- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- A-492-2541-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01008-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybinei medicininio audito inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, ir atsakovas) direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 4V-26 „Dėl leidimo R. M. dirbti kitą darbą panaikinimo“.
Paaiškino, kad skundžiamas aktas priimtas nesilaikant imperatyvių teisės normų bei netinkamai aiškinant ir taikant materialines teisės normas, pareiškėjas neturėjo galimybės realizuoti savo teisių, gauti motyvuotą ir teisėtą sprendimą. Nurodė, kad neoficialiais duomenimis, Inspekcijos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdis, kuriame iš esmės buvo svarstomas klausimas ir dėl leidimo pareiškėjui dirbti kitą darbą, įvyko 2010 m. rugpjūčio 9 d., tačiau Komisija apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjo neinformavo, taip apribojant jo teisę ginti savo interesus tiesiogiai. Teigė, kad apie Komisijos posėdį prieš protingą terminą nebuvo informuoti ir kai kurie Komisijos nariai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m liepos 24 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintų Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7, 10, 12, 13 ir 16 punktais padarė išvadą, kad Komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. posėdis ir jame priimti sprendimai yra neteisėti, o jeigu jais buvo vadovautasi priimant ginčijamą įsakymą, tai sąlygoja ir jo neteisėtumą. Nurodė, kad iš skundžiamo įsakymo matyti, jog jį priėmė Inspekcijos direktorius vienasmeniškai, ne pagal Taisyklių 13 ir 16 punktų reikalavimus, kadangi atsižvelgė tik į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) rekomendacijas. Nurodė, kad skundžiamame įsakyme nurodyta poveikio priemonė – naikinti leidimą dirbti kitą darbą yra neteisėta, nes tokios poveikio priemonės nenumato teisės aktai. Pareiškėjui kilo klausimas, kas, Inspekcijos nuomone, pasikeitė, kad iškilo būtinybė atšaukti sprendimą dėl leidimo pareiškėjui dirbti kitą darbą. Mano, kad pareiškėjo teisės dirbti kitą darbą ribojimas neproporcingas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) siekiamam tikslui. Teigė, kad turėtų būti nustatytas interesų konfliktas arba reali ir neišvengiama jo grėsmė atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje; būtent šių aplinkybių (kriterijų) Inspekcija nevertino, o priimtas sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–18) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Taisyklės nenumato imperatyvaus reikalavimo kviesti valstybės tarnautoją dalyvauti Komisijos posėdyje, tai daroma tik esant tikslintinų aplinkybių arba paties valstybės tarnautojo iniciatyva. Teigė, kad Inspekcija nepažeidė Taisyklių 7, 10, 12, 13, 16 punktų nuostatų. Pažymėjo, kad teigti, jog rašytinis neinformavimas apie apskundimo tvarką atėmė iš pareiškėjo teisę minėtą sprendimą apskųsti, neteisinga, nes apskundimo tvarka buvo nurodyta Inspekcijos profesinės sąjungos pirmininkui M. S. adresuotame VTEK 2010 m. liepos 13 d. rašte Nr. S-742-(2.9). Nurodė, kad Taisyklių 8 punkto reikalavimas į Komisijos narių sąrašą įtraukti institucijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovą, nebuvo pažeista, nes į Inspekcijos Komisijos narių sąrašą buvo įtraukti du profesinės sąjungos atstovai: D. K. ir V. M.. Mano, kad nėra pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų, o jei teismas pripažintų juos buvus, jie tikrai neturėjo įtakos ginčijamo įsakymo pagrįstumui. Paaiškino, kad priimant sprendimą dėl leidimo R. M. dirbti kitą darbą, buvo vadovautasi jo paaiškinimu, VTEK 2010 m. birželio 10 d., 2010 m. liepos 13 d. raštu bei 2009 m. gegužės 11 d. rezoliucija Nr. KS-41, Komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. rekomendacija, Sveikatos apsaugos ministro pavedimu Sveikatos apsaugos viceministrei kontroliuoti VTEK rekomendacijos įgyvendinimą, Sveikatos apsaugos viceministrės pavedimu vykdyti VTEK rekomendaciją, Europos Parlamento pareigūnų ir tarnautojų pareigų vadovo (Elgesio kodekso) nuostatomis, atkreiptas dėmesys į Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. SR-17 pateiktas pastabas, atsižvelgta į ypatingą Inspekcijos vaidmenį, siekiant užtikrinti tinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, nuolatinį žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, tai, jog Inspekcijos sprendimai nuolat viešai diskutuojami ir neretai kritikuojami žiniasklaidoje, siekta maksimaliai padidinti visuomenės pasitikėjimą Inspekcijos veikla, sumažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę, užtikrinant vienodą visų Inspekcijos tarnautojų padėtį – tarnybą tik Inspekcijoje, o ne paralelinį kai kurių tarnautojų darbą ir Inspekcijoje, kuri atlieka asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę bei ekspertizę, ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 83–10) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, įvertinęs nustatytą teisinį reguliavimą, be kita ko, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas), padarė išvadą, kad valstybės tarnautojai gali dirbti kitą darbą (ne valstybės tarnyboje) tik gavę leidimus. Leidimas dirbti kitą darbą valstybės tarnautojui gali būti neišduodamas tik esant pakankamam, t. y. proporcingam pagrindui, t. y. įvertinus, ar tokiu leidimu nebus sudaryta prielaidų kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui valstybės tarnyboje, valstybės tarnybos panaudojimui asmeniniais interesais, užsiėmimui veikla, diskredituojančia valstybės tarnybos autoritetą, trukdymui asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti patikėtas pareigas, ar valstybės tarnautojas nedirbs tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojas negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo. Įvertinęs visas bylos faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nors VTEK 2010 m. birželio 10 d. rekomendacines išvadas pateikė dėl kelių Inspekcijos darbuotojų, tačiau tos išvados yra tiesiogiai susijusios ir su pareiškėju, nes VTEK savo rekomendacinėse išvadose vertino pareiškėjo pareigybės aprašymą. Teismas sutiko su VTEK pozicija, išdėstyta rekomendacinėse išvadose. Todėl teismas vertino, kad VTEK savo rekomendacinėse išvadose vertino individualiai ir pareiškėjo veiklą. Teismas pažymėjo ir tai, kad Komisija 2010 m. rugpjūčio 9 d. 15. val. vykusiame posėdyje svarstė VTEK pateiktas rekomendacijas dėl leidimų Inspekcijos valstybės tarnautojams, taip pat ir R. M., dirbti kitą darbą, Inspekcijos tarnautojų paaiškinimus (ir pareiškėjo), Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos raštus VTEK, VTEK pakartotinę rekomendaciją, kitą susijusią medžiagą ir, vadovaudamasi VTEK raštuose Nr. S-623-(2.9) ir Nr. S-742-(2.9) pateiktomis rekomendacijomis, atsižvelgdama į visas aplinkybes, nutarė, be kita ko, rekomenduoti panaikinti R. M. 2009 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 4V-23/1 suteiktą leidimą dirbti kitą darbą UAB sanatorijoje „Pušyno kelias“ dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad negalima teigti, jog pareiškėjo klausimas buvo išnagrinėtas, nevertinant aplinkybių, ar R. M. gali dirbti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose institucijose. Priešingai, Komisija, vertinusi VTEK rekomendacines išvadas, įvertino, kad R. M. funkcijos Inspekcijoje yra susijusios su asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrole, taip pat įvertino, kad darbas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose, institucijose, organizacijose yra nederantis su R. M., kaip valstybės tarnautojo, pareigomis Inspekcijoje. Atsižvelgęs į tai, kad Inspekcijoje dirba tik apie 25 žmones (kaip konstatuota VTEK rekomendacinėse išvadose), kad R. M. Inspekcijoje atliekami darbai negali būti priskirti prie tokių darbų, dėl kurių kyla vienkartiniai interesų konfliktai, nes Inspekcija iš esmės atlieka sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos kontrolės funkcijas, teismas padarė išvadą, kad net jei atitinkamas Inspekcijos tarnautojas nusišalintų nuo sprendimų, susijusių su jo papildoma darboviete, priėmimo procedūrų, išliktų nuolatinė grėsmė, kad tarnybinė Inspekcijos informacija būtų panaudota ne tarnybos tikslams. Teismas vertino, kad skundžiamu įsakymu Nr. 4V-26, panaikinus R. M. leidimą dirbti kitą darbą, nebuvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas nurodė, jog tai, kad R. M. darbovietė – Inspekcija anksčiau netinkamai aiškino teisės aktus ir išdavė pareiškėjui leidimą dirbti kitą darbą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje, nereiškia, kad, iškilus viešumon tokioms aplinkybėms, t. y. kilus grėsmei Inspekcijos reputacijai visuomenės akyse (tai faktinė aplinkybė), Inspekcija, pasirėmusi Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 4 dalies nuostatomis, negali panaikinti pareiškėjui leidimo dirbti kitą darbą. Priešingai, pareiškėjo teisėti lūkesčiai nėra pažeidžiami tuo, kad, jam nepagrįstai išdavus leidimą dirbti kitą darbą, leidimas yra panaikinamas. Teismas pabrėžė, kad Komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. įvykęs posėdis savo sudėtimi yra teisėtas, jame dalyvavo Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovė V. M., todėl vien ta aplinkybė, kad teismo posėdyje nedalyvavo kita Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovė D. K., nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą įsakymą. Teismas akcentavo, kad Komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. posėdis buvo pakartotinis; apie VTEK rekomendacines išvadas R. M. žinojo, pateikė rašytinę poziciją dėl VTEK išvadų; pareiškėjas buvo informuotas apie 2010 m. birželio 18 d. 10 val. planuojamą Komisijos posėdį, tačiau jis buvo atidėtas 2010 m. liepos 8 d. arba vėlesniam terminui, nes buvo atsižvelgta į Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos veiksmus (kreipiantis pakartotinai į VTEK), be kita ko, ginančius ir pareiškėją. Todėl teismas padarė išvadą, kad ir šios aplinkybės nėra tokios, kuriomis remiantis iš esmės teisingą aktą – įsakymą Nr. 4V-26 – galima būtų panaikinti. Teismas pabrėžė, kad nors įsakyme nėra nuorodų į Komisijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje suformuluotas išvadas, tačiau skundžiamas įsakymas neabejotinai remiasi Komisijos rekomendacijomis, kurios parengtos įvertinus VTEK pateiktas rekomendacijas dėl leidimų Inspekcijos valstybės tarnautojams, tame tarpe ir R. M., dirbti kitą darbą, Inspekcijos tarnautojų (be kita ko, R. M.) paaiškinimus, Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos raštus VTEK, VTEK pakartotinę rekomendaciją, kitą susijusią medžiagą, atsižvelgus į visas aplinkybes. Todėl konstatavo, kad ir šiuo aspektu skundžiamas įsakymas negali būti naikinamas. Teismas pažymėjo, kad nors įsakyme yra naudojamas terminas „naikinu“, o ne „atšaukiu“ (kas atitiktų Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 4 dalies nuostatas), tačiau argumentai dėl skundžiamo įsakymo naikinimo šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti, kadangi minėtų terminų prasmė (arba semantinė reikšmė) yra vienoda. Taip pat nurodė, kad nors įsakymas Nr. 4V-26 yra be antspaudo, jame nėra numatyta apskundimo tvarka, tačiau tai nesutrukdė pareiškėjui ginti savo teises teisme.
III.
Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–109), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
1. Nesutinka su teismo išvada, kad V. M. yra tinkama Inspekcijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovė, nes vadovaujantis darbuotojų profesinės sąjungos visuotinio narių susirinkimo 2010 m. birželio 15 d. protokolu Nr. VS-4 į Komisiją buvo deleguota D. K..
2. Mano, kad teismas netinkamai įvertino Komisijos posėdžio, apie kurį nebuvo pranešta pareiškėjui ir D. K., reikšmę. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad Komisijos posėdis buvo pakartotinis ir pareiškėjas pateikė paaiškinimus dėl VTEK raštų. Pažymi, kad ankstesniuose posėdžiuose iš esmės nebuvo nagrinėtas pareiškėjo atvejis, todėl svarbiausias buvo 2010 m. rugpjūčio 9 d. Komisijos posėdis. Teigia, kad teismas neteisingai vertina jo rašytinius paaiškinimus, nes pareiškėjas išreiškė savo poziciją tik dėl vieno VTEK rašto.
3. Mano, kad teismas ir Komisija turėjo vertinti pareiškėjo pareigines instrukcijas tiek Inspekcijoje, tiek ir kitoje jo darbovietėje – UAB sanatorijoje „Pušyno kelias“, tačiau to nepadarė. Taip pat mano, kad turėjo būti vertinami ir kiti dokumentai – Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3v-30 patvirtinta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekspertizės procedūra ir Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės planinės kontrolės procedūra.
4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tik perrašė VTEK rekomendacijose išsakytą nuomonę, tačiau pats nevertino, ar ji atitinka faktinius duomenis, teisės aktų (vidaus dokumentų) reikalavimus, ar tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos.
5. Mano, kad nėra Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnyje nustatytų sąlygų. Paaiškina, kad nurodytoje teisės normoje nustatytos sąlygos, jog valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus, priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, kontroliuoja, prižiūri jų veiklą. Paaiškina, kad jam nėra teisės aktais pavesta nuolat stebėti tam tikrų asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, jam nėra priskirtas joks regionas, teritorija ar konkrečios įstaigos, kurių veiklą reikia nuolat kontroliuoti ar stebėti. Teigia, kad jis neturi valdingų įgaliojimų ir neturi galimybės savarankiškai, savo iniciatyva realizuoti savo teisių ir pareigų. Paaiškina, kad savarankiškų sprendimų jis nepriima, tai daro Inspekcijos direktorius.
6. Mano, kad svarstant klausimą dėl leidimo dirbti kitą darbą išdavimo turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad Inspekcijoje dirbantys gydytojai turėtų galimybę išlaikyti savo profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 116–123) grindžia šiais argumentais:
1. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad į Komisijos sudėtį nebuvo įtraukta profesinės sąjungos deleguota atstovė, atsakovas pažymi, kad Taisyklių 8 punktas numato, jog į Komisijos sudėtį turi būti įtrauktas profesinės sąjungos atstovas, tačiau šioje teisės normoje nėra įtvirtinta pareiga į Komisijos sudėtį būtinai įtraukti profesinės sąjungos deleguotą atstovą.
2. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu Komisijos posėdžio svarbos vertinimu, paaiškina, kad Taisyklės nenustato imperatyvios pareigos į Komisijos posėdį kviesti valstybės tarnautojo. Pažymi, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. įvykęs Komisijos posėdis buvo pakartotinis, apie pirmąjį Komisijos posėdį pareiškėjas buvo informuotas, turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus.
3. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo vertintos Inspekcijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3v-30 patvirtinta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekspertizės procedūra ir Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės planinės kontrolės procedūra bei jo užimamų pareigų UAB sanatorija „Pušyno kelias“ pareiginiai nuostatai, paaiškina, kad Taisyklių 12 punkte yra įtvirtintas išsamus dokumentų, kuriuose vertina Komisija, sąrašas, todėl Komisija nėra įpareigota nagrinėti kitų, į sąrašą nepatenkančių, dokumentų.
4. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo veikla neatitinka nė vienos iš Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, kuri neleistų valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą. Paaiškina, kad nėra būtina, jog valstybės tarnautojas dirbtų vienoje konkrečioje organizacijoje, kurios atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus ar kontroliuoja, prižiūri jos veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos. Mano, kad bet kuri įmonė, įstaiga ar organizacija patenka į Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio veikimo sritį, jei įmonė, įstaiga ar organizacija gali būti kontroliuojama atitinkamo valstybės tarnautojo, t. y., jei tarp jo tarnybinių funkcijų yra numatyta atitinkamų įmonių, įstaigų ar organizacijų kontrolė. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų 53 straipsniu, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog Inspekcijos tarnautojai neturi jokių valdingų įgalinimų, neatitinka nei kontrolės, nei rekomendacijų teikimo funkcijų, yra nepagrįstas.
5. Pažymi, kad noras išlaikyti savo profesinę kompetenciją yra asmeninis pareiškėjo noras. Paaiškina, kad pagal pareiškėjo užimamų pareigų aprašymą, tokias pareigas gali užimti ir asmuo, neturintis galiojančios medicinos praktikos licencijos.
6. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-438-914/2009 (dėl policijos ir VMI, kaip kontroliuojančių subjektų).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 4V-26 buvo panaikintas Planinių kontrolių ir ekspertizių vyriausiajam specialistui R. M. 2009 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 4V-23/1 suteiktas leidimas dirbti kitą darbą UAB sanatorijoje „Pušyno kelias“, atsižvelgiant į VTEK rekomendacijas dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje.
Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad privatūs interesai – tai asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Interesų konfliktu laikoma situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo privačiais interesais (Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 str. 4 d.). Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis, jo tikslas yra įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje, skatinti žmonių pasitikėjimą valdžios įstaigomis bei jų administraciniais gebėjimais.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio suderinti darbą Inspekcijoje Planinių kontrolių ir ekspertizių skyriaus vyriausiu specialistu (šios pareigos atitinka valstybės tarnautojo statusą) ir darbą UAB sanatorijoje „Pušyno kelias“ budinčiu gydytoju. Nurodyti teisiniai santykiai (valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą) reglamentuojami specialia Valstybės tarnybos įstatymo norma – 16¹ straipsniu. Todėl ši teisės norma yra taikytina šioje administracinėje byloje.
Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad joje nurodytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje įvardintos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos (nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) suformuluotos hipotetiškai. O tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu, kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe“ yra požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami kaip atsitiktiniai (t. y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose atliekant „kitą darbą“), ar jie turi sisteminį pobūdį (t. y. gali atsirasti periodiškai dėl „kito darbo“ specifikos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-185/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438-914/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio mėn. 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-108/2011).
Taikydama nurodytus Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijus šioje byloje nagrinėjamajai situacijai, kolegija pažymi, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra speciali valstybės institucija – viešojo administravimo biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis dalyvauti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos srityje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-941 patvirtintų Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 1 p.). Valstybinė medicininio audito inspekcija savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nešališkumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais. Šie principai įgyvendinami per kiekvieno konkretaus valstybės tarnautojo atliekamas tarnybines pareigas. Visuomenės požiūriu, bet kokių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas abejonėms dėl valstybės tarnybos principų pažeidimo, egzistavimas, gali diskredituoti valstybės tarnybos autoritetą.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2010 m. liepos 13 d. rašte Nr. S-742 Inspekcijos profesinės sąjungos pirmininkui ir Inspekcijos direktorei išdėstė savo nuomonę, kad Inspekcija negali kelti visuomenės pasitikėjimo, kai pusė jos darbuotojų dirba įvairiose kontroliuojamose institucijose, todėl tokio pobūdžio leidimų išdavimas gresia sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolę vykdančio subjekto diskreditavimu – visuomenės akyse akivaizdžiai kenkia institucijos autoritetui ir griauna pasitikėjimą ja.
Jei galimas interesų konfliktas yra vienkartinio (atsitiktinio) pobūdžio ir asmuo turi galimybę nusišalinti nuo sprendimo priėmimo procedūrų, susijusių su interesų konfliktą keliančiu asmeniu (kai tarnautojui pagal jo pareigybės aprašymą gali tekti atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtų susiję su įmone, kurioje papildomai dirba, bet institucijoje yra žmogus, galintis jį pakeisti), jam gali būti suteiktas leidimas dirbti papildomą darbą. Tai reiškia tam tikrą įstaigos vadovo diskreciją, kai jis, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes – tarnybos paskirtį, kompetenciją, konkrečių pavedimų dažnumą, pobūdį, papildomai dirbančių asmenų skaičių, įvertinęs situaciją dėl pakeitimo, kaip dažnai tai tektų daryti, ar nenukentėtų dėl to darbo organizavimas, institucijos prestižas ir pan., gali priimti sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą.
Pareiškėjo R. M. tarnautojo pareigybės aprašymas akivaizdžiai patvirtina, kad jis turi administracinius įgaliojimus sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, ir interesų konfliktas neabejotinai kils. Pareiškėjo darbas budinčiu gydytoju nurodytoje sanatorijoje gali kliudyti jam atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, atskirais atvejais gali būti nušalintas ar priverstas nusišalinti nuo konkrečių pavedimų vykdymo ir pan.). Minėto Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies prasme jau vien šios aplinkybės (kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) egzistavimas sudaro pagrindą neišduoti leidimo dirbti kitą darbą.
Šiuo atveju pareiškėjo kitas darbas nepriskirtinas prie tokių, dėl kurių kyla vienkartiniai (atsitiktiniai) interesų konfliktai, nes Inspekcija iš esmės atlieka sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos kontrolės funkcijas, todėl net jei atitinkamas tarnautojas nusišalintų nuo sprendimų priėmimo procedūrų, susijusių su jo papildoma darboviete, išliktų nuolatinė grėsmė, kad tarnybinė informacija galėtų būti panaudota ne tarnybos tikslams.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad priimant sprendimą panaikinti Planinių kontrolių ir ekspertizių vyriausiajam specialistui R. M. 2009 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 4V-23/1 suteiktą leidimą dirbti kitą darbą UAB sanatorijoje „Pušyno kelias“, atsižvelgiant į VTEK rekomendacijas dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje, buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės – pareiškėjo valstybės tarnyboje turimi administraciniai įgaliojimai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, grėsmė, kad tarnybinė informacija galėtų būti panaudota ne tarnybos tikslams, visuomenės pasitikėjimas valdžios įstaigomis, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tokį sprendimą pakeisti. Pareiškėjas, apeliuodamas į galimybę suderinti interesus nusišalinant nuo tam tikrų pavedimų vykdymo, pernelyg susiaurina Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Jam pritaikytas kito darbo ribojimas laikytinas proporcingu atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodytus prioritetus.
Atsakovo Inspekcijos 2010 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 3V-14, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741 patvirtinta Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių 7 punktu, buvo patvirtinta naujos sudėties Inspekcijos valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos sudėtis, į kurią buvo įtrauktos dvi darbuotojų profesinės sąjungos atstovės – V. M. ir D. K. (b. l. 19).
Pareiškėjas 2010 m. birželio 14 d. buvo informuotas apie VTEK rekomendacijas, jam buvo pasiūlyta per keturias darbo dienas pateikti savo paaiškinimus (b. l. 21).
Valstybinės medicininio audito inspekcijos tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisijos posėdis įvyko 2010 m. rugpjūčio 9 d., dalyvavo komisijos narė darbuotojų profesinės sąjungos atstovė V. M.. Komisija nutarė pareiškėjui R. M. panaikinti leidimą dirbti kitą darbą dėl galimo interesų konflikto atliekant pareigas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje ir šias paslaugas kontroliuojančioje įstaigoje (b. l. 23–24). Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad Komisijos posėdyje nedalyvavo profesinės sąjungos atstovė D. K., jis nebuvo pakviestas į posėdį, yra formalaus pobūdžio, neturinčios reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui, nes posėdyje dalyvavo kita profesinės sąjungos atstovė, buvo įvertinti pareiškėjo 2010 m. birželio 16 d. paaiškinimuose (b. l. 22), profesinės sąjungos 2010 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinimuose (b. l. 25), profesinės sąjungos 2010 m. birželio 16 d. rašte VTEK (b. l. 29) išdėstyti argumentai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.