Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-30 · Administracinė byla Nr. A-492-2560-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1422-422/2010Sprendimas · 2010-12-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-06-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-30
Bylos Nr.
A-492-2560-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01008-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. A492-2560/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01008-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 10–12) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK, atsakovas) 2010 m. liepos 21 d. raštą Nr. 20-S-2991 bei įpareigoti atsakovą nauju individualiu administraciniu aktu pareiškėjui duoti faktinį Kauno apskrities VPK, kaip elektroninių ryšių paslaugų naudotojo, sutikimą: a) pareiškėjui įrašyti ir kaupti pareiškėjo telefono pokalbių turinį su Kauno apskrities VPK atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančiomis policijos įstaigomis ir šių įstaigų padaliniais; b) atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis: 1) Kauno apygardos administraciniam teismui; 2) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; 3) Kauno rajono apylinkės teismui; 4) Kauno miesto apylinkės teismui; 5) Kauno apygardos teismui; 6) Lietuvos Aukščiausiajam Teismui; 7) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai; 8) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui; 9) Kauno rajono apylinkės prokuratūrai; 10) Kauno miesto apylinkės prokuratūrai; 11) Kauno apygardos prokuratūrai; 12) Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

Paaiškino, kad atsakovo sutikimas įrašyti ir kaupti telefoninių pokalbių turinį reikalingas siekiant jam apginti savo teises, t. y. dėl atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas dažnai priverstas kreiptis į teismus, o telefoninių pokalbių įrašai būtų jo pažeistų teisių įrodymais teisme. Kadangi minėti įrašai po 60 parų yra sunaikinami, jis, neturėdamas teisėtai (su atsakovo faktiniu sutikimu) padarytų jo vykdytų telefoninių pokalbių garso įrašų, negali pilnai, visapusiškai ir tinkamai apginti savo teisių bei įstatymų saugomų interesų nuo nepagrįstų ir/ar neteisėtų Kauno apskrities VPK atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančių policijos įstaigų bei šių padalinių pareigūnų veikų. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai atsisakė patenkinti jo 2010 m. liepos 19 d. prašymą, t. y. duoti sutikimą telefoninių pokalbių įrašų darymui ir kaupimui bei atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis pareiškėjo nurodytoms institucijoms.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė administracinę bylą nutraukti. Atsiliepime (I t., b. l. 25–26) nurodė, jog pareiškėjo prašomas panaikinti raštas nėra administracinis aktas, kuris pareiškėjui galėtų sukelti kokias nors teisines pasekmes, šis raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Pareiškėjo prašymas dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus yra nepagrįstas. Pokalbių telefonų įrašai gali būti pateikiami institucijoms ar asmenims, atliekantiems ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjantiems teisės pažeidimų bylas. Garso įrašai gali būti naudojami tik griežtai laikantis nustatytos tvarkos policijos įstaigose. Informacija, įrašyta į magnetinę juostą ar kitą laikmeną, saugoma ne mažiau kaip 60 parų, o vėliau sunaikinama teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pageidauja gauti telefoninių pokalbių įrašus, kuriuose būtų užfiksuotas jo pokalbis su policijos pareigūnais 2010 m. pradžioje, nėra galimybės, nes išlikusių įrašų šiuo metu nėra. Įrašyti bei kaupti pareiškėjo pokalbių turinį ateičiai nėra jokio teisinio pagrindo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 94–97) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pareiškėjo skundžiamą aktą vertino kaip viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą, kuriuo atsisakoma pateikti prašomą informaciją, ir kuris gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka teismui. Remdamasis ABTĮ 57 straipsniu teismas padarė išvadą, kad įrodinėdamas pareigūnų neteisėtus veiksmus kitoje byloje pareiškėjas turi galimybę joje reikalauti įrodymų, susijusių su minėta byla, taip pat ir telefoninių pokalbių įrašų, policijos registruojamų įvykių registro išrašų ir pan. Teismas padarė išvadą, kad konkrečiu atveju, atsisakant atsakovui duoti prašomus duomenis, nėra nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad teisė gauti informaciją nėra absoliuti. Konkrečiu atveju, pareiškėjas prašė duoti sutikimą naudotis elektroninių ryšių priemonėmis teikiama informacija ir ją kaupti. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas) bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) nuostatos numato griežtus reikalavimus elektroninių ryšių paslaugų naudotojui dėl šio pobūdžio informacijos konfidencialumo išsaugojimo, jos naudojimo atitikimo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatytoms sąlygoms ir tvarkai. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog davus sutikimą pareiškėjui įrašyti ir kaupti minėto pobūdžio informaciją, šios sąlygos būtų įvykdytos. Teismas pažymėjo, kad teisę fiksuoti, kaupti, kontroliuoti minėto pobūdžio informaciją teisės aktai suteikia tik tam tikriems subjektams ir tik tam tikrais atvejais. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsniu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 115–117 punktais, padarė išvadą, kad šie teisės aktai nenumato fizinių asmenų teisės gauti telefono pokalbių įrašus iš policijos įstaigų, pareiškėjas nėra tinkamas subjektas gauti prašomo pobūdžio informaciją, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai ją atsisakė pateikti. Teismas vertino, kad nors ir nebuvo pareiškėjui išaiškinta akto apskundimo tvarka, kaip įpareigoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, tačiau tai nesudaro pagrindo jį panaikinti. Šį pažeidimą teismas vertino kaip neesminį, nes jis nesutrukdė pareiškėjui per įstatymo numatytą terminą kreiptis į teismą. Teismas nurodė, kad ginčijamas raštas yra motyvuotas, atsisakymas pateikti prašomus duomenis grindžiamas išdėstytais faktiniais duomenimis ir teisės aktais, t. y. iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus tokio pobūdžio aktui, nenustatyta jo panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą nauju individualiu administraciniu aktu pareiškėjui duoti faktinį Kauno apskrities VPK, kaip elektroninių ryšių paslaugų naudotojo, sutikimą įrašyti ir kaupti telefoninių pokalbių įrašus bei sudaryti sąlygas tam tikroms institucijoms susipažinti su telefoninių pokalbių įrašais, vertintinas ne kaip siekis, kad viešojo administravimo subjektas būtų įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus, o kaip prevencinio pobūdžio reikalavimas. Toks pareiškėjo reikalavimas yra nukreiptas į ateitį, t. y. sietinas su galbūt ateityje vyksiančiais telefoniniais pokalbiais tarp pareiškėjo ir atsakovo pareigūnų, neatitinka ABTĮ 5 straipsnio nuostatų dėl pažeistos teisės gynimo, todėl negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, kad galimų pažeidimų atveju ateityje pareiškėjui neužkertamas kelias kreiptis į teismą su skundu ir reikšti prašymą dėl įrodymų išreikalavimo toje byloje (tame tarpe, garso įrašų iš Kauno apskrities VPK savo pažeistoms teisėms ginti). Teismas padarė išvadą, kad konkrečiu atveju nenustatyta, jog būtų pažeista jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

III.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–5) ir prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 5-V-464 bei juo patvirtintų Taisyklių 115–117 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, t. y., ar jie yra teisėti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pripažinti pareiškėjo teisę rinkti ir pateikti įrodymus apie atsakovo apelianto atžvilgiu vykdomą žeminantį ar kitaip be teismo baudžiantį elgesį ir pareiškėją ginti. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė ginti atsakovo veikomis suvaržytą apelianto žmogaus teisę į laisvę ir saugumą, nepagrįstai ir neteisėtai apribojo apelianto teises ir laisves, pilietines ir žmogaus teises ginti naudojantis įrodymais – apelianto padarytais ir sukauptais telefono pokalbių su atsakovo institucijos pareigūnais įrašais. Atsakovas ir teismas nepagrįstai ir neteisėtai suvaržė apelianto teisę kritikuoti atsakovo veiksmus ir gauti pagrįstas žinias bei įrodymus apie pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimus. Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė ginti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 3, 5, 6, 7, 18, 20, 21, 25, 29, 48 straipsniuose nustatytas apelianto teises ir jas pažeidė. Kauno apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 3, 10, 53, 57, 58 ir 81 straipsnių, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių, Policijos veiklos įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas.

2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Teisės gauti informaciją įstatymu, todėl išnagrinėjo ne visus pareikštus reikalavimus. Teigia, kad pareiškėjo telefono pokalbiai su atsakovo institucijos pareigūnais yra pareiškėjo nuosavybė. Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas, atsisakydamas nagrinėti apelianto prašymą, nepagrįstai vadovavosi Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio 4 dalimi.

3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Taisyklių taikymo. Nurodo, kad šiose taisyklėse įtvirtinta, jog apelianto pokalbiai tik su operatyvaus valdymo padalinio pareigūnais telefonu yra įrašomi į magnetines juostas ar kitas laikmenas siekiant kontroliuoti jų reagavimą į pranešimus telefonu. Tačiau skunde apeliantas reikalavo sutikimo visiems pokalbiams su visais atsakovo pareigūnais. Pažymi, kad Taisyklėse nurodoma, jog minėta informacija saugoma ne mažiau kaip 60 parų, po to sunaikinama teisės aklų nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai neapriboja apelianto teisės pateikti atitinkamoms institucijoms ir įstaigoms teisingumo vykdymui reikalingų įrodymų laike (tik 60 dienų) ar erdvėje.

4. Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai neatliko pareigos, nustatytos ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4–5 punktuose – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant įvertinti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 5-V-464 bei juo patvirtintų Taisyklių 115–117 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

5. Nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino, o atsakovas atsisakė priimti pareiškėjo surinktus įrodymus apie atsakovą atstovaujančių pareigūnų nusikalstamas veikas ar / ir įstatymų pažeidimus.

6. Mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas gauti prašomo pobūdžio informaciją. Paaiškina, kad jis šiuo skundu minimų žinių neprašė, jo reikalavimai buvo kiti.

7. Pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendime nepaaiškinta, neargumentuota ir neįrodyta, kodėl atsakovui prašomas sutikimas galėtų pakenkti, jei su apeliantu kalbėdami atsakovo atstovai tinkamai vykdo Policijos veiklos įstatymo nuostatas.

8. Nurodo, kad atsakovas pareiškėjui neišaiškino 2010 m. liepos 21 d. rašto Nr. 20-S-2991 apskundimo tvarkos ir tai taip pat sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą administracinį aktą, nes minėtas pažeidimas laikytinas esminiu – jis apeliantui trukdė įstatymo numatytu terminu kreiptis į teismą.

9. Teigia, kad atsakovo atsisakymas leisti apeliantui naudotis jo žmogaus bei pilietinėmis teisėmis yra visiškai nemotyvuotas, nėra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktais, t. y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų tokio pobūdžio aktui.

10. Paaiškina, kad jo reikalavimas įpareigoti atsakovą nauju individualiu administraciniu aktu pareiškėjui duoti faktinį Kauno apskrities VPK, kaip elektroninių ryšių paslaugų naudotojo, sutikimą įrašyti ir kaupti telefono pokalbių įrašus be sudaryti sąlygas tam tikroms institucijoms susipažinti su telefono pokalbiu įrašais nėra vertintinas kaip siekis, kad viešojo administravimo subjektas būtų įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus kaip prevencinio pobūdžio reikalavimas, o vertintinas kaip veika, prieštaraujanti tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovo institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Toks pareiškėjo reikalavimas yra nukreiptas į dabartį, jis nesietinas su galimai ateityje vyksiančiais, o su nuolat dabartyje vykstančiais telefono pokalbiais, todėl atitinka ABTĮ 5 straipsnio nuostatų dėl pažeistos teisės gynimo, todėl ne tik gali, bet ir privalo būti tenkinamas.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities VPK su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 49–50) nurodo:

Šalies argumentai

1. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tačiau nenurodo, kokiam teisės aktui galbūt prieštarauja jo nurodytas aktas. Akcentuoja, kad prašymo kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pareiškėjas iki apeliacinio skundo padavimo byloje nebuvo pareiškęs.

2. Pareiškėjo prašomas panaikinti aktas nėra administracinis aktas, kuris galėtų sukelti kokias nors teisines pasekmes pareiškėjui, tai tik informacinio pobūdžio aktas.

Šalies argumentai

3. Akcentuoja, kad pareiškėjo reikalavimai neparemti jokiais teisės teisės aktais, todėl yra nepagrįsti ir neteisėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundu reiškiamų reikalavimų matyti, kad byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus ir teikti informaciją – duoti pareiškėjui sutikimą 1) įrašyti ir kaupti pareiškėjo telefono pokalbių turinį su Kauno apskrities VPK atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančiomis policijos įstaigomis bei šių įstaigų padaliniais ir 2) atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis valstybinėms institucijoms pagal pareiškėjo sudarytą sąrašą.

Pareiškėjas 2010 m. liepos 19 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, kad šis, vadovaudamasis Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsniu, kaip elektroninių ryšių paslaugų naudotojas pareiškėjui duotų sutikimą įrašyti ir kaupti pareiškėjo ir Kauno apskrities VPK telefoninius pokalbius ir sutikimą atskleisti šių telefoninių pokalbių turinį pareiškėjo nurodytoms institucijoms (I t., b. l. 14–15). Atsakovas Kauno apskrities VPK 2010 m. liepos 21 d. raštu Nr. 20-S-2991 pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė (I t., b. l. 14). Įvertinusi šių dokumentų turinį teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamu raštu atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – duoti sutikimą, bei atsisakė teikti informaciją – telefoninių pokalbių įrašus.

Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą teigė, kad ginčijamas raštas nėra administracinis aktas, kuris galėtų sukelti kokias nors teisines pasekmes pareiškėjui. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo ginčijamas aktas laikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu, kuris gali būti skundo teismui objektu.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Šiuo atveju atsakovas ginčijamu raštu atsisakė atlikti pareiškėjo 2010 m. liepos 19 d. prašymu prašomus veiksmus, todėl toks ginčas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas mano, kad atsakovas Kauno apskrities VPK privalo duoti sutikimą įrašyti ir kaupti pareiškėjo telefono pokalbių turinį su Kauno apskrities VPK atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančiomis policijos įstaigomis bei šių įstaigų padaliniais ir atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis valstybinėms institucijoms pagal pareiškėjos sudarytą sąrašą.

Sprendžiant, ar pagrįsti tokie pareiškėjo reikalavimai, būtina nustatyti, ar pareiškėjo pageidaujamų veiksmų atlikimas yra priskirtas atsakovo kompetencijai, kuri yra apibrėžiama įstatymais. Siekiant priimti sprendimą – įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, būtina nustatyti, kad neatlikdamas tokių veiksmų atsakovas pažeidė atitinkamų teisės aktų nuostatas, nes neveikė taip, kaip turėjo ir privalėjo veikti.

Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėjas prašydamas įpareigoti atsakovą Kauno apskrities VPK duoti sutikimą atitinkamiems veiksmams, reglamentuoja ryšio konfidencialumą. Ši teisės norma yra devintame Elektroninių ryšių įstatymo skirsnyje „Duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, tvarkymas ir privatumo apsauga“. Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 71 punkte nustatyta, kad viešosios elektroninių ryšių paslaugos – viešai teikiamos elektroninių ryšių paslaugos, kurios nurodyto straipsnio 14 punkte yra apibrėžiamos kaip paprastai už atlygį teikiamos paslaugos, kurias visiškai ar daugiausiai sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais; elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroniniais ryšių tinklais ar naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų, tarp jų informacinės visuomenės paslaugų, kurių visiškai ar daugiausiai nesudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais. Aiškindama šias teisės nuostatas teleologiniu (įstatymo tikslo), lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo santykiams Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnis nėra taikomas, kadangi Elektroninių ryšių įstatymo devintasis skirsnis yra taikomas tik viešąsias elektroninių ryšių paslaugas teikiantiems subjektams, kuriems nepriskirtinas nei atsakovas, nei pareiškėjas.

Taip pat Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti pranešimų turinį ir srauto duomenis ar su jais susipažinti, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal šio Įstatymo 66 ir 77 straipsnius; be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo draudžiama atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pranešimų turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 20 punkte yra pateikta faktinio elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sąvoka – tai fizinis asmuo, asmeniniams ar verslo tikslams naudojantis viešąsias elektroninių ryšių paslaugas; šis asmuo nebūtinai turi būti šių paslaugų abonentas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas vadovaudamasis Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsniu prašo atsakovo Kauno apskrities VPK, kuris negali būti laikomas faktiniu elektroninių ryšių paslaugų naudotoju, nes nėra fizinis asmuo, sutikimo. Pareiškėjas, savo ruožtu, nėra subjektas Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio 1 dalies prasme, nes nėra viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą duoti sutikimą įrašyti ir kaupti pareiškėjo telefono pokalbių turinį su Kauno apskrities VPK atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančiomis policijos įstaigomis bei šių įstaigų padaliniais ir atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skundų turinį, sprendžia, kad jis siekia, jog atsakovas sudarytų sąlygas sužinoti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pareiškėjo telefono pokalbių turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis pareiškėjo nurodytoms institucijoms.

Vertinant šį pareiškėjo reikalavimą, visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokie teisės aktai atsakovą įpareigoja tokius veiksmus atlikti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (pakeistos 2009 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-464 bei 2009 m. liepos 8 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-483) (I t., b. l. 37–78) 115 punkte yra nustatyta, kad siekiant kontroliuoti operatyvaus valdymo padalinio pareigūnų reagavimą į pranešimus telefonu, jų pokalbiai telefonu įrašomi į magnetines juostas ar kitas laikmenas. Vadinasi, Taisyklėse telefoninių pokalbių įrašymas yra vykdomas operatyvaus valdymo padalinio pareigūnų reagavimo į pranešimus kontrolės tikslais. Šie telefoninių pokalbių įrašai nėra kaupiami ir nuolat saugomi (vadovaujantis Taisyklių 116 punktu – tokie įrašau saugomi 60 parų). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, išklausyti telefoninius pokalbius turi teisę tik tam tikri subjektai (policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas pareigūnas, Policijos departamento įgaliotas pareigūnas, savo funkcijas vykdantis prokuroras (Taisyklių 115, 117)), į kurių ratą pareiškėjas nepatenka. Taip pat pareiškėjas nenurodė, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad kokie nors kiti teisės aktai policijos įstaigas (šiuo atveju – Kauno apskrities VPK) įpareigotų neterminuotai saugoti visus telefoninius pokalbius su visais į šias įstaigas telefonu besikreipiančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisės aktais atsakovui Kauno apskrities VPK nėra nustatyta pareiga kaupti ir neribotą laiką saugoti telefoninių pokalbių su pareiškėju įrašus. Taip pat pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo turimi ir Taisyklėse apibrėžtą laiką saugomi telefoninių pokalbių įrašai nebūtų pateikti pareiškėjo nurodytoms institucijoms, joms tokių duomenų paprašius per laikotarpį, kurį tokie duomenys yra saugomi.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, vadinasi atsakovo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad netenkinus pareiškėjo skundo, jo teisė savo teises ginti naudojantis įrodymais – pareiškėjo padarytais ir sukauptais telefono pokalbių su atsakovo institucijos pareigūnais įrašais, nebuvo apribota, kaip nebuvo pažeistos ir kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde išvardintos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo dalyku yra jo privataus pobūdžio interesas – turėti įrodymus bylose, jei tokios ateityje būtų nagrinėjamos. Tačiau ne kiekvienas privataus pobūdžio interesas yra viešojo administravimo objektas. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundu ginamas privatus interesas nepatenka į viešojo administravimo sritį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo atsakovo sprendimo panaikinimo ir tuo pagrindu, kad jame nenustatyta apskundimo tvarka, jis nėra motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad akto apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesutrukdė pasinaudoti teise tokį raštą apskųsti ir taip įgyvendinti teisę į gynybą. Pareiškėjo skundžiamame atsakovo akte yra aiškiai išdėstyti atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą motyvai, pateikti tokio sprendimo faktiniai ir teisiniai argumentai.

Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo procesinio prašymo prie nagrinėjamos bylos prijungti kitas administracines bylas bei papildomus įrodymus, kadangi pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys neturi reikšmės sprendžiant šią bylą.

Taip pat atmestinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas siekia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas įvertintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-464 ir juo patvirtintų Taisyklių nuostatų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai arba įstatymams. Patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas ir juo patvirtintos Taisyklės į nurodytą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui žinybingų bylų sąrašą nepatenka, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti šio pareiškėjo prašymo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasVirginija Volskienė