Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vilija Valantienė Civilinė byla Nr. 2A-463-440/2013

Teisėja Vilma Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00815-2012-9

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Rasos Bartašienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. P. ir A. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas ieškovo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas laikė pagristu, todėl jį tenkino. Ieškinį patenkinus iš atsakovų teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu A. K. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apelianto atžvilgiu ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

1. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai taikė solidariąją atsakomybę ir nepagrįstai priteisė ieškovui žalos atlyginimą iš A. P. solidariai. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) normas, neteisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai analizavo faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą sprendimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad privalo regreso tvarka solidariai atsakyti už žalą, kurią padarė atsakovas A. P. su apeliantui priklausančia transporto priemone, kuri autoįvykio metu nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Apeliantas įsitikinęs, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatytų taisyklių nepažeidė, nes neturėjo pareigos apdrausti nenaudojamos transporto priemonės. Todėl ieškovas regreso teisę turi tik į žalą padariusį asmenį, o ne į solidariąją atsakomybę.

3. Teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.270 straipsnio 3 dalies, kuri numato, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už atsiradusią žalą neatsako, jei galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Apelianto veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su atsakovo A. P. padaryta žala, o taip pat su ieškovo, išmokant žalos atlyginimą, patirtomis išlaidomis, todėl nepagrįstai iš apelianto solidariai priteistas nuostolių atlyginimas regreso tvarka.

4. Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas. Atsiliepime į ieškinį apeliantas prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškinio senaties termino, nenurodė, ar, teismo nuomone, terminas yra praleistas, ar yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apelianto įsitikinimu, ieškovas praleido ieškinio senatį, todėl ieškinys jo atžvilgiu turėjo būti atmestas ir tuo pagrindu.

5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pretenzijų apeliantas negavo, jam nebuvo pranešta apie sugadintų transporto priemonių defektavimą, nebuvo supažindintas su turto techninės apžiūros protokolais, nerašė įsipareigojimo atlyginti žalą. Teismas neįvertino atsakovo A. P. parodymų, kad jis pripažino tik savo kaltę dėl neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo, teismas bylą išnagrinėjo tik remdamasis ieškovo argumentais, neobjektyviai vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, tuo pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančius įstatymus.

6. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taip pat prašo teismą išreikalauti iš Šiaulių m. VPK VP Eismo priežiūros skyriaus 2007 m. balandžio 22 d. įvykusio autoįvykio tyrimo medžiaga, kurioje turi būti įrodymų, kad A. P. paėmė naudotis apelianto autotransporto priemonę be jo žinios ir sutikimo, ir ja įvykdė autoavariją.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Su apelianto apeliaciniu skundu nesutinka, nes skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo tarpu pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad 2007 m. balandžio 22 d. eismo įvykio metu transporto priemonė AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užvaldyta neteisėtai arba, kad galimas minėtos transporto priemonės valdymo netekimas buvo be apelianto kaltės. Transporto priemonės savininko atsakomybei prieš ieškovą atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog eismo įvykio kaltininkas apeliantui priklausančia transporto priemone pasinaudojo be jo žinios ir leidimo, vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis, nedaro jokios įtakos apelianto, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei, biuro atžvilgiu. Apelianto prašymą taikyti ieškinio senatį laiko nepagrįstu. LR CK 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatose yra įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Bendraatsakovis A. P. paskutinį kartą savo prievolę Biurui pripažino 2010 m. sausio 27 d., išsiųsdamas 2009 m. gruodžio 14 d. skolinį įsipareigojimą, o tai yra taikoma ir kitam bendraskoliui solidariojoje prievolėje, t.y. apeliantui A. K. (LR CK 6.12 straipsnis), todėl biuras, 2012 m. gruodžio 14 d. pareikšdamas ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino. Be to, pažymi, jog bendraatsakovio A. K. teiginys, jog jis negavo biuro siųstų pretenzijų, neatitinka tikrovės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas teikia teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodine tvarka ir prašo išreikalauti autoįvykio tyrimo medžiagą. Vadovaujantis LR CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Netinkamas, apelianto manymu, įrodymų įvertinimas, teismui priimant sprendimą, nelaikytinas pagrindu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taip pat teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo išreikalauti iš Šiaulių m. VPK VP Eismo priežiūros skyriaus 2007 m. balandžio 22 d. įvykusio autoįvykio tyrimo medžiagos, kadangi remiantis LR CPK 179 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o apeliantas priežasčių, dėl kurių minėtų dokumentų pats pateikti negali, teismui nenurodė, savo prašymo išreikalauti autoįvykio tyrimo medžiagą nepagrindė, nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į Šiaulių m. VPK VP Eismo priežiūros skyrių dėl minėtos informacijos pateikimo, kad prašė konkrečių dokumentų kopijų, ir, kad jo prašymai buvo atmesti. Be to, prašymą išreikalauti medžiagą motyvavo tuo, kad joje galėtų būti užfiksuota, kad A. P. automobilį vairavo be jo žinios. Bylos duomenimis šių aplinkybių dėl vairavimo A. P. neginčijo ( 84-87, 80-81, 102-103, 118-120). Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus bylos medžiagą teismui nėra pagrindo padaryti išvados, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, negalėtų tinkamai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad netenkintinas atsakovo prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei prašymas išreikalauti papildomus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai ieškinį tenkino visiškai. Teismo nuomone, teisminės praktikos kontekste bei vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą reglamentuojantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas. Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, TPVCAPDĮ normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl transporto priemonės savininko pareigų

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad jis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatytų taisyklių nepažeidė, nes neturėjo pareigos apdrausti nenaudojamos transporto priemonės, todėl ieškovas regreso teisę ieškovas turi tik į žalą padariusį asmenį, o ne į solidariąją atsakomybę.

Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių draudimas yra privalomas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek jas naudojančių asmenų turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, atsižvelgiama į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (LR CK 6.270 straipsnis). Tai lemia įstatymu numatytą transporto priemonių privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Pagal TPVCAPD įstatymo 4 straipsnį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, o už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taigi, nagrinėjamu atveju, nesvarbu ar transporto priemonė eksploatuojama ar dėl tam tikrų priežasčių ne, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad atsakovo A. K. vardu registruotas automobilis, kurį autoįvykio metu vairavo bendraatsakovis A. P., tokiu draudimu nebuvo apdraustas. Taigi, apeliantas, būdamas automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, 2007 m. balandžio 22 d. įvykusio eismo įvykio metu, nebuvo įvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Dėl solidariosios atsakomybės

Įstatymų leidėjas įvardino asmenis, į kuriuos ieškovas įgyja reikalavimo teisę dėl padarytos žalos išmokėtų sumų atlyginimo. Nagrinėjamu atveju buvo išmokėtos išmokos, kai kaltininkas A. P. padarė žalą, naudodamas neapdraustą transporto priemonę, dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, ir ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis). Bendraatsakovių A. K. ir A. P. solidarioji atsakomybė kilo dėl to, kad prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsirado visa apimtimi, ir yra visos sąlygos taikyti solidariąją skolininkų prievolę.

Atsakovas A. K., būdamas automobilio savininkas, turėjo apdrausti automobilį privalomuoju draudimu, o jam esant nevairuojamam – pasirūpinti, kad kitas asmuo negalėtų tokia transporto priemone naudotis, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu transporto priemonės neapdraudimas nepaisant pareigos ją apdrausti ir tokios transporto priemonės naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Teismas vertina, jog šiuo atveju automobilio savininko, tai yra apelianto atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Bendraatsakovas A. P. padarė žalą tyčiniais kaltais veiksmais. Atsakovų solidarioji atsakomybė šiuo atveju atsiranda iš TPVCAPDĮ, todėl šiuo pagrindu pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai tenkintinas visiškai. Tam įtakos neturi atsakovo A. P. kaltės ir ieškinio pripažinimas. Abiejų atsakovų pateikta argumentacija neatleidžia apelianto A. K. nuo solidarios atsakomybės taikymo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas A. K. pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nustatančias įpareigojimą sudaryti draudimo sutartį bei draudimą neleisti naudotis neapdrausta transporto priemone kitam asmeniui. Įstatymų leidėjas nustatė, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Atsakovo veiksmai ir neveikimas yra neteisėti, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, ir tai sudaro pagrindą civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra priežastinis ryšys tarp A. K. neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtos žalos, nes ta aplinkybė, kad atsakovas A. P. paėmė transporto priemonę be jo, kaip savininko žinios, neatleidžia apelianto, kaip transporto priemonės savininko, nuo solidarios atsakomybės.

Dėl įrodinėjimo pareigos

Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino byloje surinktus prieštaringus įrodymus, neišsprendė apelianto prašymo išreikalauti iš Šiaulių m. VPK VP Eismo priežiūros skyriaus 2007 m. balandžio 22 d. įvykusio autoįvykio tyrimo medžiagą.

Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnio 1 dalis). Be to, LR CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pažymėtina, kad apeliantas teismo posėdyje neįrodinėjo aplinkybės, kad 2007 m. balandžio 22 d. eismo įvykio metu transporto priemonė AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užvaldyta neteisėtai arba, kad galimas minėtos transporto priemonės valdymo netekimas buvo be apelianto kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai netaikė LR CK 6.270 straipsnio 3 dalies, kuri numato, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už atsiradusią žalą neatsako, jei galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas šiam savo teiginiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t.y. dėl savavališko atsakovo automobilio paėmimo nesikreipė į policiją, neužtikrino, kad privalomuoju draudimu nedrausto automobilio negalėtų paimti ir juo pasinaudoti pašaliniai asmenys, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis automobilį būtų išnuomojęs ar kitaip teisėtai perleidęs tretiesiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apelianto A. K. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju, minėto įstatymo pagrindu, solidarioji atsakomybė tenka abiems atsakovams – A. P., kaltam dėl eismo įvykio, ir apeliantui A. K., kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkui neužtikrinusiam, kad jam priklausančiu automobiliu negalėtų pasinaudoti ne tik bendraatsakovis, bet ir kiti asmenys. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad jo veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su atsakovo A. P. padaryta žala, o taip pat su ieškovo, išmokant žalos atlyginimą, patirtomis išlaidomis. Be to, aplinkybė, jog šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas apeliantui priklausančia transporto priemone pasinaudojo be jo žinios ir leidimo, nedaro jokios įtakos apelianto, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei, vadovaujantis TPVCAPDĮ nuostatomis.

Dėl senaties termino

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškinio senaties termino, nenurodė ar, teismo nuomone, terminas yra praleistas, ar yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apelianto įsitikinimu, ieškovas praleido ieškinio senatį, todėl ieškinys jo atžvilgiu turėjo būti atmestas ir tuo pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas atsiliepime į ieškinį ( 84-87 b.l.) užsiminė apie galimybę taikyti ieškinio senatį, tačiau nei atsiliepimo rezoliucinėje dalyje, nei teismo posėdyje (102-103 b.l.) šio reikalavimo nereiškė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegijos pažymėtina, jog ieškovo reikalavimas yra regresinis, o bendraatsakovius ir ieškovą sieja iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas – LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 7d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1, Teismų praktika Nr. 34). Pagal LR CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 22 d. eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti 2007 m. gegužės 22 d. (30 b.l.), 2007 m. birželio 6 d. (30 b.l.), 2007 gegužės 23 d. (13 b.l.) AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „BTA Draudimas“ išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiesiems su ieškovu 2002 m. kovo 29 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 (32 b.l.) ir 2002 m. kovo 29 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 (53 b.l.) 1.1.8 punktų pagrindu. 2007 m. rugsėjo 20 d. ir 2007 m. spalio 19 d. nurodytų sutarčių pagrindu (sutarčių 2.1.3 punktas) ieškovas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „BTA Draudimas“ nukentėjusiesiems išmokėtas draudimo išmokas (31 b.l.; 14 b.l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmoji pagrindinė prievolė eismo įvykio metu patirtai žalai atlyginti buvo įvykdyta 2007 m. gegužės 22 d. ieškovo atstovui AB „Lietuvos draudimas“ įvykdžius TPVCAPDĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą biuro pareigą išmokėti draudimo išmoką eismo įvykyje nukentėjusiajam asmeniui, todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (LR CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad priešingai nei teigia apeliantas, ši išvada neteikia pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino praleidimo ir pagrindo atmesti biuro ieškinį LR CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi LR CK 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatose yra įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Tokiais veiksmais gali būti pripažinti šie skolininko veiksmai: skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, skolininkas sumoka dalį pagrindinės skolos ir (arba) netesybų sumos, skolininkas sumoka palūkanas už pagrindinę skolą, šalys pakeičia (papildo) sutartį, iš kurios turinio matyti, kad skolininkas pripažįsta skolą, skolininkas prašo pakeisti sutartį atidedant ar išdėstant mokėjimus, skolininkas akceptuoja inkaso pavedimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002-12-20 nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymo normas, apibendrinimo apžvalga).

Vadovaujantis LR CK 1.130 straipsnio 3 dalimi, nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Iš A. P. 2009 m. gruodžio 14 d. skolinio įsipareigojimo matyti, kad skolą ieškovui A. P. įsipareigojo sumokėti iki 2010 m. lapkričio 30 d. (61 b.l.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, senaties termino eigos pradžia laikytina 2010 m. lapkričio 30 d.

Solidariosios prievolės atveju veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais (LR CK 6.16 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jeigu vienas iš skolininkų atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, tai ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams, neatlikusiems prievolės pripažinimą liudijančių veiksmų (LR CK 130 straipsnio 2 dalis, 6.12 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002-12-20 nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymo normas, apibendrinimo apžvalga). Kadangi bendraatsakovis A. P. paskutinį kartą savo prievolę ieškovui pripažino išsiųsdamas 2009 m. gruodžio 14 d. skolinį įsipareigojimą (61 b. l.), o tai yra taikoma ir kitam bendraskoliui solidariojoje prievolėje (LR CK 6.12 straipsnis), t.y. apeliantui A. K., todėl ieškovas, 2012 m. gruodžio 14 d. pareikšdamas ieškinį, ieškinio senaties termino nepraleido.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo A. K. argumentas dėl 2009 m. gruodžio 4 d. ieškovo siųstos pretenzijos negavimo prieštarauja byloje esantiems įrodymams (101 b.l.), todėl laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Kadangi nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje nepateikti ieškovo bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovo patirtos išlaidos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.