Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas, veikdamas Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės ,,R.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5052-1084/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „K. S. L.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,R.“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

16. Apeliacijos dalykas – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 19 d. sprendimo dalis, kuria teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 1 856,71 Eur delspinigių, bei atsisakė tenkinti atsakovės prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Byloje nustatyta, kad šalys 2021 m. gegužės 19 d. sudarė Sutartį Nr. 21/595, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti prekes, o atsakovė jas pirkti bei Sutartyje nustatyta tvarka už prekes atsiskaityti. Laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 25 d. iki 2023 m. spalio 24 d. ieškovė Sutarties pagrindu pardavė atsakovei prekes, už parduotas prekes išrašė PVM sąskaitas faktūras. Bendra išrašytų PVM sąskaitų faktūrų suma sudaro 85 716,67 Eur, kurių sumokėjimo terminas yra suėjęs. Pagal šalių sudarytos Sutarties 4.1. punktą, atsakovė, neatsiskaičiusi su ieškove Sutartyje nustatytais terminais, moka ieškovei 0,05 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos. Už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 24 d. iki 2024 m. sausio 23 d. ieškovė atsakovei paskaičiavo 1 856,71 Eur delspinigius.

19. Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atliko tinkamai – pardavė prekes, taip pat nėra ginčo, kad atsakovė prekes gavo, tačiau su ieškove neatsiskaitė, bei kad sutartimi atsakovei nustatyta prievolė mokėti delspinigius, jei laiku neatsiskaito su ieškove.

Dėl pagrindo mažinti prašomas priteisti netesybas

20. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

21. Nagrinėjamos bylos atveju šalių susitarta, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. laikoma, jog netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis).

22. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020, 51 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021 ).

23. Taigi, minėta, šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 65 punktas).

24. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų.

25. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 46 punktas). Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad 0,05 proc. dydžio delspinigiai yra didesni nei įprasta rinkoje ir nei yra priteisiama panašiose bylose dėl skolos priteisimo ir turi būti sumažinti.

26. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Taigi, pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Dėl to, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokių nuostolių patyrė dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti.

27. Kaip minėta, tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas teismo procesinio sprendimo dalį dėl netesybų mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrina tik tuo aspektu, ar sprendžiant dėl netesybų mažinimo nebuvo pažeisti įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinti netesybų mažinimo pagrindai ir kriterijai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 69 punktas).

28. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, atsisakydamas sumažinti atsakovei taikytas netesybas, teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas. Atsakovės teigimu, šioje byloje egzistavo netesybų sumažinimo pagrindas - atsakovei taikytos netesybos tiek procentine išraiška (0,05 proc., tai sudaro 18,25 proc. metinių palūkanų), tiek pinigine išraiška (1856,71 Eur) yra aiškiai per didelės, nepakeliamos, neproporcingo dydžio bei nesuderinamos su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis).

29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas vertino kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, ir nustatė, kad Sutartis sudaryta laisva šalių valia, abi sutarties šalys – juridiniai asmenys, siekiantys pelno, turintys patirties derybų sferoje. Joms taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl prieš sudarant Sutartį atsakovė turėjo ir galėjo įvertinti Sutarties nuostatas, galimas neigiamas pasekmes, kurios kiltų Sutarties neįvykdymo atveju Sutartyje esant susitarimui dėl delspinigių mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad atsakovė nenurodė aplinkybių, jog Sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio neatitinka jos valios, kas leidžia spręsti, kad sudarant Sutartį šalys abipusiu susitarimu nustatė šalims priimtiną delspinigių dydį, tuo labiau kad sudaryta Sutartis yra išimtinai šalių derybų rezultatas, taip pat, kad sudarant Sutartį 0,05 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų. Teismas taip pat vertino, jog atsakovė savo sutartinių prievolių nevykdo pakankamai ilgą laikotarpį, iškėlus civilinę bylą pareigos mokėti už įsigytas prekes nepripažino, ginčo nesiekė spręsti taikiai. Vien tai, kad atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų ji turi atlyginti ieškovei Sutartyje numatyto dydžio netesybas, t. y. dėl to turi patirti neigiamas turtines pasekmes, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja pagrindas mažinti delspinigių dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir remdamasis CK 1.5 straipsniu, turi teisę, tačiau ne pareigą, sumažinti pagal sutartis atsiradusias netesybas.

30. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio mažinimo, netinkamai aiškino ir taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistų delspinigių pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

Dėl teismo sprendimo vykdomo išdėstymo (ne)taikymo

31. CPK 18 straipsnyje yra nustatytas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai.

32. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

33. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo aktualūs yra ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

34. Pažymėtina, kad net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, jog priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021, 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-516/2024, 28 punktas).

35. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje byloje.

36. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra viena didžiausių įmonių Lietuvoje, tuo tarpu atsakovė yra statybinė įmonė, savo dydžiu nepanaši į ieškovės nei apyvarta, nei pelnu, nei darbuotojų skaičiumi ir pan. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad turėdama iš karto sumokėti visą priteistą sumą, to negalėtų padaryti, kadangi neparduotas turtas yra įkeistas atsakovę kredituojančioms finansų įstaigoms, o tokių apyvartinių lėšų atsakovė neturi. Mokėdama dalimis, atsakovė galėtų sumokėti skolą, tai nepaveiktų nei atsakovės mokumo, nei sukeltų neigiamų pasekmių ieškovei. Akcentuoja, kad skolos išdėstymas dalimis atitiktų šalių interesų pusiausvyrą ir užtikrintų, kad teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas, o ne sukeltų atsakovo nemokumą ir taptų priežastimi inicijuoti nemokumo bylą.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino apeliantės argumentus dėl jos prašymo ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, savo prašymo nemotyvavo, nenurodė prašymą pagrindžiančių aplinkybių, nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie būtinybę išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą atsakovei esant nepajėgiai atsiskaityti su ieškove (CPK 185 straipsnis). Apeliantė taip nepateikė duomenų apie jos siekį skolą grąžinti bent dalimis, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme su skola nesutiko.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad išdėsčius 85 716,67 skolos mokėjimą dalimis po 1 000,00 Eur kas mėnesį iki tol, kol teismo sprendimas bus visiškai įvykdytas, teismo sprendimo įvykdymas užtruktų ilgiau nei 7 metus, o tai neatitiktų ieškovės interesų ir pažeistų jos teisėtus lūkesčius, bei neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Išdėsčius teismo sprendimo vykdymą atsakovės nurodytu būdu, iš esmės būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas.

39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vien tai, jog ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra geresnė, nesudaro pagrindo taikyti sprendimo įvykdymo išdėstymo institutą, kadangi tai nepaneigia sprendimo vykdymo privalomumo (CPK 18 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pritaikius CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, būtų pažeisti ieškovės interesai. Be kita ko, paminėtina, kad vykdymo proceso metu ieškovė ir apeliantė gali susitarti taikiai dėl skundžiamu sprendimu priteistos skolos mokėjimo.

40. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, jog išdėsčius sprendimo vykdymą kas mėnesį mokant po 1000 Eur tol, kol teismo sprendimas bus visiškai įvykdytas, ieškovės, kaip kreditorės apeliantės atžvilgiu, teisėti interesai nebus pažeisti bei bus tinkamai įgyvendintas teismo sprendimo privalomumo imperatyvas (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinę bylos situaciją, tinkamai taikė teismo sprendimo vykdymo išdėstymą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas bei pagrįstai nusprendė, jog apeliantės nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.

41. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

42. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

43. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 2178,00 Eur advokato pagalbos išlaidos, ieškovės turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovės UAB „R.“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „K. S. L.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės UAB ,,R.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2178,00 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto septyniasdešimt aštuonių eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.