keletą kartų svarstė ir atmetė nuteistojo bei jo gynėjos prašymą kviesti į teismo posėdį nukentėjusįjį. Tokį sprendimą nulėmė apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas ir teismo ekspertės psichiatrės V. Kilikevičienės paaiškinimas dėl nepageidautino naujo traumuojančio poveikio nukentėjusiajam, po dvejų metų vėl klausinėjant apie įvykį, jam sukėlusį didelį emocinį sutrikimą.

Liudytojų A. D. bei M. R. parodymus apeliantas vertina kaip nepatvirtinančius nukentėjusiojo parodymų ir neįrodančius apelianto kaltės.

Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.

Ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai).

Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant pakankamai tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2008, 2K-334/2009, 2K-636/2011 ir kt.). Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas tik samprotavimais ir įtarimais vien dėl to, kad dalis įrodymų byloje nėra tiesioginiai.

Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Liudytojai A. D. bei M. R. iš tiesų tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią teigti, kad apelianto kaltę įrodo įrodymų visetas.

Liudytojas A. D. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 81–82 b. l.) parodė matęs, jog jam išeinant iš trečio aukšto, kur tuo metu gyveno, E. S. ir R. V. įėjo į dušą. Liudytojas tiksliai neprisiminė, ar tai buvo ryte, dieną ar vakare, kadangi apklaustas praėjus mėnesiui po įvykio. Teisme dar praėjus metams jis teigė aplinkybių neprisimenantis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą.

Socialinė pedagogė V. K. parodė, kad šiam liudytojui diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas. Taigi jis gali neprisiminti jam nereikšmingų detalių (įvykio laiko), tačiau dėl tokios diagnozės nėra pagrindo abejoti jo nurodytomis esminėmis aplinkybėmis, jog nuteistasis ir nukentėjusysis kartu įėjo į dušą, o vėliau būnant mokyklos tualete E. S. pasigyrė, kad jam R. čiulpė.

Išvadą, jog bendras ėjimas į dušą buvo būtent įvykio metu, leidžia daryti tai, kad nukentėjusysis kategoriškai teigė su E. S. duše kartu buvęs tik tą vienintelį kartą.

Kita vertus, nusikalstama veika paaiškėjo, tik vaikams ėmus tyčiotis iš R. V. ir suaugusiesiems tai išgirdus. Ši aplinkybė patvirtina pirminius liudytojo A. D. parodymus ir leidžia jais tikėti.

Liudytojo M. R. parodymų taip pat negalima laikyti nenuosekliais, nes ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 79–80 b. l.) ir po metų teisme duotų parodymų skiriasi tik detalės (pvz., iš ko sužinojo apie įvykį), kurias liudytojas galėjo pamiršti, o parodymų esmė nekito. Liudytojas vienodai parodė, jog būdamas žaidimų kambaryje girdėjo atsidarant dušo duris, matė praeinantį R. V., netrukus kažkas vėl ėjo, sugrįžo ir įėjo į žaidimų kambarį, tai buvo E. S.; daugiau niekas nepraėjo.

Tokie liudytojo parodymai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad be R. V. ir E. S. koridoriumi niekas kitas nepraėjo, o analogiška pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta ne prielaida, bet teisme patikrintais liudytojo parodymais, kurie patvirtina nukentėjusiojo parodymus.

Teismas pagrįstai atmetė prašymą atlikti eksperimentą, ar liudytojas M. R. galėjo girdėti, jog atsidarė būtent dušo durys, kadangi akivaizdu, kad nebuvo trečio asmens, galėjusio praeiti koridoriumi, o liudytojas jo nurodytomis aplinkybėmis matė ir R. V., ir E. S.

Kartu su apeliaciniu skundu pateikta (duomenys neskelbtini) socializacijos centro trečio aukšto patalpų plano kopija nepaneigia liudytojo M. R. parodymų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusysis jį apkalbėjo.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegija nenustatė, kodėl R. V. galėtų apkalbėti būtent E. S.

Nusikalstama veika paaiškėjo, kai suaugusieji išgirdo vaikus tyčiojantis iš R. V., jį vadinant čiulpiku. Tik tada R. V. papasakojo, kas atsitiko vasaros pabaigoje. Taigi R. V. nebuvo jokio motyvo apkaltinti E. S. ir keršyti būtent jam, jeigu nusikalstamus veiksmus būtų atlikęs ne jis, juo labiau kad nukentėjusysis apie mėnesį laiko niekam nieko nesakė, kol viskas nepasklido tarp vaikų. Vėlgi niekas kitas be E. S. šios žinios vaikams negalėjo paskleisti, nes jos nežinojo.

Dėl išdėstytų motyvų ne savo iniciatyva, bet suaugusiesiems skatinant nukentėjusiojo pasakojimo apie patirtą seksualinę prievartą negalima vertinti kaip apelianto apkalbėjimo, siekiant jam atkeršyti, nes pats nukentėjusysis (tai rodo jo ilgas tylėjimas) norėjo šį, jo supratimu gėdingą, faktą nuslėpti.

Apelianto nuomone, teismas turėjo aiškintis, kas konkrečiai paskleidė apie jį ir R. V. tokias kalbas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išnaudotos visos galimybės apklausti liudytoją K. G.

Apeliantas ginčija jau minėto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-233 išvadas teigdamas, kad jos negali būti pripažintos objektyviomis ir teisingomis.

Apeliacinės instancijos teismui gynėja pateikė nepriklausomo tarptautinės klasės eksperto specialiosioms mokslinėms medicininėms ekspertizėms atlikti A. A. G. bei gydytojo psichiatro D. Stasiūno surašytą teismo medicinos ir psichiatrijos specialistų konsultacinę išvadą Nr. A-KI-173-15/012 (2 t., 128–147 b. l.).

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl ekspertizės akto ir konstatuoja, jog jis yra tinkamas įrodymų šaltinis, jo turinys iš esmės atitinka BPK 88 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Nepagrįstas skundo teiginys, kad ekspertai visiškai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir išvadas pagrindė tik savo tyrimo metu gautais R. V. subjektyviais aiškinimais, prieštaraujančiais jo pirminiams parodymams.

Iš minėto ekspertizės akto turinio matyti, jog ekspertės susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, R. V. asmens sveikatos istorija iš Skapiškio ambulatorijos su joje esančiais ligų istorijų išrašais, bendravo su nukentėjusiuoju ir jo pasakojimą lygino su ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais duomenimis (,,tiriamasis iš esmės pakartoja anksčiau duotus parodymus“).

Dėl R. V. parodymų patikimumo teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau pasisakė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aptariamu ekspertizės aktu. Jame nurodyta, jog nenustatytas R. V. padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis į įtaigumą ar kitos tokios individualios psichologinės ypatybės, dėl kurių jis negalėtų teisingai suprasti konkrečių faktinių reikšmingų bylai aplinkybių, jų įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymų.

Apeliantui sukėlė abejonių ekspertizės akte nukentėjusiajam konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų ir elgesio sutrikimui, nors dar 2008 m. jam diagnozuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas.

Apeliacinės instancijos teisme davė paaiškinimus viena iš ekspertizės aktą surašiusių eksperčių, vaikų ir paauglių psichiatrė V. Kilikevičienė bei vienas iš konsultacinę išvadą surašiusių medicinos specialistų – gydytojas psichiatras D. Stasiūnas.

Vaikų ir paauglių psichiatrė V. Kilikevičienė teisme paaiškino, kad adaptacijos sutrikimas yra sunkesnė forma, jį lemia tam tikras psichiką traumuojantis įvykis. Nukentėjusysis turėjo daugiau tokių traumų, nepalankių gyvenimo įvykių, todėl adaptacijos sutrikimas konkrečiai nesiejamas su nagrinėjamu įvykiu, tačiau pastarasis turėjo tam įtakos.

Gydytojas psichiatras D. Stasiūnas teisme paaiškino, jog jis susijęs su vaikų ir paauglių psichiatrija, bet šioje sferoje nedirba; surašyta konsultacinė išvada yra teorinio pobūdžio, specialistai naudojosi ekspertizės akte esančia medicinine dokumentacija. D. Stasiūnas pripažino, kad teismo psichiatrė ir teismo psichologė be jokios abejonės turi prioritetą, kadangi jos tiesiogiai bendravo su nukentėjusiuoju, o jis neturėjo galimybės pabendrauti nei su nuteistuoju, nei su nukentėjusiuoju.

Ekspertė V. Kilikevičienė apeliacinės instancijos teisme patvirtino ekspertizės akto teisingumą, paaiškino, jog tyrimo metu tyrė ne tik nukentėjusįjį, bet susipažino su visa bylos medžiaga, liudytojų parodymais apie įvykį ir tik tada padarė išvadą dėl R. V., kurią suformulavo ekspertizės akte.

Susipažinusi su ekspertizės aktu, konsultacine išvada, išklausiusi gydytojus psichiatrus, teisėjų kolegija remiasi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-233 duomenimis ir ekspertės paaiškinimais, kurie pagrįsti ne tik teorinėmis žiniomis, kaip konsultacinė išvada, bet ir tiesioginiu bendravimu su tiriamuoju. Toks tyrimas yra žymiai konkretesnis ir tikslesnis, todėl turi neabejotiną pranašumą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad apkaltinamajam nuosprendžiui priimti būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius, tačiau teismas iš viso netyrė subjektyviųjų veikos požymių.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Nusikaltimo subjektyviąją pusę apibūdina kaltė, tikslas, motyvas.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir remiantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinkta bei teismo posėdyje išnagrinėta kita bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2008, 2K-22/2009, 2K-630/2010 ir kt.).

Šioje byloje apeliantas neigia savo kaltę, tačiau skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti nukentėjusiojo R. V., jo atstovės pagal įstatymą V. Kubiliūtės, liudytojų A. D., M. R., L. Š., V. P. parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia teigti apeliantą sąmoningai atlikus jam inkriminuotus veiksmus ir patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia.

Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia padaryti ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo V. S. parodymai, pagal kuriuos nuteistasis suprato, už ką jį uždarė relaksacijos kambaryje tuoj po to, kai R. V. papasakojo, kas atsitiko dušo patalpoje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. S., būdamas artimo pilnametystei amžiaus, suvokė, jog atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su R. V. prieš jo valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės jo būkle, ir norėjo patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu.

Joks kitas nusikalstamos veikos tikslas bei motyvas byloje nenustatytas.

Apeliantas savo skunde ginčija žinojęs, kad nukentėjusysis buvo mažametis.

Teisėjų kolegija sutinka, jog tuo iš tiesų būtų galima abejoti, žinant tik R. V. amžių įvykio metu (iki 14 metų amžiaus trūko nepilnų trijų mėnesių).

Tačiau negalima neįvertinti nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. Kubiliūtės parodymų, kad į vaikų socializacijos centrą atvykusių naujų vaikų senbuviai klausinėja apie jų amžių, iš kur atvyko ir pan., be to, R. V. buvo pats mažiausias vaikas ir tuo išsiskyrė iš visų.

Liudytojas V. S., įvykio metu dirbęs (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centre auklėtoju, taip pat parodė, jog R. V. buvo fiziškai silpnesnis už kitus vaikus, jo socialinė branda bei išvaizda prilygo 10 metų vaiko amžiui.

Visa tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nuteistasis E. S., įvykio metu būdamas 17 m. ir 6 mėn. amžiaus, normalaus išsivystymo bei neturintis psichikos sutrikimų, suprato, jog nukentėjusysis R. V. neturėjo 14 metų amžiaus, t. y. buvo mažametis, juo labiau kad apeliaciniame skunde pats nurodė, jog į vaikų socializacijos centrą išimtiniais atvejais priimami ir 13 metų vaikai.

Apeliantas ginčija nukentėjusįjį buvus bejėgiškos dėl mažametystės būklės motyvuodamas, kad šis savo elgesiu kėlė problemų, darė nusikaltimus bei nusižengimus, jo charakterio savybės rodo sugebėjimą apsiginti.

Tokiems teiginiams pagrįsti nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismui pateikė dvi beveik analogiškas nukentėjusiojo charakteristikas iš (duomenys neskelbtini) mokyklos, kur jis charakterizuojamas kaip neklausantis mokytojų, bėgantis iš pamokų, pažeidinėjantis mokinio elgesio taisykles, linkęs priekabiauti, muštis, tyčiotis, vagiliauti, neprognozuojamo elgesio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2009 m. gruodžio 10 d. išduotoje mokyklos charakteristikoje dar nurodyta, kad R. V. linkęs kurti įvairias istorijas, meluoti, tačiau 2010 m. liepos 15 d. charakteristikoje šių frazių nebėra.

Nurodyti skundo argumentai atmetami.

Apeliacinės instancijos teisme ekspertė V. Kilikevičienė patvirtino ekspertizės akto Nr. 103MS-233 duomenis, jog nenustatytas R. V. padidintas polinkis fantazuoti, ir paaiškino, ką reiškia paauglių melas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad R. V. charakterizuojanti medžiaga rodo jį turint elgesio problemų, tačiau tai nereiškia, jog jis kaip mažametis negalėjo seksualiai nukentėti, nes gynėjos pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų apie jo seksualinio pobūdžio veiksmų suvokimą.

Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu teismų praktikoje laikomas seksualiniu prievartavimu, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Čia svarbus ne tik nukentėjusiojo amžius, bet ir tai, ar jis suvokia tokio veiksmo prasmę bei socialinę reikšmę.

Jau minėtame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-233 nurodyta, kad R. V., remdamasis turimomis žiniomis, galėjo suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo (ir negali) visapusiškai teisingai suprasti tų veiksmų reikšmės (pagal R. V., ,,nuo 15 metų jau galėtų apsiginti“), todėl jis negalėjo laiku numatyti tikrųjų įtariamojo ketinimų, o juos supratęs mėgino priešintis (sakė to nedarysiąs), tačiau atsižvelgiant į jo būseną (išgąstis, grasinimai, suvokiamas fizinis silpnumas), jis negalėjo aktyviau priešintis su juo atliekamiems veiksmams.

Taigi nagrinėjamu atveju ne tik dėl aptartų R. V. psichologinių savybių, bet ir dėl pakankamai didelio, lyginant su E. S., amžiaus bei fizinio išsivystymo skirtumo jis negalėjo apsiginti nuo pastarojo seksualinio pobūdžio veiksmų, o tai rodo aukos bejėgišką būklę dėl mažametystės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija reziumuodama konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio aplinkybes ir E. S. nusikalstamą veiką oraliniu būdu tenkinus savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo R. V. valią tinkamai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaip mažamečio seksualinį prievartavimą, pasinaudojus jo bejėgiška dėl mažametystės būkle.

Skundžiamo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, atitinka jo surašymui keliamus reikalavimus.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio (skundžia tik į bausmių subendrinimą), todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog paskirta mažesnė nei vidutinės trukmės nepilnamečiui skirtina bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Nepagrįstas apelianto prašymas taikyti BK 66 straipsnio nuostatas ir į bausmės laiką įskaityti sulaikymo laikotarpį nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. vasario 11 d. bei suėmimo laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. vasario 23 d.

Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties kopijos (1 t., 140– 141 b. l.) matyti, kad E. S. buvo panaikintas ankstesnės bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirtos 1 m. ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmės, o apeliaciniame skunde nurodyti sulaikymo bei suėmimo laikotarpiai, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaityti į 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką.

Taigi antrą kartą įskaityti tuos pačius laikotarpius nėra teisinio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu paskirta 5 m. laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme jas apimant. Šios bausmės subendrintos teisingai, tai neskundžiama.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas netinkamai pritaikė BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, subendrintą bausmę bendrindamas su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu neatlikta bausmės dalimi.

Pagal jau minėtą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį į Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaičius laikotarpius nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. vasario 11 d. ir nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. vasario 23 d. laikoma, kad E. S. pagal tą nuosprendį iš paskirtos 1 m. ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmės atliko 10 mėn. ir 2 d. bausmės dalį. Neatlikta bausmės dalis sudaro 4 mėn. ir 28 d.

Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę teismas nusprendė subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu neatlikta bausme jas iš dalies sudėdamas ir galutinę subendrintą bausmę E. S. paskyrė laisvės atėmimą 6 m., t. y. pridėjo žymiai daugiau, negu liko neatliktos bausmės pagal ankstesnį nuosprendį.

Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Prie juo paskirtos subendrintos 5 m. laisvės atėmimo bausmės teisėjų kolegija prideda dalį – 3 mėnesius – pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį neatliktos bausmės.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis prašė subendrinti bausmę su dar vienu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Teisėjų kolegija to negali padaryti, nes byloje nėra duomenų, jog naujas nuosprendis įsiteisėjo.

Remdamasis BPK 362 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmes subendrins paskutinį nuosprendį priėmęs teismas.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti:

prie nuteistajam E. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos subendrintos 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pridėti dalį, t. y. 3 (tris) mėnesius, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę E. S. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.