- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- I-1150-208/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02464-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- I. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas I. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Nurodo, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas: perpildytose kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; sanitarinis mazgas kamerose neturėjo atskiros ventiliavimo sistemos ir nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, sanitariniame mazge esantis asmuo buvo matomas kitiems asmenims, todėl atliekant gamtinius reikalus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, be to, kamerose nuolat tvyrodavo blogas kvapas. Kamerose, kuriose nuo lubų krisdavo tinkas, sienos – apipelijusios, grindys padengtos senu ir trupančiu betono sluoksniu, nebuvo ventiliacijos, spintelių drabužiams ir kitiems daiktams susidėti, taip pat kėdžių, todėl reikėdavo valgyti sėdint lovoje. Pareiškėjas buvo patalpintas į rūkančių asmenų kamerą, nors jis pats yra nerūkantis asmuo. Karantino kameroje laikymo sąlygos buvo dar blogesnės, joje jis buvo laikomas tol, kol sutiko grįžti į ankstesnę rūkančių asmenų kamerą (laikymas karantino kameroje iš viso truko 8 dienas). Pasak pareiškėjo, taip pat jam buvo tiekiamas neskanus maistas, nuo jo pykindavo ir skaudėdavo pilvą. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, nukrito svoris, atsirado galvos skausmai, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, prarado pasitikėjimą savimi, pradėjo jausti baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 50–56).
Nurodo, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Dėl kamerų inventoriaus paaiškino, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Dėl kamerų būklės ir švaros palaikymo kamerose paaiškino, kad už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems švarai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius resursus. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo užtikrinimo ir kt. skundo argumentų paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui kamerose tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, sanitarinis mazgas kamerose nebuvo izoliuotas nuo bendros gyvenamosios patalpos ir kt. Atsakovės atstovo Lukiškių TI-K į bylą pateiktoje medžiagoje (atsiliepime į skundą ir jo prieduose) (b. l. 50–56, 57–58) esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), išnagrinėjęs šį ginčą apeliacine tvarka, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo Lukiškių TI-K kalinimo laikotarpis buvo nustatytas neteisingai, todėl bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydamas, jog būtina išsiaiškinti tikslų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Po šios LVAT nutarties Lukiškių TI-K pateikė teismui duomenis, kad I. V. Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (b. l. 144). Tai patvirtina į bylą pateiktas pareiškėjos asmens bylos (įskaitos) informacinės sistemos duomenų išrašas (b. l. 145). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. ir šioje byloje laikotarpis, už kurį nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, yra nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju. CK 6.250 straipsnio 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Remiantis bylos duomenimis, sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 50, 150–151) matyti, kad, apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 84 paras. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad laikotarpiu nuo pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 6 d. (iš viso – 23 dienas) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytos minimalaus ploto. Pažymėtina, kad dėl ginčo laikotarpio nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. Lukiškių TI-K nurodo, kad neturi galimybės pateikti informacijos apie kartu su pareiškėjų laikomų asmenų skaičių, nes pasibaigęs šių duomenų saugojimo laikas (b. l. 150). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalis įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis adm. b. Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartis adm. b. Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos normos reikalavimų pažeidimais – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas asmuo, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 2 d. nutartis adm. b. Nr. A492-176/2013). Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovas nepaneigė įrodymais pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su netinkamų kalinimo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas reikalavimų pažeidimais, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo reikalavimai šioje dalyje, t. y. dėl laikotarpio nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (iš viso: 59 paras), iš esmės yra pagrįsti ir tai pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Taigi darytina išvada, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas per kalinimo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. iš viso: 82 paras. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu taip pat buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis.
Akcentuotina tai, jog EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.) 21 punkte nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taigi, teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema. EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010 m. balandžio 1 d. sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.). EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.
Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 50–56, 151). Aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažintina, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Nagrinėjamu atveju konstatavus teisės aktų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nenagrinėtini.
Pareiškėjas teigia, kad jis buvo laikomas nesuremontuotose ir nešildomose kamerose; kamerose nebuvo ventiliacijos, taip pat nebuvo spintelių ir kėdžių; pareiškėjas, kuris yra nerūkantis asmuo, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis; tiekiamas maistas buvo neskanus ir netinkamos kokybės. Pažymėtina, kad šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 59–82) turinio matyti, kad kameroje Nr. 121 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimas atliktas 2013 m. gruodžio 18 d., kameroje Nr. 182 patikrinimas atliktas 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. gegužės 9 d., ir atliktų patikrinimų metu nustatyta, jog šių kamerų būklė atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K (kameros Nr. 108, 195, 290) Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atliekami. Pažymėtina, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, galimai netinkamos būklės neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų. Šiuo metu kamerų Nr. 108, 121, 182, 195, 290 būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamo kamerų įrengimo (inventoriaus trūkumo) ir netinkamos maisto kokybės teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pasisako, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos turinio matyti, kad medicininės apžiūros metu pareiškėjas tiksliai nenurodė, jog jis yra nerūkantis asmuo (b. l. 13–48). Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui pateikus prašymą Lukiškių TI-K administracijai perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą, Lukiškių TI-K pareigūnai specialiai pablogino pareiškėjo laikymo sąlygas perkeldami jį į blogesnės būklės kamerą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, netinkamu kamerų įrengimu, pareiškėjo laikymu vienoje kameroje kartu rūkančiais asmenimis ir netinkamos kokybės maistu, nėra nustatytas.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 82 dienas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymi, kad byloje esančios I. V. asmens sveikatos istorijos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę (b. l. 13–48). Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 9 iki 11 eurų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 820,00 Eur (10 Eur x 82 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 10 000,00 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo I. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui I. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 820,00 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.