- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2-1024/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „AUTOLITA LT“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutarties, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ pasiūlyta įmokėti 5 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą civilinėje byloje Nr. B2-3576-232/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AUTOLITA LT“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atsakovui UAB „AUTOLITA LT“ iškelti bankroto bylą, o bankroto administratoriumi paskirti UAB „UBC“ įgaliotą atstovę A. G..
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas jam pagal PVM sąskaitą faktūrą (Serija APC Nr.003976) yra skolingas 4 737,55 Lt; siuntė atsakovui įspėjimą dėl atsiskaitymo su pareiškėju, tačiau atsakovas įsipareigojimų neįvykdė. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas manė, kad atsakovui keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas, susipažinęs su pareiškėjo UAB „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „AUTOLITA LT“, 2014 m. kovo 17 d. nutartimi pasiūlė UAB „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties nuorašo gavimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt bei pateikti teismui mokėjimą patvirtinančius įrodymus.
Teismas, nustatęs, kad atsakovas atsiliepimo ir duomenų apie įmonės finansinę padėtį nepateikė, o pagal viešuosiuose registruose esančius duomenis (bendrovė įregistruota 2012 metais) atsakovas registro tvarkytojui nėra pateikęs metinės finansinės atskaitomybės dokumentų; atsakovo vardu nėra registruoto jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, konstatavo, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad įmonės turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas UAB „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ įpareigotinas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą, būtiną administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti.
II. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas UAB „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ atskirajame skunde su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi nesutinka.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis negali įvykdyti skundžiama teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo, nes bendrovės finansinė padėtis yra sunki, todėl būtent dėl šios priežasties ir siekia išsiieškoti skolas iš savo skolininkų. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismo prašoma į depozitinę sąskaitą įmokėti suma viršija atsakovo skolą jam, tokiu būdu įmonė gali patirti dar daugiau nuostolių, nei dabar yra patyrusi. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, jo turimomis žiniomis, atsakovo debitorių skolos sudaro apie 100 000 Lt, be to, teismas be pagrindo sutapatino registruotą įmonės turtą su visu bendrovės disponuojamu turtu; turtui yra priskiriami ir kompiuteriai, įrankiai, automobilio dalys ir pan., o tokio turto užtektų apmokėti teismo ir administravimo išlaidoms bankroto byloje. Be kita ko, pareiškėjas akcentavo, kad bankroto administratorius pateikė besąlyginį sutikimą administruoti UAB „AUTOLITA LT“, tokiu būdu prisiimdamas visą riziką dėl administravimo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui UAB „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ per 5 (penkias) darbo dienas nuo teismo nutarties nuorašo gavimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt, reikalingus administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas UAB „AUTOLITA LT“ atsiliepimo ir duomenų apie įmonės finansinę padėtį nepateikė, o pagal viešuosiuose registruose esančius duomenis atsakovas registro tvarkytojui nėra pateikęs metinės finansinės atskaitomybės dokumentų; atsakovo vardu nėra registruoto jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, sprendė, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad įmonės turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, ir pasiūlė pareiškėjui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą, būtiną administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti.
Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sutapatino registruotą atsakovo turtą su visu bendrovės disponuojamu turtu; turtui yra priskiriami ir kompiuteriai, įrankiai, automobilio dalys ir pan., o tokio turto užtektų apmokėti teismo ir administravimo išlaidoms bankroto byloje; be to, neįvertino, kad pareiškėjo siūlomas paskirti bankroto administratorius pateikė besąlyginį sutikimą administruoti UAB „AUTOLITA LT“, tokiu būdu prisiimdamas visą riziką dėl administravimo išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir vertindamas pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys). Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.
ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Jeigu šis asmuo ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „AUTOLITA LT“, prie pareiškimo pridėjo jo siūlomo bankroto administratoriaus UAB „UBC“ sutikimą, kuriame bankroto administratorius nurodė, jog jis sutinka teikti UAB „AUTOLITA LT“ bankroto administravimo ir įmonės likvidavimo paslaugas ir prašo tvirtinti teisme įgaliotą asmenį A. G. (b. l. 12). Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad bankroto administratorius UAB „UBC“, veikdamas kaip savo veiklos srities profesionalas, sutiko administruoti UAB „AUTOLITA LT“, o tokia savo valia, t. y. išreikšdamas sutikimą administruoti atsakovą, kartu prisiėmė ir riziką, jog likviduojant įmonę gali būti ir negauta lėšų teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų, konstatuoja, kad apelianto argumentai, susiję su tuo, jog pirmosios instancijos be pagrindo neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjo siūlomas paskirti bankroto administratorius pateikė besąlyginį sutikimą administruoti UAB „AUTOLITA LT“, tokiu būdu prisiimdamas visą riziką tiek dėl teismo, tiek administravimo išlaidų, pripažintini pagrįstai. Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien paminėta aplinkybė apeliaciniam teismui leidžia formuoti išvadą, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo įpareigoti apeliantą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai yra bankroto administratoriaus sutikimas administruoti bendrovę, nėra pagrindo įpareigoti asmenį, kuris kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, esant ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms, įpareigoti sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą ĮBĮ nustatytą sumą, kuri gali siekti 10 000 Lt (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2322/2013; 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2746/2013; kt.).
Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sutapatino registruotą atsakovo turtą su visu bendrovės disponuojamu turtu (CPK 178 ir 185 straipsniai). Nors pagal viešuosiuose registruose esančius duomenis, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš tikrųjų UAB „AUTOLITA LT“ vardu nėra registruota jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tačiau, tačiau sutiktina su apelianto pozicija, jog prie bendrovės disponuojamo turto priskirtinas ir kitas turtas, pavyzdžiui, kilnojamasis turtas, be to, byloje nepateikta duomenų, paneigiančių apelianto atskirajame skunde nurodomus argumentus, susijusius su tuo, jog UAB „AUTOLITA LT“ debitorių skolos sudaro apie 100 000 Lt (CPK 178 ir 314 straipsniai). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste aktuali ir ta aplinkybė, kad atsakovo skola ieškovui (4 737,55 Lt) yra mažesnė už teismo nustatytą sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą (5 000 Lt). Apeliacinio teismo vertinimu, netgi konstatavus, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pasiūlyti pareiškėjui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą tam tikro dydžio sumą, nagrinėjamu atveju teismo nustatyta 5 000 Lt dydžio suma, galėtų būti pripažįstama kaip neproporcinga, varžanti pareiškėjo, kaip būsimo kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė galbūt neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė pareiškėjas (kreditorius), kurio, nors kol kas ir nepatvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje, sudaro 4 737,55 Lt, pareiškėjas pateikė bankroto administratoriaus sutikimą administruoti UAB „AUTOLITA LT“, nepagrįstai pasiūlė apeliantui įmokėti teismo nustatytą pinigų sumą, skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (CPK 185 straipsnis).
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjo UAB „Iksados aptarnavimo ir paslaugų centras“ atskirasis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis naikintina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį panaikinti.