Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Valdo Vitunsko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo nepilnamečio D. J., jo įstatyminės atstovės E. J., atstovo advokato D. S. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro L. F. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant nuteistąjį per mėnesį neatlygintinai išdirbti 30 valandų visuomenės labui.

Tuo pačiu nuosprendžiu Ž. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš S. V. D. J., atstovaujamam E. J., priteista 4000 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės įstatyminės procesinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo priteistos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš S. V. E. J. priteista 605 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. V. (toliau – ir S. V.) nuteistas už tai, kad jis 2019 m. spalio 23 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Gyvūnų laikymo Šakių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių, patvirtintų Šakių rajono savivaldybės direktoriaus 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. AT-1283, šešto skyriaus 44-o punkto reikalavimus, numatančius, kad „uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jeigu užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs“, neužtikrino, kad jo uždaroje žemės valdoje laikomas Tibeto mastifo veislės šuo neišbėgs į gatvę, dėl ko šuo pro namų valdos teritorijos neuždarytų stumdomų vartų tarpą išbėgo į gatvę ir, užpuolęs gatve einantį nepilnametį D. J., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, sukandžiojo jį, kuriam dėl kairio dilbio ir šlaunies kastinės žaizdos, odos nubrozdinimų, nežymiai sutrikdė sveikatą, o dėl nustatyto potrauminio streso sutrikimo (F43.1) padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Taip pat, Ž. V. (toliau – ir Ž. V.) pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad grasino sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tai yra, būdamas nepilnamečiu, 2020 m. sausio 14 d., apie 7.55 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), koridoriuje, prie kabineto Nr. x, grasino nepilnamečiui D. J., kad jų šeimai priklausantis Tibeto mastifo veislės šuo sunkiai sutrikdys jam sveikatą, sakydamas: „Tu visai debilas, kam tą šunį erzini. Dar kartą paerzink, pamatysi, ko nematęs“, taip pat pasakė, kad šuo D. J. perkąs ne tik ranką, tai yra tokiu būdu sukėlė pakankamą pagrindą manyti ir bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti, nes jo šeimai priklausantis Tibeto mastifo veislės šuo 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. spalio 23 d., ištrūkęs iš aptverto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo įkando ir sužalojo D. J..

5. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras L. F. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. V. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo Ž. V., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostatomis. BK 82, 85 straipsnių pagrindu, paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, dirbant 40 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiojo įstatyminė atstovė ir atstovas advokatas D. S., prokuroras pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisinamąjį nuosprendį Ž. V. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistasis S. V., išteisintojo gynėjas advokatas R. V. prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

7. Apeliaciniai skundai atmetami.

9. Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu Ž. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo ir jo atstovų apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo Ž. V. veiksmuose yra ginčijamos, nesutinkama su įrodymų vertinimu. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo sutikti su skundų argumentais, kad įrodymai baudžiamojoje byloje buvo įvertinti neteisingai, dėl to Ž. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai.

10. BK 145 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį atsakomybėn traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010 ir kt.). Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015). Pažymėtina, kad šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, aplinkybių, sudarančių pagrindą byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip negu pirmosios instancijos teismas ir pripažinti, kad Ž. V. veiksmuose visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai neabejotinai nustatyti ir įrodyti, neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Ž. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, betarpiškai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymu. Teismas išanalizavo tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir išvadas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo Ž. V. veiksmuose pagrindė ne atskirais įrodymais ar jų dalimi, kaip tai daroma apeliaciniuose skunduose, o jų visumos vertinimu. Nuosprendyje išdėstyti aiškūs, byloje surinktais ir laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertintais įrodymais paremti išteisinimo motyvai, su kuriais sutinka ir skundą nagrinėjantis apygardos teismas.

12. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad Ž. V. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis nepilnamečiui D. J. pasakė: „Tu debilas, kam tą šunį erzini“, „dar kartą paerzink, pamatysi, ko nematęs“, taip pat, pasakė, kad šuo D. J. perkas ne tik ranką. Tačiau šių aplinkybių nustatymas grasinimo sudėties Ž. V. veiksmuose savaime neįrodo. Kaip jau minėta, BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Kaip teisingai nurodyta apeliaciniuose skunduose, tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Vertinamu atveju sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ž. V. kaltinime nurodytu metu, būdamas nepilnametis ir susijaudinęs, įspėjo D. J., kad jeigu šis erzins šunį, šuo gali perkasti ne tik ranką ir tokiu atveju D. J. pamatys, ko nematęs. Taip pat sutiktina su tuo, kad analizuojamoje situacijoje nukentėjusysis neturėjo pagrindo išteisintojo išsakytus žodžius vertinti kaip realų grasinimą sunkiai sutrikdyti sveikatą, manyti, kad grasinimas gali būti iš tikrųjų įvykdytas.

13. Išteisintasis Ž. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju nurodė, kad įvykio ryte kartu su tėvu namuose pusryčiavo, kuomet per langą pamatė, kad D. J. filmuoja jo šunį ir jį erzina. Pasak Ž. V., šuns erzinimas pasireiškė tuo, kad D. J. su mama matė, kad šuo loja prie tvoros, tačiau jie nuolat jį filmavo, vis tiek sustodavo prie jo. Išteisintojo tėvas S. V. pasakė, kad paskambins tai moteriai ir pasakys, kad nefilmuotų šuns ir jo neerzintų. Tą pat rytą nuėjęs į mokyklą, Ž. V. pamatė porą pažįstamų, su kuriais pasisveikino. Taip pat, pamatė netoli stovintį nukentėjusįjį D. J., priėjo prie jo ir pasakė, kad jis neerzintų šuns. Nurodė, kad neketino grasinti D. J., tik norėjo įspėti, kad tokiu savo elgesiu neprovokuotų šuns (2 t., b. l. 126-127). Papildomos apklausos metu Ž. V. savo kaltę taip pat neigė, dar kartą nurodė, kad negrasino D. J., o jį tik įspėjo, nes jis pastoviai erzina šunį (2 t., b. l. 139-140). Teisiamojo posėdžio metu Ž. V. taip pat nurodė, kad mokykloje apsižodžiavo su nukentėjusiuoju, bet grasinimų nebuvo. Galimai pasakė, kad „pamatysi ko nematęs“, nes buvo labai susijaudinęs, bet tikrai negrasino, kad šuo jam ką padarys. Pripažįsta, kad spontaniškai kažką leptelėjo, ką galima laikyti grasinimu. Ž. V. taip pat nurodė, kad kaltę dėl grasinimo pripažįsta, bet ką pasakė, nepamena. Įvertinus minėtus išteisintojo parodymus, negalima sutikti su nukentėjusiojo ir jo atstovų apeliacinio skundo argumentais, jog Ž. V. savo kaltę pilnai pripažino, t. y. kad nurodė turėjęs tikslą sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir savo išsakytais žodžiais priversti D. J. realiai bijoti dėl savo sveikatos, manyti, kad grasinimas iš tikrųjų gali būti įvykdytas. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. spalio 23 d. D. J. buvo sužalotas dėl neatsargių šuns šeimininkų veiksmų. Pažymėtina, kad Ž. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos laikas nurodytas 2020 m. sausio 14 d., t. y. gerokai nutolęs nuo D. J. sužalojimo laiko. Būtent 2020 m. sausio 14 d. rytą nukentėjusysis D. J. su mama sustojo prie V. namo ir filmavo teritorijoje buvusį šunį. Sutiktina, kad minėti veiksmai negali būti vertinami kaip gyvūno erzinimas, tuo labiau negali pateisinti išteisintojo išsakytų žodžių D. J., kurie neabejotinai yra įžeidžiantys, tačiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad Ž. V. išsakytais žodžiais buvo siekiama ne grasinti nukentėjusiajam sunkiu sveikatos sutrikdymu, bet įspėti D. J., kad jis daugiau nefilmuotų šuns, nes šis ir vėl gali jam įkąsti. Pažymėtina, kad išsakyti žodžiai buvo susiję ne su tyčiniais Ž. V. galimais atlikti veiksmais, o su šuns reakcija į D. J., teigiant, kad jei D. J. toliau filmuos šunį, pastarasis gali vėl jam įkąsti ir šįkart ne tik į ranką. Minėtas išsakytų žodžių aiškinimas atitinka ir nagrinėjama situaciją, nes iš pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad S. V. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad galimai kiemo vartai buvo atidaryti specialiai, siekiant pakenkti jų šeimai, išprovokuoti konfliktinę situaciją. Visuma įrodymų leidžia teigti, kad Ž. V. veiksmai nebuvo nukreipti į grasinimus BK 145 straipsnio prasme, o jis supyko būtent dėl ryte užfiksuotos situacijos, kuomet D. J. filmavo kieme esantį šunį, t. y. kaltinamojo tyčia buvo nukreipta į savo interesų tenkinimą.

14. Apeliaciniuose skunduose grasinimo faktas ir realumas grindžiami tuo, kad anksčiau minėtas šuo jau buvo sužalojęs D. J.. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. taip pat nurodė, kad šis Ž. V. perspėjimas jam sukėlė šoką, kilo pyktis ir nerimas, kad V. šuo nukentėjusįjį gali užpulti trečią kartą (2 t., b. l. 50-51). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti. Vien tai, kad nepilnametis, anksčiau neabejotinai nukentėjęs nuo šuns, pajautė baimę dėl Ž. V. išsakytų žodžių, visgi automatiškai nereiškia, kad Ž. V. iš tikrųjų grasino sunkiai sužaloti jam sveikatą. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių, teismo vertinimu, akivaizdžiai nepakako tokiai išvadai. Pažymėtina, kad ekspertizės akte nukentėjusysis patvirtino, kad „kadangi mes ten vaikštom ir būna, kad nufilmuojam, jei šuo yra palaidas kieme, tai tas sūnus (Ž. V.) man sakė, kad tu debilas, dar pafilmuosit, tai šuo tau ranką perkąs“. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajam baimę sukėlė ne tik Ž. V. išsakyti žodžiai, tačiau ir tai, kad „mama sakė, kad jai skambino šuns šeimininkas (S. V.) <...> šeimininkas pagrasino, kad jei taip elgsimės, šunį paleis“. Tokiu būdu, neabejotina, jog nukentėjusiojo įsitikinimą, kad jis gali būti trečią kartą užpultas šuns, sukėlė ne tik Ž. V. išsakyti žodžiai, bet ir pokalbio su S. V. aplinkybės, tačiau S. V. ikiteisminis tyrimas dėl BK 145 straipsnio 1 dalies buvo nutrauktas, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties.

15. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus - tiek Ž. V.teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad duomenų, pakankamų daryti vienareikšmę ir abejonių nekeliančią išvadą dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių Ž. V. veiksmuose, byloje nesurinkta. Asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažįstamas tik tada, kai jo veikoje nustatomi visi, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti ir šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad Ž. V. grasino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasiniams gali būti įvykdytas. Nors Ž. V.elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jo atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę.

16. Nukentėjusiojo ir jo atstovų apeliaciniame skunde taip pat prašoma remiantis BK 72 straipsnio normomis konfiskuoti S. V. priklausantį Tibeto mastifo veislės šunį. Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nagrinėjamu atveju S. V. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti S. V. priklausantį šunį pagrindo nėra.

18. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (BPK 109 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis). CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas.

19. CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės, nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar padidėti, ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

20. Iš bylos duomenų matyti, kad priimdamas sprendimą apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jam buvo sutrikdyta tiek fizinė, tiek psichinė sveikata, nukentėjusysis patyrė didelį išgąstį, baimę, didelius fizinius skausmus. Apylinkės teismas įvertino ir tai, kad neturtinė žala civiliniam ieškovui padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo, todėl sprendė, kad neturtinė žala turi būti įvertinta 4000 Eur.

21. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino nukentėjusiojo ieškinyje nurodytas aplinkybes apie jam padarytus sužalojimus, patirtus nepatogumus ir išgyvenimus. Pakartotinai atsižvelgti į tas pačias aplinkybes, kurias jau įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus duomenis neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam iš nuteistojo S. V. priteistas 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už neatsargų nesunkų sveikatos sutrikdymą, prieštarauja formuojamai teismų praktikai. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam D. J. neturtinės žalos atlyginimui priteista suma yra teisinga, atitinka teismų praktiką ir nukentėjusiojo ir jo atstovų skundo prašymas priteisti 20 000 Eur iš nuteistojo Ž. V. netenkintinas.

22. Nukentėjusiojo ir jo atstovų apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti bylinėjimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo įstatyminės atstovės advokatas D. S. pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus, iš kurių matyti, jog proceso išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 363 Eur (4 t., b. l. 135-136).

23. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-373-976/2018). Atsižvelgiant į tai, kad byloje pateikti prokuratūros ir nukentėjusiojo ir jo atstovų apeliaciniai skundai netenkinami ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nukentėjusiojo įstatyminės atstovės proceso išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos.

24. 2021 m. birželio 21 d. Kauno apygardos teismo nutartimi nuteistajam S. V. paskirta gynėja advokatė M. V., taip pat išteisintajam Ž. V. – advokatas Evaldas Liutkevičius. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas dėl priteistinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (4 t., b. l. 98, 103, 122). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teisme Ž. V. ir S. V. interesus atstovavo ne Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas, o pačių proceso dalyvių pasirinktas gynėjas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš S. V. ir Ž. V. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nukentėjusiojo D. J., jo įstatyminės atstovės E. J. bei atstovo advokato D. S. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro L. F. apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo įstatyminei atstovei E. J. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų dėl nuteistojo S. V. ir išteisintojo Ž. V. gynimo apeliacinės instancijos teisme nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.