Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-210-265/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-03-26
Bylos Nr.: e2A-210-265/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Pupeikienė, Almantas Padvelskis, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas: A. N., A. A.
Atsakovas: V. N. A., M., R. N., A. N.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-210-265/2020Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00726-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.1.2.4.1.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. N. ir A. A. ieškinį atsakovams V. N. A., M., R. N., A. N., A. N. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys – antstolis M. P., antstolis R. B., R. K., J. R., Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šilalės skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė:

1.1. pripažinti 2013 metų sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. Duomenys neskelbtini dalį dėl 2 kambarių buto, esančio Duomenys neskelbtini, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, apsimestiniu dėl pirkėjo, pripažįstant, kad tikruoju pirkėju pagal šį aktą buvo A. N.;

1.2. pripažinti 2013 metų spalio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. Duomenys neskelbtini dalį dėl 0,0480 ha žemės sklypo unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, bei pastato –sodo pastato, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, bei kitų statinių, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančių Duomenys neskelbtini, apsimestiniu dėl pirkėjo pripažįstant, kad tikruoju pirkėju pagal šį aktą buvo A. N.;

1.3. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 1992 m. gegužės 4 d. susitarimo dalį, kuria ieškovai A. A. ir A. N. sutiko, kad nuosavybės teisė į jiems priklausančią M. K. valdytos žemės dalį būtų atkurta N. N. vardu;

1.4. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 1999 m. gruodžio 1 d. sutikimo, patvirtinto Kauno miesto 10-ojo notarų biuro notarės O. M. notarinio reg. Nr Duomenys neskelbtini, dalį, kuria A. N. ir A. A. atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo, į B. N. valdytą žemę, esančią Duomenys neskelbtini, N. N. naudai;

1.5. pripažinti A. N. ir A. A. nuosavybės teises kiekvienam į po 1/4 dalį 0,9300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini, ir 1/4 dalį 0,900 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini.;

1.6. pripažinti A. N. ir A. A. nuosavybės teises kiekvienam į po 1/4 dalį 2,7600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini.;

1.7. pripažinti A. N. ir A. A. nuosavybės teises kiekvienam į po 1/4 dalį 1,1200 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini.

2. Ieškovai nurodė, kad 2018 metų rugpjūčio 18 d. mirė ieškovų brolis N. N.. Po jo mirties palikimą priėmė pirmos eilės įpėdiniai V. N., A. M., R. N., A. N. ir A. N.. Ieškovų teigimu, dalis N. N. vardu registruoto turto iš tiesų yra ieškovų nuosavybė. Nurodė, kad 2009 metų balandžio 9 d. įgaliojimu Nr. 1-937 N. N. įgaliojo A. N. N. N. vardu nupirkti bet kurį Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra, bei jį parduoti. Tą pačią dieną, A. N. ir N. N. sudarė susitarimą, kad visas turtas, kurį A. N. nupirks N. N. vardu, bus A. N. nuosavybė. Remiantis šiuo įgaliojimu A. N. 2013 m. sausio 17 d. varžytynėse nupirko šį turtą: 2 kambarių butą, esantį Duomenys neskelbtini. Minėtą turtą A. N. pirko savo reikmėms, tačiau N. N. vardu. Apie iš varžytynių parduodamą turtą ieškovas sužinojo iš jo buvusio savininko R. K.. Taigi, pirkėjas A. N. su R. K. sutarė, kad nupirkęs butą, jį vėl parduos R. K. išsimokėtinai. Todėl nupirkus šį butą su R. K. buvo pasirašyta preliminarioji buto pirkimo sutartis ir R. K. pasiliko toliau gyventi šiame bute. Už šio turto įsigijimą A. N. sumokėjo 6 600 Lt (varžytynių mokestį, kuris buvo įskaičiuotas į turto kainą), o A. A. sumokėjo 62 700 Lt, tačiau ir ši suma mokėta iš A. N. priklausančių lėšų. Minėtas turtas buvo parduotas 2012 metų gruodžio 20 d. varžytynių metu. Taip pat N. N. vardu A. N. 2013 m. spalio 7 d. nupirko žemės sklypą 0,0480 ha unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, bei pastatą – sodo pastatą bei kitus statinius, esančius Duomenys neskelbtini Šis turtas įgytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. Duomenys neskelbtini. Už šį turtą A. N. mokėjo grynais iš savo pinigų, jis įgytas jo reikmėms. Pagal ieškovo A. N. ir N. N. susitarimą, A. N. buvo tikrasis šio turto pirkėjas ir savininkas, už turtą mokėjo iš savo lėšų, turtas buvo reikalingas jo asmeniniams poreikiams.

3. Ieškovai taip pat nurodė, kad A. N., A. A., Z. K. ir N. N. buvo pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, priklausiusią jų tėvui B. N., esančią Duomenys neskelbtini. Kad būtų paprastesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas bei lengvesnis disponavimas turtu, visi pretendentai buvo sutarę, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos N. N. vardu, tačiau realiai savininkais bus visi. 1999 m. gruodžio 1 d. sutikimu Šilalės rajono Kvėdarnos agrarinės reformos tarnybai visi pretendentai sutiko, kad nuosavybės teisės į žemę, kurią iki 1940 metų valdė B. N., būtų atkurta N. N.. Taip pat A. N. ir A. A. 1992 m. gegužės 4 d. susitarimu atsisakė savo pretenzijų N. N. naudai į 2,7600 ha žemės sklypo, esančio Duomenys neskelbtini., tai yra jų senelės M. K. nuosavybės teise valdytą žemę. 1992 m. gegužės 4 d. susitarimu Z. K., A. A. ir A. N. sutiko, kad nuosavybės teisės į B. N. žemę būtų atkurtos būtent N. N.. Ieškovų teigimu, šis atsisakymas taip pat buvo fiktyvus.

4. Atsakovai R. N., A. N. ir A. N. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

5. Atsakovai V. N. ir A. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Tauragės apylinkės teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės A. A. atsakovei R. N. 81,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės A. A. atsakovui V. N. 108,02 bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo A. N. atsakovei R. N. 1 428,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo A. N. atsakovui V. N. 1 884,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo A. N. trečiajam asmeniui R. K. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo A. N. trečiajam asmeniui J. R. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Dėl 1992 m. gegužės 4 d. susitarimo, 1999 m. gruodžio 1 d. sutikimo pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių į žemę pripažinimo. Nustatė, kad ieškovai savanoriškai atsisakė nuo jiems tenkančios atkuriamos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą dalies, 1992 m. gegužės 4 d. bei 1999 m. gruodžio 1 d. pretendentų tarpusavio susitarimais, patvirtintais notaro. Teismo vertinimu, liudytojų A. A., A. N. ir Z. P. parodymai patvirtina, kad minėtus susitarimus ieškovai sudarė ir pas notarus pasirašė laisva valia. Nustatė, kad N. N. asmeniškai dalyvavo nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo procese, tai yra žemėtvarkos skyriui teikė dokumentus, prašymus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. N. N. asmeninės nuosavybės teise naudojosi – ūkininkavo ginčo žemės sklypuose, į kuriuos jam atkurtos nuosavybės teisės, mokėjo žemės mokesčius. Pažymėjo, kad ieškovai, siekdami savo reikalavimų patenkinimo, nepaneigė Nekilnojamojo turto registre esančių sandorių tikrumo. Ieškovų argumentus, kad 1992 m. gegužės 4 d. bei 1999 m. gruodžio 1 d. susitarimai buvo apsimestiniai, patvirtina byloje esantis 2000 m. gegužės 2 d. susitarimas, kuriame nurodyta, jog N. N. sutinka atkurti savo vardu seserims Z. K., A. A. ir broliui A. N., žemės sklypus jis naudos, kol ūkininkaus, teismas vertino kritiškai. Atsižvelgdamas į 2000 m. gegužės 2 d. susitarimo turinį, teismas šį susitarimą vertino kaip pažadą ateityje neatlygintinai perleisti žemės sklypų dalis ieškovams, t. y. dovanoti. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog N. N. pablogėjus sveikatai būtų atlikęs kokius nors veiksmus dėl dalies žemės sklypų perleidimo atsakovams. Kadangi 2000 m. gegužės 2 d. susitarime nurodyto turto N. N. neperleido atsakovams, teismo manymu, susitarime aptartas pažadas perleisti žemės sklypus atsakovams laikytinas niekiniu ir negaliojančiu.

8. Pasisakydamas dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, kad ieškovai 1992 m. gegužės 4 d. susitarimą ir 1999 m. gruodžio 1 d. sutikimą pasirašė pas notarą asmeniškai, tai yra jau ginčijamų sandorių metu žinojo apie jų sudarymą, todėl nuo jų sudarymo momentų ir skaičiuotinas ginčo sandorių bendrasis ieškinio senaties terminas. Padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas 1992 m. gegužės 4 d. susitarimui nuginčyti pasibaigė 1995 m. gegužės 4 d., o 1999 m. gruodžio 1 d. sutikimui nuginčyti ieškinio senaties terminas pasibaigė 2009 m. gruodžio 1 d. Todėl šiuos ieškinio reikalavimus atmetė ne tik kaip nepagrįstus, tačiau kaip ir pareikštus praleidus ieškinio senaties terminą.

9. Dėl 2013 metų sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių ir 2013 metų spalio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktų dalies pripažinimo apsimestiniais. Teismo vertinimu, šioje byloje viena iš esminių įrodinėtinų aplinkybių yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Nustatė, kad visus ginčijamus nekilnojamojo turto objektus A. N. pirko remdamasis 2009 m. balandžio 9 d. N. N. išduotu notariniu įgaliojimu. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad N. N. turėjo pakankamai grynųjų pinigų, kuriuos galėjo investuoti į nekilnojamojo turto įsigijimą. Pažymėjo, kad iš A. N. pateiktų įrodymų matyti, kad jis savo sąskaitose Swedbank AB ir AB SEB banke turėjo pakankamai lėšų pirkti nekilnojamajam turtui, tačiau šie įrodymai nepatvirtina, kad jis už juos nupirko ginčijamą nekilnojamąjį turtą, nes didžioji dalis mokėjimų buvo atlikta grynaisiais. Taip pat atkreipė dėmesį, kad 2009 m. balandžio 9 d. A. N. ir N. N. pasirašytame susitarime neįvardintas konkretus turtas – jame nurodyta, kad A. N. turtas nupirktas N. N. vardu bus tik tas, kurį A. N. pirks už savo pinigus. Nurodė, kad A. N. nepateikė patikimų įrodymų, kad jis butą Duomenys neskelbtini ir sodo sklypą su pastatais N. vardu nupirko savo lėšomis. Teismo manymu, ieškovas pagal N. N. įgaliojimą pirkdamas ginčo butą ir sodo sklypą su pastatais Duomenys neskelbtini suprato, kad sandoris sudaromas N. N. vardu ir turtas priklauso pastarajam. A. N. atliktus veiksmus – perkamo turto paiešką, apžiūrą, sumokėjimą už nupirktus nekilnojamojo turto objektus, įregistravimą Nekilnojamojo turto registre N. N. vardu, mokesčių sodo bendrijai mokėjimą ir kitus – vertino kaip atitikimą 2009 m. balandžio 9 d. Reg. Nr. 1-937, išduoto įgaliojimo sąlygoms. Teismo nuomone, preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių su J. R. dėl sodo sklypo su pastatais, ir su R. K. dėl buto pirkimo sudarymas viršija įgaliojimu A. N. suteiktas teises, kadangi šias sutartis ieškovas sudarė savo vardu nebūdamas turto savininku. Nurodė, kad ieškovas negalėjo pagrįsti grynųjų pinigų turėjimo sandorių sudarymo metu, taip pat negalėjo pagrįsti tikslo, priežasties apsimestiniam sandoriui sudaryti , dėl šių aplinkybių ieškovo paaiškinimai prieštaringi, nėra logiškai pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytas tikslas ginčo nekilnojamąjį turtą įsigyti brolio N. N. vardu būtų objektyviai pagrįstas, nes ieškovo nurodytiems tikslams nekilnojamąjį turtą pirkti brolio vardu nebuvo būtinybės, tai yra sudaryti fiktyvų apsimestinį sandorį. Teismo nuomone, ieškovas turėjo galimybę manipuliuoti N. N. turtu, kadangi N. N. išsilavinimas pakankamai žemas, baigęs tik dvi klases, kai tuo tarpu ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą ir didelę patirtį prekybos nekilnojamuoju turtu srityje.

10. Pasisakydamas dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, kad A. N. pagal 2009 m. balandžio 9 d. N. N. išduotą įgaliojimą dalyvavo sudarant pirkimo pardavimo sandorius, juos pasirašė, todėl žinojo, kad butas 2013 m. sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu, o sodo sklypas su pastatais 2013 m. spalio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu buvo nupirktas N. N.. Dėl to senaties terminas šių sandorių ginčijimui skaičiuojamas nuo jų sudarymo momento. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ieškovai praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl šiuos ieškinio reikalavimus atmetė ne tik kaip nepagrįstus, tačiau kaip ir pareikštus praleidus ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė šiuos ieškinio reikalavimus: 1) pripažinti 2013 metų sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. Duomenys neskelbtini dėl 2 kambarių buto, esančio Duomenys neskelbtini, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, dalį apsimestiniu sandoriu dėl pirkėjo pripažįstant, kad tikruoju pirkėju pagal šį aktą buvo A. N. ir pripažinti 2013 metų spalio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. Duomenys neskelbtini dėl 0,0480 ha žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, bei pastato – sodo pastato, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, bei kitų statinių, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančių Duomenys neskelbtini, dalį apsimestiniu sandoriu dėl pirkėjo pripažįstant, kad tikruoju pirkėju pagal šį aktą buvo A. N., ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – minėtus ieškinio reikalavimus tenkinti. Prašo prie bylos pridėti šiuos įrodymus: pajamų deklaracijas, verslo liudijimus, pirkimo–pardavimo sutartis, mainų sutartį, pavedimus, kredito sutartis, pakvitavimą. Taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai taikė CK 1. 87 straipsnio nuostatas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

11.2. Teismas neteisingai aiškino 2009 metų balandžio 9 d. susitarimo turinį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, iškraipė sutarties esmę, neteisingai analizavo sutartį lingvistiškai, neatsižvelgė į sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo. A. N. ir N. N. aiškiai susitarė, kad visas turtas, kurį A. N. įgis pagal 2009 metų balandžio 09 d. įgaliojimą, bus A. N. nuosavybė.

11.3. Teismo išvada, kad ieškovas A. N. pagal įgaliojimą nupirko ir kitą turtą, ir tai, pasak teismo, patvirtina išrašas iš N. N. sąskaitos, laikytina siurprizine, kadangi šios aplinkybės nebuvo tiriamos teismo posėdžio metu.

11.4. Teismo pagrindinis motyvas, dėl kurio buvo atmestas ieškinys, – kad A. N. neįrodė, jog turtas buvo įgytas iš jo lėšų, nepagrįstas. Ieškovo pateikti įrodymai apie disponavimą piniginėmis lėšomis aktualiu laikotarpiu buvo pakankami pagrįsti jo turtinę padėtį ir galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą.

11.5. Teismas nevertino įrodymų visumos, todėl nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos vertinant įrodymus. Teismas visiškai nevertino ir nenurodė argumentų, dėl kokių priežasčių atmetė dalį įrodymų. Taip pat iškraipė liudytojo A. M. parodymus.

11.6. Teismo išvada, kad A. N. ir R. K. sudaryta preliminarioji sutartis išeina už 2009 metų balandžio 9 d. įgaliojimo suteiktų įgalinimų, nes ją ieškovas sudarė savo vardu nebūdamas turto savininku, klaidinga. Skirtingai, nei nustatė teismas, minėtą sutartį ieškovas sudarė ne kaip N. N. įgaliotas asmuo, o kaip tikrasis turto savininkas, kuris disponavo turtu savo nuožiūra.

11.7. Priešingai nei nurodė teismas, A. N. ne manipuliavo N. N. turtu, o jam padėjo.

11.8. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias turto pardavimo iš varžytynių akto ir turto pardavimo akto be varžytynių nuostatas, nes neatsižvelgė į šios bylos specifiką – šiuos aktus ieškovas prašė pripažinti apsimestiniais dėl pirkėjo, o ne nuginčijus taikyti restituciją, t. y. grąžinti šalis į pradinę padėtį. Pažymėtina, kad apie panašią situciją yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015 metų lapkričio 06 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015. Taigi, esant analogiškoms šiai bylai aplinkybėms, ieškovas įgijo teisę ginčyti varžytynių aktą ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą tiek CPK 602 straipsnio, tiek ir CK 1.87 straipsnio pagrindu. Nors ieškovas ir prašo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu, tačiau neprašo taikyti restitucijos, todėl laikosi pozicijos, kad CPK 602 straipsnio 3 dalyje nurodytas terminas netaikytinas.

11.9. Jeigu teismas manytų, kad yra pagrindas taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, tuomet yra pagrindas jį atnaujinti.

Atsiliepimas

12. Atsakovas V. N. ir A. M. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo netenkinti apelianto prašymo prie bylos pridėti naujus įrodymus. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

12.1. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog tikrąja ginčo sandorio šalimi turėtų būti pripažintinas ieškovas.

12.2. Ieškovas turėtų būti laikomas profesionaliu verslininku, kuris nuolat sudaro nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, todėl puikiai suvokia ir teisines pasekmes kylančias iš sudaromų sandorių.

12.3. Nekonkretūs ir nenuoseklūs teiginiai patvirtina, kad apeliantas iš esmės negali patvirtinti ieškinyje nurodytų apsimestinio sandorio sudarymo aplinkybių.

12.4. N. N. turėjo aiškų ir konkretų tikslą savo nuosavybėn įgyti turto, kadangi išdavė A. N. įgaliojimą, kurio pagrindu jis privalėjo nupirkti nekilnojamąjį turtą N. N., o ne savo vardu. N. N. esant gyvam jokios pretenzijos dėl turto priklausomumo nebuvo niekada reiškiamos, N. N. mokėjo išlaidas, susijusias su turto išlaikymu.

12.5. Paminėtina, kad apeliantas, pasisakydamas dėl sandorio apsimestinumo, įrodinėja, jog turėjo finansines galimybes įsigyti ginčo objektą iš savo asmeninių lėšų. Tačiau šioje byloje ir nekilo ginčas dėl A. N. turimų finansinių galimybių. Nagrinėjant bylą buvo svarbu nustatyti, ar faktinis turto įgijėjas, t. y. N. N., turėjo finansines galimybes įsigyti ginčo objektą.

12.6. Apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris neginčytinai patvirtintų, jog jo turimos piniginės lėšos būtų panaudotos ginčo objekto įsigijimui, t. y. kad turimos piniginės lėšos būtų panaudotos kaip jo asmeninis indelis į ginčo objektą. Priešingai, visų ginčo objektų įsigijimo dokumentuose nurodyta, kad mokėjimai atliekami už N. N..

12.7. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas detaliai pasisakė dėl pateiktų įrodymų ir vertino tiek vienos, tiek ir kitos bylos šalies pateiktų įrodymų visumą.

12.8. Apelianto teikiami išaiškinimai dėl senaties termino skaičiavimo, bei tai, kad jis pats gali pasirinkti, nuo kada turėtų būti skaičiuotinas senaties terminas, iš esmės turėtų būti laikoma piktnaudžiavimu teisėmis.

13. Atsakovai R. N., A. N. ir A. N. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

13.1. Apeliantas nurodė tik dvi priežastis, kodėl jis siekė savo nuosavybėn įgyti turtą brolio N. N. vardu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė tik abstrakčias priežastis, susijusias su ieškovo šeimyniniu statusu ir siekiu išvengti išlaikymo vaikams padidinimo, bei priežastis, susijusias su broliui N. N. taikomomis lengvatomis, kurių neturėjo pats ieškovas. Pažymėtina, jog ieškovas į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti kokias nors detalesnes sudaromų sandorių simuliacijos priežastis ar poreikį.

13.2. Apeliantui neįrodžius ir net nepaaiškinus, kodėl jis ginčo turtą turėjo įgyti brolio vardu, ieškinys dėl ginčo sandorių pripažinimo apsimestiniais pagrįstai buvo netenkintas.

13.3. Teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo A. M. parodymais dėl N. N. nuosavybės Duomenys neskelbtini.

13.4. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog teismas neteisingai aiškino 2009 metų balandžio 9 d. susitarimo turinį. Atsakovų manymu, pagrįstai reikšmę suteikė ne pažodiniam susitarimo teksto aiškinimui, tačiau kitoms aplinkybėms bei šalių konkliudentiniams veiksmams, kurie prieštaravo susitarimo tekstui. Šis susitarimas nebuvo galiojantis, nes pačios šalys jo nesilaikė.

13.5. Priešingai nei teigiama skunde, pagrindinis teismo motyvas, dėl ko buvo atmestas ieškinys, nebuvo apelianto turtinė padėtis. Pagrindinė ieškinio netenkinimo priežastis – neįrodytas ginčo sandorių apsimestinumas.

13.6. Sutiktina, kad byloje nėra duomenų apie N. N. grynais pinigais turėtas pinigų sumas, tačiau svarbu ir tai, jog jokios N. N. pajamos iš pagrindinės žemės ūkio veiklos (gyvulininkystės ir augalininkystės) visiškai neatsispindi N. N. banko sąskaitos išraše. Šios pajamos buvo gaunamos grynaisiais pinigais.

13.7. Akcentuotina, kad viešame registre ginčo turtas paties ieškovo buvo išviešintas kaip N. N. nuosavybė. Sudarydamas ginčo sandorius ieškovas veikė pagal turėtą įgaliojimą, turtą pirko ne sau, o broliui. Ieškovas nepaaiškino, kodėl ginčo turto negalėjo įgyti savo vardu.

13.8. Teismų praktikoje nėra ieškovo nurodomų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, t. y. jog ieškinio senaties terminai galėtų priklausyti nuo inicijuojamo ginčo teisinio pagrindo, kaip bando įrodinėti apeliantas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo formos

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

16. Apeliantas prašo prie bylos pridėti naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu ir nurodytus šios nutarties 11 punkte. Taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus. Akcentuoja, jog šių naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo susipažinus su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis buvo atmestas ieškinys. Apeliantas teigia, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios teismas ieškinį atmetė – ieškovas neįrodė turėjęs finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą. Pasak apelianto, šie nauji įrodymai paneigia minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas.

17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, skundžiamo teismo sprendimo turinį bei susipažinusi su pateiktas dokumentais ir paaiškinimais, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais. Visų pirma, pastebėtina, kad priešingai, nei teigia apeliantas, jo nurodyta priežastis nebuvo ieškinio atmetimo pagrindas, t. y. apelianto turtinė padėtis neturėjo esminės reikšmės konstatuotajant ieškinio nepagrįstumą. Antra, atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje, kilus neaiškumų bei konstatavus, kad šalių pateikti įrodymai nėra pakankami bylos esmei atskleisti, pirmosios instancijos teismas atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Tai yra ieškovas turėjo teisę ir galimybę jo manymu reikšmingus bylai įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Šioje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos.

19. Taigi kolegija, įvertinusi naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo ribojimą bei atsižvelgusi į nurodytas priežastis, apelianto prašymo netenkina ir naujų įrodymų bei rašytinių paaiškinimų nepriima ir jų nevertina.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo

20. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje ieškovas kelia klausimus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo apsimestinio sandorio ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nustatant tikrąją apsimestinio sandorio šalį.

21. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad 2013 metų sausio 17 d. bei 2013 metų spalio 7 d. sandorių metu parduoto turto tikrasis pirkėjas buvo ieškovas.

22. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu, kad apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

23. Taigi šioje byloje būtent šiuo pagrindu – dėl pirkėjo 2013 metų sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių akte bei 2013 metų spalio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte nurodyto asmens neatitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui – ginčijami sandoriai, nurodant, kad tikrasis nekilnojamojo turto pirkėjas buvo ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Minėta, jog CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniais sandoriai laikomi tuomet, kai jie sudaromi ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu; kai atlygintinis sandoris pridengiamas dovanojimo sutartimi; kai siekiama išviešinti trečiuosius asmenis klaidinantį teisinį rezultatą, pvz. nuosavybės teisės perleidimą ir kt. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 straipsnis) yra išaiškinęs, jog dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas šiais kasacinio teismo suformuluotais kriterijais rėmėsi, nurodytas aplinkybes nustatinėjo, vertino jas patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, išsiaiškino visas bylai reikšmingas sandorių sudarymo aplinkybes.

25. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis siekė savo nuosavybėn įgyti turtą brolio N. N. vardu siekdamas išvengti išlaikymo vaikams padidinimo, taip pat, kad norėjo pasinaudoti broliui taikomomis lengvatomis, kurių neturėjo pats ieškovas. Tačiau kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, pažymi, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų patvirtinti tokias apelianto nurodytas sandorių simuliacijos poreikį patvirtinančias priežastis. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde apskritai nėra nurodomi argumentai, lėmę apsimestinių sandorių sudarymo priežastis. Taigi, įvertinus ieškovo nurodytas prieš sudarant ginčo sandorius niekuo nepagrįstas aplinkybes, iš kurių negalima nustatyti aiškaus ir apibrėžto išankstinio ieškovo tikslo sudaryti apsimestinį sandorį, apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta, jog minėtos ieškovo pateiktos versijos yra pakankamai tikėtinos ir pagrįstos, kad tokius sandorius būtų galima laikyti apsimestiniais. Juo labiau atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotus apsimestinio sandorio nustatymo kriterijus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju ginčo sandoriai taip pat nebuvo sudaryti kaip melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, ir jais nebuvo siekiama apeiti įstatymus ar kitų asmenų teises. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė vertintina kaip svari konstatuojant ieškinio nepagrįstumą.

26. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies byloje esančių įrodymų ar vertino juos netinkamai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Kolegija šiuos argumentus vertina kritiškai ir pažymi, jog kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK176 straipsnis) (pvz., LAT 201123 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011 ir kt.).

27. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino vienos svarbiausių aplinkybių, t. y. jog už ginčo sandorius mokėjo ne N. N.. Ieškovas į bylą pateikė 2012 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymą, kuris, pasak apelianto, patvirtina, kad A. N. iš savo sąskaitos sumokėjo varžytynių dalyvių mokestį – 6 600 Lt už perkamą butą Duomenys neskelbtini; likusią kainos dalį (62 700 Lt) už minėtą butą mokėjo ieškovė A. A. iš A. N. jai duotų grynųjų pinigų; už nekilnojamo turto objektus, esančius Duomenys neskelbtini, grynaisiais pinigais mokėjo A. N.. Kolegija šią skundo nuostatą vertina kritiškai.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų pirma šiuo atveju būtina akcentuoti, jog priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas vertino anksčiau minėtus įrodymus. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas atsižvelgė ir į tai, kad pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas turėjo pakankamai lėšų pirkti nekilnojamam turtui, ir kad minėtus mokėjimus atliko ieškovas, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog už ginčo nekilnojamuosius objektus ieškovas mokėjo iš savo lėšų. Kolegija sutika su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip teisingai nurodė teismas, A. N. atlikti veiksmai, t. y. perkamo turto paieška, jo apžiūra, pinigų sumokėjimas už perkamą turtą, įregistravimas, mokesčių mokėjimas sodo bendrijai ir kt. atitinka 2009 m. balandžio 9 d. išduoto įgaliojimo sąlygas.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia ir į byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, jog N. N. iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos kaip ūkininkas nuolat gaudavo įvairias išmokas (už galvijus, pasėlius ir kt.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokių išmokų mokėjimas leidžia daryti išvadą, kad N. N. gaudavo pajamų ir iš realizuotos žemės ūkio produkcijos, tačiau tikėtina, kad už realizuotą produkciją su N. N. gavėjai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Taip pat nėra pagrindo abejoti liudytojais apklaustų A. A., A. N. ir Z. P. parodymais, kurie nurodė, kad N. N. turėjo pakankamai grynųjų pinigų investuoti juos į nekilnojamojo turto įsigijimą. Tai yra byloje esančių įrodymų pakanka įsitikinti, jog N. N. turėjo finansinių galimybių įsigyti ginčo nekilnojamojo turto objektus.

30. Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo A. M. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėto liudytojo paaiškinimai, jog jam N. N. yra sakęs, kad jis turi trobą Duomenys neskelbtini, kurią jam užrašė brolis, tačiau gyventi nevyks, nes dar nori ūkininkauti, pagrįstai leido teismui padaryti išvadą, kad šį turtą N. N. laikė savo asmenine nuosavybe. Taigi minėto liudytojo parodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog N. N. nebuvo poreikio pirkti nekilnojamąjį turtą Duomenys neskelbtini apskrityje, kadangi jis pats gyveno Duomenys neskelbtini rajono savivaldybėje ir vertėsi žemės ūkio veikla.

31. Apeliacinės instancijos teismo neįtikina apelianto argumentai, jog ginčo turto ieškovas nereikalavo grąžinti, kadangi santykiai su N. N. buvo draugiški ir grįsti pasitikėjimu, todėl tikėjosi, jog problemų dėl ginčo turto nuosavybės ateityje nekils. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad ieškovai artimai bendravo su N. N., dažnai jį lankė, tačiau per pusantrų metų laikotarpį po N. N. insulto nesprendė su nekilnojamuoju turtu susijusių klausimų, leidžia teigti, kad N. N. ginčo turtą laikė savo asmenine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą abejoti apelianto teiginiais, jog jis save laikė ginčo turto savininku – mažai tikėtina, kad sunkiai susirgus N. N., ieškovas nebūtų ėmesis priemonių išspręsti ginčo nuosavybės teisės klausimus.

32. Kritiškai vertintina ir apeliacinio skundo nuostata, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2009 m. balandžio 9 d. A. N. ir N. N. pasirašyto susitarimo sąlygas.

33. Bylos duomenimis, 2009 m. balandžio 9 d. išduotu įgaliojimu Nr. 1-937 N. N. įgaliojo A. N. valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, (pastatus, statinius, įrenginius, butus, žemės sklypus), kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tai yra N. N. vardu nupirkti bet kurį Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra, bei jį parduoti. 2009 m. balandžio 9 d. A. N. ir N. N. pasirašė susitarimą, kuriame sutarė, kad visas turtas, kuris bus nupirktas A. N. pagal įgaliojimą N. N. vardu, bus A. N. nuosavybė. Minėtame susitarime taip pat nurodyta, kad N. N. jokių pretenzijų nereikš ir neturės, nes Antanas už perkamą nekilnojamajį turtą mokės savo pinigais.

34. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai suteikė prioritetą ne pažodiniam minėto susitarimo tekstui, o įvertino byloje esančių duomenų visumą.

35. Visų pirma, kaip jau minėta, šioje byloje A. N. nepateikė patikimų įrodymų, kad jis butą Duomenys neskelbtini ir sodo sklypą su pastatais N. N. vardu nupirko savo lėšomis. Antra, į bylą pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad N. N. ginčo turtą laikė savo asmenine nuosavybe. Pastebėtina, jog N. N. atliko aktyvius veiksmus, siekdamas įgyti nekilnojamąjį turtą – kreipėsi į notarų biurą, išdavė įgaliojimą A. N., įsigytą turtą įregistravo VĮ „Registrų centras“, mokėjo žemės mokesčius ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, jog ieškovas nagrinėjamu atveju veikė kaip įgaliotinis, t. y. vadovaudamasis 2009 m. balandžio 9 d. išduotu įgaliojimu Nr. 1-937. Pakartotinai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas ginčo turto grąžinimo nereikalavo. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus pagal egzistavusią ieškovo ir N. N. santykių praktiką bei šalių elgesį po sutarties sudarymo.

36. Kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog teismas netinkamai įvertino byloje pateiktas preliminariąsias ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis.

37. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), o iš neteisėto sandorio jokie apelianto teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti. Kadangi byloje pateiktas preliminariąsias sutartis su R. K. ir R. R. ieškovas sudarė nebūdamas ginčo turto savininku, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai neteikė reikšmės minėtiems įrodymams. Tais pačiais motyvais atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo atsižvelgta, kad ieškovas mokėjo mokesčius už ginčo turtą sodininkų bendrijai. Apelianto nesąžiningi ir neteisėti veiksmai sudarant preliminariąsias sutartis ar nebūnant ginčo turto savininku įstojimas į sodininkų bendriją negali sukurti teisėto rezultato – nuosabybės teisių į ginčo turtą.

38. Taigi nurodytų ir aptartų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje neįrodytas ginčo sandorių apsimestinumas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jos ieškovų ieškinys atmestinas ir kitu savarankišku pagrindu – pritaikius ieškinio senatį.

1) Remiantis CPK 602 straipsnio 1 dalimi, suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali reikalauti pripažinti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais, kiti asmenys taip pat gali pareikšti ieškinius dėl civilinės teisės, jeigu jie yra susiję su turto, iš kurio yra išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnio 1 dalis), pasirinkdami pažeistų teisių gynimo būdu. Sutiktina su apeliantu, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-583-421/2015). Tačiau nagrinėjamu atveju esminis momentas sietinas ne su galimybe ginčyti minėtus sandorius, tačiau su senaties termino skaičiavimu.

39. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė konkrečią ir nuosekliai kasacinio teismo praktikoje pateikiamą išaiškinimą dėl senaties termino skaičiavimo pradžios, kuris sietinas su subjektinės teisės pažeidimu, pažeidimo sužinojimo diena.

40. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti įstatymai. Viena iš tokių išimčių yra nustatyta CPK (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. spalio 1 d.) 602 straipsnio 3 dalyje.

41. CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Kaip teisingai atkreipė dėmesį atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, kasacinis teismas yra nurodęs, jog ši teisės norma ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią sieja ne su momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę (išskyrus atvejį, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas), o su konkrečiu įvykiu – varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo gegutes 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015). Taigi, senaties terminas ginčyti 2013 metų sausio 17 d. bei 2013 metų spalio 7 d. sandorius baigėsi 2014 m. sausio 17 d. ir 2014 m. spalio 7 d. Kadangi kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį nustatęs, jog ieškovas praleido terminą ieškiniui pateikti.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

45. Apelianto apeliacinio skundo netenkinus jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

46. Atsakovas V. N. pateikė įrodymus apie turėtas 825 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Pažymėtina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 d. redakcija) (toliau – Rekomendacijos) rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Todėl atsakovui V. N. iš apelianto priteistina 825 Eur bylinėjimosi išlaidų.

47. Atsakovė R. N. pateikė įrodymus apie turėtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Kadangi šios išlaidos taip pat neviršija Remonedacijose nustatytų dydžių, jos priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo A. N. atsakovui V. N. priteisti 825,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Iš ieškovo A. N. atsakovei R. N. priteisti 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

TeisėjaiAlmantas PadvelskisAlbina PupeikienėAlvydas Žerlauskas